Keturiolikos sustojimų (stočių, stacijų) Kryžiaus kelias gimė XVII amžiuje Ispanijoje. Tai – krikščionio troškimas įvertinti Kristaus kančios pamoką ir jos vaisius. Kaip Jeruzalės gatvėse, kurios mena Jėzaus su kryžiumi žingsnius, taip ir visame pasaulyje, eidami Kryžiaus keliu, krikščionys prisiliečia prie Kristaus kančios ir mirties, kartu išpažindami, kad kančia ir mirtis tokiu būdu Viešpaties buvo nugalėta amžiams.

  • Paskelbus stoties pavadinimą, kalbame ar giedame „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“.
  • Tada paprastai skaitoma Šventojo Rašto ištrauka, apmąstymas ar pan., galima tylos valandėlė asmeninei maldai.
  • Stoties apmąstymo pabaigoje meldžiamės: „Pasigailėk mūsų, Viešpatie! – Pasigailėk mūsų.“
Kryžiaus kelio stočių apmąstymai (trumpesnis variantas)

Įžanga (Fil 2, 6-11)

Skausmų vyras, prisiėmęs mūsų nedorybes, padovanojo mums kelią, kuris gydo giliausias ir slapčiausias mūsų širdies žaizdas gailestingumu, kuris niekada nesibaigia, kaip ir meilė.

1.Piloto teisme (Jn 19, 13-16)

Šis Pasmerktasis nužudymui kryžiumi, primena amžiną žmogaus laisvės dramą. Kenčia nekaltieji, viešpatauja melas, žudomi teisieji, o Dievas tyli!Jis dovanojo laisvę žmogui. Ir ją gerbia.

2. Kryžius ant pečių (Mt 10, 37-39)

Meldžiame, kad būtume apsaugoti nuo bėdos, ligos, nesėkmės, kančios. O gal teisingiau būtų  melsti, kad pajėgtume nešti savo kryžių ne keikdami ir prakeikdami, bet laimindami ir palaimindami, kaip Jis.

3. Pirmą kartą suklupus (Mt 11, 28-30)

Pasaulis reikalauja būti jaunu, stipriu, neklystančiu ir jėgų surandančiu savyje, o Jis pastebėjo, kad mūsų dvasia ryžtinga, o kūnas silpnas. Todėl įsakė visą laiką budėti ir melstis…

4. Susitikimas su Motina (Mt 12, 46-50)

Viešpatie, duok, kad kiekviena motina pajėgtų taip lydėti savo vaikus visuose jų keliuose ir klystkeliuose. Kiek pajėgia motinos maldoje?

5. Simono pagalba (Mk 15, 21)

Jis sakė, kad turime pasidaryti kaip vaikai. Nieko negalintys be kitų artumos ir pagalbos. Jos prašantys. Jos reikalaujantys. Ir išsireikalaujantys. Kaip vaikai.

6. Veronikos paslauga (Jn 13, 12-15)

Kokie būna žmonių veidai? Gražūs, simpatiški, šviesūs, spindintys, besišypsantys ar iškreipti skausmo, pykčio ir neapykantos. Pastebėjau, kad žmonių veidai labai priklauso ir nuo manęs…

7. Antrasis suklupimas (Apr 3, 14-17)

Norint daug pasiekti, reikia sunkiai ir kantriai dirbti… Dideli, išliekantys dalykai neturi sezono kainų nuolaidų. Dėl jų reikia mokėti visą ir didelę kainą.

8. Moterų užuojauta (Lk 23, 27-31)

Tarp gailestingumo darbų yra ir tokie: pamokyti nemokantį, patartiabejojančiam, paguostinuliūdusį, sudrausti pikta darantį, mestis už gyvus ir mirusius… Tam reikia drąsos ir rįžto.

9. Trečią kartą parpuolus (Iz 53, 3-5)

Būti šventuoju nereiškia niekada nenusidėti. Šventasis (eilinį kartą) prisipažįsta, kad nusidėjo. Ir priima atleidimą, ir atgailą, ir sutaikinimą per Jį, su Juo ir Jame.

10. Nuplėšus drabužius (Gal 3, 26-28)

Pamaitinti išalkusius, pagirdyti ištroškusius, nuogus aprengti, ligonius slaugyti, kalinius sušelpti, mirusius laidoti reikia ne iš to ko neturime, bet iš to, ką turime, ką gavome. Juk gavome ne (vien) sau.

11. Prikaltas prie kryžiaus (Mt 27, 33-44)

Kas jaučiasi bejėgiu, sužlugusiu, be sveikatos, be laisvės, be ateities, be vilties gali būti panašus į ant kryžiaus Prikaltąjį. Jei susivienys su gydančiu ir stebuklus darančiu Jo neįgalumu.

12. Mirtis (Jn 19, 28-37)

Jam, sako, tada buvo trisdešimt treji. Tai daug ar mažai? Kiekvienam mirties valanda ateina pačiu laiku. Svarbiausia, kad kaip Jis sugebėčiau pasakyti jog padariau viską, ką atlikti privalėjau.

13. Nuėmimas nuo kryžiaus (Lk 2, 48-49)

Krikšto vandenimis numazgotas, kvepiančiais aliejais pateptas, smilkalais pagerbiamas, Jo Kūnu ir Krauju valgydinamas mūsų kūnas tampa Dievo šventovė skirta ne sunykimui, bet garbei. Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą…

14. Laidotuvės (Jn 19, 38-42)

Vargšai mes, jei Jis mus apgavo ir dabar ramiai sau guli kape kažkur šiandienės Jeruzalės požemiuose. Kai įeini į Jo kapą, nerandi Jo Kūno. Kapas tuščias. O mes kupini vilties.

Kryžiaus kelio stočių apmąstymai (ilgesnis variantas)

Vadovas:
Paruoškime savo širdis nuolankiai ir su tikėjimu pereiti kartu šį Kryžiaus kelią, kad Skausmų Vyre atpažintume giliąsias ir slaptąsias mūsų širdžių žaizdas ir patirtume gailestingumą Viešpaties, kuris mus pamilo ir paaukojo savo gyvenimą, kad mus išgelbėtų. Melskime nuodėmių atleidimo sau ir pasauliui. (Tylos pauzė)

Melskimės. O Dieve, kuris per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią mus išvadavai iš mirties, gimtosios nuodėmės paveldo palietusio visą žmoniją, atkurk mumyse panašumą į savo Sūnų ir taip kaip gimdami atsinešėme žemiškojo žmogaus atvaizdą, taip Šventosios Dvasios malone sukurk mumyse dangiškojo žmogaus paveikslą. Per Kristų mūsų Viešpatį. Amen

1-oji stotis. Jėzus nuteisiamas mirti.

Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“  Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“

Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti (Mt 27,22-23.26).

Dievo Tėvo meilės atspindys

Dievo Sūnus aukojasi mums, atiduoda savo Kūną ir Kraują į mūsų rankas, kad visada liktų su mumis, kad gyventų tarp mūsų.  Nei alyvų sode, nei Piloto teisme nesipriešina – save dovanoja: jis pranašo Izaijo skelbtas Kenčiantis tarnas, kuris nusižemina iki mirties (plg. Iz 53,12). Ši į savęs paaukojimą vedanti Jėzaus meilė nėra nei pasyvi auka, nei mirtimi besibaigiąs likimas. Taip, Jėzus neslepia savo gilaus žmogiško  sumišimo ir baimės prievartinės mirties akivaizdoje, bet jis save su visišku pasitikėjimu paveda Tėvui. Jėzus laisvanoriškai prisiėmė mirtį, kad atspindėtų Dievo Tėvo meilę, tobulai vienydamasis su Jo valia parodytų Jo meilę mums. Ant  kryžiaus Jėzus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2,20). Tad kiekvienas galime sakyti: pamilo mane ir paaukojo save už mane. Kiekvienas galime ištarti šį „už mane“.

Viešpatie Jėzau, Tėvo meilės atspindy, pasigailėk mūsų!

2-oji stotis. Jėzus paima nešti kryžių.

Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste. Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ Spjaudydami į jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą. Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti (Mt 27,27-31).

Meilė, kuria galiu pasitikėti

Ką Kryžius palieka kiekviename mūsų? Palieka gėrį, kurio niekas kitas negali mums suteikti: tai ištikimos Dievo meilės tikrumas. Tokios didžios meilės, kuri nusileidžia į mūsų nuodėmę ir ją atleidžia, ateina į mūsų kančią ir suteikia jėgų ją ištverti, ateina į mūsų mirtį, kad ją nugalėtų ir mus išgelbėtų. Kristaus Kryžiuje yra visa Dievo meilė, visas jo beribis gailestingumas. Tai yra meilė, kuria galime pasitikėti, kuria galime tikėti… Tik mirusiame ir prisikėlusiame Kristuje yra išgelbėjimas ir atpirkimas. Su juo paskutinis žodis nepriklauso nei blogiui, nei kančiai, nei mirčiai, nes jis mums dovanoja viltį ir gyvenimą: Kryžių jis perkeitė iš neapykantos, pralaimėjimo ir mirties įrankio į meilės, pergalės, šlovės ir gyvybės ženklą.

Viešpatie Jėzau, didi ir ištikima meile, pasigailėk mūsų!

3-ioji stotis. Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi.

Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus.
O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu.
Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.
Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.
Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu,
o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę. (Iz 53,4-6)

Dievas yra gyvenimas, kuris save dovanoja

Tikėjimas nėra dekoracija, papuošalas: tikėjimo gyvenimas nėra gyvenimas papuoštas trupučiu religingumo, tarsi būtų tortas papuoštas grietinėle. Ne, tikėjimas nėra tai. Tikėjimas reiškia Dievo kaip pagrindinio savo gyvenimo kriterijaus pasirinkimą, o Dievas nėra tuštuma, nėra neutralus (indiferentiškas). Dievas visuomet yra realus, nes Dievas yra meilė, ir meilė visada reali! Po to kai Jėzus atėjo į pasaulį negalime elgtis taip lyg Dievo nepažinotume. Tarsi jis būtų kažkas abstraktus, tuščias,  teorinė idėja; ne, Dievas turi konkretų veidą, turi vardą: Dievas yra gailestingumas, Dievas yra ištikimybė, yra gyvenimas, kuris save dovanoja mums visiems… Sekti Jėzų – tai atsisakyti blogio, egoizmo ir pasirinkti gėrį, tiesą, teisingumą net ir tuomet, kai tai pareikalaus aukos ir savų interesų atsižadėjimo.

Viešpatie Jėzau, atėjęs į pasaulį atskleisti tikrojo Tėvo veido, pasigailėk mūsų!

4-oji stotis. Jėzus sutinka savo Motiną.

 O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ … Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje (Lk 2,34-35.51).

Marija – vilties ženklas kenčiančioms tautoms

Marija, kurios širdį pervėrė kalavijas, supranta visus skausmus. Būdama visų motina, ji yra vilties ženklas tautoms, kenčiančioms gimdymo skausmus, kol subręs teisingumas. Misionierė, prisiartinanti prie mūsų ir ly­dinti mus gyvenimo kelyje bei savo motiniška meile at­verianti širdis tikėjimui. Kaip tikra motina eina, kovoja su mumis ir nepaliaudama skleidžia Dievo meilės ar­tumą. Kaip ir šventąjį Joną Didaką, Marija glostydama juos motiniškai guodžia ir jiems sako: „Tenurimsta tavo širdis <…> Argi aš ne tavo Motina?“

Viešpatie Jėzau, Marijos Sūnau, pasigailėk mūsų!

5-oji stotis. Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių.

Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.  Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo (Lk 23,26-27).

Žvelgti į kitą su gailestingumu

Kristaus kryžius mus kviečia užsikrėsti Jo meile, mus moko ir meileį kitą, ypač į kenčiantį, į tą, kuriam reikia pagalbos, kuris tikisi mūsų žodžio, veiksmo. Kryžius mus kviečia išeiti iš savęs pačių, kad eitume sutikti jų ir ištiestume jiems pagalbos ranką. Kelyje į Kalvariją Jėzų lydėjo daug veidų: Pilotas, Kirėnietis, Marija, moterys… Aš šiandien tavęs klausiu: Kuriuo iš jų tu nori būti? Nori būti kaip Pilotas, kuris neturi drąsos eiti prieš srovę, kad išgelbėtų Jėzui gyvybę, ir nusiplauna rankas? Pasakyk man, ar esi vienas iš tų, kurie nusiplauna rankas, vaidina kvailį ir pereina į kita kelio pusę? Ar esi kaip Kirėnietis, kuris padeda Jėzui nešti tą sunkų medį, ar kaip Marija ir kitos moterys, kurios nebijo iki pat galo lydėti Jėzų su meile ir švelnumu. O tu, kuriuo iš jų nori būti? Kaip Pilotas, kaip Kirėnietis, kaip Marija? Jėzus žvelgia į tave dabar ir tau sako: ar nori man padėti nešti Kryžių?

Viešpatie Jėzau, mus prašantis padėti nešti kryžių, pasigailėk mūsų!

6-oji stotis. Veronika nušluosto Jėzui veidą.

Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome.
Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, –
toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą (Iz 53,2-3).

Mylintis Karalius

Jėzus įžengia į Šventąjį Miestą ne tam, kad būtų pagerbtas kaip žemiškieji karaliai, kurie turi galią ir valdo. Jis įžengia, kad būtų nuplaktas, įžeidinėjamas ir užgauliojamas; įžengia, kad gautų erškėčių vainiką, lazdą ir purpurinįapsiaustą, o iš jo karalystės būtų tyčiojamasi. Jis įžengia į Jeruzalę tam, kad koptų į Kalvarijos kalną nešinas kryžiaus medžiu. Jėzus įžengia į Jeruzalę mirti ant kryžiaus. Toks yra karališkumas, kurio nori Dievas. Jo karališkasis sostas – kryžiaus medis! Karalius, kuriuo sekame ir kuris mus lydi, yra ypatingas: tai Karalius, mylintis iki pat kryžiaus aukos, jis mus moko tarnauti ir mylėti.

Viešpatie Jėzau, skausmų vyre, apsipratęs su negalia, pasigailėk mūsų!

7-oji stotis. Jėzus parpuola antrą kartą.

Aš esu žmogus, matęs skausmą nuo Dievo pykčio lazdos
Jis varė mane giliau ir giliau į tamsybes be jokios šviesos.
Jis aptvėrė mano kelius tašytais akmenimis, iškraipė mano takus.
Jis nubrūžino man dantis žvyru, privertė mane gūžtis pelenuose (Rd 3,1-16).

Jėzus niekada neišduoda

Ištikimoji Dievo meilė savajai tautai pilnutinai apsireiškė ir išsipildė Jėzuje Kristuje, kuris gerbdamas Dievo ryšius su savo tauta, tapo mūsų vergu, atsisakė savo garbės ir prisiėmė tarno išvaizdą. Jo meilė neišnyko dėl mūsų nedėkingumo ar net atstūmimo. Mums tai sako šventasis Paulius: „jeigu mes ir tapsime neištikimi, tai jis – Jėzus – liekaištikimas, nes savęs jis negali išsiginti“ (2 Tim 2,13). Jėzus visada lieka ištikimas, niekada neišduoda: net ir tuomet, kai suklystame. Jis visuomet mūsų laukia, kad atleistų: yra gailestingojo Tėvo veidas. Šitą Viešpaties meilę, šitą ištikimybę mums atskleidžia jo širdies nuolankumas: Jėzus neatėjo užvaldyti žmonių kaip karalius ar šio pasaulio galingieji, bet atėjo jų mylėti romiai ir nuolankiai.  Taip jis prisistatė: „mokykitės iš manęs,nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,29).

Viešpatie Jėzau, klusnus iki kryžiaus mirties, pasigailėk mūsų!

8-oji stotis. Jėzus sutinka Jeruzalės moteris.

Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’ Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ (Lk 23,27-29.31)

Dovanoti save, kad suteiktume gyvenimą

Sekti Jėzų – tai išeiti iš savojo „aš“ ir eiti susitikti su kitais, eiti į egzistencinius paribius, pirmiesiems eiti pas savo brolius ir seseris, ypač pas tuos, kurie yra toliausia, kurie yra pamiršti, kuriems labiausiai reikia supratimo, užuojautos pagalbos… Tai vis labiau vadovautis Dievo logika, Kryžiaus logika, kuri visų pirma nėra kančios ir mirties logika, bet meilės ir savęs dovanojimo logika teikianti gyvenimą.

Viešpatie Jėzau, dovanojantis gyvenimą, pasigailėk mūsų!

9-oji stotis. Jėzus parpuola trečią kartą.

Gera žmogui jaunystėje nešti jungą.
Tesėdi jis tyloje vienas, kai jungas jam sunkus.
Teliečia dulkes burna – rasi dar yra vilties.
Teatsuka žandą mušančiam, tesisotina užgaule.
Nes VIEŠPATS neatmeta amžinai.
Nes jei ir plaka, jis vėl pasigaili dėl savo ištikimos meilės gausybės. (Rd 3,27-32)

Gailestingumo gausybė

Dievas ant Jėzaus Kryžiaus sudėjo visą mūsų nuodėmių svorį, visas kiekvieno Kaino įvykdytas neteisybes savo broliui, visą Judo ir Petro išdavystės kartėlį, visą galingųjų tuštybę, visą netikrų draugų puikavimąsi. Tai sunkus Kryžius, sunkus kaip apleistųjų naktis, sunkus kaip brangių artimųjų mirtis, sunkus, nes jame visas blogio bjaurumas. Tačiau tai ir šlovingas Kryžius, šlovingas kaip aušra po ilgos nakties, nes atskleidžia visame Dievo meilę, viršijančią mūsų blogį ir mūsų išdavystes. Kryžiuje matome žmogaus, pasiduodančio blogiui baisuokliškumą, bet taip pat matome gausybę gailestingumo Dievo, kuris su mumis elgiasi ne žvelgdamas į mūsų nuodėmes, bet  vadovaudamasis savuoju gailestingumu.

Viešpatie Jėzau, mūsų stiprybe ir mūsų išgelbėjime, pasigailėk mūsų!

10-oji stoti. Jėzui nuplėšia drabužius.

Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: „Kaukolės vieta“), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, ir ten pat susėdę sergėjo jį (Mt 27,33-36).

Jėzaus žvilgsnio dalyviai

Krikščionis žino, kad kančios neįmanoma panaikinti, bet jai galima suteikti prasmę, žino, kad ji gali virsti meilės ir savęs patikėjimo niekada mūsų neapleidžian­čiam Dievui aktu ir per tai tikėjimo bei meilės augimo pakopa. Kontempliuodamas Kristaus ir Tėvo vienybę net didžiausios kančios ant kryžiaus akimirką (plg. Mk 15, 34), krikščionis mokosi regėti paties Jėzaus akimis. Net mirtis tampa šviesi ir gali būti išgyvenama kaip tikėjimo šūksnis, kaip Tėvo tariamas galutinis: „Eik iš savojo gimtojo krašto“ (Pr 12, 1), galutinis „Ateik.“ Jam save atiduodame kupini pasitikėjimo, kad jis mus pa­laikys ir mums žengiant galutinį žingsnį.

Viešpatie Jėzau, apiplėšęs pats save ir tapęs tarnu, pasigailėk mūsų!

11-oji stotis. Jėzus prikalamas prie kryžiaus.

Prikalę prie kryžiaus, … ten pat susėdę sergėjo jį. Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“. Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „…Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime“ (Mt 27, 35-42).

Kryžius vienintelė mūsų viltis

Žvelgdami į Kryžių, prie kurio buvo prikaltas Jėzus, kontempliuojame meilės ženklą, begalinės Dievo meilės mums kiekvienam ir mūsų išganymo pagrindą. Iš šio Kryžiaus teka visą pasaulį apglėbiantis Tėvo gailestingumas. Kristaus Kryžiumi nugalėtas  piktasis, nugalėta mirtis, mums padovanotas gyvenimas ir gražinta viltis. Jėzaus Kryžius yra vienintelė tikra mūsų viltis! Štai todėl Bažnyčia „išaukština“ šventąjį Kryžių ir todėl mes krikščionys laiminame kryžiaus ženklu. Mes neišaukštiname šiaip kryžių, bet išaukštiname garbingąjį Jėzaus Kryžių, begalinės Dievo meilės ženklą, mūsų išganymo ir kelionės prisikėlimo link ženklą. Ir tai yra mūsų viltis.

Viešpatie Jėzau, nugalėjęs piktąjį, pasigailėk mūsų!

12-oji stotis. Jėzus miršta ant kryžiaus.

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ … Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: „Trokštu!“Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią (Jn 19,25-30).

Meilė, nevengianti mirties

Aukščiausias Kristaus meilės patikimumo įrody­mas yra jo mirtis dėl žmogaus. Jei didžiausias meilės įrodymas yra atiduoti savo gyvybę už draugus (plg. Jn 15, 13), tai Jėzus savąją paaukojo už visus, taip pat ir už savo priešus, kad taip perkeistų širdis.  … Ir kaip tik kontempliuo­jant Jėzaus mirtį tikėjimas stiprėja ir suspindi akinama šviesa, atsiskleisdamas kaip tikėjimas jo nepajudinama meile mums, gebančia žengti į mirtį, kad išgelbėtų mus. Šia meile, nevengusia mirties, kad man parodytų, kaip mane myli, galiu pasitikėti; jos totalumas nugali bet kokį įtarimą ir leidžia man visiškai patikėti save Kristui.

Viešpatie Jėzau, paaukojęs savo gyvenimą už mus visus, pasigailėk mūsų!

13-oji stotis. Jėzus nuimamas nuo kryžiaus.

Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos. … Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti (Mt 7, 55.57-58).

Pražudyti gyvenimą dėl Jėzaus

„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9,24). Tai Jėzaus žinios santrauka ir ji išreikšta labai paveikiu paradoksu, kuris atskleidžia Jėzaus kalbėjimo būdą, atrodo tarsi girdėtume jo balsą… Bet ką  reiškia „pražudyti gyvenimą dėl Jėzaus“? Tai nutinka dviem būdais: tiesiogiai išpažįstant tikėjimą arba netiesiogiai ginant tiesą. Kankiniai yra aukščiausias „gyvenimo dėl Jėzaus pražudymo“ pavyzdys. Per du tūkstantmečius susidaro didžiulė vyrų ir moterų paaukojusių savo gyvybę, kad išliktų ištikimi Jėzui Kristui ir jo Evangelija, kariuomenė. Ir šiandien daugelyje pasaulio vietų yra daug kankinių, kurie aukoja savo gyvybę dėl Kristaus, kurie yra nužudomi, nes neišsigina Jėzaus Kristaus. Tokia yra mūsų Bažnyčia. Šiandien turime daugiau kankinių nei pirmaisiais amžiais! Tačiau yra ir kasdienybės kankinystė, kuri nereikalauja mirties, bet taip pat yra „gyvenimo žudymas“ dėl Kristaus savo pareigas atliekant su meile, vadovaujantis Jėzaus logika, dovanojimo ir aukos logika.

Viešpatie Jėzau, praradęs gyvenimą, kad mus išgelbėtum, pasigailėk mūsų!

14-oji stotis. Jėzus laidojamas kape.

Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą (Mt 27,59-61).

Dievas teisia mylėdamas

Jėzaus Kryžius yra tas žodis, kuriuo Dievas atsiliepė į pasaulio blogį. Mums kartais atrodo, kad Dievas nereaguoja į blogį, kad tyli. Iš tikrųjų Dievas kalbėjo, atsiliepė, ir jo atsakas yra Kristaus Kryžiaus: Žodis, kuris yra meilė, gailestingumas, atleidimas. Yra taip pat ir teismas: Dievas mus teisia mylėdamas. Jei priimu jo meilę, esu išgelbėtas, jei ją atmetu, esu pasmerktas, tik ne jo, o pats save pasmerkiu, nes Dievas nesmerkia, Jis tik myli ir gelbsti. Kryžiaus žodis yra taip pat krikščionių atsakas į blogį, kuris veikia mumyse ir aplink mus. Krikščionys privalo į blogį atsakyti gėriu prisiimdami Kryžių kaip Jėzus.

Viešpatie Jėzau, mus teisiantis mylėdamas, pasigailėk mūsų!

PABAIGOS MALDA

Štai aš, o gerasis ir malonusis Jėzau, puolu ant kelių prieš tavo veidą ir karštai meldžiu tave įdiegti į mano širdį gyvą tikėjimą, viltį ir meilę, o drauge tikrą gailestį dėl nuodėmių ir kuo tvirčiausią norą pasitaisyti. Su meile ir užuojauta žvelgiu dvasios akimis į tave nukryžiuotą ir mąstau apie tavo žaizdas, atsimindamas, ką pranašas Dovydas į tavo lūpas, o gerasis Jėzau, yra įdėjęs: „Pervėrė mano rankas ir kojas, suskaitė visus mano kaulus“ (Ps 21, 17-18). Amen.