Šv. Paulius rašė Timotiejui ne tik norėdamas padrąsinti jį sunkioje Efezo bažnyčios prižiūrėtojo užduotyje, bet ir suteikti jam jėgų ištverti sunkumus dėl Evangelijos. Kaip rasti jėgų ištverti išbandymus ir sunkumus, trokšdami skleisti Evangeliją?

Yra du raktai, padedantys rasti tikėjimą ir stiprybę išbandymų metu. Šv. Paulius duoda mums pirmąjį raktą, o Jėzus – antrąjį, padėdamas mums išlikti susitelkusiems į savo misiją ir įveikti išbandymus. Šv. Pauliui stiprybė slypi Kristaus kančioje ir prisikėlime. Kristui ji remiasi Dievo ir artimo meile. Galiausiai abu kalba apie meilės galią iš skirtingų perspektyvų.

Iš tiesų, meilė yra vienintelis pagrindas įveikti visus gyvenimo išbandymus. Štai kodėl Evangelijoje, kai Rašto aiškintojas paklausė Jėzaus: „Kuris yra pirmasis iš visų įsakymų?“ Jėzus atsakė: „Pirma: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis. Antra: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra didesnio įsakymo už šiuos.“ Jėzaus atsakymas nebuvo naujas mokymas. Jis tiesiog citavo Pakartoto Įstatymo 6:4-5 ištrauką, kuri yra izraelitų tikėjimo išpažinimas.

Svarbu pažymėti, kad Jėzus žodžio „meilė“ nevartojo laisvai, kaip daugelis žmonių daro šiandien. Šiandien šis žodis vartojamas viskam, todėl meilė skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Dažnai meilė painiojama su emociniu jausmu, simpatija ar pirmenybe. Dažniausiai, kai žmonės sako mylintys, tai turi omenyje save, o ne mylimą asmenį. Kitaip tariant, meilė dažnai yra sąlyginė, egocentriška ir pagrįsta kitų naudojimu savo poreikiams, o ne kitų poreikių tenkinimu be sąlygų ir savanaudiškų interesų.

Todėl Jėzus vartoja keturis terminus, kalbėdamas apie šią meilę Dievui ir savo artimui. Šie terminai – širdis, protas, siela ir jėgomis – vartojami kartu, reiškia ne atskirus žmogaus gebėjimus ar dalis, o skirtingus būdus, kaip apibūdinti visą žmogų. Ar tai būtų širdis, siela ar protas, jie visi kartu reiškia visą žmogų, įsitraukusį į meilės aktą.

„Širdis“ apibūdina skirtingas žmogaus vidines gelmes, iš kurių kyla visi sprendimai ir veiksmai. „Siela“ yra kitas būdas apibūdinti visą žmogų kaip gyvą būtybę – tai, ko reikia paaukoti dėl Kristaus, jei norime Juo sekti. Kaip sakė Jėzus: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras. O kas praranda savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. Kokia jam nauda laimėti visą pasaulį, o pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 35 ir t.) Jėzus dar priduria „protą“, norėdamas pabrėžti, kad mūsų mintis ir mąstymą turi gaivinti Dievo meilė. Galiausiai, paskutinis terminas „stiprybė, jėga“ minimas siekiant pabrėžti, kad meilė Dievui nėra vien spontaniškai kylantis sentimentalumas; tai įsipareigojimas, reikalaujantis kiekvieno mūsų energijos lašo. Tikroji meilė yra įsipareigojimas, prisiimtas ne tik emociškai, bet sąmoningai visa esybe – širdimi, siela, protu ir jėgomis.

Antroji Jėzaus atsakymo dalis yra Jo citata iš Kunigų knygos 19:18: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Jėzus sujungė šiuos du įsakymus, padėdamas juos greta. Antroji Jo atsakymo dalis pagrindžia paskutinius septynis Dekalogo įsakymus, o pirmoji dalis apibendrina pirmuosius tris įsakymus, kurie sudaro paskutinių septynių įsakymų pagrindą. Potekstė aiški: šie du įsakymai – meilė Dievui ir meilė artimui – yra neatsiejami. Mūsų meilė Dievui sukonkretėja mūsų meilėje savo artimui.

Bet kaip turėtume mylėti savo artimą? Atsakymas aiškus. Turime juos mylėti taip, kaip mylime save. Kitaip tariant, kaip Viešpats mums sako Kalno pamoksle: „Visur darykite kitiems taip, kaip norite, kad jums darytų, nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12). Mylėti kitus kaip save reiškia trokšti jų gerovės taip, kaip trokštame savo gerovės. Šventasis Paulius savo laiške filipiečiams rašė: „Nieko nedarykite iš savanaudiškumo ar iš puikybės, bet nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save. Kiekvienas težiūri ne savo naudos, bet kitų naudos“ (Fil 2, 3 ir t.).

Nors pradiniame kontekste „artimas reiškė brolius žydus“, Jėzus šią meilę taiko kiekvienam žmogui, įskaitant ir mūsų priešus, nes Dievas yra visų Tėvas. Jėzaus laikais Dievas buvo suprantamas ne tik kaip vienas žydų Dievas, bet ir kaip visos visatos bei visos žmonijos Dievas. „Mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai. Jis leidžia savo saulei tekėti virš blogųjų ir gerųjų, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (Mt 5, 44 ir t.) Gerojo samariečio palyginimas iš tiesų skatina mus mylėti savo priešus, o tai bene sunkiausia mums. Tai matyti iš Rašto aiškintojo nesugebėjimo įvardyti samariečio kaip to, kuris parodė gailestingumą. Vietoj to, jis droviai atsakė Jėzui, kai šis paklausė: „Kas iš šių trijų, tavo manymu, buvo artimas žmogui, patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ (Lk 10, 36f)

Atsakydamas į Jėzaus mokymą apie dvigubą meilės įsakymą, Rašto aiškintojas tarė: „Gerai pasakyta, Mokytojau, tiesa, ką pasakei: yra tik vienas Jis ir nėra kito. Mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir jėgomis, mylėti savo artimą kaip save patį yra daug svarbiau už bet kokią auką ar aukojimo auką.“ Tačiau evangelistas pažymėjo, kad Jėzus, matydamas, kaip išmintingai jis kalbėjo, pasakė: „Tu esi netoli nuo Dievo karalystės.“ Būti „netoli“ nereiškia, kad jis įėjo į Dievo karalystę. Vien tiesos žinojimas nereiškia, kad mes į ją įėjome. Taigi, meilės tiesos pažinimas turi būti išgyvenamas konkrečia meile Dievui savo artimui. Taigi „niekas nebedrįso jo klausinėti“, nes žinojo, kad negali įvykdyti Jėzaus iššūkio tobulai mylėti Dievą savo artimui – įskaitant ir priešus.

Kun. Žilvinas Zinkevičius