admin

(einant nuo Apsireiškimo koplyčios link bazilikos, aikštės kairėje)

(einant nuo Apsireiškimo koplyčios link bazilikos, aikštės dešinėje)

Rožinis (arba rožančius, rožinys, iš lot. rosarium – „rožių darželis, rožynas“) – malda, skirta apmąstyti svarbiausius Jėzaus gyvenimo įvykius drauge su Marija.

Šios maldos kalbėjimui naudojamas karoliukų vėrinys, kurį sudaro įžanga ir 5 slėpiniai.

Šiluvos Dievo Motinos atvaizdas priklauso Hodegetria (gr. rodanti kelią, kelio rodytoja, kelrodė) ikonografiniam tipui. Tai pagrindinis, itin paplitęs, ypač Vakarų Bažnyčioje, Dievo Motinos su Kūdikiu vaizdavimo būdas.

Šio tipo paveiksluose Dievo Motina vaizduojama kaire ranka laikanti Kūdikį, dešine rodanti į jį ir taip tarytum sakanti: „Jis yra kelias.“ Kūdikis dešine rankute laimina, o kairėje visada laiko knygą ar pergamento ritinėlį. Motina ir Kūdikis nėra susiglaudę. Tokiomis ikonomis pabrėžiama ir išaukštinama Kristaus dievystė. Marija pagarbiai rodo į savo Sūnų ir visus kreipia į Tą, kuris vienintelis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).

Vakarų Bažnyčioje seniausia išlikusi šio tipo ikona, vadinamoji Salus populi romani (Romiečių Globėja, arba Sveikata), saugoma Romos Didžiojoje Marijos bazilikoje, šv. Paulinos koplyčioje.

Jo autorystė krikščionių senosios tradicijos priskiriama evangelistui Lukui. Tad Šiluvos Dievo Motinos paveikslas yra vienos iš garsiausių ir labiausiai paplitusių Marijos ikonų kopija.

Palyginus daugybę tokių paveikslų su Šiluvos Mergele Marija matyti, kad šiluviškis paveikslas daugiausia panašumų turi su paveikslais, nutapytais paskutiniais XVI a. dešimtmečiais Italijoje arba XVII a. pirmojoje pusėje Lenkijos ir Lietuvos unijoje. Šiluvos paveikslas pats panašiausias į nuo 1606 m. Letyčovo (Ukrainoje, Podolėje) dominikonų bažnyčioje kabėjusį paveikslą (dabar jis yra Liubline), 1594–1597 m. atvežtą iš Romos.

Smalsesniam piligrimui Šiluvos Dievo Motinos paveikslas iškelia nemaža klausimų. Kodėl šio paveikslo užsakovai, o gal nežinomas, kaip manoma, vietinis dailininkas parinko Šiluvai Švč. Mergelės paveikslą, kurio pirmavaizdis garsioji Salus populi romani ikona? Ar vien dėl jos populiarumo, ar dėl to, kad šios ikonos kopijas uoliai platino jėzuitai, rūpinęsi pamaldumu Šiluvos Mergelei?

Gal būtų galima daryti ir drąsesnes prielaidas? Pavyzdžiui, kad bizantiškosios tradicijos hodegetria tipo Madonos paveikslu norėta pabrėžti per Marijos apsireiškimą Šiluvoje perduotą žinią. Šiluvoje pasirodžiusi Marija kalbėjo ne apie save, o apie savo Sūnų. Ji tarsi rodė į Jį. Būtent tai ir reiškia Šiluvos Marijos paveikslo ikonografinis tipas hodegetria – kelio rodytoja, vienintelio tikrojo kelio – Jėzaus – rodytoja.

Nežinome, ar Šiluvos paveikslo kūrėjas ar užsakytojas įžvelgė šias sąsajas, ar jomis pasinaudojo, o gal tai tėra tik atsitiktiniai, nors ir įdomūs sutapimai.

Vienas iš svarbiausių įvykių Šiluvos istorijoje – Švč. Mergelės paveikslo vainikavimas. Jis liudija oficialų gautų malonių, užtariant Šiluvos Marijai, Bažnyčios pripažinimą.

Vyskupas Jonas Lopacinskis 1774 m. spalio 22 d. persiuntė Romos šv. Petro bazilikos kapitulai kan. Tado Bukotos prašymą leisti vainikuoti Karalienės vainiku Šiluvos Mergelės paveikslą ir pridėjo savo rekomendaciją. Vyskupas J. Lopacinskis rašo:

„Minėtasis Švč. Mergelės paveikslas jau nuo seno įrengtas didžiajame altoriuje, papuoštas sidabriniu bei paauksuotu brangiu rūbų, nuo senų laikų pasižymėjęs ypatingomis malonėmis ir stebuklais; tokiu jį laiko ir tikintieji, jų dažnu bei gausiu susibūrimu buvo praeityje ir dabar tebėra gerbiamas.”

Vysk. J. Lopacinskis, 1774 10 22

Į šį prašymą 1775 m. sausio 25 d. išsiųstas leidimas vainikuoti Marijos ir Kūdikio galvas, kaip ir prašyta, auksinėmis karūnomis, išlaidas padengiant pačiam Žemaičių kapitulos kanauninkui Tadui Bukotai ir kitiems „minėtosios Švč. Mergelės garbintojams“.

Nors leidimas vainikuoti paveikslą gautas jau 1775-aisiais, paveikslas iškilmingai vainikuotas tik 1786-ųjų rugsėjo 8 d.

Mirus vysk. Lopacinsiui, naujasis vyskupas Steponas Giedraitis prieš paveikslo vainikavimą nusprendė sudaryti oficialią komisiją stebuklingiems įvykiams ištirti. Komisija prisaikdino ir apklausė nemaža žmonių, patikrino votus bei knygą, kur buvo užrašoma apie stebuklinguosius įvykius. Taip pat vysk. S. Giedraitis išleido specialų aplinkraštį tikintiesiems dėl Šiluvos Dievo Motinos paveikslo vainikavimo. Jame vyskupas rašo:

„Atlikome tyrimą kruopščiai, pagal Bažnyčios nurodymus bei nuostatus, nevienašališkai, ne vaizduote tikėdami, bet pagal rimtų asmenybių pareiškimus bei mačiusiųjų liudijimus: teologų, daktarų ir visų tų, kuriuos prisiėjo tuo reikalu kvosti, ir pagaliau remdamiesi mokytų bei išmintingų tarėjų nuomone laipsniškai įsitikinome, kad amžinai visagalis Dievas nuo 1622 m. aiškiai teikiamomis malonėmis norėjo būti iš tikrųjų stebuklingas tame Šiluvos kilniausios Mergelės Marijos paveiksle“.

Vysk. S. Giedraitis

Vysk. Steponas Giedraitis, pranešęs, kad paveikslas vainikuojamas 1786 m. rugsėjo 8-ąją – Marijos Gimimo dieną vieno svaro aukso vainikais ir kad per tris iškilmių dienas bus galima pelnyti visuotinius atlaidus, žmones džiugiai ragino: „Salutate Mariam, quae multum laboravit in vobis!“ (Sveikinkite Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi).

Vyskupas taip pat paakino kunigus ištisomis parapijomis traukti į iškilmes ir nustatė dienas, kada kuri parapija turėtų organizuotai atvykti. Vainikavimo iškilmės truko tris dienas. Paveikslas vainikuotas aikštėje priešais bažnyčią.

Vainikus uždėjo Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Jonas Giedraitis. Į iškilmes atkeliavo tiems laikams neregėtai daug žmonių – bene 30 tūkstančių. Iš jų buvo 3 senatoriai, daug didikų, aukštų valstybės pareigūnų net iš Lenkijos, dalyvavo bene 12 vyskupų.

Per iškilmių dienas (1786 m. rugsėjo 10 d.) buvo konsekruota ir penktoji, mūrinė Šiluvos bažnyčia.

Vainikavimo iškilmėms atminti buvo išleistas Šiluvos Marijos paveikslėlis, leidinys lenkų kalba ir medalionai su vainikuota Marija ir užrašais lietuvių bei lenkų kalbomis.

1886 m. atšvęstas Šiluvos Dievo Motinos paveikslo vainikavimo šimtmetis. Iškilmėse dalyvavo Žemaičių vysk. M. Paliulionis, 40 kunigų ir 40 tūkst. maldininkų. Jubiliejui atminti išleistas specialus leidinys lotynų kalba ir parengta Šiluvos vikaro J. Čerkeliausko šiluvinė knygelė lietuvių kalba.

Netrukus po restauruoto paveikslo sugrąžinimo į Šiluvos baziliką, per 2003 m. Kalėdas į šventovę įsibrovę asmenys pavogė paveikslo aptaisų karūnas bei nuplėšė Dievo Motinos auksinę sagę. Senosios karūnos taip ir nebuvo surastos.

2006 m. rugsėjo 10 d. pradedant pagrindinę Eucharistijos liturgiją iškilmingai naujai karūnuotas stebuklingu laikomas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Dvi – Dievo Motinai ir Kūdikiui skirtas – aukso karūnos buvo sukurtos P. Gudyno restauravimo centre, jas pašventino popiežius Benediktas XVI Lietuvos vyskupų vizito ad limina Romoje metu 2006 m. birželio mėnesį.

Daugelį metų stebuklingu vadinamas Marijos su Kūdikiu paveikslas Šiluvoje turėjo yatingą gerbimo formą: ant jo viršaus būdavo nuleidžiamas kitas, taip malonėmis garsėjantį paveikslą apsaugant ir net paslepiant.

Galimybė išvysti stebuklais garsėjantį paveikslą tik šventadieniais ar tam tikromis progomis sustiprindavo nekasdieniškumo, šventiškumo bei sakralumo įspūdį.

Vyskupo Kazimiero Paco vizitacijos akte (1677 m.) smulkiai aprašoma, kaip įrengtas altoriuje stebuklingasis Marijos paveikslas. Ant jo užleidžiamas kitas paveikslas, vaizduojantis dažną XVII a. antroje pusėje siužetą: į Mariją strėlėmis šaudo piktosios dvasios, o angelai ją gina ir saugo savo skydais. Pats stebuklingas paveikslas dėl apsaugos iš kitos pusės būdavo stipriai užrakinamas geležiniu užraktu.

Tiksliai nežinome, kada originalusis dengiamasis paveikslas buvo pakeistas 1931 m. dailininko Boleslovo Rutkovskio tapytu Marijos apsireiškimą vaizduojančiu paveikslu. Veikiausiai Lietuvos Nepriklausomybės laikais, laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo. Pagal analogiška formą ir matmenis galima spėti, kad jis ir buvo naujai tapytas specialiai šiam tikslui.

Po 2003 m. restauracijos sugrąžinus į altorių Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą, jis kitu paveikslu nebėra dengiamas.

Visuose vyskupų pranešimuose Šventajam Sostui apie Šiluvos Švč. Mergelės paveikslą buvo rašoma kaip apie itin žmonių gerbiamą ir malones skleidžiantį.

Jo ypatingą gerbimą liudija ne tik vyskupų dėmesys, paveikslo figūrų apdengimas kaldintais aptaisais, gausios bei įvairios pamaldumo praktikos: maldos, giesmės, ėjimas aplink altorių, kuriame kabo garsusis paveikslas, keliais, bet ir gausūs maldininkų suaukoti votai.

Šiluvoje prie paveikslo kabantys votai liudija apie Dievo Motinos užtarimu patirtas malones. Jau seniausioje Šiluvos pergamentinėje istorijoje apie 1651 m. rašoma:

„Didėja Dievo gerumas ir jam ištikimų žmonių pamaldumas ypatingomis ir stebuklingomis malonėmis, kurias teikia visokiuose reikaluose kreipiantis į Švč. Mergelę, kaip liudija įvairūs ir gausūs pakabinti votai“.

Votai matyt kaupti ne vienerius metus, jų prisirinko tiek daug, kad Šiluvos klebonas Joakimas Skirmantas pavedė garsiam Karaliaučiaus auksakaliui Laurynui Hofmanui nukaldinti Marijos ir Kūdikio figūroms aptaisus.

Užsakymas įvykdytas maždaug 1674 m., nes 1677 m. vysk. Kazimieras Pacas per Šiluvos parapijos vizitaciją rado daug dėkingų žmonių suaukotų liturginių drabužių bei indų, bet prie paties paveikslo tebuvo suskaičiuoti tik 28 sidabriniai votai. Likusieji, manoma, ir sunaudoti kaldinant aptaisus.

Šimtmečiams bėgant Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ne kartą buvo restauruotas, stengiantis panaikinti laiko įspaustas žymes. Bene nuodugniausia ir svarbiausia – paskutinioji, 2001–2003 m. atlikta Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro specialistų.

Šios restauracijos metu atlikti nuodugnūs paveikslo tyrimai, stengtasi panaikinti ne tik laiko bei teršalų žymes, bet ir ankstesnių restauracijų ne visada vykusius užtapymus. Technologiniai tyrimai bei užtapymų pasluoksnė analizė parodė, kad prieš tai paveikslas buvo atnaujintas, taisytas ir restauruotas bent penkis kartus, paskutinįkart – 1957 m.

Šiluvos Madona atgavo pirmykščius švelnios, jaunos moters bruožus. Ilgas ir kruopštus restauratorių darbas pasiteisino. Mūsų akims atsivėrė grakščios Madonos veido ir kaklo linijos, išraiškingos akys, lūpos, autentiškas skruostų rausvumas. Marijos ir Kūdikio veidai švelnūs, sklidini giedrumo ir ramumo. Restauruojant paveikslo aptaisus išlygintos deformacijos, užtaisyti įtrūkimai, metalas nuvalytas ir konservuotas. Beveik po keturių šimtų metų Šiluvos Dievo Motinos paveikslas vėl atgavo pirminį savo žavesį ir įtaigumą.

Po šios restauracijos daug tiksliau identifikuotas paveikslo amžius. Taip pat restauruojant paveikslą išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui. Tad nepadidintas paveikslas tikriausiai buvo skirtas 1623–1624 m. Šiluvoje pastatytai medinei bažnytėlei, 1642 m. ją perstačius į didesnę, buvo padidintas ir paveikslas. Arba galėjo būti jis padidintas 1670 m. perkeliant į naują didįjį altorių.

Šiluvos Dievo Motinos paveikslą restauravo aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Biliotienė. Paveikslo aptaisus restauravo aukščiausios kategorijos metalo restauratorė Eugenija Juknienė, taip pat Birutė Kaupienė, Rimvydas Derkintis, Darius Varnas, Arūnas Baublys.

Technologinius tyrimus atliko: restauravimo technologijos ekspertė Janina Lukšėnienė, Dalia Panavaitė, Jurga Bagdzevičienė, Rapolas Vedrickas, Irena Bubinienė.

Puošybinius akmenis identifikavo Lietuvos gemologų draugijos pirmininkas, brangakmenių ekspertas Arūnas Kleišmantas.

Koplyčia Šiluvoje turėjo iškilti kaip paminklas toje vietoje, kur 1608 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Aplinkui plečiantis kapinėms, medinė koplytėlė atrodė per menka simbolizuoti Švč. Mergelės apsireiškimo garbę.

Praktiniu požiūriu ji nebuvo būtina, nes netoliese stovėjo 1651 m. pašventinta jau trečioji Šiluvos katalikų bažnyčia. Tačiau koplyčios paskirtis buvo kita. Ji turėjo iškilti kaip paminklas, liudijantis Marijos apsireiškimą. Kita vertus, tai buvo atsakymas į tikinčiųjų rodomą pagarbą Apsireiškimo vietai, gausų lankymąsi joje.

Sumanymas pastatyti deramą šiai vietai statinį, sietinas ir su sakraliųjų objektų t.y. paveikslo bei Apsireiškimo vietos, populiarumo santykio kitimu XIX a. antroje pusėje. Pastebėta, jog Apsireiškimo vieta, nors ir gausiai lankoma, kaip piligrimų maldingumo objektas gana ilgai neprilygo stebuklais garsėjusiam šv. Mergelės paveikslui šventovėje. Istoriko L. Jovaišos pastebėjimu, Apsireiškimai gana ilgą laiką buvo laikomi privačios patirties dalyku ir jų vietos nebuvo masiškai lankomos. Tai įtakojo ir dvasininkijos pozicija. Vysk. J. Lopacinskio 1774 m. prašyme Apaštališkajam Sostui suteikti Šiluvai infulatūrą akcentuojama „Šiluvos bažnyčia, įžymi tuo, kad nuo senų laikų į ją vis plūsta daugybė žmonių, net iš tolimų kraštų, pagerbti joje esantį stebuklingą Švč. M. Marijos paveikslą.“ Tuo tarpu užuomina apie Apsireiškimą (1622 m. katalikų bažnyčia atgauta „aiškiam stebuklui tarpininkaujant“) svarbi tik kaip jo pripažinimo faktas. Kiek ankstesniame, 1748 m. vysk. A. Tiškevičiaus pranešime, akcentuojančiame paveikslą bei jį įprasminančią erdvę, apie Apsireiškimą neužsimenama visiškai.

Taigi, I. Vaišvilaitės nuomone, Apsireiškimo vietos kultas Šiluvoje aktualizavosi po Lurdo Apsireiškimo Prancūzijoje 1858 m. Tai patvirtintų ir XX a. pr. katalikų dvasininkijos sprendimas Šiluvos bažnyčios didžiajame altoriuje sugretinti abu vietovės šventumo pagrindu laikomus reiškinius: stebuklingu laikomas paveikslas uždengiamas vaizduojančiu Marijos apsireiškimą.

Marijos pasirodymo žmonėms vieta A. Vivulskiui, be abejo, reiškė gyvo tikėjimo liudijimą. Kaip jis įsivaizdavo apsireiškimo įprasminimą – tiesioginių autoriaus minčių neturime. Tais laikais prie architektūrinių projektų nebūdavo pateikiami aiškinamieji raštai, apibūdinantys kūrinio idėją. Taigi statinio programa nebuvo verbalizuota, belieka ją atpažinti iš meninių formų.

Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008

1924 m. rugsėjo 8 d. pašventinta dar neįrengta koplyčia. Iki savo mirties 1926 m. kun. M. Jurgaitis ištinkavo koplyčios sienas iš vidaus ir išorės, įstiklino langus, įtaisė vargonus, klausyklas ir įstatė pagrindines duris (trejos dar tebeliko užkaltos lentomis). Koplyčios statytojas suspėjo atlikti dar du svarbius dalykus: šventovės fasadą papuošti Švč. Mergelės Marijos bareljefu ir pastatydinti koplyčioje altorių su Mergelės Marijos statula. Taip jis paliko pagrindinius vaizdinius ženklus, rodančias, kad koplyčia yra Marijos šventovė.

Dabartinė altoriaus skulptūrinė kompozicija koplyčioje atsirado 1925–1926 metais: iš pradžių buvo pastatyta Marijos skulptūra, vėliau – angelai. Švč. Mergelės Marijos skulptūra pašventinta 1925 m. pirmąją Šilinių atlaidų dieną.

Altorius savo pavidalu iš esmės nenutolo nuo A. Vivulskio projekto: autorius Švč. Mergelę altoriuje pavaizdavo karūnuotą, todėl suprantami adoruojantys angelų gestai ir piramidinė altoriaus kompozicija; Marijos su Kūdikiu skulptūra iškelta ant grakštaus aukšto (natūroje jis žemesnis) pjedestalo, kurio apačioje abipus sėdi angelai ir rodo į Švč. Mergelę su Jėzumi, rankose laikydami aukštas lelijas – šviestuvus.

Bet pagrindinės – Marijos ir Jėzaus – skulptūrinės grupės dabartinė ikonografija kitokia nei projekte. A. Vivulskis sukūrė dvi tarpusavyje panašios ikonografijos kompozicijas: fasado Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu bareljefą ir koplyčios altoriaus skulptūrą (Kūdikėlis meiliai prigludęs ir ranka apsivijęs Marijos kaklą, o ji abiem rankom taip pat švelniai glaudžia Vaikelį). Paminėtina, jog altoriaus ir fasado skulptūros projekte nekartojo stebuklingojo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo: skiriasi Marijos rankų padėtys, Kūdikėlis vaizduojamas be knygos (senoji skulptūra, stovėjusi medinėje koplyčioje, savo išvaizda buvo „gimininga“ garsiajam paveikslui.)

Atitikimas numatytam projektui ryškus tik altoriaus skulptūroje. Tačiau pagrindinio fasado bareljefe skulptūros ikonografija skiriasi – čia lengvai atpažįstame stebuklingojo Švč. Mergelės atvaizdo pavidalą: analogiška monumentali išraiška ir būdingas Marijos rankų sudėjimas, Jėzaus gestai. Rodos, sąmoningai siekta, kad fasado kryžiaus kryžmoje būtų pateiktas Šiluvos simbolis, kurį maldininkai galėjo atpažinti iš tolo.

Pagal tradiciją fasado atvaizdas įprastai pakartoja šventovės viduje esančio stebuklingo paveikslo ar skulptūros pavidalą. Šiuo atveju taip nėra. Galima tik spėlioti, kodėl buvo nukrypta nuo projekto, ir kodėl skiriasi abiejų skulptūrų ikonografija. Rodos, fasado skulptūra, kaip ir koplyčios altoriaus skulptūra, sukurta tais pačiais metais – 1925-aisiais ir abiejų užsakovas buvo kun. M. Jurgaitis.

Galbūt buvo skubėta užbaigti koplyčios puošybą, galbūt įtakos turėjo tai, kad skulptūras dirbo skirtingi meistrai – liaudies skulptūrai artimą koplyčios fasado bareljefą sukūrė vietinis skulptorius Kazys Rosenas (aktoriaus Arno Roseno senelis); pagrindinį interjero meninį akcentą – altoriaus skulptūras – buvo pavesta sukurti Jonui Mrozinskiui.

Vidaus įrengimu, mirus kun. M. Jurgaičiui, nuo 1926 m. birželio teko rūpintis naujam Šiluvos klebonui Pauliui Katelai. Tačiau iš gausios A. Vivulskio numatytos koplyčios interjero dekoruotės iki Antrojo pasaulinio karo įgyvendinta tik mažoji dalis.

Iki jo suspėta tik polichromuoti keturis medinius koplyčios prieangius. Tačiau iškart spalvingai nudažius prieangius, juos imta laikyti nevykusiais, neskoningais, sakyta, kad mediniai dekoruoti prieangiai nedera prie balto mūro sienų, kad reikėtų juos pakeisti mūriniais. XX a. pradžios laikmetį reprezentuojantys ir identifikuojantys formos ir dekoro elementai, architekto vykusiai „išguldyti“ Šiluvos koplyčios projekte, praėjus porai dešimtmečių nebeatrodė tokie patrauklūs. Todėl taip pat pagal projektą nebuvo tiksliai įgyvendintas koplyčios vidaus sienų meninis išdažymas – atsisakyta sodrių interjero spalvų, pavyzdžiui, raudonai nudažyti kolonas. Angelų skulptūros bokšto paskliautėje ir ornamentinių plytelių grindys taip pat liko nepadarytos.

Pokariu Kauno arkivyskupijos kurijos rūpesčiu buvo restauruojamos Šiluvos Apsireiškimo koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Abiejų šventovių remontu ir puošyba pavesta rūpintis į Šiluvą 1956 m. paskirtam kunigui Vaclovui Grausliui.

Per visus darbo metus Šiluvoje kunigas sumaniai organizavo statybos darbus, kvietėsi restauratorius ir dailininkus. Iš šio kunigo darytų Šiluvos inventoriaus įrašų sužinome, jog Apsireiškimo koplyčios remonto darbai buvo atliekami 1957–1959 metais. Per pastaruosius dvejus metus vietoj ankstesnių medinių buvo pastatyti mūriniai jos prieangiai.

1933 m. įgyvendintas kunigo P. Katelos sumanymas Apsireiškimo koplyčioje įrengti 7 Sopulingosios Dievo Motinos skausmų stočių grafitinius atvaizdus.

Tuos metus Apaštalinis Sostas paskelbė Šventaisiais metais. Istorinės sukakties proga kun. P. Katela apie šio pamaldumo garbinimo reikalingumą taip kalbėjo:

„1933 metais sueina lygiai devyniolika šimtmečių nuo tos dienos, kai Viešpats Jėzus mirė ant kryžiaus dėl žmonijos išganymo. Todėl šie jubiliejiniai metai turi būti skirti ne tik Viešpaties Jėzaus Kristaus kančioms paminėti, bet ir Švč. Mergelės Marijos skausmams apmąstyti. Jau Lietuvoje nuo seno yra įvestas gražus paprotys prisiminti Viešpaties Jėzaus Kristaus kančias, lankyti Kryžiaus kelius, tuo tarpu Marijos skausmų prisiminimui, be kelių giesmių ar maldų, nieko nėra. Todėl šventėje Metų proga kilo mintis įsteigti Šiluvoje Sopulingosios Dievo Motinos takus, arba stacijas. Kad žmonės, džiaugda­miesi jos Apsireiškimu ir Jos teikiamomis malonėmis, galėtų savo maldose prisiminti Jos skausmus“.

Baigiantis Šventiesiems metams, minėtus stočių grafitinius atvaizdus Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas pašventino ir iškabino Apsireiškimo koplyčioje.

Septynių stočių apvaikščiojimas kalbant maldas bei giedant giesmes tapo sudėtine Šilinių atlaidų gavimo dalimi. Pagal pamaldumo tradiciją buvo tikima, kad norint gauti visuotinius Šilinių atlaidus, reikia pasimelsti, pirma, prie Septynių Sopulingosios Dievo Motinos stočių Šiluvos bažnyčios Brangenybių (dabar vadinama Ligonių Sveikatos) koplytėlėje; antra, meldžiantis ir giedant apeiti Septynių Sopulingosios Dievo Motinos stočių skausmų kelią Apsireiškimo koplyčioje; trečia, Apvaikščioti Septynių skausmų Dievo Motinos karunkos stotis Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčios kluatre ir, ketvirta, užlipti keliais Tytuvėnų Kristaus kančios laiptais.

Sienas puošianti figūrinė ir ornamentinė tapyba yra vėlesnė, XX a. 4–9 dešimtmečiais ją atliko įvairūs autoriai.

Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008

Sovietmečiu apie bažnyčių puošybos projektų oficialų parengimą valstybinėse institucijose nebuvo galima nė prabilti. Bažnytinis menas buvo išstumtas iš visuomeninio gyvenimo. Ne visi dailininkai, kurie aktyviai dalyvaudavo parodose ir kurdavo pagal valstybinius užsakymus, ryždavosi bendradarbiauti su dvasininkija. Išdrįsusius sukurti bent kelis paveikslus, skulptūras ir kryžius bažnyčioms, kunigai stengdavosi apsaugoti nuo sovietinės valdžios persekiojimų. Tad tuo metu bažnyčioms sukurtus meno kūrinius užsakovas oficialiems valdžios pareigūnams galėdavo pateikti kaip nežinomų autorių kūrybą, todėl dailininkų pavardės nebūdavo viešai dokumentuojamos ir likdavo tik amžininkų prisiminimuose.

Ilgą laiką tyrinėtojams nebuvo žinomi ir Šiluvos Apsireiškimo koplyčios sienų tapybos ir paveikslų autoriai. Iš visų Šiluvos koplyčioje dirbusių dailininkų iki šiol buvo žinomas tik Antanas Kmieliauskas (1963 m. Šiluvos bažnyčiai nutapęs du altorinius paveikslus: Angelas Sargas ir Šv. Pranciškus su Nukryžiuotuoju). Amžininkų prisiminimuose šiam dailininkui būdavo priskiriami dažnai visi keturi sienų tapybos atvaizdai. Tačiau remiantis Šiluvos bažnyčios 1930 m. inventoriaus 1956–1990 m. papildymų aprašais ir dailininkų prisiminimais, buvo išaiškinti iki šiol istoriografijoje nežinoti tapybos kompozicijų autoriai. Tik vieno paveikslo autorius liko nežinomas.

Koplyčioje tapybos atvaizdai yra sukurti al secco (ant sauso tinko) technika. Kunigo Grauslio pageidavimu, kompozicijose norėta perteikti svarbiausius Šiluvos istorinius įvykius. Einant aplinkui altorių nuo dešiniojo skliauto link pagrindinio įėjimo (pagal laikrodį), koplyčios galerijų skliautuose buvo numatyta pavaizduoti: Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą, šioje apsireiškimo vietoje surastą skrynią su bažnytiniais daiktais ir Šiluvos stebuklingojo paveikslo Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu vainikavimą.

Kurdami kompozicijas, autoriai naudojosi istorine literatūra, daugiausia rėmėsi XX a. pirmos pusės įvairiais leidiniais, kuriuose aprašyti Šiluvos įvykiai. Autoriams literatūros parūpindavo kunigas Grauslys, kuris, matyt, norėjo juos plačiau supažindinti su Šiluvos istorija. Tikėtina, kad kunigas turėjo ir kunigo Stasio Ylos parašyto veikalo Šiluva Žemaičių istorijoje pirmąją dalį, iš kurios jis taip pat galėjo parengti teksto santraukų.

Pasak A. Degučio, kunigas Grauslys buvo ne tik puikus, nemažai išmanantis statybų organizatorius, jis taip pat gerai žinojo Lietuvos istoriją, domėjosi Šiluvos praeities įvykiais.

Šis atvaizdas sukurtas Kęstučio Andziulio. Paveiksle yra perteiktas istorinis įvykis, kai ganantiems bandas piemenėliams pasirodė verkianti Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu. Dievo Motina nutapyta stovinti ant akmens girios fone. Abipus Švč. Mergelės Marijos pavaizduoti įvykį matę liudininkai. Kairėje pusėje stovi kaimo kerdžius, prie jo susibūrę piemenys. Keletas žaidžiančių piemenukų ir bandą saugantys šunys pavaizduoti paveikslo pirmajame plane. Dešinėje pusėje nutapytas Šiluvos kalvinų seminarijos rektorius Saliamonas, atskubėjęs kartu su kaimo gyventojais, sužinojęs apie įvykį.

Šią kompoziciją 1979 m. nutapė Albinas Degutis. Dailininkas pateikė sceną, kai Apsireiškimo vietoje surandama skrynia su Šiluvos senosios katalikų bažnyčios dokumentais ir daiktais. Kompozicijos viduryje pavaizduoti trys jaunuoliai, tarsi žengiantys nuo kalvos. Vienas iš jų rankose laiko atidarytą skrynią, kiti du – kunigo arnotą ir Švč. Mergelės Marijos atvaizdo drobę. Kompozicijoje atpažįstami personažai: ilgaamžis senelis, parodęs vietą, kur buvo užkasta skrynia. Šiam personažui buvo pasirinktas Šiluvoje tuomet apsilankiusio šviesuolio Kazimiero Skebėros portretas. Paveikslo pirmajame plane pavaizduotas kunigas Jonas Kazakevičius Smolka, rūpinęsis katalikų bažnytinės žemės Šiluvoje atgavimu ir pastatęs čia medinę bažnyčią. A. Degutis paveiksle nutapė Šiluvos gyventojus: vargonininką Alvydą Šeduikį, zakristijoną Antaną Bacevičių ir paveikslo gilumoje – patį save tarp kitų personažų, kurie pavaizduoti praeitų šimtmečių didikų ir miestiečių rūbais.

Ši kompozicija nutapyta Juozo Algirdo Pilipavičiaus ir Vyčio Dautarto. Čia perteiktas įvykis, kai 1786 m. rugsėjo 8 d. buvo vainikuotas malonėmis pagarsėjęs Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas. Dailininkai vainikavimo iškilmes nusprendė pavaizduoti bažnyčios viduje, prie Didžiojo altoriaus. Kompozicijos centre nutapytas Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis, kuris vadovavo iškilmėms. Šalia vyskupo yra įkomponuotas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas, pagarbiai įtaisytas po puošniu baldakimu. Paveikslo dešinėje dailininkai nutapė vyskupą Adomą Koscią, laikantį pagalvėlę su dviem karūnom, ir vyskupą Tadą Juozą Bukotą. Pasak dailininko J. A. Pilipavičiaus, kurdamas personažus, jis rėmėsi įvairia ikonografine medžiaga. Kompozicijoje Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio portretas nutapytas pagal dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslą. Kitų dalyvavusių vyskupų autentiškų portretų nėra žinoma, todėl jie sukurti kaip imaginaciniai atvaizdai. J. A. Pilipavičius prisimena, kad tapydamas kartu su V. Dautartu siekė parodyti stebuklingojo paveikslo vainikavimo iškilmių didingumą. Kompozicijoje pavaizdavo iškilmėse dalyvavusią diduomenę, miestiečius, vienuolius. Kunigo Grauslio pageidavimu, kompozicijos dešinėje pusėje dailininkas nutapė paveikslo karūnas pašventinusio popiežiaus Pijaus VI atvaizdą, apsuptą spindulių aureolės.

Sienų tapybos kompozicijų programa baigiama vargonų choro skliautuose sukurtu atvaizdu, kuris programoje nebuvo suplanuotas. A. Degutis prisimena, kad pradėjus jam savarankiškai tapyti kompoziciją, kunigas pakvietė jį vykti į Kauno arkivyskupijos kuriją pasitarti dėl piešinio projekto. Leidimas koplyčios vargonų chore tapyti kompoziciją netrukus buvo duotas. Degučio sukurtas atvaizdas perteikė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios pamatų šventinimo iškilmes 1912 metų liepos 2 dieną. Kompozicijos dešinėje pavaizduotas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, šventinantis pamatus. Greta jo stovi dvasininkai ir patarnautojai. Paveikslo kairėje dailininkas nutapė miestelio gyventojus. Viršuje, dangaus fone, jis pavaizdavo Švč. Mergelę Mariją su Vaikeliu, o kairėje pusėje – skrendančius angelus, nešančius architekto Antano Vivulskio suprojektuotos koplyčios modelį.

Iš Šiluvos bažnyčios inventoriaus papildymų įrašų žinome, kad sienų tapybos kompozicijos buvo sukurtos per 1979–1980 metus. Baigus tapyti atvaizdus, A. Degutis visas keturias kompozicijas pasisiūlė apjungti monochrominės tapybos apvadais su angelų figūromis. Kiekviena kompozicija nuo minėto apvado buvo atskirta pieštais iliuziniais rėmais su lentele; joje įrašyta vaizduojamo istorinio įvykio data, o kai kuriose kompozicijose – ir atvaizdo sukūrimo data.

Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008

Koplyčios bokšte, sienų nišose kabantys paveikslai sudaro kitą kompozicijų grupę, kuri buvo įgyvendinta pagal iš anksto parengtą programą. Tai keturi vienodo formato aliejiniais dažais ant drobės per 1982–1988 m. nutapyti atvaizdai. A. Degutis prisimena, kad pabaigus sienų tapybos kompozicijas, kunigas Grauslys siūlė dailininkams sukurti paveikslus religine ir istorine tematika, ir buvo užsiminęs apie paveikslų siužetus.

A. Degutis 1982 m. nutapė paveikslą Žemaičių krikštas. Kompozicija buvo pakabinta bokšte, toje pačioje įėjimo pusėje kaip ir šio dailininko sukurta sienų tapyba, vaizduojanti koplyčios pamatų šventinimą. Autorius prisimena, kad tapant šį paveikslą, istorines žinias apie Žemaičių krikštą padėjo pagilinti tarpukario leidiniai; vienas iš tuomet dailininko skaitytų veikalų buvo Adolfo Šapokos Lietuvos istorija. Daugiafigūrėje kompozicijoje A. Degutis pavaizdavo žemaičių krikšto sceną. Perteiktas istorinis įvykis, kai valdovai Vytautas Didysis ir Jogaila 1413 m. rudenį atvyko į Žemaitiją, įsakė iškirsti šventuosius miškus ir pakrikštyti pirmuosius žemaičių būrius. Paveiksle valdovai aiškina krikščioniškąsias tiesas. Pirmajame plane perteikta senojo tikėjimo personifikacija: pavaizduotas sukniubęs vyras, apkabinęs nukirstą šventąjį medį. Kompozicijos gilumoje pavaizduoti kunigai, teikiantys žemaičiams krikšto sakramentą.

Paveikslas Lietuva – kryžių žemė buvo sukurtas 1985 metais, pakabintas ant dešiniosios bokšto sienos, einant nuo pagrindinio įėjimo. Pastarojo atvaizdo dailininkas tebėra mums nežinomas. Spėjama, kad kompozicijoje yra perteikta maldininkų kelionės į Kryžių kalną scena. Sovietų valdžios kryžiai būdavo verčiami, tačiau tikinčiųjų vėl slapta statomi. Kompozicijos dešinėje pavaizduota maldininkų procesija, traukianti į kalną, čia pat perteikti virstantys ir statomi kryžiai. Kairėje paveikslo pusėje nutapytas spindulių aureolės apsuptas Nukryžiuotasis, prie kurio meldžiasi susibūrę tikintieji. Virš piligrimų pavaizduotas Šventosios Dvasios balandis.

Kitus du paveikslus – Šv. Kazimieras ant žirgo (1986 m.) ir Marija ir Lietuva (1988 m.) nutapė Antanas Kmieliauskas. Bokšte virš pagrindinio įėjimo yra pirmoji kompozicija, kuri, anot dailininko, būdavo vadinama ir kitaip – Šv. Kazimiero kreipimasis į Lietuvos kariuomenę (7 pav.). Čia yra nutapytas Lietuvos globėjas šv. Kazimieras ant balto žirgo, skriejantis dangumi. Remdamasis kunigo Grauslio pasakojimu, dailininkas kompozicijoje perteikė vieną iš šventajam priskiriamų stebuklų, kai šv. Kazimieras, pasirodęs lietuvių kariams prie Polocko 1518 m., padėjo jiems persikelti per Dauguvos upę ir įveikti žymiai skaitlingesnę maskvėnų kariuomenę.

Kitoje kompozicijoje dailininkas nutapė Švč. Mergelę Mariją, vilkinčią baltą rūbą ir pamynusią žaltį, į šalis ištiestomis rankomis tarsi globojančią dvasininkus, rašytojus, kitus visuomenės veikėjus – ir visą Lietuvą. Kompozicijoje iš kairės į dešinę pavaizduota: rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, žemiau klūpo Barbora Umiastauskaitė-Žagarietė, toliau vyskupas Motiejus Valančius, šalia Švč. Mergelės Marijos – arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Dievo Motinos kairėje pusėje klūpo vyskupas Kasparas Cirtautas, už jo kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, profesorius Stasys Šalkauskis, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, profesorius Pranas Dovydaitis, rašytoja Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda ir vyskupas Antanas Baranauskas.

Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008