Nuo pat XVII amžiaus pradžios į Šiluvą maldininkus traukė malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. Šis garsusis paveikslas ir Marijos apsireiškimo vieta – tai dvi vietos, kur nuolat krypo maldininkų akys, kur buvo reiškiama ypatinga pagarba ir dėkingumas Mergelei Marijai. Tikinčiųjų dėkingumą Dievo Motinai liudija gausūs votai, supantys šį paveikslą. 1786-aisiais paveikslas vainikuotas – taip pagerbiant Dievo Motiną, kuriai užtariant prie šio paveikslo melsdamiesi tūkstančiai žmonių patyrė Dievo malonių.

Paveikslo kilmė

Iš kur atvežtas šis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kaip jis atsirado Šiluvoje, galutinai nėra aišku. Kai kuriose populiariose Šiluvos istorijose pasakojama, kad šis paveikslas neva atrastas miške. Vargu ar tai gali būti istorinė tiesa.

Tais laikais buvo įsigalėjusi tradicija garsiems paveikslams priskirti nepaprastą, beveik stebuklingą kilmę. Tad pasakojimas apie Šiluvos Dievo Motinos paveikslo suradimą miške veikiau liudija norą pabrėžti šio paveikslo garsumą ir maloningumą nei tikrąją jo kilmę.

Dauguma apie Šiluvą rašiusių autorių samprotauja, kad šis paveikslas veikiausiai atrastas po Marijos apsireiškimo iš žemės iškastoje skrynioje su vadinamuoju Šiluvos bažnyčios lobiu. Ten jis neva buvęs paslėptas Šiluvoje įsigalėjus kalvinams ir sunykus katalikų bažnyčiai. Ši paveikslo kilmės hipotezė atrodo gana įtikima, paaiškinanti kai kuriuos sunkiai suprantamus arba nežinomus dalykus, pavyzdžiui, kaip taip greitai šis paveikslas išgarsėjo. Taip pat šia istorija Dievo Motinos paveikslas vykusiai susiejamas su Marijos apsireiškimu.

Tačiau seniausi dokumentai šios paveikslo kilmės versijos nepatvirtina. Pirmą kartą apie garsųjį Mergelės Marijos paveikslą užsimenama vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1646 m. pranešime Šventajam Sostui. Vyskupas rašo, kad Šiluvos bažnyčioje esantis Švč. Mergelės paveikslas garsėja malonėmis ir dvasiškomis dovanomis, bet neužsimena, kad jis būtų rastas skrynioje.

Seniausioje rankraštinėje kan. M. Svietkausko apie 1651 m. rašytoje Šiluvos istorijoje irgi nesakoma, kad garsusis paveikslas rastas atkastoje skrynioje, tik keliais žodžiais perteikiamas „senovės“ pasakojimas: „O apie Švč. Mergelės senąjį paveikslą, kuris buvo senoje bažnyčioje, pagal senovės pasakojimą, atrastą Šiluvos miške, yra tokia žinia, kad kalvinai, paėmę bažnyčią, paveikslą sudegino“.

XVIII a. ir vėlesniuose šaltiniuose dažniausiai rašoma, kad paveikslas atrastas po Marijos apsireiškimo skrynioje drauge su kitu bažnyčios turtu. Vyskupas Antanas Tiškevičius 1748 m. rašytame pranešime Šventajam Sostui mini, kad stebuklingasis paveikslas „drauge su bažnyčios dokumentais buvo paslėptas žemėje po dideliu akmeniu“. Panašiai rašo ir vysk. Jonas Lopacinskis, prašydamas popiežiaus įsteigti Šiluvoje infulatūrą, mat popiežiaus Pijaus VI bulėje garsusis Mergelės Marijos paveikslas minimas kaip buvęs paslėptas nuo eretikų siautėjimo.

Ši paveikslo kilmės versija buvo plačiai skleidžiama ir XX a. pradžioje. Samprotauta, kad garsųjį paveikslą Šiluvos bažnyčiai tikriausiai padovanojo jos fundatorius, bet šią paveikslo kilmės istoriją galutinai paneigė meniniai jo tyrinėjimai, lyginimas su kitais panašiais Madonos paveikslais ir paskutinioji restauracija, prieš kurią atlikti nuodugnūs technologiniai tyrinėjimai – fizikiniai, cheminiai ir biologiniai.

Jais remiantis galima teigti, kad Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą veikiausiai sukūrė vietinis dailininkas XVII a. 3 dešimtmetyje. Užsakovas galėjo būti veiklusis Šiluvos klebonas Jonas Smolka-Kazakevičius, rūpinęsis bažnyčios statyba po žemių iš kalvinų atgavimo. Paveikslą parūpinti galėjo ir jėzuitai. Mat jų vadovaujama Kražių kolegija buvo pasirinkusi Šiluvos Dievo Motiną savo globėja ir profesoriai su savo auklėtiniais keliaudavo į Marijos Gimimo atlaidus Šiluvoje.

Ikonografinis tipas

Šiluvos Dievo Motinos atvaizdas – Salus Populi Romani kopija. Šio paveikslo pirmavaizdis – Marijos Snieginės (Salus populi romani) ikona, esanti Romoje, Švč. Marijos Didžiosios bazilikos šv. Paulinos koplyčioje. Šios ikonos autorystė priskiriama šv. Lukui. Tad Šiluvos Dievo Motinos paveikslas yra vienos iš garsiausių ir labiausiai paplitusių Marijos ikonų kopija.

Šis Šiluvos paveikslo palyginimas su garsiąja ikona leidžia tiksliau nustatyti ir Šiluvos Madonos paveikslo sukūrimo datą. Salus popoli romani ikonos kopijas popiežius Pijus V leido daryti tik 1569 m. Vadinasi, Šiluvos Dievo Motina niekaip negali būti nutapyta ankstesniais metais. Tai patvirtina ir tapymo ant drobės aliejiniais dažais technika, dar netaikyta XVI a. statant pirmąją bažnyčią Šiluvoje. Salus populi romani – romiečių globėjos paveikslui dėmesį skyrė visi XVI a. antros pusės – XVII a. pradžios popiežiai. Tad šio paveikslo kopijos gana sparčiai plito. Jas platino vyskupai, vienuolijos (Lenkijoje ir Lietuvoje – jėzuitai, dominikonai, karmelitai ir unitai bazilijonai).

Palyginus daugybę tokių paveikslų su Šiluvos Mergele Marija matyti, kad šiluviškis paveikslas daugiausia panašumų turi su paveikslais, nutapytais paskutiniais XVI a. dešimtmečiais Italijoje arba XVII a. pirmojoje pusėje Lenkijos ir Lietuvos unijoje. Šiluvos paveikslas pats panašiausias į nuo 1606 m. Letyčovo (Ukrainoje, Podolėje) dominikonų bažnyčioje kabėjusį paveikslą (dabar jis yra Liubline), 1594–1597 m. atvežtą iš Romos.

Tad kada nutapytas Šiluvos Dievo Motinos paveikslas? Viena tikrai aišku, ne anksčiau kaip 1569 m., bet tikriausiai ir ne vėliau nei XVII a. trečiasis dešimtmetis, kai Šiluvoje vėl pastatyta nedidukė katalikų bažnyčia.

Restauruojant paveikslą išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui. Tad nepadidintas paveikslas tikriausiai buvo skirtas 1623–1624 m. Šiluvoje pastatytai medinei bažnytėlei, 1642 m. ją perstačius į didesnę, buvo padidintas ir paveikslas. Arba galėjo būti jis padidintas 1670 m. perkeliant į naują didįjį altorių.

Smalsesniam piligrimui Šiluvos Dievo Motinos paveikslas iškelia nemaža klausimų. Kodėl šio paveikslo užsakovai, o gal nežinomas, kaip manoma, vietinis dailininkas parinko Šiluvai Švč. Mergelės paveikslą, kurio pirmavaizdis garsioji Salus populi romani ikona? Ar vien dėl jos populiarumo, ar dėl to, kad šios ikonos kopijas uoliai platino jėzuitai, rūpinęsi pamaldumu Šiluvos Mergelei?

Gal būtų galima daryti ir drąsesnes prielaidas? Pavyzdžiui, kad bizantiškosios tradicijos hodegetria tipo Madonos paveikslu norėta pabrėžti per Marijos apsireiškimą Šiluvoje perduotą žinią. Šiluvoje pasirodžiusi Marija kalbėjo ne apie save, o apie savo Sūnų. Ji tarsi rodė į Jį. Būtent tai ir reiškia Šiluvos Marijos paveikslo ikonografinis tipas hodegetria – kelio rodytoja, vienintelio tikrojo kelio – Jėzaus – rodytoja.

Pasakojama, kad po Marijos apsireiškimo Šiluvoje aklas senelis, parodęs, kur užkasta skrynia su bažnyčios turtu, praregėjo. Panašus pasakojimas apie dviejų aklų vyrų praregėjimą siejamas su ikona – Šiluvos Dievo Motinos paveikslo pirmavaizdžiu. Nežinome, ar Šiluvos paveikslo kūrėjas ar užsakytojas įžvelgė šias sąsajas, ar jomis pasinaudojo, o gal tai tėra tik atsitiktiniai, nors ir įdomūs sutapimai.

Paveikslo gerbimas: votai ir vainikavimas

Visuose vyskupų pranešimuose Šventajam Sostui apie Šiluvos Švč. Mergelės paveikslą rašoma kaip apie itin žmonių gerbiamą ir malones skleidžiantį. Šiluvos pergamentinėje istorijoje apie 1651 m. rašoma:

„Didėja Dievo gerumas ir jam ištikimų žmonių pamaldumas ypatingomis ir stebuklingomis malonėmis, kurias teikia visokiuose reikaluose kreipiantis į Švč. Mergelę, kaip liudija įvairūs ir gausūs pakabinti votai“.

Votai matyt kaupti ne vienerius metus, jų prisirinko tiek daug, kad Šiluvos klebonas Joakimas Skirmantas pavedė garsiam Karaliaučiaus auksakaliui Laurynui Hofmanui nukaldinti Marijos ir Kūdikio figūroms aptaisus. Užsakymas įvykdytas maždaug 1674 m., nes 1677 m. vysk. Kazimieras Pacas per Šiluvos parapijos vizitaciją rado daug dėkingų žmonių suaukotų liturginių drabužių bei indų, bet prie paties paveikslo tebuvo suskaičiuoti tik 28 sidabriniai votai. Likusieji, matyt, sunaudoti kaldinant aptaisus.

Vyskupo Kazimiero Paco vizitacijos akte smulkiai aprašoma, kaip įrengtas altoriuje stebuklingasis Marijos paveikslas. Ant jo užleidžiamas kitas paveikslas, vaizduojantis dažną XVII a. antroje pusėje siužetą: į Mariją strėlėmis šaudo piktosios dvasios, o angelai ją gina ir saugo savo skydais. Pats stebuklingas paveikslas dėl apsaugos iš kitos pusės būdavo stipriai užrakinamas geležiniu užraktu. Tiksliai nežinome, kada originalusis dengiamasis paveikslas buvo pakeistas 1931 m dailininko Boleslovo Rutkovskio tapytu Marijos apsireiškimą vaizduojančiu paveikslu. Veikiausiai Lietuvos Nepriklausomybės laikais, laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo. Galimybė išvysti stebuklais garsėjantį paveikslą tik šventadieniais ar tam tikromis progomis sustiprindavo nekasdieniškumo, šventiškumo bei sakralumo įspūdį.

Po 2003 m. restauracijos Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas kitu paveikslu nebėra dengiamas.

Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo gerbimą liudija ne tik gausūs votai, paveikslo figūrų apdengimas kaldintais aptaisais, bet ir gausios bei įvairios pamaldumo praktikos: maldos, giesmės, ėjimas aplink altorių, kuriame kabo garsusis paveikslas, keliais.

Paveikslo vainikavimas

Vienas iš svarbiausių įvykių Šiluvos istorijoje – Švč. Mergelės paveikslo vainikavimas. Jis liudija oficialų gautų malonių, užtariant Šiluvos Marijai, Bažnyčios pripažinimą.

Vyskupas Jonas Lopacinskis 1774 m. spalio 22 d. persiuntė Romos šv. Petro bazilikos kapitulai kan. Tado Bukotos prašymą leisti vainikuoti Karalienės vainiku Šiluvos Mergelės paveikslą ir pridėjo savo rekomendaciją. Vyskupas J. Lopacinskis rašo:

„Minėtasis Švč. Mergelės paveikslas jau nuo seno įrengtas didžiajame altoriuje, papuoštas sidabriniu bei paauksuotu brangiu rūbų, nuo senų laikų pasižymėjęs ypatingomis malonėmis ir stebuklais; tokiu jį laiko ir tikintieji, jų dažnu bei gausiu susibūrimu buvo praeityje ir dabar tebėra gerbiamas“. Į šį prašymą 1775 m. sausio 25 d. išsiųstas leidimas vainikuoti Marijos ir Kūdikio galvas, kaip ir prašyta, auksinėmis karūnomis, išlaidas padengiant pačiam Žemaičių kapitulos kanauninkui Tadui Bukotai ir kitiems „minėtosios Švč. Mergelės garbintojams“.

Nors leidimas vainikuoti paveikslą gautas jau 1775-aisiais, paveikslas iškilmingai vainikuotas tik 1786-ųjų rugsėjo 8 d. Mirus vysk. Lopacinsiui, naujasis vyskupas Steponas Giedraitis prieš paveikslo vainikavimą nusprendė sudaryti oficialią komisiją stebuklingiems įvykiams ištirti. Omisija prisaikdino ir apklausė nemaža žmonių, patikrino votus bei knygą, kur buvo užrašoma apie stebuklinguosius įvykius. Taip pat vysk. S. Giedraitis išleido specialų aplinkraštį tikintiesiems dėl Šiluvos Dievo Motinos paveikslo vainikavimo. Jame vyskupas rašo:

„Atlikome tyrimą kruopščiai, pagal Bažnyčios nurodymus bei nuostatus, nevienašališkai, ne vaizduote tikėdami, bet pagal rimtų asmenybių pareiškimus bei mačiusiųjų liudijimus: teologų, daktarų ir visų tų, kuriuos prisiėjo tuo reikalu kvosti, ir pagaliau remdamiesi mokytų bei išmintingų tarėjų nuomone laipsniškai įsitikinome, kad amžinai visagalis Dievas nuo 1622 m. aiškiai teikiamomis malonėmis norėjo būti iš tikrųjų stebuklingas tame Šiluvos kilniausios Mergelės Marijos paveiksle“.

Vysk. Steponas Giedraitis, pranešęs, kad paveikslas vainikuojamas 1786 m. rugsėjo 8-ąją – Marijos Gimimo dieną vieno svaro aukso vainikais ir kad per tris iškilmių dienas bus galima pelnyti visuotinius atlaidus, žmones džiugiai ragino: „Salutate Mariam, quae multum laboravit in vobis“ (Sveikinkite Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi).

Vyskupas taip pat paakino kunigus ištisomis parapijomis traukti į iškilmes ir nustatė dienas, kada kuri parapija turėtų organizuotai atvykti. Vainikavimo iškilmės truko tris dienas. Paveikslas vainikuotas aikštėje priešais bažnyčią.

Vainikus uždėjo Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Jonas Giedraitis. Į iškilmes atkeliavo tiems laikams neregėtai daug žmonių – bene 30 tūkstančių. Iš jų buvo 3 senatoriai, daug didikų, aukštų valstybės pareigūnų net iš Lenkijos, dalyvavo bene 12 vyskupų. Per iškilmių dienas (1786 m. rugsėjo 10 d.) buvo konsekruota ir penktoji, mūrinė Šiluvos bažnyčia.

Vainikavimo iškilmėms atminti buvo išleistas Šiluvos Marijos paveikslėlis, leidinys lenkų kalba ir medalionai su vainikuota Marija ir užrašais lietuvių bei lenkų kalbomis.

1886 m. atšvęstas Šiluvos Dievo Motinos paveikslo vainikavimo šimtmetis. Iškilmėse dalyvavo Žemaičių vysk. M. Paliulionis, 40 kunigų ir 40 tūkst. maldininkų. Jubiliejui atminti išleistas specialus leidinys lotynų kalba ir parengta Šiluvos vikaro J. Čerkeliausko šiluvinė knygelė lietuvių kalba.

Netrukus po restauruoto paveikslo sugrąžinimo į Šiluvos baziliką, per 2003 m. Kalėdas į šventovę įsibrovę asmenys pavogė paveikslo aptaisų karūnas bei nuplėšė Dievo Motinos auksinę sagę. Senosios karūnos taip ir nebuvo surastos.

2006 m. rugsėjo 10 d. pradedant pagrindinę Eucharistijos liturgiją iškilmingai naujai karūnuotas stebuklingu laikomas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Dvi – Dievo Motinai ir Kūdikiui skirtas – aukso karūnos buvo sukurtos P. Gudyno restauravimo centre, jas pašventino popiežius Benediktas XVI Lietuvos vyskupų vizito ad limina Romoje metu 2006 m. birželio mėnesį.

Restauracija

Šimtmečiams bėgant Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ne kartą buvo restauruotas, stengiantis panaikinti laiko įspaustas žymes. Bene nuodugniausia ir svarbiausia – paskutinioji, 2001–2003 m. atlikta Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro specialistų.

Šios restauracijos metu atlikti nuodugnūs paveikslo tyrimai, stengtasi panaikinti ne tik laiko bei teršalų žymes, bet ir ankstesnių restauracijų ne visada vykusius užtapymus. Technologiniai tyrimai bei užtapymų pasluoksnė analizė parodė, kad prieš tai paveikslas buvo atnaujintas, taisytas ir restauruotas bent penkis kartus, paskutinįkart – 1957 m.

Po šios restauracijos daug tiksliau identifikuotas paveikslo amžius, Šiluvos Madona atgavo pirmykščius švelnios, jaunos moters bruožus. Ilgas ir kruopštus restauratorių darbas pasiteisino. Mūsų akims atsivėrė grakščios Madonos veido ir kaklo linijos, išraiškingos akys, lūpos, autentiškas skruostų rausvumas. Marijos ir Kūdikio veidai švelnūs, sklidini giedrumo ir ramumo. Restauruojant paveikslo aptaisus išlygintos deformacijos, užtaisyti įtrūkimai, metalas nuvalytas ir konservuotas. Beveik po keturių šimtų metų Šiluvos Dievo Motinos paveikslas vėl atgavo pirminį savo žavesį ir įtaigumą.

Šiluvos Dievo Motinos paveikslą restauravo aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Biliotienė. Paveikslo aptaisus restauravo aukščiausios kategorijos metalo restauratorė Eugenija Juknienė, taip pat Birutė Kaupienė, Rimvydas Derkintis, Darius Varnas, Arūnas Baublys.

Technologinius tyrimus atliko: restauravimo technologijos ekspertė Janina Lukšėnienė, Dalia Panavaitė, Jurga Bagdzevičienė, Rapolas Vedrickas, Irena Bubinienė.

Puošybinius akmenis identifikavo Lietuvos gemologų draugijos pirmininkas, brangakmenių ekspertas Arūnas Kleišmantas.