Šiluvos piligrimų centro darbo laikas liepos 30 d.
Primename ir kviečiame, 𝐥𝐢𝐞𝐩𝐨𝐬 𝟑𝟎 𝐝. 𝟏𝟐 𝐯𝐚𝐥. Š𝐢𝐥𝐮𝐯𝐨𝐬 𝐁𝐚𝐳𝐢𝐥𝐢𝐤𝐨𝐣𝐞 dalyvauti klebono išleistuvių šv. Mišiose. Po jų - renkamės Jono Pauliaus II namuose, kuriuose drauge pabūsime. Kiekvienas galintis bei norintis kviečiamas prisidėti prie bendro vaišių stalo.Š𝐢𝐥𝐮𝐯𝐨𝐬 𝐩𝐢𝐥𝐢𝐠𝐫𝐢𝐦ų 𝐜𝐞𝐧𝐭𝐫𝐚𝐬 𝐥𝐢𝐞𝐩𝐨𝐬 𝟑𝟎 𝐝. 𝐝𝐢𝐫𝐛𝐬 𝐢𝐤𝐢 𝟏𝟐 𝐯𝐚𝐥. Šįkart pasimatykime ir pabūkime drauge klebono Erasto palydėjime į kitą parapiją.
Ligonių diena Šiluvoje
Paskutinį mėnesio penktadienį - liepos 28 d. kviečiame į vidinio išgydymo pamaldas su misionieriais iš Lenkijos egzorcistu kun. Jan Reczek ir Stanisława Dąbrowska, turinčiais ilgametę patirtį vidinio išgydymo tarnystėje. Kunigas J.Reczek jau tris dešimtmečius besidarbuoja Katalikų bažnyčios vidinio išgydymo tarnystėje. Jis yra kelių knygų autorius, vieną iš kurių - „Palūžusią dvasią išgydo Jėzus" - 2008 m. išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“. Organizuoja sielovados bendruomenė "Gailestingumo versmė"
Klebono Erasto Murausko išleistuvės
Kviečiame į Šiluvos parapijos klebono išleistuves, kurios įvyks liepos 30 d. 12 val. drauge melsimės šv. Mišiose Šiluvos bazilikoje. Po šv. Mišių - kviečiame susirinkti Jono Pauliaus II piligrimų namuose (M. Jurgaičio a. 5, Šiluva), kur galėsime išsakyti savo palinkėjimus klebonui Erastui. O prie vaišių stalo gali prisidėti kiekvienas norintis.
Liepos 13-oji - Marijos diena Šiluvoje
7.00 val. Šv. Mišios (Bazilikoje)
8.00 val. Šv. Mišios (Apsireiškimo koplyčioje)
9.00 val. Šv. Mišios (Apsireiškimo koplyčioje)
10.00 val. Šv. Mišios (Bazilikoje)
11.00 val. Katechezė. Kun. Šarūnas Petrauskas (Bazilikoje)
11.30 val. Rožinio malda ir Mergelės Marijos litanija (Bazilikoje)
12.00 val. Pagrindinės šv. Mišios (Bazilikoje)
Išvakarėse nuo 22 valandos Švenčiausiojo Sakramento Adoracija.
Visą naktį vyksta budėjimas ir maldos iki 7 val ryto.
Šiluvoje skaitome. Apsčiai gyvenimo: skaistumo dorybė kunigams ir vienuoliams
O taip, Jūs atspėjote: knygą tokiu pavadinimu, be kunigų ir vienuolių, kuriems ji tiesiogiai skirta, gali paimti į rankas tik tie nabagai, kuriems... jos reikia darbui. Taip ir aš ją atsiverčiau ruošdamasi paskaitai apie susivaldymo dorybę – atsiverčiau ir jau nebegalėjau užversti kol prarijau ją visą, nustūmusi darbo užrašus į tolimiausią stalo kampą.
Knyga mane „pagavo“ kaip tik dėl to, kad nesu vienuolė, bet „normali“ – ištekėjusi, darbais ir krūva seklių pasaulietiškų reikalų nuo ryto iki vakaro apsikrovusi – moteris, gyvenanti įprastame pasaulyje, kur kiekviename žingsnyje tyko įvairiausio plauko pagundos, nuo ypač viliojančio pyragėlio vitrinoje iki apsikrovimo darbais, nes jie gi tokie įdomūs... Iš kur imti laiko, energijos, galų gale valios, proto, kantrybės?..
Autorius beda pirštu kaip tik į šią kebeknę: „Vienas iš dvasinio gyvenimo iššūkių jau nuo Edeno sodo laikų – suprasti, kad mes galime patirti laimę būdami riboti, o ne nepaisant mūsų ribotumo“ (p. 133). Paprastais žodžiais, su puikiu jumoro jausmu jis moko nesusipykti net su savo kūnu, kai po švenčių laikotarpio darosi baisoka lipti ant svarstyklių: „Gali atrodyti dorybinga skaistumą [ar apskritai susivaldymą – J. M.] įsivaizduoti kaip sielos viešpatavimą kūnui, dvasios – tam, kas gyvuliška, tačiau nėra krikščioniška, jei toks viešpatavimas suprantamas kaip prievartos forma, o ne kūniškumo, jausmingumo ir racionalumo įtraukimas į Dievo malone atkurtą darną“ (p. 166). Kaip tik žodis „darna“ yra raktas į krikščioniškąjį susivaldymo dorybės supratimą, atskleidžiamą šioje knygoje.
Nustembi, kai knyga apie skaistumą teigia, jog „esame kviečiami priimti gyvenimą apsčiai“ (p. 193). Tiesa, „jei esame gundomi meilės troškulį užmaskuoti alkoholiu, išsilaisvinsime tik tada, kai įsisąmoninsime mumyse slypintį Dievo troškulį. (...) Jei imame springti nuo savo troškimų, tai reiškia, kad pasitenkiname smulkiais dalykais“ (p. 194). O juk esame kviečiami trokšti maksimumo: prisiminkime, kaip šv. Kryžiaus Jonas, didysis atsižadėjimo (taigi, ir susivaldymo) mokytojas ragino mus būti ambicingus: „Idant skonėtumeisi viskuo, nenorėk skonėtis niekuo; idant turėtum viską, nenorėk turėti niekur nieko...“ Ten, kur mes regime bauginantį atsižadėjimą („nenorėk skonėtis niekuo..., nenorėk turėti niekur nieko“), Jean–Marie Gueullette moko įžvelgti tiesiog įžūlų siekį skonėtis viskuo ir turėti viską.
Dar didesnė nuostaba apima, kai jau pirmieji puslapiai sugriauna išankstinę nuostatą, kad knyga bus naivus skaistumo šlovinimas. Toli gražu ne: autorius žeria, kad taip, žinoma, šiandien gyvename kultūroje, kuri svyruoja tarp kraštutinumų „super“ ir „šlamštas“ (p. 21); taip, žinoma, mūsų gyvenimas yra paženklintas stokos (p. 132); taip, žinoma, skaistumas (ir bet kuris kitas susivaldymas) yra kova (p. 166); taip, žinoma, kiekvienam pradedančiam krikščioniui „lengviau galvoti, kad yra pašauktas mylėti visus žmones, išskyrus vieną“ – save patį (p. 199)... Autorius kalba kaip praktikas, ilgus metus ieškojęs atsakymo ne tik į savo asmeninio gyvenimo keliamus iššūkius, bet ir padėjęs jų ieškoti dominikonams naujokams, savo dvasiškai vadovaujamiems pasauliečiams ir taip pat studentams teologijos fakultete Lione.
Galiausiai negaliu nepaminėti to, kaip smagu skaityti nepaprastai sklandų knygos tekstą – deja, tai retokai pasitaikantis malonumas iš užsienio kalbų išverstos literatūros jūroje. Su džiaugsmu skonėjausi (šv. Kryžiaus Jono sąvoka, tad – leistina tekste apie susivaldymo dorybę) tuo, kaip kruopščiai knygą iš prancūzų kalbos išvertusi Ilona Valujevičienė pasvėrė ir parinko lietuviškus atitikmenis keblioms originalo sąvokoms, pavyzdžiui, célibat, kuris anaiptol ne visada reiškia „dvasininkams privalomą viengungystę“ (p. 15), plačiareikšmį trouble – „susijaudinimas, jaudulys“ (p. 39), désir – „aistra, troškimas“ (p. 43)...
Tad, brangūs skaitytojai ir skaitytojos, kviečiu drąsiai imti į rankas šią knygą ir pasimėgauti ne tik skaitymu, bet ir atradimu, kad susivaldymas yra „puikus kelias patirti iš dorybės kylantį malonumą“ (p. 202).
Dr. Jūratė Micevičiūtė
Šiluva ir totalinis paveldas
Šiluvoje birželio mėnesį drauge skaityti kviesta dr. Kastyčio Rudoko monografiją "Totalinis paveldas". Monografijos objektas – autorinis „totalinio paveldo“ konceptas, kuris knygos puslapiuose išsamiai pristatomas, analizuojamas ir pagrindžiamas remiantis tokia pat autorine metodologine prieiga. Toks tyrimo sumanymas, žinoma, įžūliai meta iššūkį tradiciniam paveldo suvokimui ir įprastiniam kalbėjimo apie jį būdui, dažnai apsiribojančiam vien praktinėmis arba sociokultūrinėmis šio fenomeno ypatybėmis.
Visgi, įdomus pristatymo momentas - diskusija, kurioje dalyvavo ne tik pats autorius, tačiau ir Raseinių rajono savivaldybės vyriausias architektas Armandas Mockus bei prof. dr. Rasa Čepaitienė. Tokiu būdu teorinis paveldo aspektas buvo apžvelgtas praktiniame Šiluvos šventovės kontekste integruojant ne tik vietos istoriją, kultūros paveldą, tačiau ir tikėjimą.
Kviečiame išgirsti diskusiją bei jungtis į skaitymo iniciatyvą Šiluvoje.
Šiluvos piligrimų centro informacija
KAIP LANKANT ŠILUVĄ, APSILANKYTI ROMOJE
Tvankų ir karštą 352 metų rugpjūčio 5 d. rytą, romiečiai skubėjo savo akimis išvysti nematytą
reginį, - ant vienos iš Amžinojo miesto kalvų (Eskvilino), spindėjo sniego kauburiai. Netrukus
popiežių Liberijų aplankė kilminga pora, kuri neturėdama vaikų nusprendė savo turtus paaukoti
bažnyčios Marijos garbei statybai, - sniegas jiems buvo ženklas duotas Dievo Motinos, kad Ji priima jų
auką ir kartu nuoroda kur naujoji bažnyčia turinti stovėti. Popiežius Liberijus nesipriešino Dievo
Motinos norui ir netrukus ant Eskvilino kalvos iškilo pirmoji bažnyčia Vakaruose skirta Mergelei
Marijai.
Taip apie šios bazilikos atsiradimą pasakoja XIII amžiaus legenda, istorikai sutaria, kad ji buvo
pastatyta šimtmečiu vėliau, valdant popiežiui Celestinui I, o konsekruota popiežiaus Siksto III, 434 m.
rugpjūčio 5 d. Šiądien ir yra minima Bazilikos pašventinimo liturginė šventė, o prisimenant sniego
stebuklą, yra beriami baltų rožių žiedlapiai.
Ši bazilika vadinama Švč. Marijos Didžiosios (Santa Maria Maggiore) titulu, tačiau turi ir
kitus vardus: Marijos Snieginės (stebuklo atminimui), Liberijaus (legendinio statytojo), Prakartėlės
(nes čia saugomos Betliejaus ėdžių relikvija). Ji yra viena iš keturių pagrindinių Romos popiežiškųjų
bazilikų ir viena iš septynių piligrimams būtinų aplankyti šventovių. Ši bazilika yra ženklas Dievo
Gimdytojos kulto, kuris neįtikėtinu greičiu plito po Efezo Susirinkimo (431 m.), kuriame buvo leista
Mariją šlovinti kaip Dievo Motiną.
Ši bazilika yra seniausia ir didingiausia Dievo Gimdytojos garbei skirtoji šventovė Vakarų
Krikščionybės pasaulyje, liudijanti Dievo Tautos nesibaigiančią meilę ir prisirišimą prie Mergelės
Marijos. Čia saugomas ir gerbiamas legendomis apipintas Salus populi romani (romiečių sveikata arba
gerovė) Dievo Motinos su kūdikiu atvaizdas, kurį visada aplanko popiežius Pranciškus, kuomet vyksta
į apaštalines keliones.
Žinoma šis straipsnis turi tikslą paskatinti jus aplankyti šią neįtikėtiną meno ir tikėjimo šedevrą,
tačiau ne vien tai. Nesenu laiku mus pasiekė žinia, jog patenkintas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos
Gimimo šventovės prašymas, susieti šias dvi Marijines bazilikas dvasinės giminystės saitais, būtent
Šiluvos Bazilika tampa dvasine dukterimi Santa Maria Maggiore bazilikos. Ši ypatinga privilegija
teikiama toms šventovėms, kuriose yra gyvas pamaldumas Dievo Motinai ir kurios pasižymi dvasine
šlove ir garsu.
Ši dvasinė giminystė pasireiškia atlaidų privilegija, - nuo šiol aplankiusiems Šiluvos Baziliką
yra suteikiama galimybė pelnyti Santa Maria Maggiori bazilikai skirtuosius atlaidus. Atlaidų skyrimo
dekretas nurodo šias datas, kuomet teikiami visuotiniai atlaidai:
- Švč. Mergelės Marijos Didžiosios pašventinimo metinių liturginis minėjimas, - rugpjūčio 5 d.
- Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos titulo šventė – rugsėjo 8 d.
- Mergelės Marijos liturginėse iškilmės – sausio 1 d; kovo 25 d; rugpjūčio 15 d; gruodžio 8 d.
- Vienąkart per metus kiekvieno tikinčiojo laisvai pasirinktą dieną.
- Bet kuriuo metu į šventovę atvykusioms piligrimų grupėms.
Visuotiniams atlaidams pelnyti sąlygos yra įprastos: atlikti išpažintį (būti atlikus bent prieš
kelias savaites), sudalyvauti Šventosiose Mišiose ir priimti Komuniją, pasimelsti Šventojo Tėvo
intencija, sukalbant Tėve Mūsų ir Tikėjimo išpažinimą.
Dabar reikėtų priminti Katalikų Bažnyčios mokymą apie atlaidus. Šis žodis mums dažniausia
siejasi su parapijos švente. Ypač dabar, vasaros metu. Tačiau atlaidai yra daug daugiau ir daug
svarbiau nei vien graži bažnytinė šventė.
Katalikų Bažnyčios katekizmas moko: „Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių
kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai
pasirengęs krikščionis tarpininkaujant Bažnyčiai“ (KBK 1471). Ką šis teismo nurodymais kvepiantis
sakinys nori pasakyti?
Visi sutinkame, kad kiekvienas veiksmas, ar geras ar blogas, sukelia pasekmes. Atlikta
nuodėmė irgi turi ją lydinčias pasekmes, - sukelia netvarką mano sieloje o per tai ir pasaulyje: žaloja
mano ryšį su Dievu, artimu ir pačiu savimi. Idant nuodėmė būtų pilnai įveikta, neužtenka vien tik jos
atleidimo, kurį gauname atlikę išpažintį, - reikia ir išgydymo tų žaizdų, kurias nuodėmė padarė. Tai
kaip gyvybę gelbstinčios operacijos atlikimas, kurią chirurgas padaro be paciento bendradarbiavimo ir
reabilitacija po operacijos, kur jau reikia ir ligonio ir gydytojo veikimo kartu. Išpažintis yra kaip
mirtinos kulkos išėmimas, o atlaidai, - kaip kulkos paliktos žaizdos užgydymas.
Katekizmo minima „laikinoji bausmė“ ir yra šie nuodėmės padariniai, kurių varginimą
patiriame, ir kurių išgydymą nupelno atlaidai. Šį išgydymą galime patirti čia žemėje, arba po mirties
būti nuvalyti Dievo meilės ugnies liepsna (Skaistykla).
Kadangi kaip ir ligonio sveikime dalyvauja daugelis, - ligoninės personalas, artimieji, taip ir
gydant nuodėmės padarinius nesame palikti vieni. Bažnyčia kaip mylinti Motina ateina į pagalbą savo
vaikams. Ji turi vaistinėlę - thesaurus Ecclesiae (Bažnyčios Lobynas), kur laikomi geriausi vaistai:
Viešpaties Jėzaus, Mergelės Marijos ir visų šventųjų nuopelnai (geri darbai, maldos), kurių dėka mes
esame išgydomi.
Kartu esame kviečiami dėti pastangas patys, nes juk nei gydytojas, nei namiškiai nepasveiks už
patį ligonį. Idant pelnytume atlaidus, - turime išpildyti atitinkamas sąlygas.
Taigi atlaidai – tai išgydymo ir išlaisvinimo šventė, iškeltos vaišės grįžusiam Sūnui Palaidūnui.
Nebijokime pasinaudoti šia teikiama dovana.
Marijos Didžioji Bazilika iškilusi kaip Dievo Tautos meilės Mergelei Marijai paminklas, mena
didingus krikščionijos įvykius, prie kurių galime nuo šiol prisiliesti ir mes, aplankydami Šiluvos
šventovę. Tepadrąsina mus šie šventojo Kirilo Aleksandriečio žodžiai pasakyti Efezo Susirinkime (431
m.) skelbiantys Marijos šlovę: „Būk pasveikinta, savo šventose mergelės įsčiose pradėjusioji
neišmatuojamą ir nesuvokiamą; tavo dėka yra šlovinama ir garbinama šventoji Trejybė; tavo dėka
brangusis kryžius visame pasaulyje vadinamas šventu ir garbingu; tavo dėka džiaugiasi angelai ir
arkangelai; tavo dėka išvaikomos piktosios dvasios; tavo dėka iš dangaus krito gundytojas velnias;
tavo dėka buvo paimtas į dangų nupuolęs kūrinys; tavo dėka visa kūrinija, apimta beprotiškos
stabmeldystės, pasiekė tiesos pažinimą; tavo dėka tikintieji gavo krikštą; tavo dėka išsiliejo džiaugsmo
aliejus; tavo dėka visame pasaulyje buvo įkurtos Bažnyčios; tavo dėka ima atgailauti pagonys.“
Kun. Robertas Urbonavičius
Šiluvos šventovės vikaras
Vyrų maldos grupė!
Nuo liepos 5 dienos vyrai kviečiami į maldos bendrystę.
Susitikimai vyks trečiadieniais po 18.00 šv. Mišių Šiluvos piligrimų centre.
Susitikim išgyventi bendrystę.
Ligonių diena Šiluvoje
Birželio 30 – oji Ligonių diena Šiluvoje. Melsimės fizinio ir dvasinio išgijimo Šiluvos Dievo Motinos Ligonių Sveikatos užtarimu.
12.00 Šv. Mišios. Po jų asmeninis kunigų palaiminimas (Bazilikoje)
17:00 rožinio procesija nuo koplyčios (Aikštėje)
18.00 Šv. Mišios (Bazilikoje) Po 18.00 šv. Mišių adoracija ir vidinio gydymo pamaldos.
Pamaldų metu dalinsis psichoterapeutas Wim du Plessis, kilęs iš Pietų Afrikos Respublikos, šiuo metu gyvenantis Belgijoje, drauge dalyvausiantis vidinio gydymo maldoje. šv. Mišiose ir vidinio gydymo pamaldose giedos Šiluvos maldos grupė, o maldoje taip pat tarnaus „Gailestingumo versmės“ bendruomenė.
Rūpintojėlių paroda- „Tėvas, kuris rūpinasi“
„Tėvas, kuris rūpinasi“
Besirūpinančio tėvo provaizdis – tai neatsiejama krikščionybės, bet tuo
pačiu ir itin unikali lietuvybės dalis, kaip ir kryždirbystė bei rūpintojėlių
drožimas. Tai savotiška malda, meditacija, į kurią sutelkiamas visas paprastas,
tačiau itin prasmingas tikėjimas. Tamsūs žiemos vakarai, kai žemės darbai
būdavo nebeaktualūs, tapdavo aktyviu Dievo ir žmogaus dialogu. Biblijoje
medis yra kaip gyvybės, pažinimo, o svarbiausia – atpirkimo ženklas.
Prieš jūsų akis – medinių rūpintojėlių gausa, kurta skirtingų tautodailės
meistrų ir jų mokinių. Ji leidžia kiekvienam apsilankiusiam išgyventi potyrį, jog
žmogui ne tik suteikta kūrybiškumo dovana, tačiau taip pat ir gili bendrystė.
Kviečiame pažvelgti bei drauge panirti į išgyvenimą, jog Tėvas visada mumis
rūpinasi. Tikime, jog tuomet ir malda „Tėve mūsų“ suskambės kitu akordu
širdyje.
Parodos organizatoriai: VšĮ Šiluvos piligrimų centras
Parodos draugai: Raseinių krašto istorijos muziejus
Parodos kuratorė: s. Regina Teresiutė
Parodos vieta: Šiluvos piligrimų centras M. Jurgaičio a. 17A, Šiluva
Paroda veikia iki 2023 m. spalio 1 d.