Vilties diena Šiluvoje
Gegužės 26 - oji Vilties diena Šiluvoje. Melsimės fizinio ir dvasinio išgijimo Šiluvos Dievo Motinos Ligonių Sveikatos užtarimu.
12.00 Šv. Mišios. Po jų asmeninis kunigų palaiminimas (Bazilikoje)
17.30 Rožinio malda
18.00 Šv. Mišios (Bazilikoje)
Po 18.00 šv. Mišių adoracija ir vidinio gydymo pamaldos. Joms vadovauja kun. Mindaugas Malinauskas Sj
Svarba sustoti arba kaip prakalbinti širdį
Gegužės 13-ąją – Mergelės Marijos dieną Šiluvoje įvyks arkivyskupo Liongino Virbalo SJ knygos „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“ pristatymas. Neabejotina, jog tai knyga, kuri prakalbina širdį, padeda tarsi kitu žvilgsniu išvysti Evangeliją. Tačiau kelio pradžia – socialiniame tinkle, sekmadienio komentarų pavidalu. Apie knygą, apie vertingus sustojimus bei apie tai, kaip visgi geriausia būtų skaityti tokio formato meditacijas, su knygos autoriumi kalbasi Šiluvos piligrimų centro vadovė Silvija Čižaitė-Rudokienė.
S. Č.-R.: Stabtelėti bent sekmadienį. Kvietimu nebėgti pradėjote nuo socialinių tinklų auditorijos, kuri, rodos, yra daugiausia beprasmiškai judanti. Ar pavyko prisibelsti į vartotojų širdis?
L. V.: Kokia palaima, kai gali nors truputį pabūti ramiai, niekur neskubėti, pasidžiaugti regimu vaizdu ar pajusti momentą, kurį gyveni. Ir kaip gera, kai stabtelėjimas susijungia su gilesniu žvilgsniu, susimąstymu, Evangelijos eilutės atidžiu skaitymu. Tikriausiai visi tam pritartų, bet... kaip sunku sustoti. Mums visada reikia „rasti laiko“, net ir momentams, kai norime neskubėti. Bet sekmadienio, o taip pat maldos stabtelėjimas nėra dar vienas punktas eilinių užduočių ir bėgimo kalendoriuje. Tai kitoks laikas, leidžiantis nauju žvilgsniu pamatyti visus darbus bei skubėjimus, visą savo gyvenimą. Rašydamas sekmadienių Evangelijų apmąstymus Facebook paskyroje norėjau skaitytojus pakviesti taip stabtelėti, o ne vien bėgti per nesibaigiančias naujienas, dažnai tokias bereikšmes. Gal skaitytojų ir nebuvo labai daug – keli šimtai ar keli tūkstančiai, bet tai ne tiek svarbu. Džiugu, kad tie tekstai žmones prakalbino, pakvietė pačius pagalvoti, davė naują impulsą sekmadieniui, o gal ir savaitei.
S. Č.-R.: Rašyti ir kalbėti ilgainiui galima išmokti, tačiau rašyti koncentruotai yra savotiškas menas. Kaip pavyko susidoroti su šiuo uždaviniu?
L. V.: Nesiekiau rašyti nei ilgai, nei trumpai, o tiesiog išreikšti žodžiais atėjusią mintį, tai, kas man pačiam skaitant ir apmąstant Evangeliją atsivėrė naujai, atrodė reikšminga. Man patinka skaityti trumpus, svarius tekstus, kurie „užveda ant kelio“, t. y. pažadina mano paties mintis. Ilgi ir išsamūs Šventojo Rašto komentarai, egzegezės veikalai labiau tinka studijoms, gilesniam ir įvairiapusiam pažinimui. Juos atsiverčiu, kai noriu geriau suprasti kokią nors neaiškią ar labiau sudominusią Biblijos eilutę. Be to, socialiniuose tinkluose žmonės nelinkę skaityti ilgų straipsnių. Galvojau, kad ir knyga bus visai plonutė, nes tekstai neatrodė ilgi, bet kai juos perkėlėme ant popieriaus, pasirodė, kad nėra taip mažai.
S. Č.R.: 3-eji metai – tiek laiko truko stabtelėjimų kūrybinis procesas. Šiandienos skubos pasaulyje tai išties ilgas laiko tarpas, tad kas padėjo išlaikyti ritmą, neatsisakyti idėjos ir kalbėti su žmonėmis, kurie, net nėra aišku, ar tikrai skaito? Juk patiktukų skaičius ne visada yra adekvatus rodiklis.
L. V.: Pradžioje planavau parašyti apmąstymus tik gavėnios sekmadienių Evangelijoms – tai visai neilgas laikas. Atėjus Velykoms atrodė, kad prasminga būtų tęsti toliau. Žinojau, kad žmonės skaito, todėl apsisprendžiau bet kokiu atveju kiekvieną šeštadienį įdėti tuos tekstus. Kartais reikėdavo pasiruošti iš anksto, pvz., kai išvykdavau į ilgesnę kelionę, kur nebuvo kada ramiai mąstyti. Prabėgus metams pagalvojau, kad reikia tęsti per visą trejų metų liturgijos skaitinių ciklą, kai sekmadieniais yra skaitoma vis kita Evangelijos ištrauka. O kai pasiryžti, tenka ir ištesėti. Nemažai kas skatino rašyti ir toliau, bet jaučiau, kad toks komentavimo būdas man jau išsemtas. Galvojau rašyti šiek tiek kitaip, bet naujos pareigos, kai tenka nuolat keliauti po įvairias šalis, nebepalieka tam laiko ir galimybių.
S. Č.-R.: Knygoje nemažai keliama klausimų, ir tai, be abejo, suponuoja meditaciją, asmeninius svarstymus, tačiau ar tikitės sulaukti atsakymų? Kokio rezonanso linkėtumėte knygai?
L. V.: Taip, sąmoningai palikau klausimus. Visų pirma tam, kad tekstai nebūtų „sukramtyti“, o skaitytojams beliktų tik perbėgti juos akimis ir... užmiršti. Juk dažniausiai būna būtent taip?! Norėjau ir noriu, kad patys skaitytojai galvotų, ieškotų atsakymų, mąstytų. Niekas neverčia sutikti su tuo, kas parašyta. Tai mano asmeninės mintys. Dievo žodis kiekvieną prakalbina savaip; net tas pats tekstas, skaitomas po kurio laiko, jau kitaip nuskamba, atskleidžia kitus akcentus. Kartais ir aš pats neturėjau atsakymų, taigi dalinausi klausimais. Visi esame kelyje, tikėjimo kelyje. Nėra taip, kad vieni viską žinotų ir tarsi nuo kokio kalno ar bokšto reguliuotų kitų judėjimą. Visi einame kartu padėdami vieni kitiems, dalindamiesi savo žiniomis, patirtimi, paskatindami ir palaikydami vieni kitus.
S. Č.-R.: Kalbėti širdžiai, o ne protui – tai reikalaujanti ne tik išsilavinimo, tačiau visokeriopos brandos žingsnis. Ar buvo sunku sutramdyti racionalųjį mokslo protą? Ar tai netapo ir savotiška Jūsų širdies kelione?
L.V.: Gyvename, meldžiamės, skaitome Šventąjį Raštą tokie, kokie esame. Įsijungia ir protas, ir jausmai, ir valia. Šv. Ignacas Lojola Dvasinėse pratybose, aprašydamas, kaip atlikti meditaciją, kviečia naudoti atmintį, vaizduotę, protą, išsakyti savo giliausius troškimus ir tiesiog kalbėtis apie visa tai su Kristumi. Apmąstydamas Evangelijos ištraukas kasdien pasilikdavau su tekstu. Kartais visą savaitę jis būdavo kaip užrakintas – jokios minties, jokios įžvalgos. Kitą dieną vėl išlieki su juo – juk malda nėra vien gražios mintys, o paprastas buvimas, širdį keliant į Viešpatį, kaip pasakytų šv. Teresė. Labai dažnai ieškodavau sąsajų su kitomis Šventojo Rašto vietomis. Tai geras būdas suprasti Dievo žodį, kuris nėra atskirų citatų ar net pasakojimų rinkinys, o skirtas prakalbinti žmogui, atskleisti pačiai svarbiausiai Dievo žiniai – jo meilei ir rūpesčiui žmogumi. Kai galvoju apie praėjusį laiką, gal svarbiausia tai ir yra. Širdies kelionė tikrai įvyko, nes atidus Šventojo Rašto skaitymas ir apmąstymas, buvimas maldoje negali nepalikti pėdsako gyvenime, bet dar nežinau, kaip ją apibūdinti.
S. Č.-R.: Kaip rekomenduotumėte skaityti šią knygą? Ar kaip autorius įsivaizduojate, koks būtų tinkamiausias jos skaitymo metodas? Kas sekmadienį? Kasdien? Ištiktiems negandų ar džiaugsmų? Pagal liturginį kalendorių?
L. V.: Skaityti reikia taip, kaip skaitosi. Kaip ir melstis reikia taip, kaip pajėgi. Šią knygą taip pat galima įvairiai atsiversti. Pvz., kas sekmadienį, nes joje skaitytojas atras sekmadienio Evangeliją ir jos apmąstymą. Bet galima imti po vieną meditaciją kiekvieną dieną ir taip tęsti iki paskutinio puslapio. Ko nereikėtų daryti – tai vienu ypu ją perversti. Tegul visus, kurie skaitys, lydi šios knygos žodžiai, o dar svarbiau – į mus prabylantis Dievo Žodis.
Arkivyskupo Liongino Virbalo SJ knygos „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“ pristatymas įvyks gegužės 13 d. 14 val. Šiluvos piligrimų centre. Kviečiame susitikti su knygos autoriumi ir drauge trumpam stabtelėti.
Šiluvos piligrimų centro informacija
Šiluvoje skaitome. „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“
Šiluvoje skaitome
Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ
„Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“
Gegužės mėnesį Šiluvoje skaitome naujausią arkivyskupo Liongino Virbalo SJ knygą „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“, kurios pristatymas įvyks gegužės 13-ąją, gausiems piligrimų būriams besilankant Šiluvoje, 14.00 val. Šiluvos piligrimų centre. Knygos pristatyme dalyvaus ir autorius.
Stabtelėti šiandienos skubos pasaulyje yra privilegija, dažnai gana didelė. Juk ne tik dirbame vedini pareigos jausmo, tačiau didžioji dalis gyvenimo kartais rodos yra įrėminta pareigos sampratos – reikia būti socialiu, reikia būti populiariu, reikia turėti vienokį ar kitokį daiktą ir tas „reikia“ persisunkia net į tokias, rodos, širdžiai priklausančias sferas kaip namai, šeima, tikėjimas. Pareigos vedini galime vienaip ar kitaip auginti vaikus, o tikėjimo kelionėje ateiti į bažnyčią, skaityti šv. Raštą. Būtent šį pareigos šydą tarsi įskelia „Sekmadienio stabtelėjimai“. Išties, tai knyga skirta ne tiek proto mankštai, kiek širdies ir jausmų atskleidimui, jog ne tik racionalus protas valdo pasaulį, nes gyvenimas vadovaujantis tik racionaliu protu tampa prėskas. Todėl autorius siūlo ne tiek skaityti Evangeliją, kiek ją išgyventi, patirti per šiandienos žmogaus kasdienybės prizmę. Per tai, kaip kelių tūkstančių metų raštas išlieka universalus, nes jis ne tik moko, jis kalba kiekvienam skaitančiam, kuris, galbūt, dar tik pradėjo savo tikėjimo kelionę, gal yra pažengęs tikintysis, o gal, tiesiog, trokšta kažko, kas suvirpina sielą.
Įdomios ir knygos skaitymo galimybės. Galima skaityti nuosekliai, it kasdienių pamokymų rinkinį, o galima suskirstyti į sekmadienius ir kaskart akimirkai stabtelėti ne tik pažįstant šv. Raštą, kiek išgyvenant akimirką. Neabejotina, jog tai knyga, kuri liks kaip ir savotiškas laikmečio liudininkas, joje rasime mintis sietinas su pandemija, skausmingais mūsų laikmečio atributais. Tad kaip šv. Raštą gali jausti XXI a. žmogus? Kokios kasdienės būties mintys slypį Evangelijoje? Kaip galėtume melstis? Arba tiesiog panirti į prasmingą akimirkų meditaciją, jog gyvenime veiktume ne tik vedini racionalaus „reikia“, tačiau ir širdies balso. Apie tai ir yra L. Virbalo knyga. „Ko išėjote pamatyti?“ – klausia Jėzus, kalbėdamas apie Joną Krikštytoją. Žmonės nematė nieko įspūdingo. Jonas buvo neturtingas ir jokios padėties visuomenėje neužimantis žmogus. Veikiau kažkoks griežtai pamokslaujantis marginalas. Bet jame matė pranašą. Švelniais drabužiais vilkintis ir karaliaus rūmuose įtakingų draugų turintis žmogus galėjo būti savo laikmečio „influenceriu“, bet ne pranašu. Kokia turėtų būti Bažnyčia šiandien, kad atliktum pranašišką vaidmenį? Lingavimas pavėjui, švelnūs drabužiai ir karališki rūmai nebūdingi pranašams nei senovėje, nei dabar. Pranašas – tas, kuris tiesia kelią ne sau, o Tam, kuris turi ateiti (p.6). Arkivyskupo Liongino Virbalo SJ knygos „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“ pristatymas įvyks gegužės 13 d. 14.00 val. Šiluvos piligrimų centre.
Silvija Čižaitė-Rudokienė
Šiluvos piligrimų centro informacija
Piligrimų centro darbo bei Šv. Mišių laiko pasikeitimai
Šviesėjant ir šylant dienoms šiek tiek permainų Šiluvoje.
Nuo gegužės 1 d. keičiasi Šiluvos piligrimų centro darbo laikas. Laukiame jūsų nuo antradienio iki sekmadienio ilgesnėmis darbo valandomis- nuo 10.00 iki 18.00, o sekmadieniais iki 16.00
Taip pat grįžta vakarinės 18.00 šv. Mišios apsireiškimo koplyčioje.
Laukiame atvykstant!
Ark. Liongino Virbalo SJ knygos „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“ pristatymas
(Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ)
Marijos diena Šiluvoje
Gegužės 13-ąją dieną kviečiame drauge susitikti Šiluvoje.
Visa 13-osios dienos programa:
7.00 val. Šv. Mišios (Bazilikoje)
8.00 val. Šv. Mišios (Apsireiškimo koplyčioje)
9.00 val. Šv. Mišios (Apsireiškimo koplyčioje)
10.00 val. Šv. Mišios (Bazilikoje)
10.45 val. Švč. Sakramento adoracija (Bazilikoje)
11.00 val. Katechezė. Violeta Vitkauskienė, “Pasaulio taika prasideda šeimoje” (Bazilikoje)
11.30 val. Rožinio malda ir Mergelės Marijos litanija (Bazilikoje)
12.00 val. Pagrindinės šv. Mišios, vadovauja vysk. Saulius Bužauskas (Bazilikoje)
14.00 val. Arkivyskupo Liongino Virbalo SJ knygos „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“ pristatymas (Piligrimų centre)
Išvakarėse nuo 22 valandos Švenčiausiojo Sakramento Adoracija.
Visą naktį vyksta budėjimas ir maldos iki 7 val ryto.
Šiluvos šventovė – geresnės akys matyti
Šventoji Dvasia, anot Johno Polkinghorno (1930-2021) – vieno garsiausių Jungtinės Karalystės fiziko, teologo ir Anglijos bažnyčios kunigo, teigimu veikia kaip subtilus ir kantrus grynos informacijos inkliuzas į žmogaus ir žmonijos sąmonę. Vienas iš Trivienio Dievo asmenų, Šventoji Dvasia yra tai, kas įkvepia ir nebyliai veda, bet niekada nesikiša į laisvą žmogaus apsisprendimą ar į jo pasirinkimų priėmimo procesą.
Tad laisvas žmogaus pasirinkimas sukūrė kultūrą, ši – civilizaciją, o civilizacija tapo savotiška regykla, iš kurios galime stebėti pavienius savo pačių sukurtus daiktus, jais gėrėtis arba bodėtis, įprasminti kaip paveldą ar atmesti kaip klaidas. Postmoderniame pasaulyje stebėtojo įtaką galima prilyginti vos ne kūrėjo įtakai. Čia galime prisiminti puikų architektą, vizionierių, bet vis tik postmodernizmo epochos bruožus pilnai įkūnijantį Lucieną Kroll‘į. L. Kroll‘is sako, jog užbaigti architektūrą yra ne kieno kito o suvokėjo reikalas ir prerogatyva. Todėl architektas kuria griaučius, o gyventojas apipavidalina.
Puiki idėja, juoba net ir progresyvieji roterdamiečiai atsisakė gyventi Kroll‘io amžininko Pieto Blomo projektuotuose garsiuosiuose kubiniuose namuose. Tačiau su lyg suvokimo architektūroje ir kultūroje išaukštinimu, paradoksaliai mes netenkame galimybės mūsų realiame pasaulyje stebėti, tai ką galėtume įvardinti kaip slėpiniu. Mes norime visos informacijos, kad patenkintume savo akis, bet deja – remdamiesi informacija ateinančia išskirtinai per regą – pravėrę langą ir pro jį pažvelgę, mes matysime, jog mūsų brangioji Žemės planeta yra... plokščia.
Čia, Polkinghorno Šventos Dvasios, kaip ypatingu būdu subtilios, informacijos dovana žmogui kaip niekada yra aktuali. Tik tuomet, kai mes pasirenkame stebėti objektą taip, kad dalis jo būtų paslėpta, mes iš tiesų galime pramatyti jo kvintesenciją bei praplėsti semantiką. Būtent informacijos apie aplinką trūkumas katalizuoja naujus elektrinius impulsus smegenyse. Būsiu drąsus: žmonės sukūrė tai, ką mes dabar vadiname kalba vien dėl tos
priežasties, kad jiems trūko itin daug žinių apie tai, kaip veikia jų gyvenamoji aplinka.
..........................................................................................................................................
Stoviu Šiluvos Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje. Kairysis altorius. Pačiame viršuje, virš altoriaus frontono vaizduojama scena iš Senojo Testamento, kuomet Jokūbo sūnūs parduoda jauniausiąjį savo brolį Juozapą į vergiją. Žemiau šios scenos – Juozapo ir Marijos sužadėtuvių scena, kurią laimina žydų kunigas, o pačioje apačioje – Šventosios Šeimynos paveikslas: Jėzus, būdamas dvylikos metų amžiaus, atrandamas Jeruzalės šventykloje.
Visas šias scenas jungia marginalusis aspektas: vienokiu ar kitokiu būtų atmestieji, tie, kurie toli gražu nėra galios pozicijoje ir tradicijos hegemonijoje (Juozapas jauniausias ir jo pardavimas pradeda seką, kuri: a) išgelbės civilizaciją nuo bado; b) sukurs prielaidas žemiškajam Jėzaus atėjimui; Sužieduotuvės – kurių pagal ST tradiciją būti negalėtų ir Jėzus būdamas 12 – os, t.y. neįžengęs į religinio gyvenimo amžių dėsto šventykloje rabinams ir iš anksto byloja apie krikščionybės steigimą).
Tačiau be nuostabaus ikonografinio siužeto ir jo turtingos semantikos, mes matome Juozapo pardavimo sceną ne pilnai. Ji tiek vizualiai, tiek ir ikonografiškai yra paslėpta nuo suvokėjo. Žiūrėsi į kompoziciją iš arti – nesimatys pilno vaizdo dėl altoriaus aukščio. Paeisi toliau – kompozicija atsivers pilniau, bet nematysi svarbių detalių. Kaip ir minėta, Juozapo pardavimas pradeda seką, kurios vystymasis nulems istorijoje steigiamą krikščionybę. Tačiau ikonografinės programos autoriai – vyskupai ir menininkas Tomas Podgaiskis tikriausiai ne tiesiogiai vadovaujasi Benedikto de Spinozos žodžiais: jei nori pažinti reiškinio esmę – turi kiaurai matyti jo atsiradimo priežastines aplinkybes. O tai, anot Spinozos, žmogui yra neįmanoma.
Tad ir čia žmogus pilnai nemato inicijuojančio siužeto, bet žino jį tokiu – steigiančiu, esant. Galop tik Dievas turi galias matyti pro daiktus bei reiškinius, o žmogus – ne dėl nusižeminimo ar perdėto kuklumo, bet dėl siekio kada nors matyti Dievo akimis – apriboja savo matymo lauką. Skulptūrinę grupę iškeliame taip, kad ją geriau matytų Dievas, o ne mes patys.
..........................................................................................................................................
Tikiu, jog gera urbanistika veikiau atsitinka, o ne yra sukuriama. Gal ir klystu, bet manau, jog iš esmės gerai urbanistikai atsirasti niekada nepakanka vieno laikotarpio – sakyčiau reikia kelių žmogaus kartų darbo ir kūrybos, na ir dar truputėlį to atsitiktinumo, to Šventosios Dvasios įlieto subtilaus žinojimo.
Vos tik užbaigus genialiojo A. Vivulskio Marijos Apsireiškimo koplyčios šedevrą kilo mintis, jog bažnyčia ir koplyčia turi būti sujungtos aikšte, kurioje galėtų rinktis čia gausiai atvykstantys piligrimai. Tačiau aikštės vizija taip ir netapo realybe iki maždaug 2007 metų kuomet pagal architekto G. Natkevičiaus projektus buvo pastatyti Jono Pauliaus II piligrimų namai, Šiluvos piligrimų centro pastatas ir, išgriovus gyvenamųjų namų kvartalą, suformuota aikštė.
Ir tikrai, aikštė čia yra logiškas sprendimas. Ją suformavus pagaliau, Didžiųjų Šiluvos atlaidų metu, bažnyčia išeina į lauką ir savotiškai atkuria eschatoginį Naujosios Dangaus Jeruzalės provaizdį, kuris aprašytas Apreiškimo Jonui, paskutinėje iš daugelio Biblijos, knygų. Esą galutinio Dangiškojo miesto urbanistika bus įrėminta ne šventyklos pastato, o paties Dievo būties tame mieste. Todėl Šiluvos aikštė bent urbanistinio įvykio akimirkomis įkūnija tai, ko siekė jėzuitų vienuoliai projektuodami i miestus naujajame pasaulyje – sukurti pašventintą bendruomenę, kuri pati ir būtų gyvoji Dievo bažnyčia.
Tačiau... Dėl įvairiausių techninių kliūčių, G. Natkevičiaus aikštė, žmogiškoms akims lieka neužbaigta. Vakarinė kraštinė įgyja čia labai įdomią, įžambinės konfigūraciją, o pati kraštinė su koplyčia net nesiriboja. Norėdamas nuo bažnyčios nueiti iki koplyčios, suvokėjas bus pastatytas į itin nepatogią padėti: jis pateks į vadinamąjį butelio kakliuką ir paskutines dešimtis metrų iki Vivulskio genialaus kūrinio teks įveikti siauru ir nepatogiu šaligatviu. Čia Jėzus sako: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“. Mt 7. 12-14
Taigi, ar tai Šventosios Dvasios žinojimo inkliuzas, tiesa įdiegtas ne architektui, bet matyt godesnių sklypų savininkų pasirinkime neparduoti žemės? Juk ir Jėzaus steigiančios krikščionybę įvykių seka prasideda nuodėme – brolio pardavimu į vergiją, apie ką jau kalbėjome apibūdindami kairįjį barokinės bažnyčios altorių. Galbūt toks netobulas urbanistinis darinys atsiranda ne atsitiktinai, o yra gerai apgalvoto Dangaus mandato steigimo Šiluvoje dalis.
Įdomu, jog toks aikštės užbaigimas, tikriausiai visai nenoromis, bet sukuria tikrai unikalią urbanistinę konfigūraciją. Įsivaizduoju, jog po gerų 40 metų, ateities paveldo specialistai ir visokie menotyrininkai įžambiniuotą kraštinę paskelbs saugotina vertingąja savybe, ir tai atsitiks ne dėl Evangelijos pagal Matą tekste pacituotų Jėzaus žodžių.
Gyvenant hedonizmo epochoje labai svarbu tampa įsisąmoninti nepatogumo neišvengiamumą. XXI amžius, rodos, suka priešinga kryptimi ir skelbia visuotinį malonumo, patogumo, žaismingumo, unikalumo ir individualumo triumfą. Tik ar ilgam?
Taigi, Šiluvos aikštė buvo pramatyta prieš amžių, tačiau realybe tapo XXI amžiuje, ir tam užteko vienos žmonių kartos. Visgi, aikštė dar nebaigta ir labiausiai turbūt reikia kalbėti ne apie aikštės plokštumos formą ir jos nesujungtumą su koplyčia, o apie jos kraštinių tūrinės architektūros pastatais išbaigimą. Net ir praėjus geriems 15-ai metų po aikštės užbaigimo yra sunku vienareikšmiškai vertinti esamą rezultatą, bet jei šventovė ir per urbanistiką šiek tiek paslinks žmogaus ego į šoną – tai jau visai teigiama.
Kadangi tekstas pradėtas nuo suvokimo svarbos pabrėžimo mūsų laikais, čia norėtųsi prisiminti mokslininko, kunigo, jėzuito Pierre Teilhard de Chardin‘o mintį, jog visa kosmoso genezė yra skirta vienam tikslui: padaryti geresnes akis, akis kurios galėtų regėti Dievą ir regėti kaip Dievas.
Doc. dr. Kastytis Rudokas
Pabėgimai į Šiluvą: Dievas Žmogaus Sode
Pirmąjį gegužės savaitgalį – kviečiame paskutinį kartą iki rudens pabėgti į Šiluvą. Šįkart Šiluvos
piligrimų centras, Vilniaus Dominikonai ir Palendrių Šv. Benediktinų vienuolynas bei lektoriai kvies drauge
pažvelgti nuo Pradžios knygos lydintį sodo vaizdinį bei kaip jis skleidžiasi prieš mūsų akis.
Apgyvendinama Jono Pauliaus II namuose.
Kaina apsistojant dviviečiame kambaryje – 130 Eur žmogui.
Kaina apsistojant vienviečiame kambaryje – 155 Eur žmogui.
Į kainą įskaičiuota: apgyvendinimas, maitinimas tris kartus per dieną, kelionė iki Palendrių Šv. Benedikto
vienuolyno, paskaitos ir susitikimai. Į kainą neįskaičiuotas atvykimas iki vietos.
Būtina registracija iki balandžio 28 d. Vietų skaičius ribotas. Užsipildžius vietų skaičiui registracija
stabdoma anksčiai. Registracija – el. paštu info@siluva.lt. Daugiau informacijos www.siluva.lt ir
www.dominikonai.lt
Programa:
Gegužės 5 d.
18.00 val. Atvykimas ir registracija. Jono Pauliaus II piligrimų namuose
19.00 val. Vakarienė. Jono Pauliaus II piligrimų namuose
20.00 val. Ekskursija ir vakaro malda prie Stebuklingojo paveikslo
Gegužės 6 d.
9.00 val. Tylos malda. Jono Pauliaus II piligrimų namų koplyčioje
9.30 val. Pusryčiai. Jono Pauliaus II piligrimų namuose
10.30 val. doc. dr. Kastytis Rudokas paskaita „Miestas – sodas“. Šiluvos piligrimų centre
12.00 val. Pietūs. Jono Pauliaus II namuose
13.00 val. Renata Mikailionytė pasidalinimas „Apie augalą, žmogų ir Dievą“. Šiluvos piligrimų centre
14.00 val. Išvyka į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną. Vizitas ir praktinė paskaita
19.00 val. Vakarienė. Jono Pauliau II piligrimų namuose
20.00 val. Vakaro malda Apsireiškimo koplyčioje
Gegužės 7 d.
9.00 val. Tylos malda. Jono Pauliaus II namuose
9.30 val. Pusryčiai. Jono Pauliaus II namuose
10.30 val. T. Mindaugas Slapšinskas OP paskaita „Gyvybės medis už miesto varto“. Šiluvos piligrimų centre
12.00 val. Šv. Mišios Bazilikoje
13.00 val. Pietūs. Jono Pauliaus II namuose. Išvykimas
Marijos diena Šiluvoje
Balandžio 13-ąją dieną kviečiame drauge susitikti Šiluvoje.
Visa 13-osios dienos programa:
7.00 val. Šv. Mišios (Bazilikoje)
8.00 val. Šv. Mišios (Apsireiškimo koplyčioje)
9.00 val. Šv. Mišios (Apsireiškimo koplyčioje)
10.00 val. Šv. Mišios (Bazilikoje)
10.45 val. Švč. Sakramento adoracija (Bazilikoje)
11.00 val. Katechezė „Pašaukė mane“. Sako paskirtasis vyskupas Saulius Bužauskas (Bazilikoje)
11.30 val. Rožinio malda ir Mergelės Marijos litanija (Bazilikoje)
12.00 val. Pagrindinės šv. Mišios (Bazilikoje)
14.00 val. Knygos „Adelė. Slapta vaikų draugė“pristatymas su autorėmis seserimi Danguole Gervyte ir Jūrate Tamošiūnaite- Karašauskiene. (Piligrimų centre)
Išvakarėse nuo 22 valandos Švenčiausiojo Sakramento Adoracija.
Visą naktį vyksta budėjimas ir maldos iki 7 val ryto
Šiluvoje skaitome. „Adelė. Slapta vaikų draugė“
Iš pirmo žvilgsnio Danguolės Gervytės ir Jūratės Tamošiūnaitės – Karašauskienės parengta knyga „Adelė: slapta vaikų draugė“ yra skirta mokyklinio amžiaus skaitytojams, ypač šių laikų, kuriems vaizdas yra svarbiau nei žodinis tekstas, tačiau toks susidaręs įspūdis išnyksta, kuomet imame sekti autorių pasakojama Adelės istorija, kurią sudaro tobula žodžio ir vaizdo simbiozė. Šis leidinys yra maloni išimtis iš lietuviškosios hagiografinės raštijos, kuri dažnai balansuoja tarp sausos informacijos pateikimo ir lyriškos beskonybės. Autorių knygoje iškyla ne tik Adelės Dirsytės gyvenimo vaizdai, bet ir epochos žemėlapis. Per smulkias detales (kiekviena iš jų kruopščiai apgalvota, patikrinta ir būtina) atskleidžiama Tarpukario Lietuvos jaunosios kartos užsidegimas, sovietinės ir nacių okupacijos atnešamos negandos, Sibiro lagerių nužmoginantis siaubas ir smurtas.
Kaip Dievo Tarnaitės Adelės Dirsytės bylos vicepostulatorius, džiaugiuosi ir sveikinu kiekvieną iniciatyvą, siekiančią išgarsinti Adelės asmenį, tačiau ypač džiugu šiuo atveju, kuomet tenka pristatyti leidinį, kuris yra stiprus tiek menine prasme, tiek perteikiama žinia.
Kun. Robertas Urbonavičius
Knygos „Adelė. Slapta vaikų draugė“ pristatymas
Balandžio 14 d. 13 val. Šiluvos piligrimų centre
Dalyvaus autorės Danguole Gervytė ir Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė