Nepasiduokime pagundai susipriešinti, nepailskime daryti gera, gyvenkime pergalės viltimi!

Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo kreipimasis, 2022 03 02

Šią Pelenų dieną ypač patiriame laisvės ir žmogaus trapumą. Priminimas, kurį šiandien girdime – kad dulkės esame ir į dulkes pavirsime – tampa labai realus karo akivaizdoje ir nukelia mūsų mintis į sprogdinamus Ukrainos miestus, apšaudomus darželius, ligonines, daugiabučius, kur liejamas nekaltųjų kraujas.

Tačiau ukrainiečiai spindi didvyriškumu, kokio jau seniai nematėme Vakaruose. Stodami į akistatą su tankais, taikūs civiliai savo kūnais pridengia laisvę. Stebint šiuos vaizdus, mūsų atmintyje iškyla Sausio 13-osios įvykiai ir peršasi mintis: kad ir kaip būtų apsiginklavęs užpuolikas – argi jis gali laimėti prieš herojišką drąsą ir visos tautos vienybę?! Tokia vienybė ir mums kadaise padėjo atgauti laisvę, tačiau šiandien ji vėl išbandoma didžiulio nerimo ir nežinomybės akivaizdoje.

Neabejoju, kad absoliuti dauguma mūsų pritaria pačioms griežčiausioms sankcijoms agresoriui. Sykiu turėtume būti budrūs ir saugotis, kad patys netaptume agresoriais vieni kitiems, ypač mūsų broliams ir sesėms rusakalbiams, kaip ir paprastiems Rusijos bei Baltarusios žmonėms. Kaip ginklais žudomas kūnas, taip atstūmimu ir paniekinimu gali būti pražudyta žmogaus siela, sugniuždyta dvasia.

Užuot žvelgę į kitus, pažvelkime į savo širdis

Todėl šiuo sunkiu ir lemtingu metu meldžiu – venkime tarpusavio vaidų. Neieškokime krislo kito akyje, bet pirmiausia atidžiai patyrinėkime savo širdį. Karas visada prasideda joje, o tik vėliau sužvanga ginklai. Tad nepasiduokime pagundai ieškoti kaltųjų, bet kiekvienai progai pasitaikius kurkime tarpusavio vienybę.

Gavėnia taip pat yra puikus metas daugiau laiko skirti savo dvasiniam gyvenimui puoselėti. Popiežius Pranciškus enciklikoje „Fratelli tutti“ (liet. „Visi esame broliai“) atkreipia dėmesį, kaip svarbu nekurstyti savyje pykčio, kuris kenksmingas mūsų sieloms. Nei šeima, nei bendruomenė, nei tauta negali išlikti drauge, jeigu ją vienija tik neapykanta bei keršto troškimas. Eidami šiuo keliu rizikuojame tapti panašūs į savo skriaudėjus (plg. FT, 242).

Popiežius taip pat primena, kad nors esame pašaukti mokytis mylėti visus žmones be išimties, tačiau mylėti savo skriaudėją – tai nereiškia leisti jam toliau mus engti. Priešingai, tokia meilė reikalauja ieškoti būdų, kaip priversti jį nutraukti priespaudą ir atimti iš jo galią, kurios jis nemoka deramai naudoti žmonių labui. Patiriantieji skriaudą turi atkakliai ginti savo ir savo šeimos teises pirmiausia todėl, kad turi išsaugoti orumą, kurį gavo kaip meilės dovaną iš Dievo (plg. FT, 241).

Nepailskime daryti gera

Šiandien popiežiaus Pranciškaus kvietimu pasninkaujame už taiką Ukrainoje, Europoje ir pasaulyje, tačiau kartu pasninkaujame už mūsų vidinę dvasinę taiką su savimi ir vienas kitu. Ypač šią Pelenų dieną esame kviečiami apmąstyti ir pažinti savo trapumą, ir semtis stiprybės maldoje. Jau šį vakar Vilniuje, Lukiškių aikštėje, bendrai maldai už taiką rinksis skirtingų religinių bendrijų tikintieji – kviečiami prisijungti ir tie, kurie savo gyvenime dar nėra atradę maldos paguodos ir jėgos. Visus mus vienys šūkis: „Kare nėra netikinčių.“ Tai be galo prasminga ir graži mintis – vienytis bendražmogiškais pagrindais, didelės nelaimės akivaizdoje pamirštant skiriančius nesutarimus.

Popiežius šių metų Gavėniai pasiūlė apmąstyti apaštalo Pauliaus paraginimą: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10). Neabejotinai šios eilutės parinktos prisimenant taip pat ir Ukrainos žmonių kančias.

Darykime gera ir būkime tikri – mūsų pagalba ir dangaus pagalba stebuklingai veikia. Kijeve tarnaujantis vienuolis dominikonas pasidalijo trumpa padėka, kurią bažnyčios puslapyje užrašė Ukrainos karys: „Jaučiame jūsų užtarimo maldą. Kartais dedasi neįtikėtini dalykai, atrodo, lyg nematoma ranka valdytų šovinius, kurie prašvilpia pro mus. Net iš kebliausių situacijų išsikapstome, lyg mums kas padėtų. Tampame nematomi priešui, bet patys puikiai orientuojamės tamsoje. Žinome, ką ir kaip daryti. Tai mus paskatina ir duoda jėgų. Tikime, kad pats Viešpats Jėzus gelbsti. Prašome, nesustokite, palaikykite mus ir toliau melskitės. Mums labai reikia jūsų.“

Apglėbiame kovojančią Ukrainą savo malda ir visa parama, kurią tik galime suteikti. Meldžiamės, kad Dievas saugotų kiekvieną Ukrainos karį, kiekvieną motiną ir vaiką. Viliamės, kad Rusijos ir Baltarusijos žmonėms pakaks drąsos stoti į taikos pusę ir pasipriešinti savo tironams.

Gavėnios metu gyvenkime artėjančių šventų Velykų, Viešpaties Prisikėlimo viltimi. Ir Ukrainos pergalės viltimi. Tegul kovojančius mūsų brolius ir seseris ukrainiečius, o ir mus visus stiprina Jėzaus žodžiai: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas

by admin

Parodos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika ir Šiluva“ atidarymas

Šiluvos piligrimų centre kovo 13 d. 14 val. atidaroma paroda ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika ir Šiluva”, skirta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50 metų jubiliejui. Tai jau antrasis renginys, skirtas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50 metų jubiliejui, kurį organizuoja Šiluvos piligrimų centras. Parodoje atskleidžiamas abipusis „LKB kronikos“ ir Šiluvoje apsireiškusios Dievo Motinos ryšys. Todėl, simboliškai, paroda bus atidaroma Švč. M. Marijos dieną ir jubiliejaus išvakarėse, o uždaroma birželį – Gyvosios piligrimystės mėnesį. „LKB kronika“ buvo rašoma Dievo Motinos užtarimo dėka, o apie Gyvosios piligrimystės tradiciją Šiluvoje sovietmečiu taip pat žinome tik iš „LKB kronikos“ medžiagos.

Dievo Motinos apsireiškimo vieta buvo maldos vieta, kuri stiprino tikinčiuosius rezistenciniame pogrindžio pasipriešinime sovietmečiu bei skatino atrasti maldos už Lietuvos laisvę formas sunkiomis sąlygomis: eisenas – atgailos keliones, procesijas ir Gyvojo Rožinio maldos susitikimus kiekvieno mėnesio 13 d. Padėkos už laisvę eisenos paskutinį rugpjūčio mėnesio sekmadienį ir Švč. Mergelės Marijos šventė kiekvieno mėnesio 13 d., meldžiantis Rožinį, kaip Gyvoji piligrimystė tapo neatsiejama Šiluvos savasties dalimi iki šių dienų.

Parodoje chronologine tvarka atskleidžiamos keturios svarbiausios Šiluvos šventovei temos, aprašytos „LKB kronikoje“: 1972–1985 m. Šilinių atlaidai; 1975–1980 m. maldingos eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą paskutinį rugpjūčio šeštadienį / sekmadienį; 1980–1981 m. suėmimai už eisenas į Šiluvą; 1976–1983 m. Airijos katalikų palaikymas ir dovana Lietuvos katalikams. Parodoje bus eksponuojamos „LKB kronikos“ ištraukos, fotografijos, religiniai atributai ir asmeniniai daiktai iš ses. Reginos Editos Teresiutės, SJE, asmeninio archyvo, iliustruojantys 7-8 dešimtmečio Šiluvos šventovę.

,,Sveika, Marija, malonės pilnoji … iš tūkstantinės minios širdžių sutartinai skambėjo galingi maldos žodžiai; juos kartojo miškas paslaptingu ošimu, ir visas oras tarsi virpėjo džiaugsmu, pritardamas žygiuojančios minios taktui.“ (LKB Kronika, 1977, t. 4, Nr. 30, p. 394) Ši paroda yra apie Laisvę, Šiluvos Gyvąją piligrimystę sovietmečiu, sužadinanti Gyvosios piligrimystės troškimą ir norą išgyventi Dievo Motinos apsireiškimą šiandien. Parodą bus galima aplankyti Šiluvos piligrimų centre antradieniais – sekmadieniais iki birželio 25 d.

Šiluvos piligrimų centro informacija

by admin

Arkivyskupo Liongino Virbalo SJ pamokslas pasakytas Šiluvoje 2022 m. kovo 13 d.

Mieli tikintieji, brangūs piligrimai,
sveikinu visus susirinkusius Šiluvoje, kaip ir kiekvieno mėnesio 13-ąją. Ką tik paminėjome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, o šiandien – antrasis gavėnios sekmadienis. Vėl ruošiamės išgyventi Kristaus kančią ir priimti Jo prisikėlimo viltį.
Tryliktoji mėnesio diena melstis Šiluvoje pasirinkta neatsitiktinai. 1917 m., dar vykstant Pirmajam pasauliniam karui, gegužės 13-ąją Fatimoje trims vaikams pasirodė Mergelė Marija. Apreiškimai kartojosi kas mėnesį iki spalio 13-osios. Marija ragino kalbėti rožinį, melstis už taiką ir nusidėjėlių atsivertimą. Marijos žinioje buvo kalbama apie iškilusius pavojus ir apie Rusiją. Turėtume suprasti teisingai, pasauliui grėsmę kelia ne šalys kaip tokios, o žmonių širdys. Kiekviena neatsivertusi širdis, t. y. pilna godumo, nežabotos galios siekio, nesiskaitymo su priemonėmis – yra pavojinga ir sukelia kančias. Todėl Fatimos žinia skirta kiekvienam žmogui ir mums, ragina pasikeisti, atsiversti. Ką reiškia atsiversti? Tai tikėti Kristumi, o ne šėtonu. Praeitą sekmadienį girdėjome evangeliją apie Jėzaus gundymus – tai ir mūsų gundymai. Privalome rinktis ko klausyti – iš vienos pusės siūloma greita sėkmė ir patogus kelias, o iš kitos – Kristus kviečia eiti Jo keliu. Kas atsitinka, kai pasirenkamas šėtonas – matome kare, kuris pradėtas prieš Ukrainą.
Čia susirinkę norime tikėti Kristumi ir sekti paskui Jį. Šio sekmadienio evangelija nuostabi ir paguodžianti – apie Kristaus atsimainymą. Jėzus pasiėmęs tris mokinius užkopė ant kalno ir meldėsi. Ten netikėtai atsimainė: ėmė spindėti Jo veidas ir drabužiai, o šalia atsirado didieji Senojo Testamento vyrai ir kalbėjosi su Jėzumi. Pasinaudokime šia proga pakalbėti apie mūsų pačių šviesų pasikeitimą, savotišką atsimainymą – gal ir nutoldami nuo egzegetinio Šventojo Rašto aiškinimo.
Tie, kam teko patirti Sąjūdžio laikų permainas, ko gero jas įvardintų kaip atsimainymą – iš vergystės ir prisitaikymo į laisvę, orumo atgavimą. Po pusės amžiaus ledinio komunistinio speigo ir iškreiptos veidmainystės vėl atsitiesėme ir atgijome. Turime būti dėkingi gyvai, drąsiai tikėjimo ir patriotiškumo versmei, kuri nepaliovė tekėjusi po okupacinio režimo ledu. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – viena reikšmingiausių srovių, neleidusi susitaikyti su vergo dalia, gynusi tikinčiuosius. Šiemet minime 50 metų nuo jos atsiradimo. Esame skolingi visiems drąsiems žmonėms, kurių dėka Kronika pasirodė ir nepaliovė ėjusi.
Šiuo metu vėl išgyvename didelį pakilimą. Ateitis parodys ar tai buvo atsimainymo metas. Matome daug gražių ženklų: žmonės susitelkę, noriai aukoja ir rūpinasi pagalbos reikalingais pabėgėliais, ne tik dalinasi tuo, ką turi, bet įsileidžia į savo namus, į savo gyvenimus. Ačiū Dievui, kad neliekame abejingi kančiai, patiriamai neteisybei. Tai, kas vyksta Ukrainoje paliečia mus betarpiškai per atvykstančius karo pabėgėlius, pagalbos prašymus. Istorinės aplinkybės lėmė, kad mes tiesiog tapatinamės su Ukrainos žmonėmis, žinoma, kiek tai įmanoma būnant toli. Belieka tik džiaugtis: lietuviai, kokie jūs nuostabūs, kiek turite gerumo!
Ir koks puikus šansas mums patiems pagaliau išeiti iš beprasmio susiskaldymo, iš tam tikro dualizmo, kai ėmėme mąstyti vien kategorijomis: mano–ne mano, teisingas–neteisingas, juodas–baltas, doras–nedoras. Žinomas dvasinis mokytojas pranciškonas Richard Rohr sako, kad toks dualistinis protas tik lygina, varžosi, rengia sąmokslus, smerkia, atmeta bet kokius nepriimtinus faktus ir nebaudžiamas nukryžiuoja. „Galime tai pavadinti septyniais paklydimais, kurie iš esmės yra smurto priežastis, – dažnai jis sakralizuojamas kaip tariamas gėris, padedantis užtikrinti „demokratiją pasaulyje‟ arba „išgelbėti sielas dangui‟.
Kraujas, kančia, ašaros neklausia, ką tu galvoji, o šaukiasi pagalbos. Gali turėti skirtingus požiūrius į daug ką, pradedant politika ir baigiant šeima, bet ten, kur kraujas, kančia, ašaros – reikia skubėti gelbėti. Žaviuosi visais žmonėmis, kurie su entuziazmu ir atsidavimu šiandien tai daro. Mieli katalikai – pripažinkime, kad tie, kuriuos kritikavome ir smerkėme kartais mus lenkia, kai reikia pavalgydinti alkaną, pagirdyti ištroškusį, aprengti sušalusį, priglausti keleivį. O juk Kristus sakė, kad už tai kvies paveldėti nuo pasaulio sukūrimo paruoštą karalystę.
Išnaudokime progą atisakyti skaldančio dualizmo, išankstinio dalinimo į gerus ir blogus. Eikime kartu, net jei ne visais klausimais sutariame. Dabar labiau negu bet kada reikia susitelkimo ir vieningo veikimo. Pergalė pasiekiama telkiant draugus, o ne ieškant papildomų priešų. Noriu atsiprašyti už kai kurių katalikų pasirinktą būdą smerkti kitus, su pykčiu išsakyti savo įsitikinimus – net tada, kai turiniui galėčiau pritarti. Negali būti piktdžiugos aštriai sviedus kaltinimus kitiems į akis. Džiaugtis galima vieninteliu dalyku – kai kitą patraukiame prie Kristaus, kai jis tampa bendraminčiu ir priima Evangeliją. Kristaus tiesa negali būti vėzdu, kuriuo mosuojame mums nepritariantiems. Ir kaip pastebi tas pats Richard Rohr „už kitus šventesniais besidedantys žmonės neturi nieko bendro su šventumu.‟
Mums visiems reikia Dievo. Kuris išdrįstume pasakyti: „Aš be nuodėmės‟. Vėl priminsiu cituotą autorių: „Dievo gebėjimas prisiderinti prie žmogiškosios netvarkos vadinamas dieviškąja Apvaizda, arba gailestingumu. Kaskart, kai Dievas mums atleidžia, Jis parodo, kad Jo sukurtos taisyklės nėra tokios svarbios, kaip Jo ryšys su mumis.‟ Tik neskubėkime šio autoriaus kaltinti reliatyvizmu. Čia ne apie tai. Jis išsamiai atskleidžia gilų kontempliacinį žvilgsnį, kuris mato daug daugiau, negu tada, kai užsispyrę smerkiame vieni kitus, dažniausiai atsižvelgdami tik į vienintelį kriterijų.
Dabartinė situacija visiškai netinkama bet kokiam skaldymuisi ir visi yra atsakingi to išvengti. Todėl ir Seime turėtų būti atidėti tie įstatymo projektai, kurie pila žibalo į ugnį, kelia įtampą ir priešiškumą visuomenėje. Net jei kas nuoširdžiai mano, kad tokiu būdu galės padėti konkretiems žmonėms, išmintis turi patarti, kad šiuo metu kaina gali būti per daug didelė, o žala gal net neatitaisoma.
Grįžkime ant Taboro kalno, pas atsimainiusį Jėzų. Net šiuo nepaprastu momentu Mozė ir Elijas kalba apie Jo gyvenimo pabaigą, išėjimą, t. y. mirtį ant kryžiaus ir sugrįžimą pas Tėvą. Visai netrukus po atsimainymo Jėzus dar kartą perspės mokinius apie Jo laukiančią kančią. Pakilimo momentai uždega, pakelia, padrąsina, bet po to neišvengiamai ateina kasdienybė su savo naštomis ir net Kryžiaus keliu.
Dabartinis Lietuvos žmonių susivienijimas ir pakilimas džiugina. Turbūt nuo Sąjūdžio laikų nebuvome taip susitelkę. Tik… tokia būsena negali trukti ilgai ir neišvengiamai ateis nuovargis. Priimti Ukrainos žmonės, patyrę sunkiai suvokiamą stresą, nebūtinai visada bus patenkinti, reaguos vien maloniai, dėkos už pagalbą taip dažnai ir tokiu būdu, kaip norėtųsi. Juk atvyksta ne šventieji, o paprasti žmonės, kaip ir mes visi.
Antra vertus greitai pajusime sunkėjantį gyvenimą, infliacijos padarinius, daugybę kasdienių sunkumų. Tai gąsdins ir kels nepasitenkinimą. Reikia jau dabar tam ruoštis, niekada neužmiršti, kas yra svarbiausia, o kokie dalykai antraeiliai. Net didžiausioje skuboje kviečiu kasdien skirti laiko maldai, pabuvimui su Dievu. Klausykimės ne tik naujienų – taip dažnai neraminančių, bet dar labiau Dievo žodžio, kuris atskleidžia viltį ir slėpiningą Dievo artumą net tada, kai viskas atrodo tamsu. Startavome gerai, o dabar ruoškimės gerumo maratonui.
Leidžiantis nuo Taboro kalno apaštalus lydėjo balsas iš dangaus: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ O Kanos vestuvėse Marija sakė tarnams apie savo Sūnų: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Dabar toks yra ir mūsų kelias – ne tik iš Šiluvos į namus, bet ir į laukiančius darbus, užklupsiančius sunkumus. Eikime su Jėzumi ir klausykime Jo. Nėra kito kelio ir kito kelionės bičiulio, kuris užtikrintų geresnę pagalbą ir galutinę pergalę.

by admin