Įžengimas į eilinį liturginių metų laiką nereiškia, kad esame nesvarbiu ar įvykių neturinčiu laikotarpiu. Veikiau žali liturgijos drabužiai reiškia, kad mes, kaip Bažnyčia, turime augti į Kristaus Velykų slėpinį, kurį ką tik šventėme. Esame pašaukti giliau įsilieti į Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą; iš tiesų, tai yra pati augimo šventume esmė

Iš tiesų, eilinis laikas yra metas augti šventumu, malone ir tikėjimu. Šv. Petras, cituodamas Kunigų 11:44-45, rašė: „Visame, ką darote, nes jus pašaukė Šventasis, ir Raštas sako: „Būkite šventi, nes aš esu šventas.“ Būti šventam reiškia atsisakyti visko dėl Kristaus ir sekti Juo. Būti šventam reiškia būti kitokiam – būti atskirtam. Būti šventam reiškia būti nepaprastam. Krikščionis yra tas, kuris yra atskirtas nuo pasaulio, kad galėtų būti Kristaus atspindys, gyventi Dievo gyvenimą pasaulyje. Dievas mus visus pašaukė būti pasaulio šviesa ir žemės druska, teikiant viltį visoms tautoms. Esame pašaukti šviesti, būti pokyčių ir transformacijos katalizatoriais ir suteikti pasauliui užtikrintą ateitį, atskleidžiant kitiems jų pašaukimą ir likimą Kristuje.

Daugelis šiandien atsiduria tokioje pat dilemoje kaip ir turtingas jaunuolis Evangelijoje. Skaitome, kad jis išėjo liūdnas, nes negalėjo atsiliepti į kvietimą atiduoti viską vargšams ir sekti Kristumi. Tai lieka paradoksalu: kaip galima būti laimingam, kai esi vargšas. Tuo metu buvo įprasta suprasti – ir šiandien toks yra tarp tų, kurie skelbia „klestėjimo evangeliją“, – kad būti palaimintam Dievo reiškia būti apdovanotam turtais, apimančiais ne tik dvasines palaimas, bet ir materialinius turtus bei pasaulietinę sėkmę. Taigi galime įsivaizduoti, kad ne tik turtingas jaunuolis kovojo su tuo; net apaštalai buvo pasibaisėję Jėzaus mokymu. Matome užsitęsusį Petro ir kitų apaštalų netikrumą, kai Petras vėliau ieškojo paguodos pas Viešpatį – jiems atrodė, kad jie viską atsisakė veltui! Galima beveik girdėti juos sakant Jėzui: „Tai kokia man iš to nauda?“ Gyvenimas toks, kad jei nieko negauname, neduosime. Tai pasakytina net apie tuos, kurie tarnauja savanoriškose organizacijose, tiek Bažnyčios, tiek pasaulio ribose.

Tačiau jei Jėzus reikalavo iš savo mokinių šio visiško savęs atidavimo, tai todėl, kad Jis pats tapo vargdieniu dėl mūsų. Šv. Paulius Korinto krikščionims sakė: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Šis Jėzaus skurdas apima daugiau nei materialinį ar socialinį skurdą.

Norint augti šventume – ypač kasdienių gyvenimo išbandymų, ar tai būtų finansinė krizė, liga, nesėkmė ar susvetimėję santykiai (ypač tarp vyro ir žmonos), – reikia būti neturtingiems ir visiškai Jam atiduoti savo gyvenimą. Dvasios skurdas verčia mus pripažinti savo ribotumą; jis mus nuolankina, verčia susidurti su savo nieku ir varo mus į savo ribas, kad negalėtume nieko kito daryti, kaip tik tikėjime pasiduoti. Kaip Jėzus ant kryžiaus, mes šaukiame: „Į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Žinoma, šis pasidavimas apima ir mūsų išdidumo, godumo, pykčio bei visų pagrindinių nuodėmių paleidimą. Štai ką mus ragina šventasis Petras: „Tad išlaisvinkite savo mintis nuo naštų“

Dar daugiau, šis skurdas išreiškiamas kančioje, kurią patiriame dėl Kristaus. Sekimas Juo neišvengiamai reiškia persekiojimą, tačiau šios kančios padeda mums apvalyti ir labiau susitapatinti su Kristaus kančia. Jėzus perspėjo mus apie išbandymus, su kuriais susidursime, kai pasakė mokiniams, kad Karalystės atlygis yra jų, bet „ne be persekiojimų“. Kaip mums sako Pirmojo skaitinio autorius, Kristaus kančias ir vėlesnę šlovę pranašai išpranašavo dėl mūsų. Jis rašė: „Jiems buvo apreikšta, kad visa, ką jie paskelbė jums tie, kurie paskelbė jums Gerąją Naujieną per Šventąją Dvasią, atsiųstą iš dangaus, buvo skirta jums, o ne jiems patiems.“ Mes, kurie trokštame dalyvauti Kristaus šlovėje, galiausiai turime dalyvauti Jo kančioje. Tikrasis tikėjimo išbandymas yra ne tada, kai esame savarankiški materialiniu, socialiniu ar asmeniniu saugumu. Priešingai, mūsų tikėjimas iš tikrųjų matomas tada, kai netenkame finansinės nepriklausomybės, sveikatos ir statuso – mūsų sprendime pasikliauti vien Dievu.

Iš tiesų, Jėzaus pažadas išsipildė, kai Jis patikino apaštalus sakydamas: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, brolius, seseris, tėvą, vaikus ar žemę ir kuriam nebūtų atlyginta šimteriopai: namai, broliai, seserys, motinos, vaikai ir žemė – ne be persekiojimų – dabar, šiuo metu, ir būsimajame pasaulyje – amžinuoju gyvenimu“ (Mk 10, 29–30). Ar jie praturtėjo šiame pasaulyje, gaudami šimteriopą atlygį žeme, turtais ir šeima? Taip – ​​bet dvasine prasme. Jie sukūrė Dievo šeimą, kurioje kiekvienas buvo brolis ar sesuo; jiems priklausė viskas, tačiau niekas nepriklausė jiems asmeniškai. Išsivadavę iš turto naštos, jie turėjo viską ir tapo visiškai laisvi Viešpačiui. Kaip krikščionys, šie misionieriai keliavo po visas šalis, nepripažindami jokių ribų, skiriančių žmoniją. Tokią patirtį patyrė apaštalai ir didieji Kristaus misionieriai.

Yra paskutinis įspėjimas tiems iš mūsų, kurie mano, kad tapti krikščionimi yra būdas pakilti visuomenės lyderio pozicijoje arba pasitenkinti šio pasaulio materialiniais dalykais. Glaustai ir aiškiai Jėzus priminė Petrui, kad „daugelis pirmųjų bus paskutiniai, o paskutiniai – pirmieji“. Jis parodė, kad Dievo vertinimas iš esmės skiriasi nuo pasaulio. Petras į Karalystę žiūrėjo materialiu ir skaičiavimo požiūriu. Tačiau Dievas šio pasaulio dalykus vertina kitaip. Tai, ką žmogus laiko „doru“, Dievo akyse laikoma stokojančia tikrosios meilės; o tai, kas šioje žemėje laikoma labai vertinga, Dievo dažnai niekinama.

Galiausiai tik tas žmogus, kuris geba save ištuštinti dėl Dievo ir artimo meilės, yra tikrai turtingas. Tik tie, kurie geba pasiaukoti dėl kitų, iš tikrųjų gyvena vienybėje su Kristumi. Priešingu atveju apgaudinėjame save manydami, kad esame šventi vien todėl, kad sekame išoriniais mokinystės judesiais – kaip iš pradžių buvo su apaštalais. Sekti Jėzumi reiškia sekti Juo per Jo kančią, kad galėtume dalyvauti Jo šlovėje. Vėl prisimename šv. Petro žodžius: „Jums didelis džiaugsmas, nors dar trumpą laiką reikės pakelti visokius išbandymus, kad jūsų tikėjimo vertė, brangesnė už gendantį auksą, nors ir ugnimi išbandytą, būtų patikrinta jūsų šlovei ir garbei, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs nesate jo matę, bet jį mylite; ir nors nematėte, jūs tikite juo ir jau esate kupini neapsakomo šlovės džiaugsmo. Jūs esate tikri dėl savo tikėjimo tikslo – sielų išgelbėjimo.“ (1 Pt 1, 6–9)

Kun. Žilvinas Zinkevičius