Šv. Tomo šventė teikia daug paguodos visiems mums, kovojantiems su tikėjimu. Kiek kartų abejojome Dievu – ne tik Jo meile ir rūpesčiu mumis, bet ir pačiu Jo egzistavimu? Kartais susimąstome, ar Jėzus tikrai prisikėlė, kaip moko mūsų tikėjimas. Kaip ir Tomas, mes patys nematėme Prisikėlusio Viešpaties. Todėl, kaip ir Tomas, sakome tą patį: „Jei nepamatysiu skylių, kurias vinys padarė Jo rankose, ir neįkišiu piršto į tas skyles, ir jei negaliu įkišti rankos į Jo šoną, atsisakau tikėti.“

Kai kurie iš mūsų galime jaustis kalti, kad ne tik tikime Viešpačiu. Vis dėlto Tomas primena mums, kad turime būti nuoširdūs savo tikėjime. Nors daugelis iš mūsų kiekvieną sekmadienį skelbiame ir kartojame savo Tikėjimo išpažinimą, nedaugelis iš tikrųjų suprantame, ką išsakome, ar net galvojame apie tai, ką išpažįstame. Mes tiesiog atliekame ritualą sekmadienį po sekmadienio. Mes apsimetame tikintys net Eucharistija, nors mūsų tikėjimo ja laipsnis skiriasi. Priešingu atveju būtume radikaliai pasikeitę ir parodytume gilią pagarbą savo Viešpaties akivaizdai. Kadangi nemažai mūsų priima Eucharistiją paviršutiniškai, nežinodami ir nesuprasdami, ką iš tikrųjų priimame. Jei tikrai tai darytume, tai, kaip Tomas, prieš Eucharistiją sakytume: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Iš tiesų Tomas mus patikina, kad Viešpats keliauja su mumis mūsų nuoširdžiose ir sąžiningose ​​abejonėse. Tomui nuoširdžiai buvo sunku tikėti mūsų Viešpaties prisikėlimu, nors anksčiau jis pats pasakė savo bendramoksliams: „Eikime ir mes, kad mirtume su juo“ (Jn 11, 16). Kaip žmogus, taip pasiruošęs mirti už Jėzų, galėtų nepriimti Jo mirties, kai ji atėjo? Tai geras priminimas mums visiems: sakyti yra viena, o gyventi – visai kas kita. Gerais laikais mes duodame meilės ir ištikimybės pažadus savo sutuoktiniui – geruoju ar bloguoju, ligoje ir sveikatoje, visomis savo gyvenimo dienomis. Tačiau kai kalbama apie santuokos išgyvenimą kasdieniame gyvenime, tai visai kas kita. Tomą taip pribloškė mūsų Viešpaties mirtis, kad jis negalėjo įveikti savo sielvarto.

Antra Tomo padaryta klaida buvo ta, kad liūdnas jis pasitraukė iš bendruomenės. Mes taip pat dažnai darome. Kai patiriame nesėkmę gyvenime, kai padarome didelę klaidą arba susiduriame su tragišku įvykiu savo ar savo artimųjų gyvenime, mes pasitraukiame iš bendruomenės. Paskęstame savo liūdesyje ir sielvarte. Kai taip nutinka, mes labiau užsisklendžiame savyje, laižomės žaizdas ir augame apmaudėjime bei neviltyje. Ką turėtume daryti, o ką Tomas turėjo daryti, tai rasti stiprybės ir palaikymo bendruomenėje. Tačiau jis to nepadarė. „Tomo, vadinamo dvyniu, kuris buvo vienas iš Dvylikos, nebuvo su mokiniais, kai atėjo Jėzus.“

Tačiau toks yra ir gyvenimas. Dievas yra kantrus su mumis, kai augame tikėjime. Dvasiniame augime yra dinamiškumo; neturime pamiršti, kad mūsų tikėjimas Dievu, kaip ir bet kokie santykiai, yra dinamiškas. Vienomis dienomis jis auga; kitomis dienomis jis išlieka gana sustingęs; o kartais mes žengiame atgal. Mūsų tikėjimas juda aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn. Tikėjimas nėra tai, ką mes užsitikriname kartą ir visiems laikams. Būtent tada, kai laikome savo tikėjimą Dievu ar santykius su artimaisiais savaime suprantamais dalykais, mūsų meilė blėsta, o mūsų sąjunga silpnėja. Nustojame dalytis savo mintimis ir jausmais. Galiausiai pradedame vienas kitą nesuprasti, ginčijamės, o santykiai perauga į įtarumą ir apmaudą. Tai gali lemti sprendimą atnaujinti santykius arba visišką jų nutraukimą. Taip yra ir su mūsų tikėjimu Dievu.

Tomo atveju, tikėjimas pasirodė vėlai. Jis manė, kad jo tikėjimas Viešpačiu yra nenuilstamas, tačiau jo klydimas paaiškėjo, kai jo tikėjimą išbandė Mokytojo mirtis. Vis dėlto jis įsidrąsino, grįžo į apaštalų bendruomenę ir metė pirštinę, sakydamas: „Jei nepamatysiu skylių, kurias vinys padarė jo rankose, ir neįkišiu piršto į jų padarytas skyles, ir jei neįkišiu rankos į jo šoną, netikiu.“ Kai Viešpats jam pasirodė, jis radikaliai pasikeitė. Jis neleido savo skepticizmui sutrukdyti jam atsiverti mūsų Viešpačiui. Evangelijoje niekada nesakoma, kad Tomas tiesiogine prasme palietė mūsų Viešpaties žaizdas, jau nekalbant apie tai, kad jis įkišo ranką į jo šoną. Neliesdamas mūsų Viešpaties kūno, Tomas iš karto sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Dar kartą matome tikėjimo progresą. Iš netikėjimo būsenos jis peržengė vien tikėjimo, kad Jėzus buvo prikeltas iš numirusių ribas. Jo tikėjimas dabar gerokai pranoko kitų apaštalų tikėjimą, nes Tomas išpažino visos Bažnyčios tikėjimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tai įsitikinimas, prie kurio Bažnyčiai prireikė laiko. Ankstyvoji Bažnyčia visada tikėjo, kad Jėzus yra Viešpats, bet išpažinti Jį kaip Dievą buvo atsargus ir laipsniškas vystymasis dėl monoteizmo. Tačiau Tomas jau suformulavo Bažnyčios tikėjimo esmę, teigdamas, kad Jėzus yra Viešpats ir Dievas. Tai išpažino Petras, nors ir nežinodamas savo žodžių gelmės ir visos prasmės, kai jis pareiškė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16).

Tačiau Tomo išpažinimas, kad Jėzus yra Viešpats ir Dievas, nebuvo pakankamas Viešpačiui. Jis laukė tų, kurie įtikės per apaštalų ir mokinių, kurie Jį matė, liudijimą. Jėzus jam tarė: „Tu tiki, nes gali mane matyti. Palaiminti, kurie nematė ir tiki.“ Tai sakydamas, Jėzus pakeitė tai, ką dauguma iš mūsų linkę manyti: kad tikėjimo procesas yra pamatyti, o tada tikėti. Tačiau Viešpats sako, kad tikėti taip pat reiškia matyti. Iš tiesų, tikėjimas mato daugiau. Geras pavyzdys yra apaštalai: visi jie Jį matė, bet tik Tomas išpažino, kad Jėzus yra Viešpats ir Dievas. Taigi, vien tai, kad matome Prisikėlusį Viešpatį, dar nereiškia, kad mūsų tikėjimas bus stiprus. Daugelis matė stebuklus, tačiau jų tikėjimas lieka silpnas ir trapus.

Galiausiai mūsų tikėjimas Jėzumi priklauso nuo apaštalų tikėjimo ir liudijimo. Šv. Paulius rašė: „Jūs esate dalis pastato, kurio pamatai – apaštalai ir pranašai, o kertinis akmuo – pats Kristus Jėzus.“ Mūsų tikėjimas Bažnyčia ir Magisteriumu grindžiamas tuo, kad Viešpats pastatė savo Bažnyčią ant Petro tikėjimo uolos (Mt 16, 16–19). Mūsų tikėjimas kyla iš apaštalų Bažnyčios. To paties tikėjimo Jėzumi kaip gyvojo Dievo Sūnumi, perduoto mums apaštalų ir jų įpėdinių, turime laikytis ir šiandien. Tikėdami, kad Jėzus yra gyvojo Dievo Sūnus, mes įgisime Jo pažadus. Todėl turime mokytis iš Tomo klaidos ir niekada nesiekti augimo savo tikėjime atskirai nuo Bažnyčios. Juk Paulius mums primena: „Jūs jau nebesate ateiviai ar svetimšaliai, bet esate piliečiai kaip ir visi šventieji, ir Dievo namiškiai.“ Tad vieninkimės su Juo, kad „visi ant jo augtų į vieną šventą šventyklą Viešpatyje, kur gyvena Dievas Dvasioje“.

Kun. Žilvinas Zinkevičius