Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai (Šilinės)
Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje
2025 m. rugsėjo 6–15 d.
Taikos Karaliene ir Vilties Motina, melskis už mus!
Rugsėjo 5 d., penktadienis – Atlaidų išvakarės
Melskime malonės priimti neregimojo Dievo apsireiškimą ir draugišką kvietimą į bendrystę.
17.30 val. Rožinis Apsireiškimo koplyčioje
18 val. Atlaidų pradžios Eucharistija ir Valandų liturgija (Vakarinė)
Procesija su Švč. Sakramentu į Baziliką
Rugsėjo 6 d., šeštadienis – Bendruomenių diena
Meldžiamės su bendruomenėmis, sambūriais, gyvojo rožinio draugijos nariais, „Marijos radijo“ darbuotojais, savanoriais ir geradariais.
21 val. Žiburių procesija ir eucharistinė adoracija bazilikoje visą naktį.
Rugsėjo 7 d., sekmadienis – Šv. Jonas Paulius II, Tarnystės visuomenei diena
Meldžiamės su politikais, menininkais, muziejininkais, žurnalistais ir visais visuomenės tarnautojais.
22 val. Eucharistinė adoracija bazilikoje visą naktį.
Rugsėjo 8 d., pirmadienis – Švč. Mergelės Marijos gimimas, Teisingumo saugojimo diena
Meldžiamės su policija, prokuratūra, pasieniečiais, ugniagesiais gelbėtojais ir kitais teisėsaugos darbuotojais.
Rugsėjo 9 d., antradienis – Padėkos už žemės ir darbo vaisius diena
Meldžiamės su žemdirbiais ir ūkininkais.
Rugsėjo 10 d., trečiadienis – Sielovados ir pasišventimo Dievui diena
Meldžiamės su kunigais, pašvęstaisiais, seminaristais, katechetais ir visais Viešpaties vynuogyno darbininkais.
10 val. Akatistas Dievo Gimdytojai Apsireiškimo koplyčioje.
Rugsėjo 11 d., ketvirtadienis – Švč. Mergelės Marijos vardas, Taikos siekio diena
Meldžiamės su Lietuvos kariais, šauliais ir savanoriais.
Rugsėjo 12 d., penktadienis – Artimo meilės ir sveikatos diena
Meldžiamės su ligoniais ir visais, kurie rūpinasi žmonių sveikata.
19 val. Vidinio išgydymo pamaldos
22 val. Eucharistinė adoracija bazilikoje visą naktį.
Rugsėjo 13 d., šeštadienis – Šeimų ir jaunimo diena
Meldžiamės su šeimomis, jaunimu, seneliais ir užsienio lietuviais.
21 val. Žiburių procesija ir eucharistinė adoracija bazilikoje visą naktį.
Rugsėjo 14 d., sekmadienis – Šv. Kryžiaus išaukštinimas, pagrindinė atlaidų diena
Dievo tautos vienybės diena. Meldžiamės už taiką pasaulyje, Ukrainoje ir mūsų Tėvynėje.
Rugsėjo 15 d., pirmadienis – Švč. Mergelė Sopulingoji, Mokslo ir ugdymo diena
Meldžiamės su darželių
Marijos diena Šiluvoje
8 val. šv. Mišios.
9 val. šv. Mišios.
7 val. šv. Mišios (užbaigiant naktinę adoraciją).
10 val. šv. Mišios.
11 val. katechezė diak. Arūnas Kučikas
11.30 val. Švč. Sakramento adoracija. Rožinio malda.
12 val. iškilmingos šv. Mišios.
13.30 val. Švč. Sakramento adoracija (iki 16 val. ).
14 val. Rožinis.
15 val. Gailestingumo vainikėlis
Pirmasis mėnesio šeštadienis, skirtas Nekaltajai Švč. M. Marijos Širdžiai
Liepos pirmąjį šeštadienį vėl kviečiame į Šiluvą. Švč. Mergelė Marija Šiluvoje mūsų laukia!
Atlikdami pirmuosius šeštadienius mes ne tik ypatingai pagarbiname Nekaltąją ir Sopulingąją Marijos Širdį, ne tik įvykdome Fatimos Dievo Motinos nurodymą melstis už nusidėjėlių atsivertimą, bet ir maldaujame Viešpatį Rusijos atsivertimo bei pažadėtojo Nekaltosios Marijos Širdies triumfo. Norint gauti šias didžiules malones, reikia:
- prieiti sakramentinės išpažinties. 1926 m. vasario 15 d. seseriai Liucijai apsireiškė Kūdikėlis Jėzus. Sesuo paklausė, ar išpažintį galima atlikti iki aštuonių dienų prieš pirmą šeštadienį. Jėzus atsakė: „Taip, ir netgi ilgiau, svarbu, kad tie, kurie mane priima, būtų malonės būklėje ir kad turėtų ketinimą atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai“;
- vertai ir pagarbiai priimti Šv. Komuniją. Ją reikia priimti būtinai pirmaisiais mėnesio šeštadieniais ir penkis kartus be pertraukos – dėl kokių nors priežasčių praleidus Komuniją, reikia pradėti skaičiuoti iš naujo;
- užtenka sukalbėti vieną Rožinio dalį (penkis slėpinius);
- reikia (atskirai nuo Rožinio) bent 15 minučių apmąstyti vieną Rožinio slėpinį arba net keletą iš jų;
- Visą tai reikia daryti su intencija permaldauti ir paguosti Nekaltąją Marijos Širdį, žeidžiamą nuodėmių ir abejingumo.
LIEPOS 5 D., ŠEŠTADIENIO, PROGRAMA:
9.30 Švč. M. Marijos Valandų giedojimas Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje
- 00 Šv. Mišios ir Nekaltosios Marijos Širdies litanija, Pasiaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai aktas bazilikoje
11.00 Švč. M. Marijos Skausmų vainikėlis ir ŠMMD pasiaukojimo atnaujinimas Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčioje
12.45 Savų suneštinių pietūs/užkandžiai Piligrimų centre
13.15 Šiluvos Švč. M. Marijos draugijos kapeliono kun. R. Urbonavičiaus Konferencija Piligrimų centre ir/arba asmeninės maldos laikas šventovės erdvėse
14.00 Rožinio malda Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje.
Kviečiame kuo gausiau visus dalyvauti!
Ses. Pranciška FDCJ
Šiluvos Švč. Mergelės Marijos draugijos pirmininkė
Ligonių diena Šiluvoje
Konceptualios architektūros projektas įkvėptas Šiluvos
Lietuvoje nėra įprasta kurti konceptualios architektūros projektus, kurie inspiruojami mąstymo, kūrybinės jungties, architektūros sąsajų. Paprastai šie projektai yra idėjinės architektūros atributai, apmąstant ribines temas, nesikoncentruojant į materialųjį pastato įgyvendinimą.
Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčios architekto Antano Vivulskio kūrybai būdinga kalbėti apie Dangaus karalystės buvimą jau čia, žemiškojoje realybėje. Todėl žvelgdami į šią koplyčią matome taip harmoningai susietus itin skirtingus architektūrinius ir net kultūrinius žanrus. Neabejotinai, architektūriniu požiūriu tai – šedevras, vertas pažymėti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo įvykį.
Projektu „Kubas“ siekiama parodyti rodos nesutaikomų skirtybių: konceptualiosios ir realiosios architektūros, amžinybės ir laiko, transcendencijos ir fizinės realybės, galop Dievo ir žmogaus tarpuskvarbos momentą. Todėl centrine projekto ašimi tampa genialaus architekto Antano Vivulskio (1877-1919) suprojektuota Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireikšimo koplyčia ir jos pirmasis tarpsnis apsiaustas kubo formos struktūra. Objektas su kuriuo dirbama pasirenkamas neatsitiktinai – čia 1608 metais įvyksta Švč. Marijos apsireiškimas, kas tapo kertiniu įvykiu apibrėžiančiu tiek miestelio, tiek ir daugelio Lietuvos tikinčiųjų kartų identitetą.
Stebuklo realumas Šiluvoje tampa atspirties tašku projektu „Kubas“ kalbėti ne apie linijinį laiką, bet veikiau apie laiko pilnatvės galimybę. „Kubas“ čia žymi eschatologinį miestą – Naująją Jeruzalę, ir jame tekantį laiką –t.y. laikų pabaigą, kurioje pasaulio istorija kaip tik nesibaigia, bet yra įimama į amžinybės būklę. Išlieka visa, kas yra sukurta žmogaus, tik jau permainyta į visiškai gerą ir tobulą būtį vykstančią nuolatiniame, amžiname ir pilname „dabar“.
Žmogaus ir Dievo bendrakūra čia atskleidžiama per realios A. Vivulskio architektūros ir architekto Kęstučio Vaikšnoro sugeneruoto kubo reprezentuojančio Naujosios Jeruzalės būtį, persipinymą – tarsi superpozicijoje esančią visišką prieštarą ir kartu visišką bendrumą. Iš pirmo žvilgsnio sunku atskirti, ar projektu siekiama realaus fizinio jau egzistuojančio pastato perkeitimo, ar apsiribojama tik koncepcinės architektūros žanru.
Toks žaismas dviprasmybe puikiai perteikia dvasiniu realizmu grįstą miestelio identitetą. Kita vertus, šalia itin turtingos simbolikos, kurią naudojo savo architektūrinėje kalboje A Vivulskis, Naujosios Jeruzalės būtis, tiek ir pats kubas jau buvo stipriai nujaučiami. Tačiau tai, kas buvo paremta vien intuicija – dabar tampa paryškinta ir virsta į savotišką komunikacinę žinią tiek katalikiškam pasauliui, tiek sekuliariajam piligrimui ieškančiam skvarbaus kultūrinio sukrėtimo.
VšĮ Šiluvos piligrimų centro informacija
Paroda "Nematytas Nekrošius" Šiluvoje
Nadeždos Gultiajevos fotografijos
Parodą pristato Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus skyrius „Meno fortas“
Parodos kuratorius: Audrius Jankauskas
Parodos architektas: Marius Nekrošius
Parodos vieta ir partneris: VšĮ Šiluvos piligrimų centras
Parodos data: 2025 m. birželio 26 d. – 2025 m. rugsėjo 22 d.
Daugelis pažinojo Eimuntą Nekrošių kaip didį menininką. Sklandė legendos apie jo niūrų būdą, reiklumą sau, artistams, kolegoms, visiems, kas būdavo aplink. Dažnai tas profesinis reiklumas, susikaupimas keldavo baimę, įtampą. Bet tie, kas dirbo ar buvo su Eimuntu ilgesnį laiką, juto ir visai kitą šio kūrėjo, žmogaus dimensiją. Režisierius pasižymėjo subtiliu humoro jausmu, krėsdavo pokštus pačiose netikėčiausiose situacijose, fantazuodavo įvairiausiomis temomis. Eimuntas Nekrošius tarsi vertybinė siena sugebėdavo atskirti kas nereikšminga ir suteikti žmogui tikėjimo savo jėgomis. Paprastu tylėjimu, žodžiu, poelgiu, buvimu... Jis buvo ir puikus tėvas, vyras, senelis, draugas.
Nadeždos Gultiajevos fotografijose bandyta atrinkti tas gyvenimo ir kūrybos akimirkas, kuriose Eimuntas Nekrošius – nematytas, paprastas, keistas, šmaikštus. Vienas ar apsuptas gamtos, jam artimų žmonių.
Ši paroda – tai ir prisiminimas, ir tam tikra vizualinė poetinė kelionė per kelerių pastarųjų metų susitikimus, darbus, buvimą kartu. Tiems, kas pažinojo Eimuntą, galbūt paroda bus šiltas prisiminimas, tiems, kam jis atrodė neįveikiama uola, tai bus užuomina, kad visi mes esame žmonės, turintys savo silpnybių, o kartais mūsų nematomoji pusė yra iškalbingesnė už tą fasadą, kurį bandome susikurti būdami čia ir dabar.
Angeliškasis laikas Šiluvos šventovėje
Aevum – nuostabus lotyniškas žodis, kilęs iš graikų αἰών (aiōn), reiškiančio amžių ar epochą. Jis nusako gyvenimo trukmę – visą, pilnai išpildytą amžių. Viduramžių scholastai, ypač šv. Tomas Akvinietis, šią sąvoką vartojo angeliškajam bei šventųjų sielų laikui apibūdinti. Tai tarsi tarpinė būtis, kuri į save įima ir mūsų žemiškajam pasauliui būdingo laikinumo aspektus, ir vienam Dievui – Šv. Trejybei būdingą amžinybės kategoriją. Supaprastintai tariant, aevumas – tai dvasinė-intelektinė kaita be laukimo ar vėlavimo. Tarp idėjos ir ją grindžiančio veiksmo čia nėra vidinio sunkumo, pastangos būtinybės ar entropinio linijiškumo, kurie būdingi mūsų žemiškajam laikui. Vis dėlto angeliškajame laike išlieka kaita, patirtis, netgi tam tikras tobulėjimas – atributai, kurie žymi kūrinio buvimą atskiru ir dėl to visiškai savarankišku savo kūrėjo atžvilgiu.
Katalikų bažnyčiose esančios ikonografinės programos iš esmės skirtos tam, kad kalbėtų mums iš angeliškojo ir šventųjų sielų patiriamo laiko perspektyvos. Kontempliuodami bažnytinį meną pirmiausia esame kviečiami apmastyti Šv. Rašto prasmę. Tačiau ikonografijos gebėjimas vienoje erdvėje sugretinti skirtingas Rašto vietas suteikia dar vieną dimensiją – tarsi atveria naujus neuroninius kelius mūsų sąmonėje. Tokio vizualinio apmąstymo pasekmė – gebėjimas kitaip suvokti istorinių įvykių priežastingumą. Tai papildoma dovana: kontempliuodami ne tik atskirus Šventojo Rašto epizodus, bet ir subtilius jų tarpusavio ryšius, esame vedami į gilesnį pažinimą ir platesnį regėjimą.
Šįsyk aptarkime Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikos kairiojo altoriaus ikonografinės programos žinią mūsų neramiam pasauliui. Pats altorius yra skirtas Šventosios Šeimos temai. Temai, kuri bene geriausiai įprasmina tai, ko Dievas trokšta žmogui žemiškojoje būtyje. O mesijinio pažado išpildymas altoriuje atskleidžiamas per žmogiškuosius nuopuolius ir pakilimus iš jų.
Palubėse į pagrindinį altorių atsukta emociškai itin sunki scena. Apakinti pavydo jauniausiajam Juozapui, broliai už 20 sidabrinių monetų jį parduoda į vergiją (Pr 37, 30). Pasakojimas apie Švč. Šeimyną pradedamas šeimos įvykiais, kurie visiškai priešingais tam, ko trokšta Dievas žmogiškajai šeimai. Apmąstydami šią sceną savęs klausiame, kodėl yra leidžiami tokie, dėl baisaus neteisingumo kylantys poelgiai? Nesvarbu, jog šalia vaizduojama kita scena iš Pradžios knygos, kurioje Juozapas, būtent dėl to, kad buvo parduotas, atsiduria Egipto žemėje, ten tampa dešiniąja faraono ranka ir badmečio metu išgelbsti Egiptą ir Izraelį nuo bado, taip iš esmės leisdamas tęstis išganymo istorijai. Tačiau, kas gero gali būti iš nuodėmės?
Būnant prieš šio altoriaus visumos, visgi, nesinori kalbėti apie nuodėmę. Ji jokiu būdu nėra nei gėrio priežastis, nei pamatas, nei būtinybė. Bet verčiau šioje kompozicijoje įžvelgti žmogaus dvasinio ir net moralinio tobulėjimo kelią būtent iš angeliškojo ir šventųjų laiko perspektyvos. Įsivaizduokime, jei angelas kontempliuoja žmogų, tokį koks jis yra savyje, jo esmę (lot. quid) tai jis žvelgs ne į istorinį priežastingumą ar linijinį laiką, bet į loginį priežastingumą. Kitaip tariant – Izraelio sūnų nuopuolis, po to sekantis pakilimas yra nuodėmės ir jos taisymo aktas. Tačiau, jei žvelgiant istorinio laiko perspektyvoje galime sakyti, jog šie įvykiai „leidžia“ istorijai vystantis priartėti prie laiko, kuriame žemėje gyvena Šventoji Šeimyna, tai angeliškojo laiko perspektyvoje yra priešingai.
Būtent Įsikūnijimas ir begalinis Dievo gerumas, nepaisant, kad istorijoje vyksta „po“ Juozapo pardavimo akto, būtent jis yra priežastis to, jog Izraelio giminės bent dalinai ištaiso savo nuodėmę. Todėl tiek Šv. Raštas, tiek šiuos jo epizodus apmąstanti altoriaus ikonografinė programa ne tik kviečia į santykį su visa atperkančia Dievo laikysena žmogaus atžvilgiu, bet taip pat ragina pasinerti į laiko sandaros permąstymą savo sąmonėje. Viena vertus, mūsų kūnai esti linijiniame laike, kuris teka viena kryptimi, tačiau visada turime žinote, jog tą subtilią savo gyvenimo akimirką, kai priimame lemtingą sprendimą – mes visada galime naudotis visa mums būtina informacija, ateinančia tiek iš praeities, tiek laiku atraibuliuojančia iš ateities. Tai yra mūsų nemirtingos sielos uždavinys.
Taigi, Juozapas išgelbėja brolius, o jo veiksmai gelbėjant (beje, pats gelbėjimas yra ištęstas, nes Juozapas šiek tiek juos erzina) vėlgi – ištįsta laike, taip suponuojant kitą kertinį veiksmą – vyriausiojo brolio Judo pasisiūlymą už Benjaminą (Pr 44, 33-34). Prieš tai brolį pardavęs, dabar gi Judas siūlosi už jį aukotis. Čia tiek Juozapo, tiek ir Judo laikysena aiškiai rodo į Jėzaus mesijinį atpirkimą, kuris, viena vertus, tik įvyks istorinėje ateityje žiūrint iš brolių laiko perspektyvos, kita vertus – atpirkimo visuotinumas yra toks skvarbus, jog informacija apie nutikusį atpirkimą tampa tokia visuotina, kad sulaužo linijinio laiko rėmus ir pasiekia dvylika Izraelio giminių.
Nei Juozapas, nei, be jokios abejonės Judas, nėra tobuli. Todėl visą pranašystę apie būsimą tikrojo Mesijo – Jėzaus atėjimą galime gauti tik jungdami Juozapo ir jo brolių elgsenos modelius. Vieni modeliai rodo į tai, ką turime atmesti ir ko nedaryti, kiti į tai – kaip reikia elgtis. Neigiamybė Šv. Rašte ir Šiluvos bazilikoje yra pabrėžiama ne veltui, nes laisvas pasirinkimas jam garantuoja priėjimą prie visos įmanomos informacijos.
Vidurinėje sekcijoje matome Juozapo ir Marijos sužadėtuves – tarp jų kunigas ir Dekalogo akmenų simbolis. Šventosios Šeimos suformavimas parodomas žmogaus proto ir Dievo esmės kontekste. Ši santuoka būtų buvusi neteisėta pagal anuometinius žydų įstatymus, bet Dievo akyse ji yra teisėčiausia iš visų kada nors sudarytų santuokų, nes paženklinta nekalto prasidėjimo slėpiniu. Po vestuvių scena – altoriaus akcentas – Šv. Šeimos paveikslas.
Neatsitiktinai čia vaizduojama scena iš Evangelijos pagal Luką, kurios antrame skyriuje aprašomas dvylikamečio Jėzaus suradimas Jeruzalės Šventykloje. Tris dienas Jėzus praleidžia Šventykloje su Rašto aiškintojais. Čia svarbu tai, kad būdamas 12 –os metų, t.y. dar likus metams iki įvedimo į pilnateisį religinį žydo gyvenimą, Jėzus jau steigia krikščionybę. Ši Šv. Rašto vieta puikiai išaiškina Dievo visagalystės esmę – viena vertus, gerbdamas žmogaus laisvę Dievas save apriboja (kenozė). Šiuo atveju būdamas dvylikametis tarsi negalėtų diskutuoti su išmintingais kunigais, tačiau mokymo turint galią skvarba palieka tokį pėdsaką istorijoje, jog veikia tūkstančius metų tiek į ateitį nuo veiksmo, tiek į praeitį nuo veiksmo iki pat Juozapo pardavimo scenos.
Jėzaus visagalystė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bazilikoje atskleidžiama per nelengvą žmogaus istoriją. Ir, nors rodosi, kad pats žmogus yra marginalus bei silpnas, bet jame slypi be galo didelis potencialas. Į dešinę nuo paveikslo matome dvi figūras. Visai šalia – pranašė Ona. Yra autoritetingų nuomonių, teigiančių jog skulptūroje pavaizduota Ona ne pranašė, o Švč. Mergelės Marijos motina. Paliktas ikonografinis ambivalentiškumas, reikia pripažinti, tik sustiprina Dieviškosios superpozicijos emociją. Tačiau likime prie pranašės Onos vaizdinio, kuri tapusi našle visą savo likusį gyvenimą paskyrė budėjimui šventykloje. Jos budėjimas buvo apdovanotas, nes būtent jai bebudint kūdikėlis Jėzus yra paaukojamas Šventykloje. Šv. Ona, istorijos požiūriu būdama mažai nuopelnų turinti moteris, yra viena pirmųjų Evangelijos liudytojų (Lk 2, 36-38). Šalia jos – karalius Dovydas, religinė ir istorinė asmenybė. Paradoksalu, bet Ona į Šventraštį įeina kaip pranašė, teisioji, o štai Dovydas – galinga asmenybė, bet lieka itin prieštaringai vertinama. Onos buvimas šalia Dovydo altoriuje turi ir kitą prasmę – pasaulio akyse, tai žmonės iš skirtingų sluoksnių ir kartu jų nepamatysi, bet Dievo akyse visa yra įmanoma. Verta pastebėti, jog politinės galios ir tyro šventumo tema Šiluvos bazilikos interjero ikonografijoje pastebima ir kituose skulptūriniuose bei tapybos fragmentuose.
Ikonografinė altoriaus programa, jei tik turime šiek tiek informacijos, mums leidžia per kelias sekundes kiaurai pamatyti beveik 2000 metų vykusių įvykių esmę išganymo istorijoje. Labai ir labai retai kur būtų galima pamatyti Juozapą iš Senojo Testamento laikantį kryžių, ką matome Šiluvos bazilikoje. Toks ikonografijos autorių sprendimas yra artimas genialumui. Skaitant Juozapo istoriją (Pr 37-50) matyti, jog jis tikrai prieštaringa asmenybė, ne visada išvien teigiama. Tačiau kertiniai jo sprendimai yra teisūs dėl Jėzaus atpirkimo. Ir visgi, jokiu būdu čia nepanaikinamas žmogaus laisvos valios momentas. Juozapas galėjo laisvai priimti sprendimus nevaržomas Dievo valios. Ir vis tik, jo pranašiška žmogystė, skvarbus intelektas ir gilus pamaldumas leido sprendimuose naudotis informacija apie Kristaus auką ir atpirkimą, laiku atraibuliuojančia iš ateities. Juk tikrai, laisvas sprendimas reikalauja galimybės naudotis viskuo, net ir ta informacija, kuri kažkokiu slėpiningu, tačiau ir mokslui neprieštaraujančiu būdu, pasiekia mus laiku iš ateities.
Šv. Šeimos altorių galima apžiūrėti 3D formatu https://sketchfab.com/3d-models/sv-seimos-altorius-c1b379a2b2b34198b24dcaec3559436a
dr. Kastytis Rudokas
Ligonių diena Šiluvoje
Pirmasis mėnesio šeštadienis, skirtas Nekaltajai Švč. M. Marijos Širdžiai
Kviečiame piligrimus į Šiluvą minėti pirmojo mėnesio šeštadienio, skirto Nekaltajai Švč. M. Marijos Širdžiai.
9.30 val. Švč. M. Marijos Valandų giedojimas Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje
10. 00 val. Šv. Mišios ir Nekaltosios Marijos Širdies litanija, Pasiaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai aktas bazilikoje
11.00 val. Šiluvos Švč. M. Marijos draugijos kapeliono kun. R. Urbonavičiaus Konferencija Piligrimų centre ir asmeninės maldos laikas šventovės erdvėse
12.30 val. Savų suneštinių pietūs/užkandžiai Piligrimų centre
13.15 val. Švč. M. Marijos Skausmų vainikėlis ir ŠMMD pasiaukojimo atnaujinimas Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčioje
14.00 val. Rožinio malda Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje.
Kviečiame kuo gausiau visus piligrimus dalyvauti.
Nuo Šiluvos iki Madrido. Jėzaus Nazariečio ikonografija Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikoje
Vos tik įžengus į iš išorės gana paprastą vėlyvojo baroko baziliką Šiluvoje, tiek pamaldų piligrimą, tiek smalsumo vedamą turistą gali priblokšti ne vien tai, ką jie išvys. Vienuolika metų (1775–1786) kurta interjero kompozicija iškart paveikia žmogų. Tačiau neabejotinai jį lydės nuojauta, kad vizualinė išraiška tėra paviršius, o tikroji esmė glūdi kontekste, kurias perteikia skulptūros ir paveikslai.
Iš tiesų, net keliaujant po didingiausias katalikiškojo pasaulio šventoves, retai kur sutiksime taip subtiliai perteiktą žinią apie žmogaus santykį su Dievu, su istorija, kitu žmogumi ar pačiu savimi, kaip tai matome nedideliame Lietuvos miestelyje. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos skulptūrų autorius – kunigas jėzuitas T. Podgaiskis. O ikonografinės programos siužetų išdėstymo ir pasakojimo autorystė, pasak profesorės L. Šinkūnaitės, turėjusi būti kolektyvinė – ypatingai išskiriant vyskupo J. D. Lopačinskio ir tuometinio Šiluvos klebono T. Bukotos indėlį.
Norint išsamiai aptarti visas čia slypinčias subtilybes, neužtektų nei ilgos ekskursijos, nei vienos mokslinės studijos. Tačiau šįsyk verta pažvelgti ne visai įprastu kampu – per Jėzaus Nazariečio skulptūrą ir jos ikonografinę reikšmę, tarsi tiltu jungiančią Šiluvą su saulėtąja Ispanija.
Pradžia. Madrido Jėzaus Nazariečio skulptūra
XII a. Prancūzijoje įkurtas Trinitorių vienuolynų ordinas, kurio viena esminių misijų buvo išpirkti krikščionis iš musulmonų nelaisvės. Neatsitiktinai būtent šie vienuoliai išpopuliarino vadinamąją Jėzaus Nazariečio vaizdavimo ikonografiją. Šis siužetas remiasi Evangelijos pagal Joną 18 skyriaus 12–14 eilutėmis, kur aprašomas Jėzaus suėmimas, surišimas ir aiškiai numatoma Jo mirtis. Dievas, būdamas visagalis, ir savo esme išreiškiantis laisvę, sutampančią su valia (plg. Jn 3,18), leidžiasi suvaržomas tam, kad žmogaus laisvė nebūtų pažeista. Ši surišto Jėzaus ikonografija, kaip ir pats Šventasis Raštas, radikaliai perinterpretuoja visagalystės ir teisingumo sampratą.
Žymiausia šio siužeto skulptūra, šiandien žinoma kaip Madrido Jėzus Nazarietis, sukurta XVII a. pirmoje pusėje Sevilijoje. Tai medinė, kilnojama skulptūra, skirta įspūdingoms Didžiojo Penktadienio procesijoms – vienam iš kertinių ispaniško katalikiškumo simbolių.
Vėliau skulptūra atsidūrė Maroke, kur 1681 m. buvo pagrobta sultono karių ir išniekinta. Trinitorių vienuoliai pasiūlė ją išpirkti už aukso kiekį, prilygstantį skulptūros ir kartu pagrobtų krikščionių svoriui. Ir čia įvyksta stebuklas: pasvėrus tiek žmones, tiek 185 cm aukščio skulptūrą, svoris sudarė tik tiek, kiek atitinka trisdešimčiai auksinių. Musulmonams neliko nieko kita, kaip atiduoti viską už krikščioniams itin simbolišką, bet materialiai nereikšmingą sumą. Nuo tada skulptūra laikoma stebuklinga. Ji saugoma Švč. Jėzaus Išpirkėjo bazilikoje Madride ir iki šiol naudojama viešosioms Didžiojo Penktadienio procesijoms.
Šiluvos Jėzus Nazarietis
Vienas originaliausių XX–XXI a. teologų J. M. Garrigues apie Jėzaus dievystę pasakė: „Avinėlis – tai absoliuti galia ir kartu visiška bejėgystė.“ Visagalybė reiškia galimybę apimti visą galios lauką, įskaitant tas ribas, kur galia pasibaigia. Tas pats Dievas, kuris leidžia žmogui jį suvaržyti dėl laisvės, kartu nepalieka žmogaus vieno su pasekmėmis.
Tiek Madrido, tiek Šiluvos Jėzaus Nazariečio skulptūros liudija, koks svarbus žmogus yra Dievui. Šiluvoje skulptūra įkomponuota dešiniojo (istoriškai vyrų pusės) altoriaus vidurinėje sekcijoje. Virš jos – kita pažeminimo scena: surištas ir išrengtas Jėzus Piloto teisme. O aukščiausioje vietoje – vos pastebima, į pagrindinį altorių pasukta Judo Iskarioto atgailos scena su išmestomis, tomis pačiomis trisdešimt monetų.
Šiluviškis Jėzus Nazarietis turi dvejopą reikšmę. Pirma, jis rodo nuodėmės pasekmes – žmogaus veiksmų poveikį ne tik žemėje, bet ir dangiškojoje tvarkoje. Jėzaus įsikūnijimas galėjo būti numatytas, tačiau ne žmogaus nuodėmė – tad Dievo susitikimas su žmogumi galėjo būti visiškai kitoks. Antra, ši skulptūra liudija, kad nėra tokios ribos, kurios peržengęs žmogus būtų apleistas Jėzaus. Šią mintį sustiprina altoriaus apačioje stovinčios dvi figūros – Romos šimtininkas, pervėręs Jėzaus šoną, ir apaštalas Paulius, buvęs Bažnyčios persekiotojas. Šie kontrastingi personažai atspindi tikėjimo virsmo įvairovę.
Antra, čia kalbama apie Dievo žmogystės aspektą, kur jis savo pavyzdžiu parodo, jog nėra ribos, kurią peržengęs žmogus nebebūtų ieškomas Jėzaus. Šitą surišto ir į mirtį pradedamo vesti Jėzaus Nazariečio ikonografinę mintį toliau plėtoja altoriaus apačioje esančių šventųjų skulptūros. Čia matome Romos šimtininką, ietimi pervėrusį Jėzaus šoną, ir Šv. Apaštalą Paulių, kuris iki susitikimo su Kristumi žiauriai persekiojo bažnyčią. Tai vėlgi du visiškai skirtingi personažai tačiau dėl tos skirtybės itin autentiškai apibūdinantys žmogaus susitikimo su Dievu būdų įvairovę.
Šiluvoje esančio Jėzaus Nazariečio skulptūra įgauna daugybę prasmių būtent dėl savo sąšaukos su bendra ikonografine bazilikos programa. Skirtingai nei Madrido stebuklingoji skulptūra, ši savo sakralumą įgyja būdama neatsiejama nuo vietos – Šiluvos, kurioje įvyko ir tebėra gyvas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo stebuklas.
Dangiškosios realybės perteikimas menine forma
Šiluvos miestelis išsiskiria ypatinga aukštos meninės vertės kūrinių koncentracija. Architektūra, dailė ir jų sintezė čia tampa unikaliu būdu kalbėti apie nesukurtuosius ir amžinuosius dalykus laike ir erdvėje.
Ikonografinės programos, katalikų bažnyčiose kuriamos kaip regimosios teologijos formos, tebespindi vertingumu – jos perteikia siužetus ne žodžiu, o erdviniu vaizdu, kuris kalba tiesiogiai į žmogaus sąmonę, pasąmonę ar vaizduotę. Šiluvos bazilikos ikonografinė programa – gerai suplanuota ir nuo XVIII a. pabaigos beveik nepakitusi. Tačiau šalia racionalaus planavimo čia jaučiamas ir Dievo kvietimas, išreiškiamas nepažeidžiant žmogaus valios – per kūrėjų intuityvius sprendimus. Jėzaus Nazariečio skulptūra yra vienas tokių pasirinkimų, kviečiančių visų kartų tikinčiuosius permąstyti laisvės, galios ir atsakomybės dovanas.
Detaliai apžiūrėti 3D skanuotą Švč. Jėzaus Širdies altorių Šiluvos bazilikoje galite paspaudę nuorodą: https://sketchfab.com/3d-models/svc-jezaus-sirdies-altorius-98a2bb2d4c0b4c00b5dc574539b28865
dr. Kastytis Rudokas