Kryžiaus kelio stočių kelias per šilą
admin
Adresas:
2,2 km už Šiluvos Raseinių kryptimi
Atidaryta:
–
–
Kryžiaus kelio per Šiluvos šilą pradžia yra kelio Raseiniai-Šiluva šešioliktajame kilometre, 4 km už Katauskių gyvenvietės. Iš kart už ženklo „Tytuvėnų regioninis parkas“, kairėje kelio pusėje išvystame miško aikštelę, kurią ženklina 3 mediniai kryžiai.
Pradžios aikštelėje yra stalas su suolais, tualetas.
Kryžiaus kelio per Šiluvos šilą iki Apsireiškimo koplyčios ilgis – 2,5 km.
Kryžiaus kelio malda
Kryžiaus kelias – procesija, atsiradusi prisimenant Via Dolorosa („Skausmingąją gatvę“) Jeruzalėje. Anot tradicijos, pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip savo Sūnaus kančią prisiminė jo motina Marija.
Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į šv. Žemę atvykę maldininkai. Kai į musulmonų užimtą Jeruzalę keliauti tapo pavojinga, pranciškonų rūpesčiu daugelyje bažnyčių įrengtas 14 stočių Kryžiaus kelias. Šios stotys simbolizuoja Jėzaus Kristaus kančios kelią nuo nuteisimo mirti pas Poncijų Pilotą iki pat nukryžiavimo bei palaidojimo.
Kryžiaus keliu mes medituojame apie Jėzaus gyvenimą, Jo kančią ir mirtį – tam, kad savo krikščionišką gyvenimą gyventume geriau. Išgyvendami Kryžiaus kelią, galime mokytis iš Kristaus, Jo kančios. Tai Kristaus kančios šventimas, nes ji mums atnešė Atpirkimą, Išganymą. Mūsų žemiškuose gyvenimuose mums taip sunku atlaikyti kančią. Tačiau būtent kančia atneša Išganymą. Kai kartu su Jėzumi nešame savo kančios kryžių, esame tikri, jog Viešpats mums yra paruošęs Prisikėlimą.
Jėzaus kančia nėra tik praeities įvykis, bylojantis apie tai, kas įvyko Jeruzalėje prieš du tūkstančius metų. Jėzaus kančia – tai Bažnyčioje nuolat gyvas slėpinys. Tad piligrimai kviečiami atvykti į Šiluvą einant kelis kilometrus pėsčiomis ir apmąstyti kelią link Prisikėlimo, prašant drąsos tuo keliu eiti savo gyvenime.
14 Kryžiaus kelio stočių malda su audio įrašu einant per šilą 2,5 km.
Įžanga
Pabaiga
Trumpai keli faktai
2013 metais per Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmę Šiluvoje vyko Tikėjimo metų ir Žemaičių Krikšto 600 m. jubiliejaus paminėjimas. Tais metais rugpjūčio 25 d. švenčiant Padėkos už laisvę dieną Šiluvoje, nuo Dubysos į šventovę keliaujanti piligrimų grupė, vadovaujama Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ, atėjo miško keliu, kuriame arkivyskupas pašventino įrengtas 14 Kryžiaus kelio stočių koplytstulpių.
Rožinio slėpinių stotys
admin
Adresas:
Abipus aikštės
Atidaryta:
–
–
Ruošiantis Marijos Apsireiškimo 400 metų jubiliejui ir tvarkant šventąją erdvę, Šiluvos aikštėje buvo numatyta pastatyti Rožinio maldos koplytstulpius.
Rožinio malda – tai biblinė malda, kurioje Jėzaus Kristaus gyvenimas ir išganinga misija apmąstoma drauge su Jo Motina Marija. Jau nuo seno tai neatsiejama katalikų gyvenimo dalis, tad jai skirti naujieji koplytstulpiai Šiluvoje.
Rožinio stotys nukaldintos iš akmens, kiekviena 3,5 m aukščio, 1 m pločio ir 0,5 m storio. Prie kryžiaus formos koplytėlės, centre įmontuotas kiekvieno slėpinio iš bronzos nulietas bareljefas. Jų autorius skulptorius Erikas Daugulis (1951–2012) iš Kauno rajono.
Einant nuo Apsireiškimo koplyčios link bazilikos, kairėje pusėje atskirose stotyse stovi Šviesos slėpinių, dešinėje pusėje – Skausmo slėpinių atvaizdai.
2008 m. rugsėjo 8 d. šv. Mišių pabaigoje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino penkis Šviesos slėpinių koplytstulpius.
Šios rožinio slėpinių stotys ne tik puošia sakralią erdvę, bet ir tarnauja piligrimų maldai – einama Rožinio maldos procesija iš Apsireiškimo koplyčios į Baziliką tiek atlaidų metu, tiek asmeniškai atvykus į šventovę.
Piligrimai ypatingai kviečiami patikėti galingu Marijos užtarimu ir per šią maldą atnešti Viešpačiui visus savo džiaugsmus, rūpesčius ir padėką.
(einant nuo Apsireiškimo koplyčios link bazilikos, aikštės kairėje)
Jėzaus krikštas jordane
Apsireiškimas kanos vestuvėse
Dievo karalystės skelbimas raginant atsiversti
Atsimainymas ant atboro kalno
Eucharistijos įsteigimas
(einant nuo Apsireiškimo koplyčios link bazilikos, aikštės dešinėje)
Jėzus meldžiasi alyvų sode
Jėzus nuplakamas
Jėzus vainikuojamas erškėčiais
Jėzus neša kryžių
Jėzus nukryžiuotas miršta
Rožinis (arba rožančius, rožinys, iš lot. rosarium – „rožių darželis, rožynas“) – malda, skirta apmąstyti svarbiausius Jėzaus gyvenimo įvykius drauge su Marija.
Šios maldos kalbėjimui naudojamas karoliukų vėrinys, kurį sudaro įžanga ir 5 slėpiniai.
Kaip melstis rožinį?
Kryželis:
- Persižegnojame.
- Galime įvardinti savo intenciją (maldos tikslą).
- „Tikiu Dievą Tėvą visagalį…“
Pirmasis didesnis (arba atskirtas) karoliukas:
- „Tėve mūsų…“
Trys karoliukai:
- „Sveika, Marija…“ (3 k.)Po jų:
- „Garbė Dievui Tėvui…“
Didesnis (arba atskirtas jungiantis) karoliukas:
- Įvardinamas pirmasis slėpinys ir trumpas jo apmąstymas.
- „Tėve mūsų…“
Dešimt karoliukų:
- „Sveika, Marija…“ (10 k.)Po jų:
- „Garbė Dievui Tėvui…“
- „Be gimtosios nuodėmės pradėtoji Marija, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos.“
- „O mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai reikalingas Tavo gailestingumas.“ (Šią maldą prašė melstis Mergelė Marija per apreiškimą Fatimoje 1917 m. liepos 13 d.)
Didesnis (arba atskirtas jungiantis) karoliukas:
- Įvardinamas antrasis slėpinys ir trumpas jo apmąstymas.
- „Tėve mūsų…“
Toliau einant ratu ta pačia tvarka apmąstome visas 5 paslaptis
Pabaigoje galima sukalbėti maldą „Sveika, Karaliene“, šv. Bernardo maldą ar Mergelės Marijos litaniją. Maldų Marijai tekstus rasite čia >>
Rožinio slėpiniai
Rožinio apmąstymus sudaro 4 dalys: Džiaugsmo, Šviesos, Kančios ir Garbės. Pagal tradiciją skirtingos dalys kalbamos skirtingomis savaitės dienomis.
I dalis. DŽIAUGSMO SLĖPINIAI (pirmadienį ir šeštadienį)
Pirmasis slėpinys. APREIŠKIMAS (Angelas apreiškia Marijai Dievo Sūnaus įsikūnijimą)
Antrasis slėpinys. APLANKYMAS (Marija lanko šv. Elzbietą)
Trečiasis slėpinys. GIMIMAS (Gimsta pasaulio Atpirkėjas)
Ketvirtasis slėpinys. PAAUKOJIMAS (Išganytojas aukojamas šventykloje)
Penktasis slėpinys. ATRADIMAS ŠVENTYKLOJE (Viešpats Jėzus randamas šventykloje)
II dalis. ŠVIESOS SLĖPINIAI (ketvirtadienį)
Pirmasis slėpinys. KRIKŠTAS JORDANE (Jonas krikštija Jėzų Jordano upėje)
Antrasis slėpinys. APSIREIŠKIMAS KANOS VESTUVĖSE (Jėzus Kanoje padaro pirmąjį stebuklą)
Trečiasis slėpinys. DIEVO KARALYSTĖS SKELBIMAS RAGINANT ATSIVERSTI (Jėzus skelbia Dangaus Karalystę mokydamas, gydydamas ir kviesdamas atsiversti)
Ketvirtasis slėpinys. ATSIMAINYMAS (Viešpats Jėzus atsimaino ant Taboro kalno)
Penktasis slėpinys. EUCHARISTIJOS ĮSTEIGIMAS (Per paskutinę vakarienę Jėzus palieka save duonoje ir vyne)
III dalis. KANČIOS SLĖPINIAI (antradienį ir penktadienį)
Pirmasis slėpinys. MALDA ALYVŲ SODE (Viešpats Jėzus meldžiasi Alyvų daržely)
Antrasis slėpinys. NUPLAKIMAS (Viešpats Jėzus nuplakamas)
Trečiasis slėpinys. VAINIKAVIMAS ERŠKĖČIAIS (Viešpats Jėzus vainikuojamas erškėčiais)
Ketvirtasis slėpinys. KRYŽIAUS NEŠIMAS (Viešpats Jėzus neša kryžių)
Penktasis slėpinys. NUKRYŽIAVIMAS (Viešpats Jėzus nukryžiuotas miršta)
IV dalis. GARBĖS SLĖPINIAI (trečiadienį ir sekmadienį)
Pirmasis slėpinys. PRISIKĖLIMAS (Viešpats Jėzus prisikelia iš numirusių)
Antrasis slėpinys. ŽENGIMAS Į DANGŲ (Viešpats Jėzus žengia į dangų)
Trečiasis slėpinys. ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (Į žemę atsiunčiama Šventoji Dvasia)
Ketvirtasis slėpinys. MARIJOS PAĖMIMAS Į DANGŲ (Švč. Dievo Motina paimama į dangų)
Penktasis slėpinys. MARIJOS VAINIKAVIMAS (Švč. Dievo Motina danguje vainikuojama)
Daugiau apie Šventojo rožinio maldą ieškokite:
Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas apie šventąjį rožinį Rosarium Virginis Mariae (2001 10 16)
Šventojo rožinio pamaldos. Vilnius: Katalikų pasaulis, 2003.
Šviesos koplytėlė
admin
Adresas:
Apsireiškimo koplyčios užnugaryje
Atidaryta:
–
–
Šiluvos šventovės Šviesos koplytėlė randama beveik pačioje Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje – Apsireiškimo koplyčios užnugaryje. Mums nuolat gyvenime skubant, ji tarsi kviečia sustoti. Užeiti ir kelias minutes pažvelgti į Jėzaus Veido ikoną, taip pat į savo gyvenimą Jo žvilgsniu.
Čia pat pasirodžiusi Marija buvo persmelkta liūdesio, kad ten, kur buvo garbinamas Dievo Sūnus, dabar tik ariama bei sėjama. Tarsi atsiliepdami į jos skausmą, kviečiame savo gyvenimus pavesti Jėzui, suklupti maldai prie Apsireiškimo akmens, o čia, Šviesos koplytėlėje, kaip degančios ir pasitikėjimo kupinos savo širdies ženklą palikti uždegtą žvakę.
Koplytėlė atvira visomis dienomis, visą parą. Net jeigu koplyčia ir bazilika vakare užrakintos, čia visada galima rasti šviesos žiburėlį ir vietą asmeninei maldai.
Ką reiškia uždegti žvakę Šviesos koplytėlėje?
Labai svarbu paliekant žvakę nežvelgti į šį veiksmą magišku žvilgsniu: nei pati žvakė, nei jos uždegimas nebus gyvenimą keičiantis reiškinys. Mūsų ir artimųjų gyvenimus, visas sunkias ir skaudžias situacijas keičia tik atviras ir tikras ryšys su Kūrėju, nuoširdus atsidavimas ir pasitikėjimas Juo, nuolatinis ir ištikimas santykis per maldą.
O Marija? Ji buvo arčiausiai Dievo Sūnaus visą Jo žemiškąjį gyvenimą. Išgyvenusi Jo kančios kupiną gyvenimo pabaigą žemėje ir būdama tikro Jo Prisikėlimo stebuklo liudininke, ji trokšta mūsų širdžių atsidavimo Jėzui, kaip niekas kitas.
Tad čia, Šiluvoje, lankydami Marijos apsireiškimo vietą, galime ypatingu būdu melsti Jos užtarimo ir pagalbos sekti, atsiduoti ir pasitikėti. Taigi į žvakę žvelgiame tik kaip į savo pasitikėjimo Dievu ir Mergelės Marijos užtarimu simbolį.
Jūsų prašymai
Intencija – tai Jūsų širdies troškimo atvėrimas Jėzui. Jos gali būti labai įvairios ir panašiai atsispindėti žvakės rūšį:
- „Ligonių Sveikata, melski už mus“ – prašant sveikatos, fizinio, dvasinio ar psichinio išgydymo;
- „Dieve, dėkoju Tau“ – dėkojant už patirtas malones;
- „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ – išreiškiant pasitikėjimą Juo įvairiose gyvenimo situacijose;
- „Priimk į Dangaus Karalystę“ – meldžiantis už mirusius.
Malda Jūsų intencijomis
Visus Jūsų prašymus ir širdžių troškimus, kuriuos pavedate Dievui uždegdami Šviesos koplytėlėje žvakę, lydime užtarimo malda:
– kiekvieną dieną 15 val. Gailestingumo vainikėlio metu (meldžiamasi Ligonių Sveikatos koplytėlėje);
– pirmą mėnesio penktadienį 12 val. aukojamos sudėtinės šv. Mišios (bazilikoje).
Intencijų žvakę įsigyti galima
– Piligrimų informacijos centre (M. Jurgaičio g. 17)
– Prieš šv. Mišias zakristijoje
– Užsakyti internetu
Dėl bendros tvarkos ir saugumo Šviesos koplytėlėje degamos tik šventovėje įsigytos žvakės.
Istorija
Šiluvos šventovėje naujai įrengta Šviesos koplytėlė duris atvėrė 2019 m. rugsėjo 13-osios rytą, švenčiant Didžiuosius Šilinių atlaidus ir minint Ligonių dieną,
Ją iškilmingai pašventino vyskupas Algirdas Jurevičius.
Ligonių Sveikatos koplytėlė
admin
Adresas:
Bazilikos didžiajame altoriuje
Atidaryta:
–
–
Šią koplytėlę randame bazilikoje, pravėrę presbiterijos dešinėje (priekyje, prie altoriaus) esančias didžiules medines duris.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad ši koplytėlė prie bažnyčios galėjo būti jau apie 1843 metus. Apie 1908 m. koplytėlė buvo atnaujinta.
1911 m. pradėjus naujos Apsireiškimo koplyčios statybos darbus, senosios koplyčios altorius su Mergelės Marijos statula perneštas į bažnyčios koplytėlę.
Ši marmurinė Dievo Motinos skulptūra, nukaldinta Anglijoje XVIII a. viduryje. Ją parvežė Šiluvos klebonas prepozitas Tadas Bukota, važinėjęs į Londoną, mat jo brolis ten buvo Lietuvos-Lenkijos atstovas. 1770 m. ji buvo pastatyta Apsireiškimo koplyčios altoriuje, vietoje ten buvusio peršauto kryžiaus. 1886 m. rugsėjo 8 d., švenčiant Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo šimtmetį, vysk. M. Paliulionis iškilmingai vainikavo šią Marijos apsireiškimo vietoje stovinčią statulą, vadinamą „Ligonių Sveikata“. Vainikai Marijai ir Kūdikiui nukaldinti už Šiluvos parapijiečių suaukotas lėšas. Statulą perkėlus į Ligonių Sveikatos koplytėlę, dėl žemo skliauto karūnos liko neuždėtos ir saugomos atskirai.
Koplytėlėje saugomas ir istorinis 1669 m. per kalvinų bei katalikų kivirčus peršautas Nukryžiuotojo paveikslas – ant lentų tapytas kryžius. Jį Šiluvos koplyčiai dovanojo Žemaičių vyskupas Aleksandras Kazimieras Sapiega. Apsireiškimo koplyčioje pastačius iš Londono atvežtą Marijos statulą, jis buvo perkeltas į bažnyčią ir pakabintas prie Švč. Jėzaus Širdies altoriaus, kur iškabojo iki 1843 m., kada buvo perneštas į istorinių Brangenybių koplyčią.
Taip, tai ta pati Ligonių Sveikatos koplytėlė. Brangenybių koplyčia ji buvo vadinama ne tik dėl senosios koplyčios altoriaus su Marijos statula iš XVIII a. ir peršauto kryžiaus, bet joje buvo saugoma ir iš žemės iškastoji skrynia bei joje rastasis arnotas, taip pat vyskupo lazda – pastoralas, pirštinės, sandalai bei mitros, kuriuos dėvėti turėjo privilegiją Šiluvos klebonai, aukodami iškilmingas šv. Mišias. Pastarosios vertybės 2009 m. įkūrus Šiluvos istorijos muziejų, perkeltos į jį.
Kaip ir Apsireiškimo koplyčioje, Ligonių Sveikatos koplytėlėje yra 7 grafitiniai atvaizdai, simbolizuojantys Sopulingosios Dievo Motinos Septynių skausmų stotis (kelius). Kaip mini istoriniai Bažnyčios šaltiniai, juos padarė dailininkė V. Šmigelskaitė apie 1958 metus. Anot Šiluvos bažnyčios altaristos Edvardo Semaškos, šios stacijos buvo darytos pagal seniau Apsireiškimo koplyčioje kabėjusias stacijas, kad Brangenybių koplytėlė būtų panaši į Apsireiškimo koplyčią, ir įtaisytos minint Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo Prancūzijos Lurde 100-o metų jubiliejų.
Į Šiluvą atvykstantys piligrimai būtinai aplanko šią kuklią didingos bazilikos pašonėje pasislėpusią koplytėlę. Joje prašo Šiluvos Dievo Motinos užtarimo, kad Viešpats sugrąžintų fizinę ir dvasinę sveikatą, čia meldžiama savo pačių ir visos tautos vidinio išgydymo.
Šaltuoju metų laiku koplytėlė šildoma, tad darbo dienomis šv. Mišios vyksta joje.
Marijos su Kūdikiu paveikslas
admin
Adresas:
Bazilikos didžiajame altoriuje
Atidaryta:
–
–
Nuo pat XVII amžiaus pradžios į Šiluvą maldininkus traukė malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. Šis garsusis paveikslas ir Marijos apsireiškimo vieta – tai dvi vietos, kur nuolat krypo maldininkų akys, kur buvo reiškiama ypatinga pagarba ir dėkingumas Mergelei Marijai.
Tikinčiųjų dėkingumą Dievo Motinai liudija gausūs votai, supantys šį paveikslą.
1786-aisiais paveikslas vainikuotas – taip pagerbiant Dievo Motiną, kuriai užtariant prie šio paveikslo melsdamiesi tūkstančiai žmonių patyrė Dievo malonių.
Paveikslo ikonografinis tipas
Šiluvos Dievo Motinos atvaizdas priklauso Hodegetria (gr. rodanti kelią, kelio rodytoja, kelrodė) ikonografiniam tipui. Tai pagrindinis, itin paplitęs, ypač Vakarų Bažnyčioje, Dievo Motinos su Kūdikiu vaizdavimo būdas.
Šio tipo paveiksluose Dievo Motina vaizduojama kaire ranka laikanti Kūdikį, dešine rodanti į jį ir taip tarytum sakanti: „Jis yra kelias.“ Kūdikis dešine rankute laimina, o kairėje visada laiko knygą ar pergamento ritinėlį. Motina ir Kūdikis nėra susiglaudę. Tokiomis ikonomis pabrėžiama ir išaukštinama Kristaus dievystė. Marija pagarbiai rodo į savo Sūnų ir visus kreipia į Tą, kuris vienintelis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).
Vakarų Bažnyčioje seniausia išlikusi šio tipo ikona, vadinamoji Salus populi romani (Romiečių Globėja, arba Sveikata), saugoma Romos Didžiojoje Marijos bazilikoje, šv. Paulinos koplyčioje.
Jo autorystė krikščionių senosios tradicijos priskiriama evangelistui Lukui. Tad Šiluvos Dievo Motinos paveikslas yra vienos iš garsiausių ir labiausiai paplitusių Marijos ikonų kopija.
Palyginus daugybę tokių paveikslų su Šiluvos Mergele Marija matyti, kad šiluviškis paveikslas daugiausia panašumų turi su paveikslais, nutapytais paskutiniais XVI a. dešimtmečiais Italijoje arba XVII a. pirmojoje pusėje Lenkijos ir Lietuvos unijoje. Šiluvos paveikslas pats panašiausias į nuo 1606 m. Letyčovo (Ukrainoje, Podolėje) dominikonų bažnyčioje kabėjusį paveikslą (dabar jis yra Liubline), 1594–1597 m. atvežtą iš Romos.
Kodėl Šiluvoje?
Smalsesniam piligrimui Šiluvos Dievo Motinos paveikslas iškelia nemaža klausimų. Kodėl šio paveikslo užsakovai, o gal nežinomas, kaip manoma, vietinis dailininkas parinko Šiluvai Švč. Mergelės paveikslą, kurio pirmavaizdis garsioji Salus populi romani ikona? Ar vien dėl jos populiarumo, ar dėl to, kad šios ikonos kopijas uoliai platino jėzuitai, rūpinęsi pamaldumu Šiluvos Mergelei?
Gal būtų galima daryti ir drąsesnes prielaidas? Pavyzdžiui, kad bizantiškosios tradicijos hodegetria tipo Madonos paveikslu norėta pabrėžti per Marijos apsireiškimą Šiluvoje perduotą žinią. Šiluvoje pasirodžiusi Marija kalbėjo ne apie save, o apie savo Sūnų. Ji tarsi rodė į Jį. Būtent tai ir reiškia Šiluvos Marijos paveikslo ikonografinis tipas hodegetria – kelio rodytoja, vienintelio tikrojo kelio – Jėzaus – rodytoja.
Nežinome, ar Šiluvos paveikslo kūrėjas ar užsakytojas įžvelgė šias sąsajas, ar jomis pasinaudojo, o gal tai tėra tik atsitiktiniai, nors ir įdomūs sutapimai.
Šiluvos paveikslo vainikavimas
Vienas iš svarbiausių įvykių Šiluvos istorijoje – Švč. Mergelės paveikslo vainikavimas. Jis liudija oficialų gautų malonių, užtariant Šiluvos Marijai, Bažnyčios pripažinimą.
Vyskupas Jonas Lopacinskis 1774 m. spalio 22 d. persiuntė Romos šv. Petro bazilikos kapitulai kan. Tado Bukotos prašymą leisti vainikuoti Karalienės vainiku Šiluvos Mergelės paveikslą ir pridėjo savo rekomendaciją. Vyskupas J. Lopacinskis rašo:
„Minėtasis Švč. Mergelės paveikslas jau nuo seno įrengtas didžiajame altoriuje, papuoštas sidabriniu bei paauksuotu brangiu rūbų, nuo senų laikų pasižymėjęs ypatingomis malonėmis ir stebuklais; tokiu jį laiko ir tikintieji, jų dažnu bei gausiu susibūrimu buvo praeityje ir dabar tebėra gerbiamas.”
Vysk. J. Lopacinskis, 1774 10 22
Į šį prašymą 1775 m. sausio 25 d. išsiųstas leidimas vainikuoti Marijos ir Kūdikio galvas, kaip ir prašyta, auksinėmis karūnomis, išlaidas padengiant pačiam Žemaičių kapitulos kanauninkui Tadui Bukotai ir kitiems „minėtosios Švč. Mergelės garbintojams“.
Nors leidimas vainikuoti paveikslą gautas jau 1775-aisiais, paveikslas iškilmingai vainikuotas tik 1786-ųjų rugsėjo 8 d.
Mirus vysk. Lopacinsiui, naujasis vyskupas Steponas Giedraitis prieš paveikslo vainikavimą nusprendė sudaryti oficialią komisiją stebuklingiems įvykiams ištirti. Komisija prisaikdino ir apklausė nemaža žmonių, patikrino votus bei knygą, kur buvo užrašoma apie stebuklinguosius įvykius. Taip pat vysk. S. Giedraitis išleido specialų aplinkraštį tikintiesiems dėl Šiluvos Dievo Motinos paveikslo vainikavimo. Jame vyskupas rašo:
„Atlikome tyrimą kruopščiai, pagal Bažnyčios nurodymus bei nuostatus, nevienašališkai, ne vaizduote tikėdami, bet pagal rimtų asmenybių pareiškimus bei mačiusiųjų liudijimus: teologų, daktarų ir visų tų, kuriuos prisiėjo tuo reikalu kvosti, ir pagaliau remdamiesi mokytų bei išmintingų tarėjų nuomone laipsniškai įsitikinome, kad amžinai visagalis Dievas nuo 1622 m. aiškiai teikiamomis malonėmis norėjo būti iš tikrųjų stebuklingas tame Šiluvos kilniausios Mergelės Marijos paveiksle“.
Vysk. S. Giedraitis
Vainikavimo iškilmės
Vysk. Steponas Giedraitis, pranešęs, kad paveikslas vainikuojamas 1786 m. rugsėjo 8-ąją – Marijos Gimimo dieną vieno svaro aukso vainikais ir kad per tris iškilmių dienas bus galima pelnyti visuotinius atlaidus, žmones džiugiai ragino: „Salutate Mariam, quae multum laboravit in vobis!“ (Sveikinkite Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi).
Vyskupas taip pat paakino kunigus ištisomis parapijomis traukti į iškilmes ir nustatė dienas, kada kuri parapija turėtų organizuotai atvykti. Vainikavimo iškilmės truko tris dienas. Paveikslas vainikuotas aikštėje priešais bažnyčią.
Vainikus uždėjo Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Jonas Giedraitis. Į iškilmes atkeliavo tiems laikams neregėtai daug žmonių – bene 30 tūkstančių. Iš jų buvo 3 senatoriai, daug didikų, aukštų valstybės pareigūnų net iš Lenkijos, dalyvavo bene 12 vyskupų.
Per iškilmių dienas (1786 m. rugsėjo 10 d.) buvo konsekruota ir penktoji, mūrinė Šiluvos bažnyčia.
Vainikavimo iškilmėms atminti buvo išleistas Šiluvos Marijos paveikslėlis, leidinys lenkų kalba ir medalionai su vainikuota Marija ir užrašais lietuvių bei lenkų kalbomis.
1886 m. atšvęstas Šiluvos Dievo Motinos paveikslo vainikavimo šimtmetis. Iškilmėse dalyvavo Žemaičių vysk. M. Paliulionis, 40 kunigų ir 40 tūkst. maldininkų. Jubiliejui atminti išleistas specialus leidinys lotynų kalba ir parengta Šiluvos vikaro J. Čerkeliausko šiluvinė knygelė lietuvių kalba.
Karūnų vagystė
Netrukus po restauruoto paveikslo sugrąžinimo į Šiluvos baziliką, per 2003 m. Kalėdas į šventovę įsibrovę asmenys pavogė paveikslo aptaisų karūnas bei nuplėšė Dievo Motinos auksinę sagę. Senosios karūnos taip ir nebuvo surastos.
2006 m. rugsėjo 10 d. pradedant pagrindinę Eucharistijos liturgiją iškilmingai naujai karūnuotas stebuklingu laikomas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Dvi – Dievo Motinai ir Kūdikiui skirtas – aukso karūnos buvo sukurtos P. Gudyno restauravimo centre, jas pašventino popiežius Benediktas XVI Lietuvos vyskupų vizito ad limina Romoje metu 2006 m. birželio mėnesį.
Ypatingas paveikslo gerbimas
Daugelį metų stebuklingu vadinamas Marijos su Kūdikiu paveikslas Šiluvoje turėjo yatingą gerbimo formą: ant jo viršaus būdavo nuleidžiamas kitas, taip malonėmis garsėjantį paveikslą apsaugant ir net paslepiant.
Galimybė išvysti stebuklais garsėjantį paveikslą tik šventadieniais ar tam tikromis progomis sustiprindavo nekasdieniškumo, šventiškumo bei sakralumo įspūdį.
Vyskupo Kazimiero Paco vizitacijos akte (1677 m.) smulkiai aprašoma, kaip įrengtas altoriuje stebuklingasis Marijos paveikslas. Ant jo užleidžiamas kitas paveikslas, vaizduojantis dažną XVII a. antroje pusėje siužetą: į Mariją strėlėmis šaudo piktosios dvasios, o angelai ją gina ir saugo savo skydais. Pats stebuklingas paveikslas dėl apsaugos iš kitos pusės būdavo stipriai užrakinamas geležiniu užraktu.
Tiksliai nežinome, kada originalusis dengiamasis paveikslas buvo pakeistas 1931 m. dailininko Boleslovo Rutkovskio tapytu Marijos apsireiškimą vaizduojančiu paveikslu. Veikiausiai Lietuvos Nepriklausomybės laikais, laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo. Pagal analogiška formą ir matmenis galima spėti, kad jis ir buvo naujai tapytas specialiai šiam tikslui.
Po 2003 m. restauracijos sugrąžinus į altorių Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą, jis kitu paveikslu nebėra dengiamas.
Visuose vyskupų pranešimuose Šventajam Sostui apie Šiluvos Švč. Mergelės paveikslą buvo rašoma kaip apie itin žmonių gerbiamą ir malones skleidžiantį.
Jo ypatingą gerbimą liudija ne tik vyskupų dėmesys, paveikslo figūrų apdengimas kaldintais aptaisais, gausios bei įvairios pamaldumo praktikos: maldos, giesmės, ėjimas aplink altorių, kuriame kabo garsusis paveikslas, keliais, bet ir gausūs maldininkų suaukoti votai.
Votai – padėkos ženklai
Šiluvoje prie paveikslo kabantys votai liudija apie Dievo Motinos užtarimu patirtas malones. Jau seniausioje Šiluvos pergamentinėje istorijoje apie 1651 m. rašoma:
„Didėja Dievo gerumas ir jam ištikimų žmonių pamaldumas ypatingomis ir stebuklingomis malonėmis, kurias teikia visokiuose reikaluose kreipiantis į Švč. Mergelę, kaip liudija įvairūs ir gausūs pakabinti votai“.
Votai matyt kaupti ne vienerius metus, jų prisirinko tiek daug, kad Šiluvos klebonas Joakimas Skirmantas pavedė garsiam Karaliaučiaus auksakaliui Laurynui Hofmanui nukaldinti Marijos ir Kūdikio figūroms aptaisus.
Užsakymas įvykdytas maždaug 1674 m., nes 1677 m. vysk. Kazimieras Pacas per Šiluvos parapijos vizitaciją rado daug dėkingų žmonių suaukotų liturginių drabužių bei indų, bet prie paties paveikslo tebuvo suskaičiuoti tik 28 sidabriniai votai. Likusieji, manoma, ir sunaudoti kaldinant aptaisus.
Paveikslo restauracija
Šimtmečiams bėgant Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ne kartą buvo restauruotas, stengiantis panaikinti laiko įspaustas žymes. Bene nuodugniausia ir svarbiausia – paskutinioji, 2001–2003 m. atlikta Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro specialistų.
Šios restauracijos metu atlikti nuodugnūs paveikslo tyrimai, stengtasi panaikinti ne tik laiko bei teršalų žymes, bet ir ankstesnių restauracijų ne visada vykusius užtapymus. Technologiniai tyrimai bei užtapymų pasluoksnė analizė parodė, kad prieš tai paveikslas buvo atnaujintas, taisytas ir restauruotas bent penkis kartus, paskutinįkart – 1957 m.
Šiluvos Madona atgavo pirmykščius švelnios, jaunos moters bruožus. Ilgas ir kruopštus restauratorių darbas pasiteisino. Mūsų akims atsivėrė grakščios Madonos veido ir kaklo linijos, išraiškingos akys, lūpos, autentiškas skruostų rausvumas. Marijos ir Kūdikio veidai švelnūs, sklidini giedrumo ir ramumo. Restauruojant paveikslo aptaisus išlygintos deformacijos, užtaisyti įtrūkimai, metalas nuvalytas ir konservuotas. Beveik po keturių šimtų metų Šiluvos Dievo Motinos paveikslas vėl atgavo pirminį savo žavesį ir įtaigumą.
Po šios restauracijos daug tiksliau identifikuotas paveikslo amžius. Taip pat restauruojant paveikslą išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui. Tad nepadidintas paveikslas tikriausiai buvo skirtas 1623–1624 m. Šiluvoje pastatytai medinei bažnytėlei, 1642 m. ją perstačius į didesnę, buvo padidintas ir paveikslas. Arba galėjo būti jis padidintas 1670 m. perkeliant į naują didįjį altorių.
Šiluvos Dievo Motinos paveikslą restauravo aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Biliotienė. Paveikslo aptaisus restauravo aukščiausios kategorijos metalo restauratorė Eugenija Juknienė, taip pat Birutė Kaupienė, Rimvydas Derkintis, Darius Varnas, Arūnas Baublys.
Technologinius tyrimus atliko: restauravimo technologijos ekspertė Janina Lukšėnienė, Dalia Panavaitė, Jurga Bagdzevičienė, Rapolas Vedrickas, Irena Bubinienė.
Puošybinius akmenis identifikavo Lietuvos gemologų draugijos pirmininkas, brangakmenių ekspertas Arūnas Kleišmantas.
3D Mergelės Marijos Gimimo bazilika
admin
Adresas:
M. Jurgaičio g. 2, Šiluva
Atidaryta:
8-20 val. (gegužę-rugėjį)
8-16 val. (spalį-balandį)
1. Švč. Mergelės
Marijos Gimimo
didysis altorius
2. Švč. Jėzaus
Širdies
altorius
3. Šv.
Šeimos
altorius
4. Šv. Apaštalų
Petro ir šv.
Pauliaus altorius
5. Šv. Apaštalo
Judo Tado
altorius
6. Šv.
Onos
altorius
7. Šv. Jono
Nepomuko
altorius
Informacija
Pirmoji katalikų bažnyčia Šiluvoje įsteigta 1457 m. dvarininko, Vytauto Didžiojo bičiulio, Petro Simono Gedgaudo. Jai suteiktas tais laikais gan retas, ir bene pirmas Lietuvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir šventųjų globėjų Petro bei Baltramiejaus titulas.
Bažnyčiai išrūpinus titulinius atlaidus, ji ėmė garsėti. Į atlaidus traukdavo minios maldininkų ne tik iš visos Lietuvos, bet ir protestantiškų kraštų.
XVI a. Šiluvoje įsigali reformacija. Šiluvą valdę dvarininkai pereina reformatų pusėn, šalia miestelio iškyla kalvinų koplyčia, katalikų bažnyčios žemės ir turtas nusavinamas ir pati bažnyčia galiausiai uždaroma.
Apie 1569 m. paskutinis Šiluvos klebonas Jonas Holubka, lyg nujausdamas katalikų bažnyčios sunaikinimą, surinko išlikusias bažnyčios vertybes bei dokumentus ir, viską sudėjęs į geležimi kaustytą dėžę, užkasė netoli buvusios bažnyčios. Neilgai trukus ji buvo nugriauta.
Lietuvos III Statutas 1588 m. pripažįsta katalikų teisę atgauti nusavintus turtus ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ima priešintis kalvinų įsigalėjimui pradėdamas bylas prarastoms bažnyčioms atgauti. Tačiau apie Šiluvos fundacijos aktus neturėta iš vis jokių žinių.
1612 m. padedant aklam šimtamečiam seneliui netikėtai atrandami bažnyčios fundacijos dokumentai. Jais remiantis pradėta Šiluvos bažnyčios sugrąžinimo katalikams byla sėkmingai baigta 1622 m. liepos 22 d. Vilniaus tribunolo sprendimu.
Nauja bažnyčia pastatyta katalikams atgavus žemes 1623–1624 m. klebono Jono Smolkos-Kazakevičiaus rūpesčiu. Ji buvo medinė ir nedidelė. Į jos bokštą grįžo iš kalvinų atsiimtasis Marijos garbei skirtas varpas. Prie bažnyčios apsigyveno keturi kunigai, kurie kasdien giedojo Marijos Valandas ir, pagal reikalą, aprūpino maldininkus.
Atgaivinus Marijos Gimimo atlaidus, į Šiluvą ėmė plūsti žmonių minios. Pagal išlikusius raštus, 1629-aisiais atlaidų dienomis išdalyta 11 tūkst. komunikantų. Tad veikiai prireikė naujos bažnyčios ir 1641-aisiais pastatyta gerokai didesnė ir puošnesnė kryžiaus formos medinė bažnyčia (konsekruota 1651 m.).
Po šimtmečio vyskupui Antanui Tiškevičiui teko rūpintis statydinti naują mūrinę bažnyčią, nes sena vėlgi darėsi per maža. 1760 m. pradėti kasti mūrinės bažnyčios pamatai aplink senąją medinę, šios negriaunant, nes buvo reikalinga pamaldoms. Bažnyčios statyba buvo baigta 1772 m., bet vidaus dekoravimas ir įrengimas užtruko dar keliolika metų.
Ypatinga šventė Šiluvos istorijoje – 1786-ųjų Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai. Tų metų rugsėjo 8-ąją vainikuotas malonėmis garsėjęs paveikslas ir konsekruotas naujai pastatytosios mūrinės bažnyčios didysis altorius, o rugsėjo 10-ąją vyskupas Tadas Juozapas Bukota pašventino ir pačią bažnyčią.
Šiluvos bažnyčia 1892 m. smarkiai apdegė: sudegė bokštai ir sutirpo varpas, kitados iš kalvinistų atgautas. Bokštus atstatė klebonas Povilas Katela po 1925 m.
1974 m. popiežius Paulius VI Šiluvos bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos titulą, rodantį jos svarbą.
Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)
Architektūra
Dabartinė raudono mūro Šiluvos bažnyčia statyta ir įrengta XVIII a. trečiajame ketvirtyje. Anot menotyrininkės prof. dr. Laimos Šinkūnaitės, ji veikiausiai yra paskutinis Lietuvoje toks vientisas vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas, kuriame išsaugotas daugiau nei per du šimtmečius beveik nepakeistas vidaus dekoras.
Dvibokštė kompaktiško tūrio ir vertikalių proporcijų bažnyčia iš kitų to meto šventovių išsiskiria netinkuotomis raudonų plytų sienomis. Jos architektūrą praturtina du frontonai: raiškaus, banguoto silueto – vakariniame fasade ir karpyto, grakštaus – iškylančiame virš presbiterijos.
Bažnyčia – trinavė, jos erdvė halinė, t. y. vienodo aukščio. Vidurinę navą, dvigubai platesnę už šonines (būdinga baroko bažnyčių ypatybė), pratęsia tokio paties aukščio ir pločio presbiterija, kurią užbaigia trisienė apsidė.
Vidaus erdvei būdingas kilimas aukštyn, kurį puikiai išnaudojo interjero dekoruotojas Tomas Podgaiskis (deja, bažnyčios architektas nėra žinomas). Šiluvos bažnyčioje T. Podgaiskis per dešimt metų sukūrė puošnų ir vientisą septynių altorių, sakyklos, krikštyklos ir vargonų tribūnos ansamblį. Jis ne tik lipdė skulptūras ir įvairiausius ornamentus, bet ir drožė juos iš medžio.
Interjero dekoras sukurtas pagal savitą ikonografinę programą, kuriai būdinga visumos darna. Galima manyti, kad šios programos įkvėpėjas ir sumanytojas buvo vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis, kuriam talkino Šiluvos klebonas Tadas Juozapas Bukota.
Ikonografinės programos idėja susieta su Marijos Apsireiškimu Šiluvoje. Todėl Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ikonografijoje plėtojamos trys pagrindinės, tarpusavyje susipinančios temos: Dievo Motinos, pagimdžiusios pasauliui žadėtąjį Išganytoją, Kristaus, įsteigusio Bažnyčią, ir Bažnyčios. Šias temas papildo šalutinės potemės, pasakojančios apie svarbius Senojo ir Naujojo Testamento įvykius, Bažnyčios įkūrėjus – apaštalus, taip pat prie Bažnyčios stiprėjimo ir augimo ženkliai prisidėjusius šventuosius.
O bažnyčios vidaus puošybos esmę sudaro trijų altorių ansamblis, apimantis presbiterijos ir šoninių navų erdves, keturi altoriai prie piliorių, sakykla ir krikštykla bei vargonų choras vidurinės navos erdvėje. Šių įrenginių išdėstymą bažnyčioje vaizdžiai iliustruoja jos planas.
1 – Didysis altorius su Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu
2 – Šventosios Šeimos altorius
3 – Švč. Jėzaus Širdies altorius
4 – Šv. Aloyzo (buv. Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus) altorius
5 – Šv. Pranciškaus (buv. Šv. Judo Tado) altorius
6 – Šv. Onos altorius
7 – Angelo Sargo (buv. Šv. Jono Nepomuko) altorius
8 – Sakykla
9 – Krikštykla
10 – Vargonai
11 – Ligonių Sveikatos koplytėlė
12 – Zakristija
Bažnyčios interjere įkūnyta ikonografinė programa yra tokia įtaigi ir vaizdi dėl talentingo meninio jos įprasminimo pirmiausia skulptūrine kalba, kuriai būdingas barokinis veržlumas, derinamas su klasicistine rimtimi, dramatizmas, iliuziniai efektai. Skulptorius Tomas Podgaiskis veikiausiai pasižymėjo fenomenalia kūrybine energija ir darbštumu. Tai liudija jo per gana trumpą laiką atlikti darbai Šiluvoje, Kaune, Tytuvėnuose. Jis ne tik lipdė iš stiuko, bet ir drožė iš medžio. Podgaiskio individualus plastinis braižas ryškus, įsimenantis, jo kūriniai išraiškingi. Figūrinei skulptūrai ypač būdingos didelės galvos (ir plaštakos), kampuoti veido bruožai, plačiais kuokštais modeliuoti plaukai, dėmesys anatominėms detalėms (akių ertmės), kietai lankstytos aprangos drapiruotės. Permainas stilistinėje raidoje geriau atspindi ornamentinė puošyba: čia skulptorius varijuoja baroko, rokoko ir klasicizmo elementų deriniais.
Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)
Didysis altorius
Įžengus į bažnyčią, akys pirmiausia krypsta į didįjį altorių ir jame saugomą maloningąjį Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą. Jį verta aptarti atskirai, kviečiame skaityti daugiau… Šis atvaizdas – viso ko pradžių pradžia. Iš čia įvairiausiomis kryptimis pasklinda kitos temos ir potemės, iš kurių svarbiausioji – Bažnyčios tema. Apžvelkime viską atidžiau.
Abipus Marijos paveikslo stovi dvi statulos: kairėje barzdotas šv. Juozapas, Marijos Sužadėtinis, pasirėmęs pražydusia lazda ir laikantis Kūdikį; dešinėje – panašiais drabužiais vilkintis jos tėvas šv. Joakimas su knyga ir aviganio lazda. Prasminiu aspektu – tai Marijos gyvenimo liudininkai ir globėjai, „pažado vaikus“ (Rom 9, 8) užauginę, giliai tikintys vyrai, buvę arčiausiai jos gyvenime.
Antrajame altoriaus tarpsnyje, keliant žvilgsnį aukštyn, – skulptūrinė grupė, kurioje regime ant kalniuko mažutę bažnyčią, vainikuojamą kupoliuko su kryžiumi, ir greta jos klūpantį šv. Petrą. Šv. Petras vaizduojamas kaip Kristaus įsteigtos Bažnyčios vadovas, pirmasis popiežius, vedantis tikinčiuosius pas Dievą Tėvą per jam pavestą globoti Bažnyčią. Jo rankose esantis raktas – valdžios simbolis ir Evangelijų knyga – nesugriaunamas Bažnyčios pagrindas. Po Petro skulptūra ištiestas tinklas primena, kad šis apaštalas buvo žvejas, kurį Kristus išsirinko žmones žvejoti. Šalia esantis gaidys primena trigubą Petro išsigynimą iki sugiedant gaidžiui. Kristaus Bažnyčią, kurią globoti pavesta Petrui, simbolizuoja šalia stovinti bažnytėlė.
Virš šios scenos, dar labiau pakėlę galvas, tankių kamuolinių debesėlių apsuptyje išvystame Dievo Tėvo plačiai išskėstomis ir pasitinkančiomis rankomis figūrą. Už jo galvos – lygiakraštis trikampis nimbas, liudijantis čia esant Švč. Trejybę, o prie kojų – rutulys, pasaulio simbolis. Abipus šio reginio šonuose maldingai klūpo du angelai. Išraiškingos visų čia pavaizduotų figūrų pozos rodo jų tarpusavio ryšius.
Ši kompozicija mums kalba apie Bažnyčią, įsteigtą Išganytojo. Išskiriamas apaštalas Petras, kaip Kristaus įsteigtos Bažnyčios vyriausiasis vadovas, o vėliau atskleidžiama jo misija – užtikrinti Evangelijos ir per tai gimstančios Bažnyčios tiesumą ir vienybę.
Ši tema toliau plėtojama didžiojo altoriaus šoninėse dalyse. Kairėje pusėje ant septyniomis girliandomis apipinto obelisko viršūnės sėdintis angeliukas laiko trigubą popiežiaus kryžių, o kiek žemiau – du mažesni, tarsi sklandantys ore, iškėlę jo trijų dalių kepurę – tiarą. Dešinėje pusėje kompozicija analogiška, tik čia vietoje kryžiaus matome vyskupo lazdą – pastoralą, o vietoje tiaros – mitrą.
Simboline prasme obeliskai – tai amžinybės pažadas, dangaus ir žemės jungtis; obeliskai su popiežiaus ir vyskupo insignijomis – tai Bažnyčios didžiausi pilioriai, kuriais yra popiežius ir vyskupai (šv. Paulius pilioriais vadino apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną (Gal 2, 9), o jam pritardamas šv. Augustinas pilioriais pavadino visus apaštalus).
Tabernakulio puošyba taip pat yra svarbi ikonografinės programos dalis. Virš tabernakulio ant erškėčių vainiku apjuosto lizdo tupi pelikanas: snapu prasidrėskęs krūtinę, jis savo krauju maitina vaikus. Apie pelikaną pasakojama, kad jis, norėdamas pamaitinti savo vaikus, gali prasikirsti krūtinę ir iš jos tenkančiu krauju pamaitinti savo mažylius, kad tik išgelbėtų jiems gyvybę. Dėl tokios pasiaukojančios meilės šis paukštis tapo Kristaus simboliu, nes Jėzus savanoriškai pasiaukojo dėl mūsų išganymo. Šią auką kaip dovaną Jis paskelbė ir iš anksto paaukojo per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Abipus tabernakulio sėdintys angeliukai rankose laiko Švč. Sakramento simbolius: kairysis – vynuogių kekę (vynas), dešinysis – javų pėdą (duona).
O jau gyvuojančios Bažnyčios temos plėtotę paliudija prie tabernakulio budintys du vyriškiai: vieną, kairėje, atpažįstame kaip simbolinį popiežių, kitą, dešinėje, – kaip simbolinį vyriausiąjį kunigą (jis su dvirage mitra, vilki tuniką bei Erodo skraistę su varpeliais, ant krūtinės pritaisytas dėklas su dvylika auksu įrėmintų kvadratėlių, primenančių dvylikos Izraelio sūnų vardus).
Taigi nuosekliai aptarėme didįjį altorių. Tradiciškai bažnyčių dekoro kūrėjai atsižvelgia į šventovės titulą. Šiluvos bažnyčia buvusi paskirta Švč. Mergelės Marijos Gimimui. Ką tai reiškia, kokia gi buvo Marijos gimimo esmė? Didžiajame altoriuje randame atsakymą: pagimdyti Išganytoją, o Išganytojo tikslas – įsteigti Bažnyčią.
Ar ne Marija buvo pirmoji Jėzaus Kristaus monstrancija? Ar ne šv. Paulius kalbėjo apie Bažnyčią kaip apie mistinį Kristaus kūną? Anot Antano Maceinos, Marija, gimdydama Jėzų fiziškai, pagimdė mistiškai ir Bažnyčią. Štai ši itin reta ir gana sudėtinga Dievo Motinos, kaip savotiškos Bažnyčios pirmtakės, samprata ir yra Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ikonografinės programos atspara.
Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)
Šoniniai priekio altoriai
Šoninėse navose įrengti altoriai savo struktūra ir puošybiniais elementais artimi ir tarsi pratęsia didžiojo altoriaus vidurinę dalį. Jie lyg dvi ištiestos rankos šventovės erdvėje. Didįjį ir abu šoninius altorius tarpusavyje į vienį jungia ne tik kompozicija, bet ir išplėtotas siužetinis pasakojimas. Tik verta atkreipti dėmesį, jog, šiuose altoriuose įvykių seka dėstoma nuo viršaus žemyn, o ne iš apačios į viršų kaip didžiajame.
Šventosios Šeimos altorius
(kairėje navoje, priekyje)
Taigi pačioje palubėje, ant kampo, jungiančio presbiteriją su kairiuoju šoniniu altoriumi, pavaizduotas Juozapo pardavimas (matomas iš dešinės šoninės navos). Ši istorija vaizdžiai aprašyta Pradžios knygoje (Pr 37; 39-50).Vaizduojant šį įvykį, pasirinkti keturi vyriškiai, medis ir šulinys. Prie lapojančio medžio, Judas, ką tik ištraukęs Juozapą iš šulinio (matome ant rentinio krašto nusvirusią storą virvę), stebi sandėrį. Kiek tolėliau – trijų figūrų grupė: apsiverkęs Juozapas tikrai parduodamas, tai liudija kiekvieno vyriškio gestai, kūno plastika ir apranga.
Parduoto į Egiptą Juozapo istorija pratęsiama Šventosios Šeimos altoriaus pačioje viršutinėje dalyje, kur tarsi išnyra jo sapnų tikrovė. Čia matome viduryje stovintį jauną iškilnų vyriškį, trisdešimtmetį Juozapą, Egipto faraono vietininką, tapusi juo dėl gebėjimo aiškinti sapnus. Šalimais – nuolankiai klūpantys ir jį sveikinantys vyrai – tai jo broliai, kurie, užėjus badmečiui, net du kartus į šį kraštą buvo atkeliavę grūdų, tačiau jaunėlio neatpažino. Šioje, kaip ir ką tik aptartoje, kompozicijoje įamžinta Jokūbo-Izraelio (jam Viešpats pažadėjo, kad iš jo giminės kils Mesijas) sūnų istorija, išryškinanti Juozapo vaidmenį. Šis vaidmuo čia pabrėžiamas anuo metu visai nebūdingu jo rankoje laikomu kryžiumi (Juozapas jau Bažnyčios tėvų laikytas Kristaus pirmavaizdžiu).
Leidžiantis žemyn, po baldakimu matome Marijos ir Juozapo sužadėtuvių sceną (pagal Senojo Testamento nuostatus ir žydų papročius sužadėtuvės buvo lygios teisinei santuokai). Čia taip pat trijų asmenų kompozicija, kurią iš šonų papildo du sėdintys, džiaugsmingai gestikuliuojantys angelai. Sužadėtiniai, kiek pasisukę šonu, stovi vienas kitam padavę rankas. Kompozicijos centre matome į žiūrovą veidu atsisukusį Senojo Įstatymo vyriausiąjį kunigą. Už jo galvos matyti akmeninės lentelės su 10 Dievo įsakymų, padiktuotų Mozei ant Sinajaus kalno; tos akmeninės lentelės turėtų žadinti viltį apie jų atnaujinimą.
Dar žemiau, pirmame tarpsnyje, abipus Šventosios Šeimos paveikslo matome keturias statulas. Prie pat paveikslo – dvi šventosios moterys: kairėje pusėje stovi Elzbieta, kupina nuostabos ir pagarbos, o iš jos lūpų tarsi girdi žodžius: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43); dešinėje – panašiai apsirengusi, irgi senyva moteris, laikanti atverstą knygą, – šis atributas leidžia atpažinti ją esant Ona, Marijos motina.
Už kolonos dešinėje – karaliaus Dovydo su tradicine arfa statula. Jis yra Jėzaus 12 protėvių pradininkas, turėjęs Dievui atvirą prigimtį ir šlovinęs Jį giesmėmis. Jam porinė kairės pusės statula – ilgaplaukis, apsitaisęs kailiais šv. Jonas Krikštytojas, gyvenęs dykumoje. Šalia jo stovintis avinėlis tarsi primena jo žodžius, ištartus rodant į Jėzų: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“ (Jn 1, 29). Jis laikomas ir paskutiniu Senojo Testamento pranašu, ir Jėzaus Kristaus pirmtaku.
Altoriuje labai svarbus titulinis paveikslas. Jame pavaizduota Šventoji Šeima, šventyklos prieangyje žengianti laiptais. Juozapas ir Marija už rankų laiko tarp jų stovintį dvylikametį Jėzų, iš viršaus juos laimina debesų bei angelų apsuptyje nutapytas Dievas Tėvas, žemiau jo – Šventoji Dvasia balandžio pavidalu, jos spinduliai krinta ant Jėzaus. Tokia kompozicija įgauna papildomą, stiprią teologinę dimensiją – tai dviguba Švč. Trejybė. Dievo Tėvo, Šventosios Dvasios bei Jėzaus ašis yra Dangiškoji Trejybė (vertikalioji ašis), o Šventosios Šeimos linija – Juozapas, Marija ir Jėzus – interpretuojama kaip Žemiškoji Trejybė (horizontalioji ašis). Jėzus – jungiamoji abiejų Trejybių grandis. Atskleista ne tik dviejų Trejybių, bet visos Kristaus įsteigtos Bažnyčios, kurios viena svarbiausių sudėtinių dalių yra šeima, jungtis.
Apatiniame dešiniajame kampe nutapytas dviejų angeliukų laikomas ovalus kartušas, kuriame pavaizduota tradicinė ikonografinė Jėzaus tarp Šventojo Rašto aiškintojų schema. Ši scena yra užuomina į savarankišką Jėzaus veiklą, kai Jam ištarus žodžius: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49), Marijos ir Juozapo, kaip žemiškųjų tėvų, misija baigėsi; tačiau jų šeimos modelis, paremtas vertikaliąja jungtimi su Dieviškąja Trejybe, tapo kelrodžiu naujai Bažnyčiai.
Taigi čia priartėjama prie pačios Šiluvos bazilikos ikonografijos konteksto. Šventosios Šeimos atvaizdas darniai įsilieja šventovėje plėtojamą temą – Kristaus, įsteigusio Bažnyčią, ir Bažnyčios, taip pat atskleidžia ryšį ir su pirmąja, pagrindine Dievo Motinos, pagimdžiusios Išganytoją, tema.
Švč. Jėzaus Širdies altorius
(dešinėje navoje, priekyje)
Savo kompozicija ir išsamiu pasakojimu jis analogiškas Šventosios Šeimos altoriui.
Pačioje palubėje, ant kampo, jungiančio presbiteriją su dešiniuoju šoniniu altoriumi, pavaizduota, kaip Judas Iskarijotas šventykloje grąžina pinigus aukštiesiems kunigams (matoma iš kairės šoninės navos). Keturių gestikuliuojančių figūrų grupė įtaigi – trys turbanais pasipuošę kunigai prie pailgo stalo, ant kurio numestas kapšelis su iš jo pabirusiomis monetomis, paniekinančiai žvelgia į Judą. Šis, nuo jų nusigręžęs, nevilties apimtas, pasirengęs bėgti. Ši scena – tai tarsi pažodinė Mato evangelijos iliustracija (Mt 27, 3-5). Atkreiptinas dėmesys į abiejų šoninių altorių kampų įvykių paraleliškumą, jų esmė – išdavystė.
Švč. Jėzaus Širdies altoriaus viršutinėje dalyje išplėtotas Ecce Homo, vienas svarbiausių pasijinių siužetų. Čia matome šiam siužetui nebūdingą trijų figūrų grupę (labiau įprasta, jog Jėzus Ecce Homo siužete vaizduojamas vienas arba daugiafigūrėje kompozicijoje). Aukšta, barokiškai dramatiška Jėzaus figūra iškyla beveik frontaliai neutralioje aplinkoje. Ji atrodo vieniša, nepaisant dešinėje kiek žemiau stovinčio Judėjos prokuratoriaus Poncijaus Piloto, o kairėje klūpčiojančio vyro, kaire ranka prilaikančio didelį kryžių. Šis vyras su kryžiumi – tai apibendrintas simbolinis ženklas visų tos mirties troškusių. Jėzus, vainikuotas erškėčiais, priekyje surištomis rankomis, įsisupęs į apsiaustą, visu savimi tarsi byloja – Jėzus Nazarietis bus nukryžiuotas. Nukryžiavimo kryžius čia pat, visai šalia.
Antrame altoriaus tarpsnyje po baldakimu keturių angelų apsuptyje iškyla Jėzaus Nazariečio statula. Jėzus Nazarietis – tai apibendrintas ir kartu daugiaprasmis Išganytojo atvaizdas. Šio kristologinio ikonografinio tipo išskirtiniai bruožai yra ilga virve surištos ir sukryžiuotos ant krūtinės Jėzaus rankos. Atkreiptinas dėmesys į Šiluvos Jėzų Nazarietį adoruojančių angelų gestus: iš šonų prie piliastrų sėdintys angelai pakartoja Jėzaus ant krūtinės sukryžiuotų rankų gestą, o arčiau stovintys pozomis ir rankų judesiais išreiškia gilų liūdesį.
Pirmame tarpsnyje – abipus titulinio paveikslo, tarp kolonų, yra po dvi statulas. Visos jos vaizduoja per Kristų atsivertusius asmenis.
Iš kairės pusės prie kolonos stovinti kraštinė statula su ietimi – tai šv. Lionginas, Romos kareivių šimtininkas, kuris perdūrė nukryžiuoto Jėzaus šoną. Jono evangelija tai paliudija: „tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Be to, šv. Lionginas laikomas tuo šimtininku, kuris, regėdamas Jėzaus mirtį, ištarė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27, 54). Šio įtikėjusio kareivio vardas ir kilo iš žodžio ietis (gr. „lonchd“). Jis, Jėzaus mirties akivaizdoje įtikėjęs, kaip Dievo žodžio skelbėjas aktyviai veikė tik ką gimusioje Bažnyčioje.
Kitoje pusėje, už kolonos, porinis šv. Lionginui, stovi šv. apaštalas Paulius. Dešine ranka pasirėmęs kalaviju (tai jo mirties įrankis), kairėje jis laiko atverstą knygą. Šio apaštalo darbai Bažnyčios kelio pradžioje yra be galo reikšmingi. Iki atsivertimo jį vadino Sauliumi, jis aktyviai persekiojo krikščionis. Keliaujant į Damaską, jis išgirdo balsą, klausiantį: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ ir atsakymą į savo klausimą: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 4-5). Po atsivertimo, vaizdžiai aprašyto Apaštalų darbuose (Apd 9, 1-19), jis tapo pagonių, t.y. visų tautų apaštalu Pauliumi. Jo pašaukimo misija buvo pagonių Bažnyčia, kurią Paulius be galo atsidavusiai ir ištikimai vykdė.
Arčiau paveikslo iš kairės – Bažnyčios tėvas šv. Jeronimas (341-420), pavaizduotas kaip atsiskyrėlis ir asketas. Akmuo, kuriuo jis mušasi sau į krūtinę maldoje, apibūdina šventąjį kaip atgailautoją. Kairėje rankoje laikomas Šventasis Raštas rodo, jog jis išvertė Senąjį ir Naująjį Testamentus iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą; kaukolė virš knygos liudija žemiškojo gyvenimo laikinumą. Prie jo kojų tupintis liūtas, įprastai vaizduojamas su Jeronimu, primena pasakojimą, jog šiam gailestingai ištraukus iš žvėries letenos rakštį, jis nuo jo nebesitraukęs.
Dešinėje – jo amžininkas šv. Augustinas (354-430). Čia jis pavaizduotas iškilmingais vyskupo drabužiais, su mitra ant galvos, laikantis pastoralą, su stula bei ant kaklo kabančiu kryžiumi. Tai dar viena ypatingai ryški asmenybė Bažnyčios kelionėje. Šv. Augustino apie 400 m. parašyti Išpažinimai iš esmės yra jo atsivertimo istorija, kurioje svarbi vieta tenka ir jo motinai šv. Monikai. Atsiversti Augustiną paskatino šv. apaštalo Pauliaus laiškai ir Milano vyskupo šv. Ambraziejaus pamokslai.
Taigi matome, jog titulinį Švč. Jėzaus Širdies paveikslą supa išties garbingi ir ištikimi Kristaus sekėjai, visomis išgalėmis stiprinę Bažnyčią jos nesibaigiančioje kelionėje.
Pamaldumas į Švč. Jėzaus Širdį, susiformavęs XVII a. pabaigoje, po šv. Margaritos Marijos Alacoque regėjimų, irgi buvo vienas Bažnyčią stiprinusių veiksnių. Lietuvoje šis pamaldumas plačiai paplito XVIII a. 5 dešimtmetyje Pamaldumo sklaidai buvo reikšminga jėzuitų veikla. Svarbiausias dėmesys šiame pamaldume tenka Širdžiai, kaip trejopos Išganytojo meilės žmogui simboliui. Toji meilė yra žmogiška, atsiradusi kaip Žmogaus Sūnaus meilė žmonijai, dvasinė, kuri kyla iš Dievo gailestingumo, ir dieviška meilė – Įsikūnijęs Žodis. Šiluvos paveikslas šiuo atžvilgiu yra paveikus. Tarsi besvorė, šviesos nutvieksta Jėzaus Kristaus figūra kaip vizija išnyra paveikslo erdvėje. Rudais pustoniais nutapytoje drobėje šviesos efektais išryškinta svarbiausioji šio kūrinio vieta – krūtinėje švytinti širdis, Meilės simbolis. Prie Jo kojų ant debesies nutapyti keturi angeliukai (irgi po du iš šonų) raiškiais gestais, laikomu kryžiumi ir maldai sudėtomis rankutėmis savaip padeda atskleisti šio paveikslo turinį ir prasmę: „Adoruokite Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, tai yra kelias, tai yra tikras kelias, per kurį būsite išganyti!“ Šis maldingas palinkėjimas pats savaime glaustai apibendrina ne tik ką išnagrinėto altoriaus ikonografinį siužetą, bet ir didžiojo bei priekinio kairiojo altorių nešamą žinią apie Bažnyčią. Nes Jėzaus Kristaus įsteigtos ir keliaujančios Bažnyčios tikslas ir yra kiekvieno mūsų išganymas.
Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)
Šoniniai kolonų altoriai
Šie altoriai pastatyti ties keturiomis baziliką skiriančiomis į centrinę ir šonines navas kolonomis. Jie labai panašūs į jau aptartus įspūdingus didįjį ir priekyje esančius šoninius altorius. Skiriasi tik savo dydžiu – apima dvi pakopas ir mažesnes skulptūrines grupes. Trijų iš keturių altorių titulai, pasikeitus paveikslams, metams bėgant pakito.
Šv. Aloyzo altorius
(kairėje navoje, ties vidurine kolona)
Altoriaus viršuje – angelų apsupta Lietuvos ir jaunimo globėjo, karalaičio šv. Kazimiero statula. Angelai, rodos, jaučia „šv. Kazimierą iškilus ypač skaistybės dorybe“ ir todėl pirštu rodo į krūtinę, tarsi sakydami: „Jaunikaiti, tavo širdies skaistybėje slepiasi visa tavo jaunystės vertė ir didingas gyvenimas“. Kazimieras rankose laiko Kristaus kryžių – vienintelį išsigelbėjimo ir tvirtybės ženklą. Virš šv. Kazimiero galvos du angelai, išnirę iš debesų, laiko nevystančių rožių vainiką ir skeptrą – karališkosios kilmės ir valdžios simbolį.
Vienoje altoriaus pusėje, paveikslo kairėje, stovi šv. apaštalas Andriejus. Jis buvo tikras Apaštalo Petro brolis. Jį Jėzus Kristus pašaukė patį pirmą, ir todėl jis vadinamas „pirmuoju pašauktuoju“. Skulptūroje vaizduojamas dešine ranka apglėbęs medį, ant kurio mirė nukryžiuotas už tikėjimą. Kairėje laiko knygą, kaip užuominą apie Dievo Žodžio skelbimą.
Kitoje pusėje, dešinėje – evangelistas Jonas, su Evangelijos knyga kairėje rankoje. Dešinėje rankoje laiko taurę; pasakojama, kad stabmeldžiai Joną norėję nužudyti užnuodytu vynu, bet šis peržegnojęs vyną jį išgėrė ir liko gyvas. Jonas buvo pirmųjų Jėzaus stebuklų liudininkas, paskutinės vakarienės metu glaudė galvą prie Mokytojo krūtinės, vienas sekė jį į Golgotą su būreliu moterų ir galiausiai jam mirštantis Jėzus patikėjo savo Motiną.
Pagal 1796 m. išsamų Šiluvos bažnyčios aprašą sužinome, jog šis altorius sumanytojo buvo dedikuotas apaštalams Petrui ir Pauliui. Nežinia kur dingęs paveikslas yra skaudi netektis, nes jį pakeitus šv. Aloyzo Gonzagos paveikslu, netekome keturių didžiųjų apaštalų vaidmens svarbos pirmojoje Bažnyčioje atvaizdavimo.
Dabartinis paveikslas vaizduoja šv. Aloyzą (1568–1591 m.), gundymuose besisemiantį stiprybės iš Kristaus kryžiaus. Jis, pats būdamas dar visai jaunas, atsisakė princo paveldėtojo teisių ir įstojo į Jėzaus draugiją. Mokė vargingus vaikus katekizmo, pasninkaudavo, ilgai melsdavosi, praktikuodavo ypatingą asketiškumą. Mirė užsikrėtęs maru, slaugydamas sergančius ligonius.
Šv. Pranciškaus altorius
(dešinėje navoje, ties vidurine kolona)
Šio altoriaus viršuje išvystame Lietuvoje tebemylimą šv. Antaną Paduvietį (1195-1231). Šiam pranciškonų vienuoliui besimeldžiant, regėjime pasirodžiusi Marija su Kūdikėliu Jėzumi. Taigi virš jo matome Lietuvos bažnytinėje dailėje labai retą pavaizdavimą: Marija ant debesies išskleistomis rankomis, o apačioje stovintis vienuolis pranciškonas laiko abiem rankomis apglėbęs Kūdikėlį. Šv. Antanas – vienas garsiausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų, Bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas, kurio užtarimo šaukiamasi bene visais įmanomais atvejais.
Žemiau, abipus kolonų stovi dar du apaštalai. Kairėje pusėje atpažįstame šv. Tomą su siaura, žeberklą primenančia lazda dešinėje rankoje ir po pažastim paspausta knyga. Iškeltos jo kairės rankos judesys prieš akis pastato prisikėlusį Jėzų, liepiantį jam paliesti jo šono žaizdą. Palietęs jis įtikėjo ir sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20,28).
Dešinėje – apaštalas Simonas, kaire ranka prilaikantį pjūklą (jo kankinystės ir mirties įrankį). Dešinėje jis turi knygą, kuri vėlgi paliudija Dievo Žodžio skelbimą – po Jėzaus Kristaus kartu su apaštalu Tadu Judu patraukęs pamokslauti Persijoje ir Babilone, manoma juos kartu buvus nukankinus, tad jų šventė minimą tą pačią dieną.
Ir šio altoriaus paveikslas nežinia dėl ko buvo pakeistas, nes archyviniuose šaltiniuose (1843 m. glaustame inventoriaus aprašyme) randame žinių, jog tada būta paveikslo, kuriame šv. Judas Tadas rankose laikė medalioną su Jėzaus Kristaus atvaizdu. Toks šio šventojo vaizdavimas buvo itin populiarus XVIII a. Tada pamatome glaudžias paveikslo ir abipus jo stovinčių skulptūrų sąsajas: tai dar trys apaštalai, kurie, skelbdami Dievo Žodį Bažnyčios kelionės pradžioje, liudydami tikėjimą kankinyste ir mirtimi, užtikrino tolesnę Jos plėtotę. Taigi atsiskleidžia toliau bazilikos dekoru pasakojama Bažnyčios kelio pradžios istorija.
Dabar šiame altoriuje kabo šv. Pranciškaus (1182-1226) paveikslas. Pranciškus garsus savo atsivertimo istorija, pranciškonų ordino įkūrimu, indėliu „atstatant“ Bažnyčią, savo pamokslais ir galiausiai įgytais Kristaus ženklais – stigmomis. Paveiksle jis apkabina nuo kryžiaus imamą Jėzaus kūną, taip mistiškai susivienydamas su jo kančia, ir tuo pačiu leidžiasi apkabinamas Jėzaus – taip tapdamas jo įrankiu žemėje.
Šv. Jono ir šv. Onos altorius
(kairėje navoje, ties galine kolona)
Altoriaus viršuje vaizduojama Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimo scena. Tuo metu valdęs Erodas uždarė Joną į kalėjimą, mat šis skelbė jį neteisėtai gyvenant su brolio žmona Erodiada. Galiausiai buvo nukirsdintas Erodiados dukters Salomės pageidavimu. Tokia buvo jo gyvenimo pabaiga.
O abipus paveikslo esančios skulptūros vaizduoja Jono gyvenimo pradžią – matome apreiškimą Zacharijui. Kairėje pusėje pavaizduotas stovintis arkangelas Gabrielius, rodos, tik ką taręs jam: „Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu“ (Lk 1, 13). Kitoje pusėje matome Zacharijų, irgi vaizduojamą tarsi tuo metu, kai, jam šventykloje besmilkant, pasirodęs Dievo pasiuntinys dar pridūrė, kad jo sūnus daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą (Lk 1, 16).
Titulinis paveikslas – tai daugiaplanis, savitas kūrinys, kupinas buvusių, esamų ir būsimų įvykių nuojautų. Pirmame plane nutapyta pagrindinė grupė – tai sėdinčios moterys Ona ir Marija, tarp jų ant Motinos kelių padėtos žalios pagalvėlės sėdintis Jėzus. Dešinėje rankoje Jis laiko kryžių, o kairiąja liečia savo senelės smakrą, tarsi ją guosdamas. Prie Marijos šono priklaupęs mažasis Jonas Krikštytojas, apglėbęs avinėlį, pagarbiai bučiuoja Jėzaus kojas. Sunertos Onos rankos ir raudonas rožės žiedas Marijos rankoje byloja apie būsimą kančią.
Dešinėje viršutiniame kampe, spindulių apsuptoje apskritimo formos angoje, išnyra Švč. Trejybė: Dievas Tėvas trikampiu nimbu, pasirėmęs į žemės rutulį ir laikantis skeptrą rankoje, greta Jėzus Kristus su didžiuliu kryžiumi ir virš jų plevenanti Šventoji Dvasia balandžio pavidalu. Svarbi detalė – Dievo Tėvo dešinės rankos gestas peržengia apskritimo ribą, taigi tarsi suvienija anapusybę su šiapusybe. Be to, apskritimo pakraščiu įkomponuotas lotyniškas įrašas, kurio tęsinys horizontaliai užrašytas drobės apačioje: „Trys yra liudijantys danguje“ ir: „Ir trys yra liudijantys žemėje“. Taigi dar kartą tituliniame paveiksle pasikartoja dangiškoji ir žemiškoji Švč. Trejybė net ir papildomu tekstiniu pavidalu (pirmą kartą tai aptarėme Šv. Šeimos altoriaus tituliniame paveiksle, tik čia Juozapą pakeičia šv. Ona). Apibendrintas, turiningas paveikslas vienu metu įtaigiai atskleidžia ne tik Išganymo istorijos pradžią, bet ir būsimos kančios nuojautą.
Angelo Sargo altorius
(dešinėje navoje, ties galine kolona)
Šis altorius, kaip mini archyvai, anksčiau taip pat turėjo kitą titulą – priklausė šv. Jonui Nepomukui. Viršuje ir matome jį, klausantį čekų karaliaus Vaclovo IV žmonos išpažinties ir duodantį išrišimą. Kadangi šis šventasis jokiu būdu nesutiko išduoti žmonos išpažinties paslapties karaliui, buvo prigirdytas, vėliau nuo tilto nustumtas į upę. Šis kunigas pirmiausia laikomas išpažinties paslapties kankiniu (prisimintina, jog protestantai neigė išpažintį). Abipus scenos vienas angelas pirštukais laiko lūpas užčiauptas, vaizduodamas, kad niekas negali išeiti iš nuodėmklausio lūpų, ką jis girdėjo per išpažintį. Kitas vienoje rankoje spyną, kita rodo pirštu į krūtinę – tai ženklas, kad kas slapčiausiai iš širdies išpažinta, yra užrakinta spyna, kurios raktą turi Dievas.
Žemiau, abipus paveikslo stovintys du vyrai skiriasi nuo prie kitų kolonų stovinčių skulptūrų, nes priklauso naujiems, ne pirmosios Bažnyčios kūrimosi laikams. Kairėje, su vyskupo drabužiais ir pinigų maišeliu rankoje matome dabar kiek primirštą, garsų Aleksandrijos patriarchą šv. Joną Gailestingąjį, dar vadinamą Išmaldos davėju (550-619).
Dešinėje – sunkiau atpažįstamas kunigas, profesorius šv. Jonas Kentietis (1390-1473). Jis dirbo Krokuvos universitete filosofijos dėstytoju, buvo netoli esančios Olkušo parapijos klebonas, mokė šv. Kazimierą. Lenkijoje buvo sunkūs laikai, tad jis greit išgarsėjo artimo meilės darbais, dosnumu, buvo pamaldumo ir geraširdiškumo, meilės vargšams pavyzdys.
Šv. Jono Nepomuko altorius neabejotinai buvo skirtas kunigo pašaukimo, apskritai kunigystės išaukštinimui, nes kunigai yra patys svarbiausi apaštalinės tarnystės asmenys, apaštalų įpėdiniai. Trijų kunigų, kaip sektinų pavyzdžių, atranka šiam altoriui geriausiai apibūdina ano meto idealus. Pakitus tituliniam šio altoriaus paveikslui, autentiška jį supusi skulptūrinė puošyba dabar tarsi pakimba ore, nelieka idėjos vientisumo, tarpusavio ryšių ir tampa nelengva suvokti aptartos scenos prasmę.
Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)
Sakykla
Sakykla skirta Žodžio liturgijai, ji buvo ta vieta, iš kurios skelbtas Dievo žodis. Ji įrengta prie pirmos kairiosios kolonos ir atkreipta į vidurinę navą. Sakyklą sudaro tribūna, stogelis ir jį vainikuojanti statula.
Ši sakykla labai puošni. Gausus ir prasmingas jos dekoras liudija pagarbą Dievo žodžiui. Nors ikonografiniu požiūriu ji nėra itin savita, dekoro įprasminimo požiūriu – tai gana retas sprendimas. Tradiciškai sakyklą puošia arba evangelistų atvaizdai, arba tetraformai, t.y. keturios būtybės (angelas, liūtas, jautis ir erelis), simbolizuojančios evangelistus. Retesnis atvejis kai jie, būdami kartu, yra atskirti vieni nuo kitų.
O čia mes juos matome greta vienas kito: evangelistai labai jaukiai ir patogiai (basi, nuleidę kojas) sėdi ant plačios tribūnos atbrailos, tarp jų įsiterpia minėtosios būtybės. Nuo į presbiteriją pasuktos pusės evangelistai ir jų simboliai paeiliui išdėstyti taip: pirmiausia arčiau sienos prie piliastro pavaizduotas šv. Matas, laikantis atverstą knygą ir tarsi rašantis plunksna, šalia, įsprūdos fone – sparnuoto angelo galvutė; toliau – šv. Jonas, atsirėmęs į tribūną, su greta tupinčiu ereliu, jis taip pat rašo plunksna; šalia erelio guli priekines letenas ištiesęs liūtas, už jo – šv. Morkus; tarp Morkaus ir Luko, užbaigiančio šią seką, įsitaisęs jautis.
Prasminiu požiūriu aktuali kiekvieno evangelisto atributo simbolika. Šv. Jeronimas šiuos evangelistų atributus taikliai apibūdino kaip Jėzaus Kristaus simbolius, žyminčius Jo prigimties slėpinius: antai žmogumi gimęs, jaučiu paaukotas, liūtu prisikėlęs, ereliu dangun žengė. Taip minėtieji simboliai vaizdžiai išryškina Jėzaus gyvenimo slėpinius.
Iš sakyklos kunigo skelbiamą Dievo žodį įkvepia Šventoji Dvasia, balandžio pavidalu pavaizduota po stogeliu. Tribūnos apačioje, po kunigo kojomis, blaškosi piktoji dvasia, pamintas ir nugalėtas blogis. Gausiai dekoruotą sakyklos stogelį vainikuoja Gerojo Ganytojo statula. Naujaisiais laikais tai retai pasitaikantis ikonografinis tipas. Tokie buvę labai populiarūs ankstyvojoje krikščionybėje. Tuomet Gerasis Ganytojas dažniausiai vaizduotas kaip jaunas piemuo trumpu drabužiu, ant pečių laikantis avį ar jų apsuptyje. Šiluvoje matome kiek kitokią šio ikonografinio tipo interpretaciją. Čia Gerasis Ganytojas vaizduojamas vyresnis, su barzdele, vilkintis ilgu drabužiu ir apsiaustu, su piemens skrybėle. Ant pečių jis abiem rankomis laiko avį. Tarsi girdime Jėzų sakant: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Aukštai iškelta Gerojo Ganytojo statula turėjo priminti tikintiesiems, kad Kristus ieško kiekvienos paklydusios avies, o radęs „su džiaugsmu dedasi ją ant pečių“ (Lk 15, 5) ir neša Tėvui. Jo žvilgsnis nukreiptas į Dievą Tėvą, pavaizduotą pačiame didžiojo altoriaus viršuje. Kita vertus, – tikrasis ganytojas tas, kuris žino ir taką per mirties slėnį.
Krikštykla
Bazilikos ikonografinėje programoje svarbi vieta skirta sakyklos ir krikštyklos skulptūriniam dekorui.
Krikštykla įrengta prie pirmos dešiniosios kolonos kairėje pusėje, priešais sakyklą. Ji komponuota kaip to paties tipo darkart sumažintas altorius, kurio antrojo tarpsnio ir glorijos sampynoje pavaizduotas Jėzaus Krikštas. Ikonografiniu požiūriu ši scena kurta tradiciškai, meniniu požiūriu – raiškiai ir įtaigiai: kairėje kiek priklaupęs Jėzus ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis, dešinėje – Jį krikštijantis šv. Jonas, viena ranka pilantis vandenį, kita laikantis savąjį kryžių. Abi figūras stilizuotame peizaže rėmina du medžiai: medis už Jėzaus figūros tiesus, už Jono pakartoja šventojo figūros linkį. O ovale iš sparnuotų angeliukų galvučių ir debesėlių regime Šventąją Dvasią, savo pasirodymu liudijančia naujosios kūrinijos pradžią. Vanduo, ištekėjęs iš nukryžiuoto Jėzaus perverto šono, yra Krikšto sakramento įvaizdis, primenantis gyvąjį vandenį: „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14).
Šie žodžiai liudija šv. Jono Krikštytojo misijos ypatingumą: jam buvo skirta Jordano upėje pakrikštyti vandeniu patį Jėzų. Pamatęs Jį ateinant, Jonas pasakė: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Būtent šis veiksmas žymi Jėzaus viešosios veiklos pradžią.
Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)
Vargonai
Vargonų choro tribūną, kurioje vyrauja muzikos instrumento prospektas, laiko keturios profiliuotos atramos, suformuodamos tris arkas. Viena vertus, šis jos atskiria prieangį nuo šventovės sakraliosios erdvės, kita vertus, trys arkos tampa tarsi perėjimu, savotiškais vartais, kurie į tą erdvę įveda ar išlydi tikinčiuosius. Be to, visa tribūnos puošyba sutelkta vienoje pusėje, todėl jos neįprastą grožį galima matyti tik išeinant iš bažnyčios (prieangis lieka prieblandoje už jos ribų).
Tribūnos dekoro simbolinis turinys atsiskleidžia palaipsniui, gilinantis į atskirus elementus: čia virš kiekvienos atramos įkurdintas angelas su muzikos instrumentu rankose ir virš kiekvienos arkos aukščiausiame taške įkomponuota girliandomis apipinta jaučio kaukolė (bukranionas) dviejų trimitų apsuptyje. Parapetą puošia poromis sugrupuota mitinių būtybių grifų juosta. Ką jie nori mums pasakyti? Iš keturių angelų, stovinčių ant tribūnos atramų, du rankose laiko trimitus, kiti du turi smuiką ir violončelę. Žinia, trimitas krikščioniškoje tradicijoje – tai Dievo balso, kurį skelbia angelai, simbolis. Kita vertus, angelai su įvairiais muzikos instrumentais reiškia, kad Dievo rankose pats žmogus yra tarsi instrumentas, skirtas Jį vis kitaip garbinti. O kaukolė visuomet buvo ir išlieka laikinumo simbolis. Jaučio kaukolė trimitų apsuptyje mums gali priminti ir Paskutiniojo teismo dieną. Pasak evangelisto Mato, „Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 31).
Parapete yra 5 poros grifų ir dar du po vieną kraštinį (taigi iš viso 12). Kiekvieną porą sudaro du grifai ir dekoratyvinė vaza viduryje (ant kiekvienos vazos puikuojasi dvi grakščiai uždėtos grifų letenos). Jų išvaizdoje suderintos erelio ir liūto kūno dalys (erelio galva, sparnai, liūto liemuo, letenos, stačios ausys).
Todėl krikščioniškoje tradicijoje šios mitinės būtybės simbolizuoja Žmogaus Sūnaus dvilypę prigimtį. Kita vertus, toks dviejų vienas į kitą atsisukusių grifų motyvas gali simbolizuoti gyvybės šaltinį, kuriuo ir yra pats Kristus. Tik „Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 17). Kraštinių grifų pora – žmogučiai, kurių vienas laiko javų pėdą, o kitas – vynuogių kekę. Tabernakulio angelų laikomi tie patys Eucharistijos simboliai atkartojami parapeto dekore (erdvėje juos kiek paįstrižai jungia tiesios linijos).
Išeinantiems iš bažnyčios tikintiesiems vargonų choro tribūnos puošyba dar kartą prabyla apie svarbiausius dalykus: primena žmogaus gyvenimo laikinumą, per Eucharistijos simbolius skatina neužmiršti Kristaus ir Jo Kūno aukos atminimo, atskleidžia akylai saugomą amžinojo gyvenimo šaltinį ir ragina šlovinti Viešpatį.
Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)
Apsireiškimo koplyčia
admin
Adresas:
Jono Pauliaus II g. 2, Šiluva
Atidaryta:
8-20 val. (gegužę-rugėjį)
8-16 val. (spalį-balandį)
Trumpa istorija
Pasklidus tarp žmonių žiniai, kad prie akmens (pagal kitus šaltinius, ant akmens) pasirodžiusi Mergelė Marija, vis daugiau žmonių eidavo į tą vietą pasimelsti. Per kelis dešimtmečius po Marijos apsireiškimo Šiluvoje sustiprėję katalikai labai gerbė šią vietą, ją puošdavo, joje melsdavosi ir giedodavo.
XVII a. pirmoje pusėje Apsireiškimo vietoje pastatoma simboliška nedidelė aštuonkampė koplytėlė. Apie jos egzistavimą sužinoma iš XX a. pr. statybos darbų metu aptiktų pamatų.
Aiškesnės antrosios koplyčios pastatymo aplinkybės. 1663 m. vysk. Aleksandras Sapiega Marijos apsireiškimo vietoje pastatė medinę koplyčią, ant apsireiškimo akmens buvo įrengtas altorius.
Po susišaudymo su kalvinistais (1669 m.), kurio metu buvo peršautas katalikų vikaras ir Nukryžiuotojo paveikslas, 1677 m. vysk. Kazimieras Pacas koplyčioje įvedė Šv. Kryžiaus garbinimo atlaidus, kurie buvo švenčiami gegužės 3-iąją. Vėliau peršautasis kryžius perkeltas į bažnyčią ir pakabintas prie Švč. Jėzaus Širdies altoriaus, o po 1843 m. jis perneštas į bažnyčios dešinėje esančią Ligonių sveikatos koplytėlę, kur iki 2009 m. buvo saugomos ir kitos istorinės vertybės.
Šiluvos klebonas prepozitas Tadas Bukota, važinėjęs į Londoną, mat jo brolis ten buvo Lietuvos-Lenkijos atstovas, parvežė iš ten marmurinę Marijos su Kūdikiu statulą. Ji 1770 m. pastatyta Apsireiškimo koplyčios altoriuje, vietoje ten buvusio peršauto kryžiaus.
Ilgainiui medinė koplyčia supuvo ir 1804 m. buvo nugriauta.
Jos vietoje Žemaičių vyskupo pagalbininkas, Šiluvos infulatas Juozapas Simonas Giedraitis 1818 m. pastatė naują, panašią į Vilniaus katedrą, klasicizmo stiliaus medinę 19×10 m koplyčią. Ši koplyčia išstovėjo iki XX a. pradžios.
1872 m. Šiluvos klebonas J. Daugėla joje įrengė altorių (arch. ir meistras J. P. Zimodras).
1886 m. rugsėjo 8 d., švenčiant Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo šimtmetį, vysk. M. Paliulionis iškilmingai vainikavo šią Marijos apsireiškimo vietoje stovinčią statulą, vadinamą Ligonių Sveikata. Vainikai Marijai ir Kūdikiui nukaldinti už Šiluvos parapijiečių suaukotas lėšas.
Pradėjus naujos koplyčios statybos darbus senosios koplyčios altorius su Mergelės Marijos statula perneštas į bažnyčios Ligonių Sveikatos, anksčiau vadintą Brangenybių, koplytėlę.
XX a. pr. medinė koplytėlė atrodė per menka simbolizuoti Švč. Mergelės apsireiškimo garbę. Todėl 1903 m. paskirtas Šiluvos klebonu, tuoj ėmė rūpintis naujos koplyčios statyba, mat norėjo suspėti pastatyti naują, didingą mūrinę koplyčią Marijos apsireiškimo 300 metų sukakčiai. Projektą užsakė Paryžiuje studijavusiam menininkui Antanui Vivulskiui.
Nors po 1904 m. katalikams oficialiai netrukdyta statyti sakralinių pastatų, vis dėlto būdavo daromos formalios kliūtys. 1906 m. rugsėjį Šiluvos klebonas pateikė tvirtinti projektą bei sąmatą. Tačiau projektas nebuvo patvirtintas, net turėta per maža visos sumos dalis (39 222 rub.), vėliau dar pareikalauta pateikti papildomus grunto brėžinius, stabilumo skaičiavimus.
Tik 1911 m. birželio 11 d. Vidaus reikalų ministerija patvirtino statybos leidimą. Kun. Jonas Mačiulis-Maironis 1912 m. liepos 2 d. pašventino kertinį koplyčios akmenį.
Prasidėjus intensyviems darbams, 1912 m. gegužės mėnesį priežiūrą perėmė Kauno gubernijos inžinierius Fiodoras Malinovskis. A. Vivulskis į Šiluvą atvyko 1912 m. vasarą, gyveno pas kleboną M. Jurgaitį ir rūpinosi statybos darbais. Buvo tiksliai laikomasi 1906 m. projekto.
Tik pastačius koplyčios sienas, pirmąsias Mišias joje aukojo kun. M. Jurgaitis, o A. Vivulskis pirmasis per šias Mišias priėmė šv. Komuniją.
Tačiau statybą pertraukė Pirmasis pasaulinis karas, per apšaudymą nukentėjo sienų mūras. Tačiau net karo metais žmonės rinkdavosi prie jos, eidavo aplink ją keliais, daužydavo akmenį, ant kurio buvo apsireiškusi Švč. Mergelė Marija, rinkdavo jo nuotrupas.
Koplyčia užbaigta 1922–1924 m., pašventinta Šiluvos klebono kun. M. Jurgučio 1924 m. rugsėjo 8 d.
Atvykstant į Šiluvą, žvilgsnį iš tolo patraukia aukštas, baltas, didingas Apsireiškimo koplyčios bokštas, kurio aukštis – 44 metrai. Ši koplyčia – vienintelis įgyvendintas ir iki mūsų dienų išlikęs architekto bei skulptoriaus Antano Vivulskio monumentalus architektūros kūrinys.
Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008
Apsireiškimo vietos gerbimas
Koplyčia Šiluvoje turėjo iškilti kaip paminklas toje vietoje, kur 1608 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Aplinkui plečiantis kapinėms, medinė koplytėlė atrodė per menka simbolizuoti Švč. Mergelės apsireiškimo garbę.
Praktiniu požiūriu ji nebuvo būtina, nes netoliese stovėjo 1651 m. pašventinta jau trečioji Šiluvos katalikų bažnyčia. Tačiau koplyčios paskirtis buvo kita. Ji turėjo iškilti kaip paminklas, liudijantis Marijos apsireiškimą. Kita vertus, tai buvo atsakymas į tikinčiųjų rodomą pagarbą Apsireiškimo vietai, gausų lankymąsi joje.
Sumanymas pastatyti deramą šiai vietai statinį, sietinas ir su sakraliųjų objektų t.y. paveikslo bei Apsireiškimo vietos, populiarumo santykio kitimu XIX a. antroje pusėje. Pastebėta, jog Apsireiškimo vieta, nors ir gausiai lankoma, kaip piligrimų maldingumo objektas gana ilgai neprilygo stebuklais garsėjusiam šv. Mergelės paveikslui šventovėje. Istoriko L. Jovaišos pastebėjimu, Apsireiškimai gana ilgą laiką buvo laikomi privačios patirties dalyku ir jų vietos nebuvo masiškai lankomos. Tai įtakojo ir dvasininkijos pozicija. Vysk. J. Lopacinskio 1774 m. prašyme Apaštališkajam Sostui suteikti Šiluvai infulatūrą akcentuojama „Šiluvos bažnyčia, įžymi tuo, kad nuo senų laikų į ją vis plūsta daugybė žmonių, net iš tolimų kraštų, pagerbti joje esantį stebuklingą Švč. M. Marijos paveikslą.“ Tuo tarpu užuomina apie Apsireiškimą (1622 m. katalikų bažnyčia atgauta „aiškiam stebuklui tarpininkaujant“) svarbi tik kaip jo pripažinimo faktas. Kiek ankstesniame, 1748 m. vysk. A. Tiškevičiaus pranešime, akcentuojančiame paveikslą bei jį įprasminančią erdvę, apie Apsireiškimą neužsimenama visiškai.
Taigi, I. Vaišvilaitės nuomone, Apsireiškimo vietos kultas Šiluvoje aktualizavosi po Lurdo Apsireiškimo Prancūzijoje 1858 m. Tai patvirtintų ir XX a. pr. katalikų dvasininkijos sprendimas Šiluvos bažnyčios didžiajame altoriuje sugretinti abu vietovės šventumo pagrindu laikomus reiškinius: stebuklingu laikomas paveikslas uždengiamas vaizduojančiu Marijos apsireiškimą.
Marijos pasirodymo žmonėms vieta A. Vivulskiui, be abejo, reiškė gyvo tikėjimo liudijimą. Kaip jis įsivaizdavo apsireiškimo įprasminimą – tiesioginių autoriaus minčių neturime. Tais laikais prie architektūrinių projektų nebūdavo pateikiami aiškinamieji raštai, apibūdinantys kūrinio idėją. Taigi statinio programa nebuvo verbalizuota, belieka ją atpažinti iš meninių formų.
Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008
Architektūra
Griežta, aiški, viršun siaurėjanti koplyčios vertikalė išauga iš stabilaus platesnio pagrindo. Šis obeliską primenantis tūris radosi palaipsniui. 1903 m. eskize ir brėžiniuose statinys veikiau panašesnis į bokštą. Projektas, kurį autorius pateikė 1905–1906 m. (planas, pjūvis, du fasadai, įvairios detalės), atskleidžia jau išsikristalizavusią idėją.
A. Vivulskio koplyčios brėžinių grafika neįprasta to meto Lietuvai ir Rusijai – brėžiniai atlikti tušu, akvarele ir spalvotais pieštukais, tonavimu parodyta apimtis ir šešėliai. 1908 m. projektas buvo eksponuotas Antrojoje lietuvių dailės parodoje, tačiau, kurdamas jį, autorius dirbo ne parodai.
Mąstydamas kaip skulptorius, kartu su brėžiniais jis iš molio lipdė koplyčios modelį. Architektūriniai maketai iki Pirmojo pasaulinio karo Europoje ir Lietuvoje buvo retas reiškinys. Modelio nuotrauką 1906 m. nusiuntė pusseserei Anelei Michałowskai į Vilnių su prierašu, jog norįs sukurti koplyčią „žemaitiška dvasia“. Frontone turįs būti didžiulis kryžius, iš keturių pusių – mediniai dažyti prieangiai. Modelis geriau nei brėžiniai perteikia skulptūrišką statinio apimtį ir obelisko įvaizdį.
Koplyčia sumūryta virš akmenų toje vietoje, kur Šiluvoje apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Pačiame centre – apeinamas altorius su Mergelės statula. Aplink altorių išdėstyti keturi masyvūs apskrito skerspjūvio stulpai, sujungti plačiomis smailėjančiomis arkomis. Jie formuoja kvadratinio plano erdvę, virš kurios iškyla bokštas, remiamas stulpų ir arkų. Sakraliosios erdvės vertikalę pabrėžia siauri smailiaarkiai langai bei plonos, prie sienų prigludusios kolonėlės, iš kurių išauga skliautų nerviūros. Šiai erdvei priešpriešinama žema galerija, juosianti bokštą iš visų pusių (plane ji sudaro išorinį, didįjį 20 × 20 m kvadratą). Galerija formuoja viso statinio pagrindą – cokolį. Jo kampuose sumūryti aklini keturkampiai bokšteliai – atramos, į kurias per įstrižas sienutes (arkbutanus) nuvestas pagrindinio bokšto svoris. Šitaip transformuota karkasinė gotikos sistema.
Koplyčią A. Vivulskis planavo mūrinę, kai kurias detales numatė daryti iš medžio. A. Vivulskio sumanyti mediniai prieangiai. Skulptūrinius jų modelius jis darė iš gipso ir smulkiai detalizavo. Buvo svarbu, kad meistrai tiksliai išdrožtų juos iš medžio. Mediniai prieangio stulpeliai rėmė puošnų augalinį frizą su stilizuotomis lelijomis ir kalavijais (žurnalo Świat straipsnio autoriaus pastebėjimu, vaizduojami septyni skausmo kalavijai). Frizo apačioje įkomponuoti angelų-serafimų atvaizdai. Medžio detalės Šiluvos koplyčioje tikriausiai taip pat turėjo būti atpažintos kaip savos ir įprastos (kadangi jos yra pirmo aukšto lygyje, jas mato visi įeinantys).
Medžio ir mūro derinys – tai pastanga tradiciją sieti su novacija. Šį derinį neretai galima pamatyti XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios gyvenamojoje architektūroje, tačiau sakraliniams pastatams jis nebuvo būdingas. Tai labiausiai neįprasta detalė A. Vivulskio sumanytoje koplyčioje.
Deja, dabartinė pastato išvaizda skiriasi nuo pradinės. Visi keturi mediniai prieangiai 1957–1959 m. Šiluvos klebono kun. Vaclovo Grauslio iniciatyva pakeisti mūriniais – šitaip suardyta originali kontrastingų medžiagų dermės idėja.
Novatoriškas gelžbetonio konstrukcijas jis pasiūlė ne Šiluvos koplyčiai, o kiek vėliau projektuotam Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pastatui. Tačiau koplyčios konstrukcijų skaičiavimus atlikęs Mykolas Dubovikas siūlė skliautams naudoti gelžbetonį, nes tokia konstrukcija būtų buvusi tris su puse karto tvirtesnė.
Jau 1903 m. Šiluvos koplyčios eskize dėmesį patraukia kryžius, užimantis visą viršutinį fasado tarpsnį. Sienos plokštumoje jo forma negatyvi – kryžius įgilintas, tarsi įspaustas formuojant statinio masę. 1906 m. brėžinyje pasikeitusios kai kurios detalės, tarp jų ir kryžius: čia jis iškilus, stilizuotas; Dievo Motinos su Kūdikiu figūra iš papėdės perkelta į įprastą krucifikso vietą. Koplyčios statybos metu kryžiaus apvadas padarytas iškilus, o fonas Dievo Motinos skulptūrai – įgilintas.
Toks kryžiaus formos interpretavimas Šiluvos koplyčios fasaduose – ne atsitiktinumas. A. Vivulskis tobulino kryžiaus formos plastinę išraišką iškilių ir įgilintų plokštumų santykiais. Lotyniškojo kryžiaus formą, kuri krikščionių sakralinėje architektūroje simbolizuoja Išganymo kelią, A. Vivulskis iš įprastinio paslėpto būvio (plano) perkėlė į išoriškai regimą pavidalą (fasadus). Toks raiškos būdas sustiprino plastinį įtaigumą ir ekspresiją. Kryžiaus iškėlimas į statinio išorę kai kam gal atrodė pernelyg ekstatiškas, tačiau tai buvo nauja meninė forma, laužanti įprastas istorizmo stilistikos schemas. Panašių sprendimų XX a. architektūroje niekur neteko aptikti.
Iš kur atsirado skulptūriškas kryžiaus pavidalas ir jo transformavimas į architektūros formą A. Vivulskio darbuose? Tikriausiai, tai spontaniška įžvalga, gimusi įsijautus į sakralinio pastato esmę ir struktūrą. Kryžiaus kaip vienintelio Išganymo kelio, vilties, perkeičiančios aukos prãsmės jam pačiam buvo gyvybiškai svarbios.
Dievo Motinos garbinimo ir pamaldumo atmosferą A. Vivulskis norėjo sustiprinti angelų tema. Deja, bokšte angelai nesukurti, o prieangiuose neišliko. Priešais koplyčią stūksančių angelų-sfinksų skulptūrų idėja įgyvendinta tik 1970–1998 m. (jų modelius ir vieną skulptūrą sukūrė skulptorius Robertas Antinis Vyresnysis, antrąją – Robertas Antinis Jaunesnysis). Lietuvai vėl atgavus Nepriklausomybę, koplyčios prieigose pastačius antrąją akmeninę angelo skulptūrą, buvo galutinai įgyvendintas architekto sumanymas.
Interjeras
1924 m. rugsėjo 8 d. pašventinta dar neįrengta koplyčia. Iki savo mirties 1926 m. kun. M. Jurgaitis ištinkavo koplyčios sienas iš vidaus ir išorės, įstiklino langus, įtaisė vargonus, klausyklas ir įstatė pagrindines duris (trejos dar tebeliko užkaltos lentomis). Koplyčios statytojas suspėjo atlikti dar du svarbius dalykus: šventovės fasadą papuošti Švč. Mergelės Marijos bareljefu ir pastatydinti koplyčioje altorių su Mergelės Marijos statula. Taip jis paliko pagrindinius vaizdinius ženklus, rodančias, kad koplyčia yra Marijos šventovė.
Dabartinė altoriaus skulptūrinė kompozicija koplyčioje atsirado 1925–1926 metais: iš pradžių buvo pastatyta Marijos skulptūra, vėliau – angelai. Švč. Mergelės Marijos skulptūra pašventinta 1925 m. pirmąją Šilinių atlaidų dieną.
Altorius savo pavidalu iš esmės nenutolo nuo A. Vivulskio projekto: autorius Švč. Mergelę altoriuje pavaizdavo karūnuotą, todėl suprantami adoruojantys angelų gestai ir piramidinė altoriaus kompozicija; Marijos su Kūdikiu skulptūra iškelta ant grakštaus aukšto (natūroje jis žemesnis) pjedestalo, kurio apačioje abipus sėdi angelai ir rodo į Švč. Mergelę su Jėzumi, rankose laikydami aukštas lelijas – šviestuvus.
Bet pagrindinės – Marijos ir Jėzaus – skulptūrinės grupės dabartinė ikonografija kitokia nei projekte. A. Vivulskis sukūrė dvi tarpusavyje panašios ikonografijos kompozicijas: fasado Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu bareljefą ir koplyčios altoriaus skulptūrą (Kūdikėlis meiliai prigludęs ir ranka apsivijęs Marijos kaklą, o ji abiem rankom taip pat švelniai glaudžia Vaikelį). Paminėtina, jog altoriaus ir fasado skulptūros projekte nekartojo stebuklingojo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo: skiriasi Marijos rankų padėtys, Kūdikėlis vaizduojamas be knygos (senoji skulptūra, stovėjusi medinėje koplyčioje, savo išvaizda buvo „gimininga“ garsiajam paveikslui.)
Atitikimas numatytam projektui ryškus tik altoriaus skulptūroje. Tačiau pagrindinio fasado bareljefe skulptūros ikonografija skiriasi – čia lengvai atpažįstame stebuklingojo Švč. Mergelės atvaizdo pavidalą: analogiška monumentali išraiška ir būdingas Marijos rankų sudėjimas, Jėzaus gestai. Rodos, sąmoningai siekta, kad fasado kryžiaus kryžmoje būtų pateiktas Šiluvos simbolis, kurį maldininkai galėjo atpažinti iš tolo.
Pagal tradiciją fasado atvaizdas įprastai pakartoja šventovės viduje esančio stebuklingo paveikslo ar skulptūros pavidalą. Šiuo atveju taip nėra. Galima tik spėlioti, kodėl buvo nukrypta nuo projekto, ir kodėl skiriasi abiejų skulptūrų ikonografija. Rodos, fasado skulptūra, kaip ir koplyčios altoriaus skulptūra, sukurta tais pačiais metais – 1925-aisiais ir abiejų užsakovas buvo kun. M. Jurgaitis.
Galbūt buvo skubėta užbaigti koplyčios puošybą, galbūt įtakos turėjo tai, kad skulptūras dirbo skirtingi meistrai – liaudies skulptūrai artimą koplyčios fasado bareljefą sukūrė vietinis skulptorius Kazys Rosenas (aktoriaus Arno Roseno senelis); pagrindinį interjero meninį akcentą – altoriaus skulptūras – buvo pavesta sukurti Jonui Mrozinskiui.
Vidaus įrengimu, mirus kun. M. Jurgaičiui, nuo 1926 m. birželio teko rūpintis naujam Šiluvos klebonui Pauliui Katelai. Tačiau iš gausios A. Vivulskio numatytos koplyčios interjero dekoruotės iki Antrojo pasaulinio karo įgyvendinta tik mažoji dalis.
Iki jo suspėta tik polichromuoti keturis medinius koplyčios prieangius. Tačiau iškart spalvingai nudažius prieangius, juos imta laikyti nevykusiais, neskoningais, sakyta, kad mediniai dekoruoti prieangiai nedera prie balto mūro sienų, kad reikėtų juos pakeisti mūriniais. XX a. pradžios laikmetį reprezentuojantys ir identifikuojantys formos ir dekoro elementai, architekto vykusiai „išguldyti“ Šiluvos koplyčios projekte, praėjus porai dešimtmečių nebeatrodė tokie patrauklūs. Todėl taip pat pagal projektą nebuvo tiksliai įgyvendintas koplyčios vidaus sienų meninis išdažymas – atsisakyta sodrių interjero spalvų, pavyzdžiui, raudonai nudažyti kolonas. Angelų skulptūros bokšto paskliautėje ir ornamentinių plytelių grindys taip pat liko nepadarytos.
Pokariu Kauno arkivyskupijos kurijos rūpesčiu buvo restauruojamos Šiluvos Apsireiškimo koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Abiejų šventovių remontu ir puošyba pavesta rūpintis į Šiluvą 1956 m. paskirtam kunigui Vaclovui Grausliui.
Per visus darbo metus Šiluvoje kunigas sumaniai organizavo statybos darbus, kvietėsi restauratorius ir dailininkus. Iš šio kunigo darytų Šiluvos inventoriaus įrašų sužinome, jog Apsireiškimo koplyčios remonto darbai buvo atliekami 1957–1959 metais. Per pastaruosius dvejus metus vietoj ankstesnių medinių buvo pastatyti mūriniai jos prieangiai.
Sopulingosios Dievo Motinos Septynių skausmų stotys
1933 m. įgyvendintas kunigo P. Katelos sumanymas Apsireiškimo koplyčioje įrengti 7 Sopulingosios Dievo Motinos skausmų stočių grafitinius atvaizdus.
Tuos metus Apaštalinis Sostas paskelbė Šventaisiais metais. Istorinės sukakties proga kun. P. Katela apie šio pamaldumo garbinimo reikalingumą taip kalbėjo:
„1933 metais sueina lygiai devyniolika šimtmečių nuo tos dienos, kai Viešpats Jėzus mirė ant kryžiaus dėl žmonijos išganymo. Todėl šie jubiliejiniai metai turi būti skirti ne tik Viešpaties Jėzaus Kristaus kančioms paminėti, bet ir Švč. Mergelės Marijos skausmams apmąstyti. Jau Lietuvoje nuo seno yra įvestas gražus paprotys prisiminti Viešpaties Jėzaus Kristaus kančias, lankyti Kryžiaus kelius, tuo tarpu Marijos skausmų prisiminimui, be kelių giesmių ar maldų, nieko nėra. Todėl šventėje Metų proga kilo mintis įsteigti Šiluvoje Sopulingosios Dievo Motinos takus, arba stacijas. Kad žmonės, džiaugdamiesi jos Apsireiškimu ir Jos teikiamomis malonėmis, galėtų savo maldose prisiminti Jos skausmus“.
Baigiantis Šventiesiems metams, minėtus stočių grafitinius atvaizdus Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas pašventino ir iškabino Apsireiškimo koplyčioje.
Septynių stočių apvaikščiojimas kalbant maldas bei giedant giesmes tapo sudėtine Šilinių atlaidų gavimo dalimi. Pagal pamaldumo tradiciją buvo tikima, kad norint gauti visuotinius Šilinių atlaidus, reikia pasimelsti, pirma, prie Septynių Sopulingosios Dievo Motinos stočių Šiluvos bažnyčios Brangenybių (dabar vadinama Ligonių Sveikatos) koplytėlėje; antra, meldžiantis ir giedant apeiti Septynių Sopulingosios Dievo Motinos stočių skausmų kelią Apsireiškimo koplyčioje; trečia, Apvaikščioti Septynių skausmų Dievo Motinos karunkos stotis Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčios kluatre ir, ketvirta, užlipti keliais Tytuvėnų Kristaus kančios laiptais.
Sienas puošianti figūrinė ir ornamentinė tapyba yra vėlesnė, XX a. 4–9 dešimtmečiais ją atliko įvairūs autoriai.
Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008
Sienų tapyba
Sovietmečiu apie bažnyčių puošybos projektų oficialų parengimą valstybinėse institucijose nebuvo galima nė prabilti. Bažnytinis menas buvo išstumtas iš visuomeninio gyvenimo. Ne visi dailininkai, kurie aktyviai dalyvaudavo parodose ir kurdavo pagal valstybinius užsakymus, ryždavosi bendradarbiauti su dvasininkija. Išdrįsusius sukurti bent kelis paveikslus, skulptūras ir kryžius bažnyčioms, kunigai stengdavosi apsaugoti nuo sovietinės valdžios persekiojimų. Tad tuo metu bažnyčioms sukurtus meno kūrinius užsakovas oficialiems valdžios pareigūnams galėdavo pateikti kaip nežinomų autorių kūrybą, todėl dailininkų pavardės nebūdavo viešai dokumentuojamos ir likdavo tik amžininkų prisiminimuose.
Ilgą laiką tyrinėtojams nebuvo žinomi ir Šiluvos Apsireiškimo koplyčios sienų tapybos ir paveikslų autoriai. Iš visų Šiluvos koplyčioje dirbusių dailininkų iki šiol buvo žinomas tik Antanas Kmieliauskas (1963 m. Šiluvos bažnyčiai nutapęs du altorinius paveikslus: Angelas Sargas ir Šv. Pranciškus su Nukryžiuotuoju). Amžininkų prisiminimuose šiam dailininkui būdavo priskiriami dažnai visi keturi sienų tapybos atvaizdai. Tačiau remiantis Šiluvos bažnyčios 1930 m. inventoriaus 1956–1990 m. papildymų aprašais ir dailininkų prisiminimais, buvo išaiškinti iki šiol istoriografijoje nežinoti tapybos kompozicijų autoriai. Tik vieno paveikslo autorius liko nežinomas.
Koplyčioje tapybos atvaizdai yra sukurti al secco (ant sauso tinko) technika. Kunigo Grauslio pageidavimu, kompozicijose norėta perteikti svarbiausius Šiluvos istorinius įvykius. Einant aplinkui altorių nuo dešiniojo skliauto link pagrindinio įėjimo (pagal laikrodį), koplyčios galerijų skliautuose buvo numatyta pavaizduoti: Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą, šioje apsireiškimo vietoje surastą skrynią su bažnytiniais daiktais ir Šiluvos stebuklingojo paveikslo Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu vainikavimą.
Kurdami kompozicijas, autoriai naudojosi istorine literatūra, daugiausia rėmėsi XX a. pirmos pusės įvairiais leidiniais, kuriuose aprašyti Šiluvos įvykiai. Autoriams literatūros parūpindavo kunigas Grauslys, kuris, matyt, norėjo juos plačiau supažindinti su Šiluvos istorija. Tikėtina, kad kunigas turėjo ir kunigo Stasio Ylos parašyto veikalo Šiluva Žemaičių istorijoje pirmąją dalį, iš kurios jis taip pat galėjo parengti teksto santraukų.
Pasak A. Degučio, kunigas Grauslys buvo ne tik puikus, nemažai išmanantis statybų organizatorius, jis taip pat gerai žinojo Lietuvos istoriją, domėjosi Šiluvos praeities įvykiais.
Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje
Šis atvaizdas sukurtas Kęstučio Andziulio. Paveiksle yra perteiktas istorinis įvykis, kai ganantiems bandas piemenėliams pasirodė verkianti Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu. Dievo Motina nutapyta stovinti ant akmens girios fone. Abipus Švč. Mergelės Marijos pavaizduoti įvykį matę liudininkai. Kairėje pusėje stovi kaimo kerdžius, prie jo susibūrę piemenys. Keletas žaidžiančių piemenukų ir bandą saugantys šunys pavaizduoti paveikslo pirmajame plane. Dešinėje pusėje nutapytas Šiluvos kalvinų seminarijos rektorius Saliamonas, atskubėjęs kartu su kaimo gyventojais, sužinojęs apie įvykį.
Skrynios suradimas
Šią kompoziciją 1979 m. nutapė Albinas Degutis. Dailininkas pateikė sceną, kai Apsireiškimo vietoje surandama skrynia su Šiluvos senosios katalikų bažnyčios dokumentais ir daiktais. Kompozicijos viduryje pavaizduoti trys jaunuoliai, tarsi žengiantys nuo kalvos. Vienas iš jų rankose laiko atidarytą skrynią, kiti du – kunigo arnotą ir Švč. Mergelės Marijos atvaizdo drobę. Kompozicijoje atpažįstami personažai: ilgaamžis senelis, parodęs vietą, kur buvo užkasta skrynia. Šiam personažui buvo pasirinktas Šiluvoje tuomet apsilankiusio šviesuolio Kazimiero Skebėros portretas. Paveikslo pirmajame plane pavaizduotas kunigas Jonas Kazakevičius Smolka, rūpinęsis katalikų bažnytinės žemės Šiluvoje atgavimu ir pastatęs čia medinę bažnyčią. A. Degutis paveiksle nutapė Šiluvos gyventojus: vargonininką Alvydą Šeduikį, zakristijoną Antaną Bacevičių ir paveikslo gilumoje – patį save tarp kitų personažų, kurie pavaizduoti praeitų šimtmečių didikų ir miestiečių rūbais.
Švč. Mergelės Marijos stebuklingojo paveikslo vainikavimas
Ši kompozicija nutapyta Juozo Algirdo Pilipavičiaus ir Vyčio Dautarto. Čia perteiktas įvykis, kai 1786 m. rugsėjo 8 d. buvo vainikuotas malonėmis pagarsėjęs Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas. Dailininkai vainikavimo iškilmes nusprendė pavaizduoti bažnyčios viduje, prie Didžiojo altoriaus. Kompozicijos centre nutapytas Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis, kuris vadovavo iškilmėms. Šalia vyskupo yra įkomponuotas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas, pagarbiai įtaisytas po puošniu baldakimu. Paveikslo dešinėje dailininkai nutapė vyskupą Adomą Koscią, laikantį pagalvėlę su dviem karūnom, ir vyskupą Tadą Juozą Bukotą. Pasak dailininko J. A. Pilipavičiaus, kurdamas personažus, jis rėmėsi įvairia ikonografine medžiaga. Kompozicijoje Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio portretas nutapytas pagal dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslą. Kitų dalyvavusių vyskupų autentiškų portretų nėra žinoma, todėl jie sukurti kaip imaginaciniai atvaizdai. J. A. Pilipavičius prisimena, kad tapydamas kartu su V. Dautartu siekė parodyti stebuklingojo paveikslo vainikavimo iškilmių didingumą. Kompozicijoje pavaizdavo iškilmėse dalyvavusią diduomenę, miestiečius, vienuolius. Kunigo Grauslio pageidavimu, kompozicijos dešinėje pusėje dailininkas nutapė paveikslo karūnas pašventinusio popiežiaus Pijaus VI atvaizdą, apsuptą spindulių aureolės.
Šiluvos koplyčios pamatų pašventinimas
Sienų tapybos kompozicijų programa baigiama vargonų choro skliautuose sukurtu atvaizdu, kuris programoje nebuvo suplanuotas. A. Degutis prisimena, kad pradėjus jam savarankiškai tapyti kompoziciją, kunigas pakvietė jį vykti į Kauno arkivyskupijos kuriją pasitarti dėl piešinio projekto. Leidimas koplyčios vargonų chore tapyti kompoziciją netrukus buvo duotas. Degučio sukurtas atvaizdas perteikė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios pamatų šventinimo iškilmes 1912 metų liepos 2 dieną. Kompozicijos dešinėje pavaizduotas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, šventinantis pamatus. Greta jo stovi dvasininkai ir patarnautojai. Paveikslo kairėje dailininkas nutapė miestelio gyventojus. Viršuje, dangaus fone, jis pavaizdavo Švč. Mergelę Mariją su Vaikeliu, o kairėje pusėje – skrendančius angelus, nešančius architekto Antano Vivulskio suprojektuotos koplyčios modelį.
Iš Šiluvos bažnyčios inventoriaus papildymų įrašų žinome, kad sienų tapybos kompozicijos buvo sukurtos per 1979–1980 metus. Baigus tapyti atvaizdus, A. Degutis visas keturias kompozicijas pasisiūlė apjungti monochrominės tapybos apvadais su angelų figūromis. Kiekviena kompozicija nuo minėto apvado buvo atskirta pieštais iliuziniais rėmais su lentele; joje įrašyta vaizduojamo istorinio įvykio data, o kai kuriose kompozicijose – ir atvaizdo sukūrimo data.
Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008
Pavaikslai
Koplyčios bokšte, sienų nišose kabantys paveikslai sudaro kitą kompozicijų grupę, kuri buvo įgyvendinta pagal iš anksto parengtą programą. Tai keturi vienodo formato aliejiniais dažais ant drobės per 1982–1988 m. nutapyti atvaizdai. A. Degutis prisimena, kad pabaigus sienų tapybos kompozicijas, kunigas Grauslys siūlė dailininkams sukurti paveikslus religine ir istorine tematika, ir buvo užsiminęs apie paveikslų siužetus.
Žemaičių krikštas
A. Degutis 1982 m. nutapė paveikslą Žemaičių krikštas. Kompozicija buvo pakabinta bokšte, toje pačioje įėjimo pusėje kaip ir šio dailininko sukurta sienų tapyba, vaizduojanti koplyčios pamatų šventinimą. Autorius prisimena, kad tapant šį paveikslą, istorines žinias apie Žemaičių krikštą padėjo pagilinti tarpukario leidiniai; vienas iš tuomet dailininko skaitytų veikalų buvo Adolfo Šapokos Lietuvos istorija. Daugiafigūrėje kompozicijoje A. Degutis pavaizdavo žemaičių krikšto sceną. Perteiktas istorinis įvykis, kai valdovai Vytautas Didysis ir Jogaila 1413 m. rudenį atvyko į Žemaitiją, įsakė iškirsti šventuosius miškus ir pakrikštyti pirmuosius žemaičių būrius. Paveiksle valdovai aiškina krikščioniškąsias tiesas. Pirmajame plane perteikta senojo tikėjimo personifikacija: pavaizduotas sukniubęs vyras, apkabinęs nukirstą šventąjį medį. Kompozicijos gilumoje pavaizduoti kunigai, teikiantys žemaičiams krikšto sakramentą.
Lietuva – kryžių žemė
Paveikslas Lietuva – kryžių žemė buvo sukurtas 1985 metais, pakabintas ant dešiniosios bokšto sienos, einant nuo pagrindinio įėjimo. Pastarojo atvaizdo dailininkas tebėra mums nežinomas. Spėjama, kad kompozicijoje yra perteikta maldininkų kelionės į Kryžių kalną scena. Sovietų valdžios kryžiai būdavo verčiami, tačiau tikinčiųjų vėl slapta statomi. Kompozicijos dešinėje pavaizduota maldininkų procesija, traukianti į kalną, čia pat perteikti virstantys ir statomi kryžiai. Kairėje paveikslo pusėje nutapytas spindulių aureolės apsuptas Nukryžiuotasis, prie kurio meldžiasi susibūrę tikintieji. Virš piligrimų pavaizduotas Šventosios Dvasios balandis.
Šv. Kazimieras ant žirgo
Kitus du paveikslus – Šv. Kazimieras ant žirgo (1986 m.) ir Marija ir Lietuva (1988 m.) nutapė Antanas Kmieliauskas. Bokšte virš pagrindinio įėjimo yra pirmoji kompozicija, kuri, anot dailininko, būdavo vadinama ir kitaip – Šv. Kazimiero kreipimasis į Lietuvos kariuomenę (7 pav.). Čia yra nutapytas Lietuvos globėjas šv. Kazimieras ant balto žirgo, skriejantis dangumi. Remdamasis kunigo Grauslio pasakojimu, dailininkas kompozicijoje perteikė vieną iš šventajam priskiriamų stebuklų, kai šv. Kazimieras, pasirodęs lietuvių kariams prie Polocko 1518 m., padėjo jiems persikelti per Dauguvos upę ir įveikti žymiai skaitlingesnę maskvėnų kariuomenę.
Marija ir Lietuva
Kitoje kompozicijoje dailininkas nutapė Švč. Mergelę Mariją, vilkinčią baltą rūbą ir pamynusią žaltį, į šalis ištiestomis rankomis tarsi globojančią dvasininkus, rašytojus, kitus visuomenės veikėjus – ir visą Lietuvą. Kompozicijoje iš kairės į dešinę pavaizduota: rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, žemiau klūpo Barbora Umiastauskaitė-Žagarietė, toliau vyskupas Motiejus Valančius, šalia Švč. Mergelės Marijos – arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Dievo Motinos kairėje pusėje klūpo vyskupas Kasparas Cirtautas, už jo kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, profesorius Stasys Šalkauskis, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, profesorius Pranas Dovydaitis, rašytoja Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda ir vyskupas Antanas Baranauskas.
Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008
Nepasiduokime pagundai susipriešinti, nepailskime daryti gera, gyvenkime pergalės viltimi!
Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo kreipimasis, 2022 03 02
Šią Pelenų dieną ypač patiriame laisvės ir žmogaus trapumą. Priminimas, kurį šiandien girdime – kad dulkės esame ir į dulkes pavirsime – tampa labai realus karo akivaizdoje ir nukelia mūsų mintis į sprogdinamus Ukrainos miestus, apšaudomus darželius, ligonines, daugiabučius, kur liejamas nekaltųjų kraujas.
Tačiau ukrainiečiai spindi didvyriškumu, kokio jau seniai nematėme Vakaruose. Stodami į akistatą su tankais, taikūs civiliai savo kūnais pridengia laisvę. Stebint šiuos vaizdus, mūsų atmintyje iškyla Sausio 13-osios įvykiai ir peršasi mintis: kad ir kaip būtų apsiginklavęs užpuolikas – argi jis gali laimėti prieš herojišką drąsą ir visos tautos vienybę?! Tokia vienybė ir mums kadaise padėjo atgauti laisvę, tačiau šiandien ji vėl išbandoma didžiulio nerimo ir nežinomybės akivaizdoje.
Neabejoju, kad absoliuti dauguma mūsų pritaria pačioms griežčiausioms sankcijoms agresoriui. Sykiu turėtume būti budrūs ir saugotis, kad patys netaptume agresoriais vieni kitiems, ypač mūsų broliams ir sesėms rusakalbiams, kaip ir paprastiems Rusijos bei Baltarusios žmonėms. Kaip ginklais žudomas kūnas, taip atstūmimu ir paniekinimu gali būti pražudyta žmogaus siela, sugniuždyta dvasia.
Užuot žvelgę į kitus, pažvelkime į savo širdis
Todėl šiuo sunkiu ir lemtingu metu meldžiu – venkime tarpusavio vaidų. Neieškokime krislo kito akyje, bet pirmiausia atidžiai patyrinėkime savo širdį. Karas visada prasideda joje, o tik vėliau sužvanga ginklai. Tad nepasiduokime pagundai ieškoti kaltųjų, bet kiekvienai progai pasitaikius kurkime tarpusavio vienybę.
Gavėnia taip pat yra puikus metas daugiau laiko skirti savo dvasiniam gyvenimui puoselėti. Popiežius Pranciškus enciklikoje „Fratelli tutti“ (liet. „Visi esame broliai“) atkreipia dėmesį, kaip svarbu nekurstyti savyje pykčio, kuris kenksmingas mūsų sieloms. Nei šeima, nei bendruomenė, nei tauta negali išlikti drauge, jeigu ją vienija tik neapykanta bei keršto troškimas. Eidami šiuo keliu rizikuojame tapti panašūs į savo skriaudėjus (plg. FT, 242).
Popiežius taip pat primena, kad nors esame pašaukti mokytis mylėti visus žmones be išimties, tačiau mylėti savo skriaudėją – tai nereiškia leisti jam toliau mus engti. Priešingai, tokia meilė reikalauja ieškoti būdų, kaip priversti jį nutraukti priespaudą ir atimti iš jo galią, kurios jis nemoka deramai naudoti žmonių labui. Patiriantieji skriaudą turi atkakliai ginti savo ir savo šeimos teises pirmiausia todėl, kad turi išsaugoti orumą, kurį gavo kaip meilės dovaną iš Dievo (plg. FT, 241).
Nepailskime daryti gera
Šiandien popiežiaus Pranciškaus kvietimu pasninkaujame už taiką Ukrainoje, Europoje ir pasaulyje, tačiau kartu pasninkaujame už mūsų vidinę dvasinę taiką su savimi ir vienas kitu. Ypač šią Pelenų dieną esame kviečiami apmąstyti ir pažinti savo trapumą, ir semtis stiprybės maldoje. Jau šį vakar Vilniuje, Lukiškių aikštėje, bendrai maldai už taiką rinksis skirtingų religinių bendrijų tikintieji – kviečiami prisijungti ir tie, kurie savo gyvenime dar nėra atradę maldos paguodos ir jėgos. Visus mus vienys šūkis: „Kare nėra netikinčių.“ Tai be galo prasminga ir graži mintis – vienytis bendražmogiškais pagrindais, didelės nelaimės akivaizdoje pamirštant skiriančius nesutarimus.
Popiežius šių metų Gavėniai pasiūlė apmąstyti apaštalo Pauliaus paraginimą: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10). Neabejotinai šios eilutės parinktos prisimenant taip pat ir Ukrainos žmonių kančias.
Darykime gera ir būkime tikri – mūsų pagalba ir dangaus pagalba stebuklingai veikia. Kijeve tarnaujantis vienuolis dominikonas pasidalijo trumpa padėka, kurią bažnyčios puslapyje užrašė Ukrainos karys: „Jaučiame jūsų užtarimo maldą. Kartais dedasi neįtikėtini dalykai, atrodo, lyg nematoma ranka valdytų šovinius, kurie prašvilpia pro mus. Net iš kebliausių situacijų išsikapstome, lyg mums kas padėtų. Tampame nematomi priešui, bet patys puikiai orientuojamės tamsoje. Žinome, ką ir kaip daryti. Tai mus paskatina ir duoda jėgų. Tikime, kad pats Viešpats Jėzus gelbsti. Prašome, nesustokite, palaikykite mus ir toliau melskitės. Mums labai reikia jūsų.“
Apglėbiame kovojančią Ukrainą savo malda ir visa parama, kurią tik galime suteikti. Meldžiamės, kad Dievas saugotų kiekvieną Ukrainos karį, kiekvieną motiną ir vaiką. Viliamės, kad Rusijos ir Baltarusijos žmonėms pakaks drąsos stoti į taikos pusę ir pasipriešinti savo tironams.
Gavėnios metu gyvenkime artėjančių šventų Velykų, Viešpaties Prisikėlimo viltimi. Ir Ukrainos pergalės viltimi. Tegul kovojančius mūsų brolius ir seseris ukrainiečius, o ir mus visus stiprina Jėzaus žodžiai: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas
Parodos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika ir Šiluva“ atidarymas
Šiluvos piligrimų centre kovo 13 d. 14 val. atidaroma paroda ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika ir Šiluva”, skirta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50 metų jubiliejui. Tai jau antrasis renginys, skirtas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50 metų jubiliejui, kurį organizuoja Šiluvos piligrimų centras. Parodoje atskleidžiamas abipusis „LKB kronikos“ ir Šiluvoje apsireiškusios Dievo Motinos ryšys. Todėl, simboliškai, paroda bus atidaroma Švč. M. Marijos dieną ir jubiliejaus išvakarėse, o uždaroma birželį – Gyvosios piligrimystės mėnesį. „LKB kronika“ buvo rašoma Dievo Motinos užtarimo dėka, o apie Gyvosios piligrimystės tradiciją Šiluvoje sovietmečiu taip pat žinome tik iš „LKB kronikos“ medžiagos.
Dievo Motinos apsireiškimo vieta buvo maldos vieta, kuri stiprino tikinčiuosius rezistenciniame pogrindžio pasipriešinime sovietmečiu bei skatino atrasti maldos už Lietuvos laisvę formas sunkiomis sąlygomis: eisenas – atgailos keliones, procesijas ir Gyvojo Rožinio maldos susitikimus kiekvieno mėnesio 13 d. Padėkos už laisvę eisenos paskutinį rugpjūčio mėnesio sekmadienį ir Švč. Mergelės Marijos šventė kiekvieno mėnesio 13 d., meldžiantis Rožinį, kaip Gyvoji piligrimystė tapo neatsiejama Šiluvos savasties dalimi iki šių dienų.
Parodoje chronologine tvarka atskleidžiamos keturios svarbiausios Šiluvos šventovei temos, aprašytos „LKB kronikoje“: 1972–1985 m. Šilinių atlaidai; 1975–1980 m. maldingos eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą paskutinį rugpjūčio šeštadienį / sekmadienį; 1980–1981 m. suėmimai už eisenas į Šiluvą; 1976–1983 m. Airijos katalikų palaikymas ir dovana Lietuvos katalikams. Parodoje bus eksponuojamos „LKB kronikos“ ištraukos, fotografijos, religiniai atributai ir asmeniniai daiktai iš ses. Reginos Editos Teresiutės, SJE, asmeninio archyvo, iliustruojantys 7-8 dešimtmečio Šiluvos šventovę.
,,Sveika, Marija, malonės pilnoji … iš tūkstantinės minios širdžių sutartinai skambėjo galingi maldos žodžiai; juos kartojo miškas paslaptingu ošimu, ir visas oras tarsi virpėjo džiaugsmu, pritardamas žygiuojančios minios taktui.“ (LKB Kronika, 1977, t. 4, Nr. 30, p. 394) Ši paroda yra apie Laisvę, Šiluvos Gyvąją piligrimystę sovietmečiu, sužadinanti Gyvosios piligrimystės troškimą ir norą išgyventi Dievo Motinos apsireiškimą šiandien. Parodą bus galima aplankyti Šiluvos piligrimų centre antradieniais – sekmadieniais iki birželio 25 d.
Šiluvos piligrimų centro informacija
