„Rožinis be kontempliacijos yra kūnas be sielos, ir iškyla pavojus jam virsti mechanišku formulių kartojimu, prieštaraujančiu Kristaus perspėjimui: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Mt 6, 7). Dėl rožinio prigimties jo kalbėjimas reikalauja ramaus ritmo ir laiko, idant jį kalbantis asmuo galėtų lengviau atsidėti Viešpaties gyvenimo slėpinių kontempliacijai per širdį Tos, kuri buvo arčiausiai Viešpaties, ir idant šitaip atsivertų jų neišsemiami turtai“ (Šv. Paulius VI)

ŠVIESOS SLĖPINIAI

„Apreiškimas, kurį per krikštą Jordane suteikė pats Tėvas ir kurio aidu tapo Krikštytojas, yra jos lūpose Kanoje ir tampa didžiuoju nurodymu, kurį Motina duoda visų laikų Bažnyčiai: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Šis nurodymas įvesdina mus į Kristaus žodžius ir ženklus per viešąjį jo gyvenimą, suteikdamas marijišką pagrindą visiems „šviesos slėpiniams“.

(Šv. Jonas Paulius II)

I slėpinys

 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Krikštas Jordane

Intencija

  • Krikšto sakramento malonės atnaujinimo.
  • Už katechumenus.
  • Malonės vykdyti Dievo valią.

Dievo Žodis

  • Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. (Iz 61, 1).
  • Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. (Mk 1, 9-11)
  • Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“. (Mt 3, 13-15)
  • Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. (Lk 3, 21-22)

Mąstymas

Iš šventojo vyskupo Grigaliaus Nazianziečio Pamokslų

  • Apšviečiamas Kristus, tad nušviskime ir mes; krikštijamas Kristus, tad ženkime kartu su juo į vandenį, kad kartu ir išbristume. Jonui Krikštytojui krikštijant žmones, prisiartina Jėzus, matyt, norėdamas pašventinti savo krikštytoją; kaip žinoma, – kad vandenin nugramzdintų senąjį Adomą, pirma mūsų ir dėl mūsų pašventintų Jordano upę, kad pats, būdamas dvasia ir kūnas, mus pašventintų Dvasia ir vandeniu.
  • Krikštytojas nesutinka, Jėzus prieštarauja. Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, sako žiburys Saulei, balsas – Žodžiui, didžiausias tarp gimusių iš moterų – visos kūrinijos Pirmgimiui; tas, kuris šoktelėjo motinos įsčiose, – tam, kuris įsčiose buvo pagarbintas; esamas ir būsimasis pirmtakas – tam, kuris pasirodė ir dar pasirodys. Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, ir, reikėtų pridurti, dėl tavęs. Mat žinojo, jog būtų buvęs pakrikštytas kankinystei; arba būtų nuskaistintas kaip Petras, kuriam buvo nuplautos ne tik kojos.
  • Ir štai Jėzus išbrenda iš vandens, keldamas į aukštybes pasaulį, ir regi plyštant bei prasiveriant dangų, kurį Adomas sau bei savo palikuonims buvo uždaręs, kaip ir Edeno sodą, saugomą liepsna švytruojančio kalavijo. Štai ant jo nusileidžianti Dvasia patvirtina jo dievystę, pati būdama jam lygi; iš aukštybių pasigirsta balsas, jog iš čia jis yra kilęs. Sklęsdama tarsi balandis regimu pavidalu, Dvasia suteikia garbę jo kūnui, įgavusiam dieviškumo, taigi Dievui. Panašiai prieš daugybę amžių balandis paskelbė potvynio pabaigą.

TĖVE MŪSŲ. 10 SVEIKA MARIJA. GARBĖ DIEVUI.

  • Be gimtosios nuodėmės pradėtoji Marija, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos.
  • mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro liepsnų ir nuvesk į Dangų visas sielas, ypač tas, kurioms labiausiai reikalingas Tavo gailestingumas.

Malda

Visagali amžinasis Dieve, tu Jėzų Kristų, šiandien Jordane pasikrikštijusį, Šventajai Dvasiai ant jo nusileidžiant, iškilmingai paskelbei esant tavo mylimąjį Sūnų; padaryk, kad ir mes, tavo įsūnytieji vaikai, iš vandens ir Šventosios Dvasios atgimę, visada tau mieli būtume. Prašome per tąjį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Kun. Robertas Urbonavičius