Silvija Čižaitė

Sielovados ir pasišventimo diena Šilinėse. Atgailos aktas keliaujant Vilties piligrimystėje (2025 09 10)

Dievui ir Bažnyčiai pasišventę kunigai bei vienuolės ir vienuoliai iš visos Lietuvos rugsėjo 10-ąją susitiko Šiluvoje neeilinį kartą, Jubiliejaus metų piligrimystėje.

Pagal ilgametę tradiciją po Apsireiškimo koplyčioje sugiedoto iškilmingojo Akatisto pašvęstojo gyvenimo sesės ir broliai skubėjo švęsti iškilmių į aikštę drauge su kitais Šilinių piligrimais, kurie turėjo progą atlaiduose galbūt sutikti ne vieną ir gyvenimo keliuose maloniai sutiktą mielą sesę ar brolį vienuolį, pažįstamą kunigą, pasimelsti kartu, padėkoti už dėmesį, išmintingą patarimą ar palydėjimą.

Ypatinga liturgija buvo švenčiama šios dienos vakaro Eucharistijoje – su Atgailos aktu, išpažįstant Kauno arkivyskupijos bendruomenėje padarytas kaltes ir jas apgailint bei trokštant apvalytomis širdimis tęsti Vilties piligrimystę, kai po šio Jubiliejaus metų pradėsime arkivyskupijos 100-mečio metus.

Visos Lietuvos brolių ir sesių malda

Pačius artimiausius brolius ir seseris – vyskupus, kunigus, diakonus, vienuolius ir vienuoles – iškilmingoje Eucharistijoje sveikinęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, jog būtent Šiluvoje Marija naujai uždegė žmonių širdis tikėjimui, vilčiai ir Dievo garbinimui. Ganytojas pabrėžė: susirinkta ypatingu laiku ir ypatingoje vietoje – stiprintis Dievo žodžiu, atrasti, kaip Dievas kalba įvairiais būdais ir įvairiais laikais.

Arkivyskupas sveikino dvasininkus – jų iš viso Šiluvoje tą dieną buvo arti 100. Daugiau kaip 70 koncelebravo Eucharistiją, o dešimtys  aukojo šv. Mišias, sakė homilijas, katechezes, patarnavo Atgailai, pokalbiams apie tikėjimą palapinėje „Turiu Tau laiko“.

Ypatingas sveikinimas Šiluvoje buvo skirtas kunigams vienuoliams – benediktinams, dominikonams, jėzuitams, kapucinams pranciškonams, redemptoristams ir daugeliui kitų iš daugiau kaip 14-os vyrų vienuolijų.

Labai džiugiai buvo pasveikintos sesės vienuolės iš beveik 30 kongregacijų Lietuvoje: eucharistietės, karmelitės, kazimierietės, kotrynietės, pranciškonės, vargdienės, Dievo Apvaizdos, Kristaus Karaliaus, Gailestingojo Jėzaus, Šventosios Šeimos bei kitų vienuolijų.

Ganytojas paminėjo ir parapijose su pasišventimu tarnaujančius zakristijonus, vargonininkus, institucijų bendradarbius ir kt.

Į šiuos įspūdingus (ypač moterų vienuolijų) sąrašus dėkingumo plojimais atsiliepė piligrimai aikštėje, atkeliavę taip pat iš visos Lietuvos – Alytaus, Dusetų, Panevėžio, Rokų Skuodo, Telšių Vilkaviškio, Utenos, Zarasų ir kitų vietų, per visą mūsų šalį  nutiesdami jubiliejinių piligrimysčių kelius iš savo vyskupijų į jubiliejinę Šiluvos šventovę.

Išsirinkti ir pašaukti perduoti viltį

Sakydamas homiliją arkivyskupas K. Kėvalas atkreipė dėmesį į Mergelės Marijos istoriją, pažymėtą ir džiaugsmu, ir kančia. Tai, pasak ganytojo, beveik yra kiekvieno kunigo, vienuolio, kiekvieno krikščionio gyvenimo aprašas. Priimti Kristų reiškia ne tik džiaugtis, bet ir dalyvauti Jo Kryžiaus slėpinyje. Kunigų ir vienuolių gyvenime netrūksta šviesos, bet ir kalavijų, kai patiria nesusipratimų, vienatvę ar nuovargį. Bet tai daro liudijimą tikrą ir vaisingą.

Homilijoje pabrėžta, kaip svarbu žmonėms padovanoti savo ištikimybės, „išstovėjimo“ prie kryžiaus patirtį. „Galėsime mylėti ir aukotis, nes Jėzus mylėjo ir aukojosi“, – be kita, sakė arkivyskupas, linkėdamas drąsos, tvirto veido ir mylinčios širdies.

Arkivyskupas savo žodyje darsyk grįžo mintimis prie Marijos apsireiškimo fakto Šiluvoje. Čia, kur tikėjimo prasme buvo stojusi dykynė, Marija rado širdies būdą, kaip prakalbinti žmones be sunkios teologinės kalbos.

„Kunigų ir pašvęstųjų misija šiandien yra ta pati: ieškoti šiandienio žmogaus ir rasti būdų jį prakalbinti. Neužtenka formalių pamokslų, išmoktų tikėjimo formuluočių. Marija Šiluvoje pradeda naują erą. Tai vilties misija. Marija tikėjo žmonių širdžių atsiliepimu. Iš čia kilo nauja, atgaivinanti kraštą tikėjimo banga. Čia degė viltis“, – kalbėjo arkivyskupas tose pačiose vietose, kurios kitados buvo palytėtos čia pasirodžiusios Marijos žvilgsniu.

„Brangieji, ši viltis dega ir šiandien. Ją turime perimti ir ypač perduoti jauniems žmonėms vilties ženklus pagal savo pašaukimą, kaip kunigai ar vienuoliai, vienuolės. Mes – vilties ženklas. Turime spinduliuoti viltimi!“, – dalijosi paraginimais arkivyskupas K. Kėvalas Sielovados ir pasišventimo dieną Šilinėse, primindamas sesėms ir broliams nuostabų Dievo išsirinkimą būti Jo bendradarbiais.

Atgailos aktas už atminties ir kalčių išgydymą

Vakaro Eucharistijoje Šiluvos aikštėje, be įprasto Gailesčio akto, po vyskupo Sauliaus Bužausko sakytos homilijos bei Tikėjimo išpažinimo, arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kaip Kauno arkivyskupas, meldė Viešpatį prašydamas atleidimo už Kauno arkivyskupijos bendruomenės nuodėmes.

Atgailos aktas apėmė kaltes, padarytas septyniose srityse; po kiekvienos iš jų kalčių viešo išvardijimo arkivyskupas išsakė atsiprašymo ir išgydymo maldavimus priešais Kryžių

Atgailos liturgijai vadovavęs kunigas Artūras Kazlauskas skaitė atmintį atgaivinančias nuodėmes, kuriomis žeidėme Viešpatį netikėjimu, netinkamu liudijimu, neištikimybe darėme žalą savo broliams ir seserims, sėjome neteisingumą, šmeižtus, skriaudėme silpnesnius, apleistus, vienišus savo bendruomenių narius ar kitų tautybių, įskaitant žydų tautą, kultūrų, tikėjimų žmones; nusikaltome žmogaus gyvybei ar kūrinijai, piktnaudžiavome galia ir valdžia, naudojome visokio pobūdžio smurtą prieš kitus, ypač vaikus, pažeidžiamus asmenis ir kt.

Į maldą priklaupiant buvo pakviesti visi vakaro Eucharistijos dalyviai, o šio Atgailos akto liturgija užbaigta arkivyskupo atliktu Šventojo Kryžiaus pabučiavimu.

Šiam Jubiliejaus Atgailos aktui pasirinkta Šiluva, nes ji paženklinta ypatingu Dievo, Mergelės Marijos artumu, yra išgydymui, sugrįžimui prie Dievo tarnaujanti šventovė.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

by Silvija Čižaitė

Šiluvos atlaidų vilties piligrimės – Bažnyčios bendruomenės

Rugsėjo 6-ąją, pirmąją didžiųjų atlaidų dieną, Šiluvoje buvo pasveikintos Bažnyčios bendruomenės – Jubiliejaus metų vilties piligrimės. Dauguma jų buvo galima atpažinti – bendruomenių nariai buvo pasipuošę savo simbolika, o skiriamasis jų bruožas buvo džiaugsmas kartu keliauti, melstis, švęsti.

Gausiausiu būriu (net 200 piligrimų) atvyko Gyvojo Rožinio bendruomenė (ypač gyvuojanti Panevėžio vyskupijoje), „Tikėjimas ir Šviesa“, jungianti proto negalią turinčius asmenis bei artimuosius, jau 16-metus Kauno arkivyskupijoje veikianti Šiluvos draugija (tądien susitikusi ir savo metiniame susirinkime), sutuoktinius vienijančios Kanos ir Nazareto šeimų bendruomenės, charizminės, misijinės bendruomenės „Neokatechumenato kelias“, „Gyvybės medis“, „Naujoji Sandora“, „Gailestingumo versmė“, „Jono Pauliaus II piligrimai“ bei kitos bendruomenės. Jau pačią pirmą Šilinių dieną Šiluvą aplankė piligrimai iš atokesnių miestų (Klaipėdos, Marijampolės ir kitų).

„Švęsime Eucharistiją – Dievo darbą mumyse“, – prieš vidudienį maldininkus aikštėje pasveikino gerai pažįstamas balsas – vyriausiojo atlaidų ceremonijarijaus kunigo Artūro Kazlausko, kuris daugybę metų gyvu žodžiu sutinka žmones, sutelkia aikštę maldos bendrystei, vadovauja Loreto Dievo Motinos litanijai.

Koncelebruojančius kunigus, tarp jų ir bendruomenių kapelionus, visas Bažnyčios bendruomenes rugsėjo 6-osios iškilmingoje Eucharistijoje džiugiai pasveikino Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas bei liturgijai vadovavęs Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Evangeliją pagal Matą – pasakojimą apie Jėzaus giminaičius (12, 46–50) – paskelbė diakonas Mantas Mileris SJ, kuris rugsėjo pabaigoje jau priims Kunigystės šventimus.

Tarsi bičiulišką pasikalbėjimą homiliją pasakė vyskupas L. Vodopjanovas, be kita, atkreipdamas dėmesį, kaip žmonės plūsdavo prie Jėzaus, norėdavo pasiklausyti Jo žodžių, būti išgydyti. Toks dabar stokojamas Dievo alkis buvo stipriai jaučiamas vos tik atgavus Nepriklausomybę Lietuvoje – pasak vyskupo Lino, broliai pranciškonai tuomet pamokslaudavo net turguje!

Bendruomenėms homilijoje buvo priminta, jog jų gyvybingumas priklauso nuo gyvos Dievo žodžio klausymo patirties, nuo kartu švenčiamos Komunijos.

„Kaip svarbu bendruomenėms turėti budrią širdį, nes piktasis nemiega. Visada norės tuo šaukštu deguto, kaip sako patarlė, statinę medaus pagadinti“, – kalbėjo vysk. L. Vodopjanovas apie budėjimą dėl Jėzaus, įveikiant pagundas nesusirinkti, nesusitelkti, nesimelsti kartu.

Ne tik bendruomenėms, bet ir visiems nuskambėjo paraginimas eiti į „communio“ (lot.) – susivienijimą, bendrystę. Tikinčiajam neužtenka televizijos ar radijo transliacijų.

„Bažnyčios šiandien neturėtų sutalpinti žmonių“, – sakė vyskupas L. Vodopjanovas, turėdamas galvoje gana didelį ypač pagyvenusių žmonių skaičių Lietuvoje. Jie visi pakviesti jau dabar, neatidėliojant kilti ir keliauti į bažnyčias, eiti į jos bendruomenes, dalytis bendryste.

Džiugiai švęsti Eucharistiją padėjo giedojimui susibūręs Kauno jaunimas, vadovaujamas Gusto Kuskevičiaus. Bendruomenių atstovai dalyvavo liturgijoje skaitydami skaitinius, nešdami atnašas, skelbdami visuotinius maldavimus, tarp jų ir svarbiausią savo prašymą – padėti būti meilės ir vilties šaltiniu Bažnyčioje.

Liturgijos pabaigoje arkivyskupas K. Kėvalas padėkojo visiems už atvykimą į Šiluvą, kurią ganytojas mėgsta pavadinti „tikėjimo tėviške“, kur žmonių širdys po Marijos apsireiškimo vėl užsidegė garbinti Viešpatį. Visi pakviesti ilgėliau pasibūti Šiluvoje, priimti visus šių atlaidų bendrystės pasiūlymus apsilankant palapinėse, Carito kiemelyje ir kt.

Piligrimams visapusiškai (maldos, atgailos bei kitais aktualiais tekstais) pasitarnauja atlaidų knygelė, kurią, kasmet atnaujinamą, Kauno arkivyskupijos kurija drauge su „Magnificat leidinių“ leidykla išleido jau šeštosioms Šilinėms.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

by Silvija Čižaitė