Koplyčia Šiluvoje turėjo iškilti kaip paminklas toje vietoje, kur 1608 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Aplinkui plečiantis kapinėms, medinė koplytėlė atrodė per menka simbolizuoti Švč. Mergelės apsireiškimo garbę.

Praktiniu požiūriu ji nebuvo būtina, nes netoliese stovėjo 1651 m. pašventinta jau trečioji Šiluvos katalikų bažnyčia. Tačiau koplyčios paskirtis buvo kita. Ji turėjo iškilti kaip paminklas, liudijantis Marijos apsireiškimą. Kita vertus, tai buvo atsakymas į tikinčiųjų rodomą pagarbą Apsireiškimo vietai, gausų lankymąsi joje.

Sumanymas pastatyti deramą šiai vietai statinį, sietinas ir su sakraliųjų objektų t.y. paveikslo bei Apsireiškimo vietos, populiarumo santykio kitimu XIX a. antroje pusėje. Pastebėta, jog Apsireiškimo vieta, nors ir gausiai lankoma, kaip piligrimų maldingumo objektas gana ilgai neprilygo stebuklais garsėjusiam šv. Mergelės paveikslui šventovėje. Istoriko L. Jovaišos pastebėjimu, Apsireiškimai gana ilgą laiką buvo laikomi privačios patirties dalyku ir jų vietos nebuvo masiškai lankomos. Tai įtakojo ir dvasininkijos pozicija. Vysk. J. Lopacinskio 1774 m. prašyme Apaštališkajam Sostui suteikti Šiluvai infulatūrą akcentuojama „Šiluvos bažnyčia, įžymi tuo, kad nuo senų laikų į ją vis plūsta daugybė žmonių, net iš tolimų kraštų, pagerbti joje esantį stebuklingą Švč. M. Marijos paveikslą.“ Tuo tarpu užuomina apie Apsireiškimą (1622 m. katalikų bažnyčia atgauta „aiškiam stebuklui tarpininkaujant“) svarbi tik kaip jo pripažinimo faktas. Kiek ankstesniame, 1748 m. vysk. A. Tiškevičiaus pranešime, akcentuojančiame paveikslą bei jį įprasminančią erdvę, apie Apsireiškimą neužsimenama visiškai.

Taigi, I. Vaišvilaitės nuomone, Apsireiškimo vietos kultas Šiluvoje aktualizavosi po Lurdo Apsireiškimo Prancūzijoje 1858 m. Tai patvirtintų ir XX a. pr. katalikų dvasininkijos sprendimas Šiluvos bažnyčios didžiajame altoriuje sugretinti abu vietovės šventumo pagrindu laikomus reiškinius: stebuklingu laikomas paveikslas uždengiamas vaizduojančiu Marijos apsireiškimą.

Marijos pasirodymo žmonėms vieta A. Vivulskiui, be abejo, reiškė gyvo tikėjimo liudijimą. Kaip jis įsivaizdavo apsireiškimo įprasminimą – tiesioginių autoriaus minčių neturime. Tais laikais prie architektūrinių projektų nebūdavo pateikiami aiškinamieji raštai, apibūdinantys kūrinio idėją. Taigi statinio programa nebuvo verbalizuota, belieka ją atpažinti iš meninių formų.

Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008

Griežta, aiški, viršun siaurėjanti koplyčios vertikalė išauga iš stabilaus platesnio pagrindo. Šis obeliską primenantis tūris radosi palaipsniui. 1903 m. eskize ir brėžiniuose statinys veikiau panašesnis į bokštą. Projektas, kurį autorius pateikė 1905–1906 m. (planas, pjūvis, du fasadai, įvairios detalės), atskleidžia jau išsikristalizavusią idėją.

A. Vivulskio koplyčios brėžinių grafika neįprasta to meto Lietuvai ir Rusijai – brėžiniai atlikti tušu, akvarele ir spalvotais pieštukais, tonavimu parodyta apimtis ir šešėliai. 1908 m. projektas buvo eksponuotas Antrojoje lietuvių dailės parodoje, tačiau, kurdamas jį, autorius dirbo ne parodai.

Mąstydamas kaip skulptorius, kartu su brėžiniais jis iš molio lipdė koplyčios modelį. Architektūriniai maketai iki Pirmojo pasaulinio karo Europoje ir Lietuvoje buvo retas reiškinys. Modelio nuotrauką 1906 m. nusiuntė pusseserei Anelei Michałowskai į Vilnių su prierašu, jog norįs sukurti koplyčią „žemaitiška dvasia“. Frontone turįs būti didžiulis kryžius, iš keturių pusių – mediniai dažyti prieangiai. Modelis geriau nei brėžiniai perteikia skulptūrišką statinio apimtį ir obelisko įvaizdį.

Koplyčia sumūryta virš akmenų toje vietoje, kur Šiluvoje apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Pačiame centre – apeinamas altorius su Mergelės statula. Aplink altorių išdėstyti keturi masyvūs apskrito skerspjūvio stulpai, sujungti plačiomis smailėjančiomis arkomis. Jie formuoja kvadratinio plano erdvę, virš kurios iškyla bokštas, remiamas stulpų ir arkų. Sakraliosios erdvės vertikalę pabrėžia siauri smailiaarkiai langai bei plonos, prie sienų prigludusios kolonėlės, iš kurių išauga skliautų nerviūros. Šiai erdvei priešpriešinama žema galerija, juosianti bokštą iš visų pusių (plane ji sudaro išorinį, didįjį 20 × 20 m kvadratą). Galerija formuoja viso statinio pagrindą – cokolį. Jo kampuose sumūryti aklini keturkampiai bokšteliai – atramos, į kurias per įstrižas sienutes (arkbutanus) nuvestas pagrindinio bokšto svoris. Šitaip transformuota karkasinė gotikos sistema.

Koplyčią A. Vivulskis planavo mūrinę, kai kurias detales numatė daryti iš medžio. A. Vivulskio sumanyti mediniai prieangiai. Skulptūrinius jų modelius jis darė iš gipso ir smulkiai detalizavo. Buvo svarbu, kad meistrai tiksliai išdrožtų juos iš medžio. Mediniai prieangio stulpeliai rėmė puošnų augalinį frizą su stilizuotomis lelijomis ir kalavijais (žurnalo Świat straipsnio autoriaus pastebėjimu, vaizduojami septyni skausmo kalavijai). Frizo apačioje įkomponuoti angelų-serafimų atvaizdai. Medžio detalės Šiluvos koplyčioje tikriausiai taip pat turėjo būti atpažintos kaip savos ir įprastos (kadangi jos yra pirmo aukšto lygyje, jas mato visi įeinantys).

Medžio ir mūro derinys – tai pastanga tradiciją sieti su novacija. Šį derinį neretai galima pamatyti XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios gyvenamojoje architektūroje, tačiau sakraliniams pastatams jis nebuvo būdingas. Tai labiausiai neįprasta detalė A. Vivulskio sumanytoje koplyčioje.

Deja, dabartinė pastato išvaizda skiriasi nuo pradinės. Visi keturi mediniai prieangiai 1957–1959 m. Šiluvos klebono kun. Vaclovo Grauslio iniciatyva pakeisti mūriniais – šitaip suardyta originali kontrastingų medžiagų dermės idėja.

Novatoriškas gelžbetonio konstrukcijas jis pasiūlė ne Šiluvos koplyčiai, o kiek vėliau projektuotam Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pastatui. Tačiau koplyčios konstrukcijų skaičiavimus atlikęs Mykolas Dubovikas siūlė skliautams naudoti gelžbetonį, nes tokia konstrukcija būtų buvusi tris su puse karto tvirtesnė.

Jau 1903 m. Šiluvos koplyčios eskize dėmesį patraukia kryžius, užimantis visą viršutinį fasado tarpsnį. Sienos plokštumoje jo forma negatyvi – kryžius įgilintas, tarsi įspaustas formuojant statinio masę. 1906 m. brėžinyje pasikeitusios kai kurios detalės, tarp jų ir kryžius: čia jis iškilus, stilizuotas; Dievo Motinos su Kūdikiu figūra iš papėdės perkelta į įprastą krucifikso vietą. Koplyčios statybos metu kryžiaus apvadas padarytas iškilus, o fonas Dievo Motinos skulptūrai – įgilintas.

Toks kryžiaus formos interpretavimas Šiluvos koplyčios fasaduose – ne atsitiktinumas. A. Vivulskis tobulino kryžiaus formos plastinę išraišką iškilių ir įgilintų plokštumų santykiais. Lotyniškojo kryžiaus formą, kuri krikščionių sakralinėje architektūroje simbolizuoja Išganymo kelią, A. Vivulskis iš įprastinio paslėpto būvio (plano) perkėlė į išoriškai regimą pavidalą (fasadus). Toks raiškos būdas sustiprino plastinį įtaigumą ir ekspresiją. Kryžiaus iškėlimas į statinio išorę kai kam gal atrodė pernelyg ekstatiškas, tačiau tai buvo nauja meninė forma, laužanti įprastas istorizmo stilistikos schemas. Panašių sprendimų XX a. architektūroje niekur neteko aptikti.

Iš kur atsirado skulptūriškas kryžiaus pavidalas ir jo transformavimas į architektūros formą A. Vivulskio darbuose? Tikriausiai, tai spontaniška įžvalga, gimusi įsijautus į sakralinio pastato esmę ir struktūrą. Kryžiaus kaip vienintelio Išganymo kelio, vilties, perkeičiančios aukos prãsmės jam pačiam buvo gyvybiškai svarbios.

Dievo Motinos garbinimo ir pamaldumo atmosferą A. Vivulskis norėjo sustiprinti angelų tema. Deja, bokšte angelai nesukurti, o prieangiuose neišliko. Priešais koplyčią stūksančių angelų-sfinksų skulptūrų idėja įgyvendinta tik 1970–1998 m. (jų modelius ir vieną skulptūrą sukūrė skulptorius Robertas Antinis Vyresnysis, antrąją – Robertas Antinis Jaunesnysis). Lietuvai vėl atgavus Nepriklausomybę, koplyčios prieigose pastačius antrąją akmeninę angelo skulptūrą, buvo  galutinai įgyvendintas architekto sumanymas.

1924 m. rugsėjo 8 d. pašventinta dar neįrengta koplyčia. Iki savo mirties 1926 m. kun. M. Jurgaitis ištinkavo koplyčios sienas iš vidaus ir išorės, įstiklino langus, įtaisė vargonus, klausyklas ir įstatė pagrindines duris (trejos dar tebeliko užkaltos lentomis). Koplyčios statytojas suspėjo atlikti dar du svarbius dalykus: šventovės fasadą papuošti Švč. Mergelės Marijos bareljefu ir pastatydinti koplyčioje altorių su Mergelės Marijos statula. Taip jis paliko pagrindinius vaizdinius ženklus, rodančias, kad koplyčia yra Marijos šventovė.

Dabartinė altoriaus skulptūrinė kompozicija koplyčioje atsirado 1925–1926 metais: iš pradžių buvo pastatyta Marijos skulptūra, vėliau – angelai. Švč. Mergelės Marijos skulptūra pašventinta 1925 m. pirmąją Šilinių atlaidų dieną.

Altorius savo pavidalu iš esmės nenutolo nuo A. Vivulskio projekto: autorius Švč. Mergelę altoriuje pavaizdavo karūnuotą, todėl suprantami adoruojantys angelų gestai ir piramidinė altoriaus kompozicija; Marijos su Kūdikiu skulptūra iškelta ant grakštaus aukšto (natūroje jis žemesnis) pjedestalo, kurio apačioje abipus sėdi angelai ir rodo į Švč. Mergelę su Jėzumi, rankose laikydami aukštas lelijas – šviestuvus.

Bet pagrindinės – Marijos ir Jėzaus – skulptūrinės grupės dabartinė ikonografija kitokia nei projekte. A. Vivulskis sukūrė dvi tarpusavyje panašios ikonografijos kompozicijas: fasado Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu bareljefą ir koplyčios altoriaus skulptūrą (Kūdikėlis meiliai prigludęs ir ranka apsivijęs Marijos kaklą, o ji abiem rankom taip pat švelniai glaudžia Vaikelį). Paminėtina, jog altoriaus ir fasado skulptūros projekte nekartojo stebuklingojo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo: skiriasi Marijos rankų padėtys, Kūdikėlis vaizduojamas be knygos (senoji skulptūra, stovėjusi medinėje koplyčioje, savo išvaizda buvo „gimininga“ garsiajam paveikslui.)

Atitikimas numatytam projektui ryškus tik altoriaus skulptūroje. Tačiau pagrindinio fasado bareljefe skulptūros ikonografija skiriasi – čia lengvai atpažįstame stebuklingojo Švč. Mergelės atvaizdo pavidalą: analogiška monumentali išraiška ir būdingas Marijos rankų sudėjimas, Jėzaus gestai. Rodos, sąmoningai siekta, kad fasado kryžiaus kryžmoje būtų pateiktas Šiluvos simbolis, kurį maldininkai galėjo atpažinti iš tolo.

Pagal tradiciją fasado atvaizdas įprastai pakartoja šventovės viduje esančio stebuklingo paveikslo ar skulptūros pavidalą. Šiuo atveju taip nėra. Galima tik spėlioti, kodėl buvo nukrypta nuo projekto, ir kodėl skiriasi abiejų skulptūrų ikonografija. Rodos, fasado skulptūra, kaip ir koplyčios altoriaus skulptūra, sukurta tais pačiais metais – 1925-aisiais ir abiejų užsakovas buvo kun. M. Jurgaitis.

Galbūt buvo skubėta užbaigti koplyčios puošybą, galbūt įtakos turėjo tai, kad skulptūras dirbo skirtingi meistrai – liaudies skulptūrai artimą koplyčios fasado bareljefą sukūrė vietinis skulptorius Kazys Rosenas (aktoriaus Arno Roseno senelis); pagrindinį interjero meninį akcentą – altoriaus skulptūras – buvo pavesta sukurti Jonui Mrozinskiui.

Vidaus įrengimu, mirus kun. M. Jurgaičiui, nuo 1926 m. birželio teko rūpintis naujam Šiluvos klebonui Pauliui Katelai. Tačiau iš gausios A. Vivulskio numatytos koplyčios interjero dekoruotės iki Antrojo pasaulinio karo įgyvendinta tik mažoji dalis.

Iki jo suspėta tik polichromuoti keturis medinius koplyčios prieangius. Tačiau iškart spalvingai nudažius prieangius, juos imta laikyti nevykusiais, neskoningais, sakyta, kad mediniai dekoruoti prieangiai nedera prie balto mūro sienų, kad reikėtų juos pakeisti mūriniais. XX a. pradžios laikmetį reprezentuojantys ir identifikuojantys formos ir dekoro elementai, architekto vykusiai „išguldyti“ Šiluvos koplyčios projekte, praėjus porai dešimtmečių nebeatrodė tokie patrauklūs. Todėl taip pat pagal projektą nebuvo tiksliai įgyvendintas koplyčios vidaus sienų meninis išdažymas – atsisakyta sodrių interjero spalvų, pavyzdžiui, raudonai nudažyti kolonas. Angelų skulptūros bokšto paskliautėje ir ornamentinių plytelių grindys taip pat liko nepadarytos.

Pokariu Kauno arkivyskupijos kurijos rūpesčiu buvo restauruojamos Šiluvos Apsireiškimo koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Abiejų šventovių remontu ir puošyba pavesta rūpintis į Šiluvą 1956 m. paskirtam kunigui Vaclovui Grausliui.

Per visus darbo metus Šiluvoje kunigas sumaniai organizavo statybos darbus, kvietėsi restauratorius ir dailininkus. Iš šio kunigo darytų Šiluvos inventoriaus įrašų sužinome, jog Apsireiškimo koplyčios remonto darbai buvo atliekami 1957–1959 metais. Per pastaruosius dvejus metus vietoj ankstesnių medinių buvo pastatyti mūriniai jos prieangiai.

1933 m. įgyvendintas kunigo P. Katelos sumanymas Apsireiškimo koplyčioje įrengti 7 Sopulingosios Dievo Motinos skausmų stočių grafitinius atvaizdus.

Tuos metus Apaštalinis Sostas paskelbė Šventaisiais metais. Istorinės sukakties proga kun. P. Katela apie šio pamaldumo garbinimo reikalingumą taip kalbėjo:

„1933 metais sueina lygiai devyniolika šimtmečių nuo tos dienos, kai Viešpats Jėzus mirė ant kryžiaus dėl žmonijos išganymo. Todėl šie jubiliejiniai metai turi būti skirti ne tik Viešpaties Jėzaus Kristaus kančioms paminėti, bet ir Švč. Mergelės Marijos skausmams apmąstyti. Jau Lietuvoje nuo seno yra įvestas gražus paprotys prisiminti Viešpaties Jėzaus Kristaus kančias, lankyti Kryžiaus kelius, tuo tarpu Marijos skausmų prisiminimui, be kelių giesmių ar maldų, nieko nėra. Todėl šventėje Metų proga kilo mintis įsteigti Šiluvoje Sopulingosios Dievo Motinos takus, arba stacijas. Kad žmonės, džiaugda­miesi jos Apsireiškimu ir Jos teikiamomis malonėmis, galėtų savo maldose prisiminti Jos skausmus“.

Baigiantis Šventiesiems metams, minėtus stočių grafitinius atvaizdus Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas pašventino ir iškabino Apsireiškimo koplyčioje.

Septynių stočių apvaikščiojimas kalbant maldas bei giedant giesmes tapo sudėtine Šilinių atlaidų gavimo dalimi. Pagal pamaldumo tradiciją buvo tikima, kad norint gauti visuotinius Šilinių atlaidus, reikia pasimelsti, pirma, prie Septynių Sopulingosios Dievo Motinos stočių Šiluvos bažnyčios Brangenybių (dabar vadinama Ligonių Sveikatos) koplytėlėje; antra, meldžiantis ir giedant apeiti Septynių Sopulingosios Dievo Motinos stočių skausmų kelią Apsireiškimo koplyčioje; trečia, Apvaikščioti Septynių skausmų Dievo Motinos karunkos stotis Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčios kluatre ir, ketvirta, užlipti keliais Tytuvėnų Kristaus kančios laiptais.

Sienas puošianti figūrinė ir ornamentinė tapyba yra vėlesnė, XX a. 4–9 dešimtmečiais ją atliko įvairūs autoriai.

Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008

Sovietmečiu apie bažnyčių puošybos projektų oficialų parengimą valstybinėse institucijose nebuvo galima nė prabilti. Bažnytinis menas buvo išstumtas iš visuomeninio gyvenimo. Ne visi dailininkai, kurie aktyviai dalyvaudavo parodose ir kurdavo pagal valstybinius užsakymus, ryždavosi bendradarbiauti su dvasininkija. Išdrįsusius sukurti bent kelis paveikslus, skulptūras ir kryžius bažnyčioms, kunigai stengdavosi apsaugoti nuo sovietinės valdžios persekiojimų. Tad tuo metu bažnyčioms sukurtus meno kūrinius užsakovas oficialiems valdžios pareigūnams galėdavo pateikti kaip nežinomų autorių kūrybą, todėl dailininkų pavardės nebūdavo viešai dokumentuojamos ir likdavo tik amžininkų prisiminimuose.

Ilgą laiką tyrinėtojams nebuvo žinomi ir Šiluvos Apsireiškimo koplyčios sienų tapybos ir paveikslų autoriai. Iš visų Šiluvos koplyčioje dirbusių dailininkų iki šiol buvo žinomas tik Antanas Kmieliauskas (1963 m. Šiluvos bažnyčiai nutapęs du altorinius paveikslus: Angelas Sargas ir Šv. Pranciškus su Nukryžiuotuoju). Amžininkų prisiminimuose šiam dailininkui būdavo priskiriami dažnai visi keturi sienų tapybos atvaizdai. Tačiau remiantis Šiluvos bažnyčios 1930 m. inventoriaus 1956–1990 m. papildymų aprašais ir dailininkų prisiminimais, buvo išaiškinti iki šiol istoriografijoje nežinoti tapybos kompozicijų autoriai. Tik vieno paveikslo autorius liko nežinomas.

Koplyčioje tapybos atvaizdai yra sukurti al secco (ant sauso tinko) technika. Kunigo Grauslio pageidavimu, kompozicijose norėta perteikti svarbiausius Šiluvos istorinius įvykius. Einant aplinkui altorių nuo dešiniojo skliauto link pagrindinio įėjimo (pagal laikrodį), koplyčios galerijų skliautuose buvo numatyta pavaizduoti: Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą, šioje apsireiškimo vietoje surastą skrynią su bažnytiniais daiktais ir Šiluvos stebuklingojo paveikslo Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu vainikavimą.

Kurdami kompozicijas, autoriai naudojosi istorine literatūra, daugiausia rėmėsi XX a. pirmos pusės įvairiais leidiniais, kuriuose aprašyti Šiluvos įvykiai. Autoriams literatūros parūpindavo kunigas Grauslys, kuris, matyt, norėjo juos plačiau supažindinti su Šiluvos istorija. Tikėtina, kad kunigas turėjo ir kunigo Stasio Ylos parašyto veikalo Šiluva Žemaičių istorijoje pirmąją dalį, iš kurios jis taip pat galėjo parengti teksto santraukų.

Pasak A. Degučio, kunigas Grauslys buvo ne tik puikus, nemažai išmanantis statybų organizatorius, jis taip pat gerai žinojo Lietuvos istoriją, domėjosi Šiluvos praeities įvykiais.

Šis atvaizdas sukurtas Kęstučio Andziulio. Paveiksle yra perteiktas istorinis įvykis, kai ganantiems bandas piemenėliams pasirodė verkianti Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu. Dievo Motina nutapyta stovinti ant akmens girios fone. Abipus Švč. Mergelės Marijos pavaizduoti įvykį matę liudininkai. Kairėje pusėje stovi kaimo kerdžius, prie jo susibūrę piemenys. Keletas žaidžiančių piemenukų ir bandą saugantys šunys pavaizduoti paveikslo pirmajame plane. Dešinėje pusėje nutapytas Šiluvos kalvinų seminarijos rektorius Saliamonas, atskubėjęs kartu su kaimo gyventojais, sužinojęs apie įvykį.

Šią kompoziciją 1979 m. nutapė Albinas Degutis. Dailininkas pateikė sceną, kai Apsireiškimo vietoje surandama skrynia su Šiluvos senosios katalikų bažnyčios dokumentais ir daiktais. Kompozicijos viduryje pavaizduoti trys jaunuoliai, tarsi žengiantys nuo kalvos. Vienas iš jų rankose laiko atidarytą skrynią, kiti du – kunigo arnotą ir Švč. Mergelės Marijos atvaizdo drobę. Kompozicijoje atpažįstami personažai: ilgaamžis senelis, parodęs vietą, kur buvo užkasta skrynia. Šiam personažui buvo pasirinktas Šiluvoje tuomet apsilankiusio šviesuolio Kazimiero Skebėros portretas. Paveikslo pirmajame plane pavaizduotas kunigas Jonas Kazakevičius Smolka, rūpinęsis katalikų bažnytinės žemės Šiluvoje atgavimu ir pastatęs čia medinę bažnyčią. A. Degutis paveiksle nutapė Šiluvos gyventojus: vargonininką Alvydą Šeduikį, zakristijoną Antaną Bacevičių ir paveikslo gilumoje – patį save tarp kitų personažų, kurie pavaizduoti praeitų šimtmečių didikų ir miestiečių rūbais.

Ši kompozicija nutapyta Juozo Algirdo Pilipavičiaus ir Vyčio Dautarto. Čia perteiktas įvykis, kai 1786 m. rugsėjo 8 d. buvo vainikuotas malonėmis pagarsėjęs Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas. Dailininkai vainikavimo iškilmes nusprendė pavaizduoti bažnyčios viduje, prie Didžiojo altoriaus. Kompozicijos centre nutapytas Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis, kuris vadovavo iškilmėms. Šalia vyskupo yra įkomponuotas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas, pagarbiai įtaisytas po puošniu baldakimu. Paveikslo dešinėje dailininkai nutapė vyskupą Adomą Koscią, laikantį pagalvėlę su dviem karūnom, ir vyskupą Tadą Juozą Bukotą. Pasak dailininko J. A. Pilipavičiaus, kurdamas personažus, jis rėmėsi įvairia ikonografine medžiaga. Kompozicijoje Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio portretas nutapytas pagal dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslą. Kitų dalyvavusių vyskupų autentiškų portretų nėra žinoma, todėl jie sukurti kaip imaginaciniai atvaizdai. J. A. Pilipavičius prisimena, kad tapydamas kartu su V. Dautartu siekė parodyti stebuklingojo paveikslo vainikavimo iškilmių didingumą. Kompozicijoje pavaizdavo iškilmėse dalyvavusią diduomenę, miestiečius, vienuolius. Kunigo Grauslio pageidavimu, kompozicijos dešinėje pusėje dailininkas nutapė paveikslo karūnas pašventinusio popiežiaus Pijaus VI atvaizdą, apsuptą spindulių aureolės.

Sienų tapybos kompozicijų programa baigiama vargonų choro skliautuose sukurtu atvaizdu, kuris programoje nebuvo suplanuotas. A. Degutis prisimena, kad pradėjus jam savarankiškai tapyti kompoziciją, kunigas pakvietė jį vykti į Kauno arkivyskupijos kuriją pasitarti dėl piešinio projekto. Leidimas koplyčios vargonų chore tapyti kompoziciją netrukus buvo duotas. Degučio sukurtas atvaizdas perteikė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios pamatų šventinimo iškilmes 1912 metų liepos 2 dieną. Kompozicijos dešinėje pavaizduotas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, šventinantis pamatus. Greta jo stovi dvasininkai ir patarnautojai. Paveikslo kairėje dailininkas nutapė miestelio gyventojus. Viršuje, dangaus fone, jis pavaizdavo Švč. Mergelę Mariją su Vaikeliu, o kairėje pusėje – skrendančius angelus, nešančius architekto Antano Vivulskio suprojektuotos koplyčios modelį.

Iš Šiluvos bažnyčios inventoriaus papildymų įrašų žinome, kad sienų tapybos kompozicijos buvo sukurtos per 1979–1980 metus. Baigus tapyti atvaizdus, A. Degutis visas keturias kompozicijas pasisiūlė apjungti monochrominės tapybos apvadais su angelų figūromis. Kiekviena kompozicija nuo minėto apvado buvo atskirta pieštais iliuziniais rėmais su lentele; joje įrašyta vaizduojamo istorinio įvykio data, o kai kuriose kompozicijose – ir atvaizdo sukūrimo data.

Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008

Koplyčios bokšte, sienų nišose kabantys paveikslai sudaro kitą kompozicijų grupę, kuri buvo įgyvendinta pagal iš anksto parengtą programą. Tai keturi vienodo formato aliejiniais dažais ant drobės per 1982–1988 m. nutapyti atvaizdai. A. Degutis prisimena, kad pabaigus sienų tapybos kompozicijas, kunigas Grauslys siūlė dailininkams sukurti paveikslus religine ir istorine tematika, ir buvo užsiminęs apie paveikslų siužetus.

A. Degutis 1982 m. nutapė paveikslą Žemaičių krikštas. Kompozicija buvo pakabinta bokšte, toje pačioje įėjimo pusėje kaip ir šio dailininko sukurta sienų tapyba, vaizduojanti koplyčios pamatų šventinimą. Autorius prisimena, kad tapant šį paveikslą, istorines žinias apie Žemaičių krikštą padėjo pagilinti tarpukario leidiniai; vienas iš tuomet dailininko skaitytų veikalų buvo Adolfo Šapokos Lietuvos istorija. Daugiafigūrėje kompozicijoje A. Degutis pavaizdavo žemaičių krikšto sceną. Perteiktas istorinis įvykis, kai valdovai Vytautas Didysis ir Jogaila 1413 m. rudenį atvyko į Žemaitiją, įsakė iškirsti šventuosius miškus ir pakrikštyti pirmuosius žemaičių būrius. Paveiksle valdovai aiškina krikščioniškąsias tiesas. Pirmajame plane perteikta senojo tikėjimo personifikacija: pavaizduotas sukniubęs vyras, apkabinęs nukirstą šventąjį medį. Kompozicijos gilumoje pavaizduoti kunigai, teikiantys žemaičiams krikšto sakramentą.

Paveikslas Lietuva – kryžių žemė buvo sukurtas 1985 metais, pakabintas ant dešiniosios bokšto sienos, einant nuo pagrindinio įėjimo. Pastarojo atvaizdo dailininkas tebėra mums nežinomas. Spėjama, kad kompozicijoje yra perteikta maldininkų kelionės į Kryžių kalną scena. Sovietų valdžios kryžiai būdavo verčiami, tačiau tikinčiųjų vėl slapta statomi. Kompozicijos dešinėje pavaizduota maldininkų procesija, traukianti į kalną, čia pat perteikti virstantys ir statomi kryžiai. Kairėje paveikslo pusėje nutapytas spindulių aureolės apsuptas Nukryžiuotasis, prie kurio meldžiasi susibūrę tikintieji. Virš piligrimų pavaizduotas Šventosios Dvasios balandis.

Kitus du paveikslus – Šv. Kazimieras ant žirgo (1986 m.) ir Marija ir Lietuva (1988 m.) nutapė Antanas Kmieliauskas. Bokšte virš pagrindinio įėjimo yra pirmoji kompozicija, kuri, anot dailininko, būdavo vadinama ir kitaip – Šv. Kazimiero kreipimasis į Lietuvos kariuomenę (7 pav.). Čia yra nutapytas Lietuvos globėjas šv. Kazimieras ant balto žirgo, skriejantis dangumi. Remdamasis kunigo Grauslio pasakojimu, dailininkas kompozicijoje perteikė vieną iš šventajam priskiriamų stebuklų, kai šv. Kazimieras, pasirodęs lietuvių kariams prie Polocko 1518 m., padėjo jiems persikelti per Dauguvos upę ir įveikti žymiai skaitlingesnę maskvėnų kariuomenę.

Kitoje kompozicijoje dailininkas nutapė Švč. Mergelę Mariją, vilkinčią baltą rūbą ir pamynusią žaltį, į šalis ištiestomis rankomis tarsi globojančią dvasininkus, rašytojus, kitus visuomenės veikėjus – ir visą Lietuvą. Kompozicijoje iš kairės į dešinę pavaizduota: rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, žemiau klūpo Barbora Umiastauskaitė-Žagarietė, toliau vyskupas Motiejus Valančius, šalia Švč. Mergelės Marijos – arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Dievo Motinos kairėje pusėje klūpo vyskupas Kasparas Cirtautas, už jo kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, profesorius Stasys Šalkauskis, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, profesorius Pranas Dovydaitis, rašytoja Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda ir vyskupas Antanas Baranauskas.

Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008