Silvija Čižaitė

Šiluvos klebono kun. Žilvino Zinkevičiaus pamokslas. Birželio 4 d.

Šv. Paulius rašė Timotiejui ne tik norėdamas padrąsinti jį sunkioje Efezo bažnyčios prižiūrėtojo užduotyje, bet ir suteikti jam jėgų ištverti sunkumus dėl Evangelijos. Kaip rasti jėgų ištverti išbandymus ir sunkumus, trokšdami skleisti Evangeliją?

Yra du raktai, padedantys rasti tikėjimą ir stiprybę išbandymų metu. Šv. Paulius duoda mums pirmąjį raktą, o Jėzus – antrąjį, padėdamas mums išlikti susitelkusiems į savo misiją ir įveikti išbandymus. Šv. Pauliui stiprybė slypi Kristaus kančioje ir prisikėlime. Kristui ji remiasi Dievo ir artimo meile. Galiausiai abu kalba apie meilės galią iš skirtingų perspektyvų.

Iš tiesų, meilė yra vienintelis pagrindas įveikti visus gyvenimo išbandymus. Štai kodėl Evangelijoje, kai Rašto aiškintojas paklausė Jėzaus: „Kuris yra pirmasis iš visų įsakymų?“ Jėzus atsakė: „Pirma: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis. Antra: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra didesnio įsakymo už šiuos.“ Jėzaus atsakymas nebuvo naujas mokymas. Jis tiesiog citavo Pakartoto Įstatymo 6:4-5 ištrauką, kuri yra izraelitų tikėjimo išpažinimas.

Svarbu pažymėti, kad Jėzus žodžio „meilė“ nevartojo laisvai, kaip daugelis žmonių daro šiandien. Šiandien šis žodis vartojamas viskam, todėl meilė skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Dažnai meilė painiojama su emociniu jausmu, simpatija ar pirmenybe. Dažniausiai, kai žmonės sako mylintys, tai turi omenyje save, o ne mylimą asmenį. Kitaip tariant, meilė dažnai yra sąlyginė, egocentriška ir pagrįsta kitų naudojimu savo poreikiams, o ne kitų poreikių tenkinimu be sąlygų ir savanaudiškų interesų.

Todėl Jėzus vartoja keturis terminus, kalbėdamas apie šią meilę Dievui ir savo artimui. Šie terminai – širdis, protas, siela ir jėgomis – vartojami kartu, reiškia ne atskirus žmogaus gebėjimus ar dalis, o skirtingus būdus, kaip apibūdinti visą žmogų. Ar tai būtų širdis, siela ar protas, jie visi kartu reiškia visą žmogų, įsitraukusį į meilės aktą.

„Širdis“ apibūdina skirtingas žmogaus vidines gelmes, iš kurių kyla visi sprendimai ir veiksmai. „Siela“ yra kitas būdas apibūdinti visą žmogų kaip gyvą būtybę – tai, ko reikia paaukoti dėl Kristaus, jei norime Juo sekti. Kaip sakė Jėzus: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras. O kas praranda savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. Kokia jam nauda laimėti visą pasaulį, o pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 35 ir t.) Jėzus dar priduria „protą“, norėdamas pabrėžti, kad mūsų mintis ir mąstymą turi gaivinti Dievo meilė. Galiausiai, paskutinis terminas „stiprybė, jėga“ minimas siekiant pabrėžti, kad meilė Dievui nėra vien spontaniškai kylantis sentimentalumas; tai įsipareigojimas, reikalaujantis kiekvieno mūsų energijos lašo. Tikroji meilė yra įsipareigojimas, prisiimtas ne tik emociškai, bet sąmoningai visa esybe – širdimi, siela, protu ir jėgomis.

Antroji Jėzaus atsakymo dalis yra Jo citata iš Kunigų knygos 19:18: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Jėzus sujungė šiuos du įsakymus, padėdamas juos greta. Antroji Jo atsakymo dalis pagrindžia paskutinius septynis Dekalogo įsakymus, o pirmoji dalis apibendrina pirmuosius tris įsakymus, kurie sudaro paskutinių septynių įsakymų pagrindą. Potekstė aiški: šie du įsakymai – meilė Dievui ir meilė artimui – yra neatsiejami. Mūsų meilė Dievui sukonkretėja mūsų meilėje savo artimui.

Bet kaip turėtume mylėti savo artimą? Atsakymas aiškus. Turime juos mylėti taip, kaip mylime save. Kitaip tariant, kaip Viešpats mums sako Kalno pamoksle: „Visur darykite kitiems taip, kaip norite, kad jums darytų, nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12). Mylėti kitus kaip save reiškia trokšti jų gerovės taip, kaip trokštame savo gerovės. Šventasis Paulius savo laiške filipiečiams rašė: „Nieko nedarykite iš savanaudiškumo ar iš puikybės, bet nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save. Kiekvienas težiūri ne savo naudos, bet kitų naudos“ (Fil 2, 3 ir t.).

Nors pradiniame kontekste „artimas reiškė brolius žydus“, Jėzus šią meilę taiko kiekvienam žmogui, įskaitant ir mūsų priešus, nes Dievas yra visų Tėvas. Jėzaus laikais Dievas buvo suprantamas ne tik kaip vienas žydų Dievas, bet ir kaip visos visatos bei visos žmonijos Dievas. „Mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai. Jis leidžia savo saulei tekėti virš blogųjų ir gerųjų, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (Mt 5, 44 ir t.) Gerojo samariečio palyginimas iš tiesų skatina mus mylėti savo priešus, o tai bene sunkiausia mums. Tai matyti iš Rašto aiškintojo nesugebėjimo įvardyti samariečio kaip to, kuris parodė gailestingumą. Vietoj to, jis droviai atsakė Jėzui, kai šis paklausė: „Kas iš šių trijų, tavo manymu, buvo artimas žmogui, patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ (Lk 10, 36f)

Atsakydamas į Jėzaus mokymą apie dvigubą meilės įsakymą, Rašto aiškintojas tarė: „Gerai pasakyta, Mokytojau, tiesa, ką pasakei: yra tik vienas Jis ir nėra kito. Mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir jėgomis, mylėti savo artimą kaip save patį yra daug svarbiau už bet kokią auką ar aukojimo auką.“ Tačiau evangelistas pažymėjo, kad Jėzus, matydamas, kaip išmintingai jis kalbėjo, pasakė: „Tu esi netoli nuo Dievo karalystės.“ Būti „netoli“ nereiškia, kad jis įėjo į Dievo karalystę. Vien tiesos žinojimas nereiškia, kad mes į ją įėjome. Taigi, meilės tiesos pažinimas turi būti išgyvenamas konkrečia meile Dievui savo artimui. Taigi „niekas nebedrįso jo klausinėti“, nes žinojo, kad negali įvykdyti Jėzaus iššūkio tobulai mylėti Dievą savo artimui – įskaitant ir priešus.

Kun. Žilvinas Zinkevičius

pagal Silvija Čižaitė

Šiluvos klebono kun. Žilvino Zinkevičiaus pamokslas. Gegužės 26 d.

Įžengimas į eilinį liturginių metų laiką nereiškia, kad esame nesvarbiu ar įvykių neturinčiu laikotarpiu. Veikiau žali liturgijos drabužiai reiškia, kad mes, kaip Bažnyčia, turime augti į Kristaus Velykų slėpinį, kurį ką tik šventėme. Esame pašaukti giliau įsilieti į Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą; iš tiesų, tai yra pati augimo šventume esmė

Iš tiesų, eilinis laikas yra metas augti šventumu, malone ir tikėjimu. Šv. Petras, cituodamas Kunigų 11:44-45, rašė: „Visame, ką darote, nes jus pašaukė Šventasis, ir Raštas sako: „Būkite šventi, nes aš esu šventas.“ Būti šventam reiškia atsisakyti visko dėl Kristaus ir sekti Juo. Būti šventam reiškia būti kitokiam – būti atskirtam. Būti šventam reiškia būti nepaprastam. Krikščionis yra tas, kuris yra atskirtas nuo pasaulio, kad galėtų būti Kristaus atspindys, gyventi Dievo gyvenimą pasaulyje. Dievas mus visus pašaukė būti pasaulio šviesa ir žemės druska, teikiant viltį visoms tautoms. Esame pašaukti šviesti, būti pokyčių ir transformacijos katalizatoriais ir suteikti pasauliui užtikrintą ateitį, atskleidžiant kitiems jų pašaukimą ir likimą Kristuje.

Daugelis šiandien atsiduria tokioje pat dilemoje kaip ir turtingas jaunuolis Evangelijoje. Skaitome, kad jis išėjo liūdnas, nes negalėjo atsiliepti į kvietimą atiduoti viską vargšams ir sekti Kristumi. Tai lieka paradoksalu: kaip galima būti laimingam, kai esi vargšas. Tuo metu buvo įprasta suprasti – ir šiandien toks yra tarp tų, kurie skelbia „klestėjimo evangeliją“, – kad būti palaimintam Dievo reiškia būti apdovanotam turtais, apimančiais ne tik dvasines palaimas, bet ir materialinius turtus bei pasaulietinę sėkmę. Taigi galime įsivaizduoti, kad ne tik turtingas jaunuolis kovojo su tuo; net apaštalai buvo pasibaisėję Jėzaus mokymu. Matome užsitęsusį Petro ir kitų apaštalų netikrumą, kai Petras vėliau ieškojo paguodos pas Viešpatį – jiems atrodė, kad jie viską atsisakė veltui! Galima beveik girdėti juos sakant Jėzui: „Tai kokia man iš to nauda?“ Gyvenimas toks, kad jei nieko negauname, neduosime. Tai pasakytina net apie tuos, kurie tarnauja savanoriškose organizacijose, tiek Bažnyčios, tiek pasaulio ribose.

Tačiau jei Jėzus reikalavo iš savo mokinių šio visiško savęs atidavimo, tai todėl, kad Jis pats tapo vargdieniu dėl mūsų. Šv. Paulius Korinto krikščionims sakė: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Šis Jėzaus skurdas apima daugiau nei materialinį ar socialinį skurdą.

Norint augti šventume – ypač kasdienių gyvenimo išbandymų, ar tai būtų finansinė krizė, liga, nesėkmė ar susvetimėję santykiai (ypač tarp vyro ir žmonos), – reikia būti neturtingiems ir visiškai Jam atiduoti savo gyvenimą. Dvasios skurdas verčia mus pripažinti savo ribotumą; jis mus nuolankina, verčia susidurti su savo nieku ir varo mus į savo ribas, kad negalėtume nieko kito daryti, kaip tik tikėjime pasiduoti. Kaip Jėzus ant kryžiaus, mes šaukiame: „Į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Žinoma, šis pasidavimas apima ir mūsų išdidumo, godumo, pykčio bei visų pagrindinių nuodėmių paleidimą. Štai ką mus ragina šventasis Petras: „Tad išlaisvinkite savo mintis nuo naštų“

Dar daugiau, šis skurdas išreiškiamas kančioje, kurią patiriame dėl Kristaus. Sekimas Juo neišvengiamai reiškia persekiojimą, tačiau šios kančios padeda mums apvalyti ir labiau susitapatinti su Kristaus kančia. Jėzus perspėjo mus apie išbandymus, su kuriais susidursime, kai pasakė mokiniams, kad Karalystės atlygis yra jų, bet „ne be persekiojimų“. Kaip mums sako Pirmojo skaitinio autorius, Kristaus kančias ir vėlesnę šlovę pranašai išpranašavo dėl mūsų. Jis rašė: „Jiems buvo apreikšta, kad visa, ką jie paskelbė jums tie, kurie paskelbė jums Gerąją Naujieną per Šventąją Dvasią, atsiųstą iš dangaus, buvo skirta jums, o ne jiems patiems.“ Mes, kurie trokštame dalyvauti Kristaus šlovėje, galiausiai turime dalyvauti Jo kančioje. Tikrasis tikėjimo išbandymas yra ne tada, kai esame savarankiški materialiniu, socialiniu ar asmeniniu saugumu. Priešingai, mūsų tikėjimas iš tikrųjų matomas tada, kai netenkame finansinės nepriklausomybės, sveikatos ir statuso – mūsų sprendime pasikliauti vien Dievu.

Iš tiesų, Jėzaus pažadas išsipildė, kai Jis patikino apaštalus sakydamas: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, brolius, seseris, tėvą, vaikus ar žemę ir kuriam nebūtų atlyginta šimteriopai: namai, broliai, seserys, motinos, vaikai ir žemė – ne be persekiojimų – dabar, šiuo metu, ir būsimajame pasaulyje – amžinuoju gyvenimu“ (Mk 10, 29–30). Ar jie praturtėjo šiame pasaulyje, gaudami šimteriopą atlygį žeme, turtais ir šeima? Taip – ​​bet dvasine prasme. Jie sukūrė Dievo šeimą, kurioje kiekvienas buvo brolis ar sesuo; jiems priklausė viskas, tačiau niekas nepriklausė jiems asmeniškai. Išsivadavę iš turto naštos, jie turėjo viską ir tapo visiškai laisvi Viešpačiui. Kaip krikščionys, šie misionieriai keliavo po visas šalis, nepripažindami jokių ribų, skiriančių žmoniją. Tokią patirtį patyrė apaštalai ir didieji Kristaus misionieriai.

Yra paskutinis įspėjimas tiems iš mūsų, kurie mano, kad tapti krikščionimi yra būdas pakilti visuomenės lyderio pozicijoje arba pasitenkinti šio pasaulio materialiniais dalykais. Glaustai ir aiškiai Jėzus priminė Petrui, kad „daugelis pirmųjų bus paskutiniai, o paskutiniai – pirmieji“. Jis parodė, kad Dievo vertinimas iš esmės skiriasi nuo pasaulio. Petras į Karalystę žiūrėjo materialiu ir skaičiavimo požiūriu. Tačiau Dievas šio pasaulio dalykus vertina kitaip. Tai, ką žmogus laiko „doru“, Dievo akyse laikoma stokojančia tikrosios meilės; o tai, kas šioje žemėje laikoma labai vertinga, Dievo dažnai niekinama.

Galiausiai tik tas žmogus, kuris geba save ištuštinti dėl Dievo ir artimo meilės, yra tikrai turtingas. Tik tie, kurie geba pasiaukoti dėl kitų, iš tikrųjų gyvena vienybėje su Kristumi. Priešingu atveju apgaudinėjame save manydami, kad esame šventi vien todėl, kad sekame išoriniais mokinystės judesiais – kaip iš pradžių buvo su apaštalais. Sekti Jėzumi reiškia sekti Juo per Jo kančią, kad galėtume dalyvauti Jo šlovėje. Vėl prisimename šv. Petro žodžius: „Jums didelis džiaugsmas, nors dar trumpą laiką reikės pakelti visokius išbandymus, kad jūsų tikėjimo vertė, brangesnė už gendantį auksą, nors ir ugnimi išbandytą, būtų patikrinta jūsų šlovei ir garbei, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs nesate jo matę, bet jį mylite; ir nors nematėte, jūs tikite juo ir jau esate kupini neapsakomo šlovės džiaugsmo. Jūs esate tikri dėl savo tikėjimo tikslo – sielų išgelbėjimo.“ (1 Pt 1, 6–9)

Kun. Žilvinas Zinkevičius

pagal Silvija Čižaitė