ŠILUVOJE SKAITOME
Jūratės Micevičiūtės knygą „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“
Kovo mėnesį Šiluvoje skaitome knygą, kurios formatas nėra įprastas daugeliui kitų. Tai
tikrai nėra dar viena biografijos ar kelionių knyga. Šįkart tai savotiška piligrimystės knyga, savyje
talpinanti ne tiek vietas kaip tokias, tačiau šventojo gyvenimo istoriją. Ir tikrai ne, tai ne tiesiog
biografinė knyga – skaitydami mes ne tik sužinome faktus, tačiau drauge išgyvename Šv. Ignaco
Lojolos pašaukimą. Galbūt tai nuotykiu romanas? Ir dar kartą ne.
Rodos žinome, kuo ši knyga nėra tačiau kaip tada derėtų ją apibūdinti? Turbūt tai ispanų
mistikų ekspertės minčių vingių pripildytas potyris. Tarsi kvietimas intelektualiniai piligrimystei, o,
galų gale, vienaip ar kitaip rodos įsisąmoninus šv. Ignaco gyvenimą bei pašaukimą, dar kartą imti ir
patikrinti arba sudaužyti savo skaitytus išgyvenimus iškeliaujant parengtu jėzuitų ordino įkūrėjo
gyvenimo maršrutu.
Išties, ši knyga yra apie gyvenimo kelią, apie patiriamus jame etapus ir, be abejo, apie
žmogiškąją būtį, kuomet po truputį tampame vis brandesni. O gal vis labiau žmogiški? Juk išties,
įspūdį palieka šventojo žmogiškumas, jį kankinančios dvejonės, pakilimai, didingi užmojai ir
elementarūs trūkumai. Skaitant stebina, jog šv. Ignaco potyriai, išgyventi XVI amžiuje yra tokie
artimi XXI a. žmogui ir jo kasdienybei. Ir būtent tai yra neabejotinai stipri autorės J. Micevičiūtės
rašymo talento išraiška, kuomet skaitytojas ne atsiriboja ir tiesiog skaito faktus, tačiau panyra bei
išgyvena, o aprašomas šv. Ignaco tapsmas tampa mūsų gyvenimo laidininku.
Knyga „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ yra lėto skaitymo malonumo knyga.
Lėto pažinimo, piligrimystės, kuri galų gale atveda ne tik prie šventojo, tačiau ir prie žmogaus,
tikėjimo ir Dievo. Tai knyga, kurią drąsiai galima skaityti mėnesiais ir panirti po truputį, o padėjus
pradėti iš naujo, tik šįkart kelionę kojomis taip derinant intelektualinę ir praktinę piligrimystę.
Kviečiame šį unikalų potyrį pažinti drauge su Jūrate Micevičiūte dalyvaujant knygos pristatyme
kovo 13 d. 14 val. Šiluvos piligrimų centre.
Silvija Čižaitė-Rudokienė
Šiluvos piligrimų centro informacija
Keičianti gyvenimą piligrimystė
Iniciatyva „Šiluvoje skaitome“ įgauna pagreitį, kuomet kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną laukiami skaitomų knygų pristatymai. Kovo 13-ąją dieną, kviečiame Šiluvos piligrimų centre į pirmąjį Jūratė Micevičiūtės knygos „5 Šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ pristatymą Lietuvoje, simboliškai nurungiant net knygų mugę. Apie knygas ir dar daugiau jungiant Šiluvą bei Ispaniją kalbamės dviese – Šiluvos piligrimų centro atstovė Silvija ir senosios ispanų kalbos, mistikų ekspertė, piligrimė Jūrate Micevičiūtė.
S.: Šiluvoje mėgstame sakyti „malda kojomis“. Turbūt iš dalies tai ir Gyvosios piligrimystės atributas. Eiti ir melstis, melstis ir eiti – kol ateisi į šventovę. O štai tavo knygų ciklas originalus tuo, jog tu tarsi siūlai kelių pakopų piligrimystę – skaityti, įsigilinti, įsivaizduoti ir tik tada eiti (be abejo ir melstis). Kaip gimė toks sprendimas?
J.: Tokį piligrimystės būdą man padiktavo gyvenimas, o paragavusi taip įjunkau, kad panorau tokiu geru dalyku pasidalinti su kitais. Pirmoji mano „piligrimystė“ prasidėjo neplanuotai: ketinau tik įvykdyti užsakymą, atlikti labai sudėtingą darbą – išversti į lietuvių kalbą svarbiausią šv. Teresės Avilietės kūrinį „Vidinė pilis arba Buveinės“. Žinojau, kas ji tokia – bent kiek prisilietus ispanakalbės teologijos neįmanoma nežinoti – ir dar žinojau, kad patys ispanai jos tekstų prisibijo. Visų pirma, ji rašė senąja kastilų kalba – XVI a. pirmoje pusėje literatūrinė ispanų kalba dar tik kūrėsi, tad Migelis Servantesas XVII a. pradžioje jau gavo ją suformuotą. Ir antra: turinys. Žinant, kad šventoji rašo apie antgamtines patirtis, pagrįstai suabejoji, ar įmanoma skaitant suprasti, o juo labiau išversti į kitą kalbą tai, ko, tiesą sakant, nesupranti, nesi išgyvenusi? Žinoma, jei vertėjas pats yra mistikas, ir dar užskaidintas „iki trečio dangaus“, anot šv. Pauliaus posakio, tada taip, bet... kur rasti tokį vertėją? Beliko save padrąsinti, kad ne šventieji puodus lipdo, ir leistis į nuotykį.
Ėmiausi gilintis į Teresės žodžių kontekstą, etimologijas, tai yra, kiek įmanoma iščiupinėti jos sodrią ir itin gausią palyginimų kalbą. Tokiu būdu ne tik sukaupiau krūvą medžiagos apie XVI a. Ispaniją, bet ir aplankiau visus 17 miestų, kur ji įsteigė vienuolynus. Tiek daug prisiskaičius nuvykti ir tai pamatyti, paliesti, stebėti, kaip žodžiai virsta kūnu, buvo neįtikėtina patirtis. Pajutau, kad Teresė man tapo gyvu žmogumi – labai išmintinga bičiule, galinčia patarti ir padrąsinti mane, XXI a. moterį.
Patirtis su šv. Terese mane išmokė, kad esama ir kitokios piligrimystės – kai įjungiamas taip pat ir protas, mūsų sielos akys, Dievo duota šviesa. Tuomet keliavimas tampa galimybe perimti dalelę mūsų protėvių sukaupto dvasinio paveldo, įsitikinti, kokie aktualūs pamokymai tų, kurie jau išlaikė egzaminą, tai yra nugyveno sėkmingą gyvenimą. Tad jei turėčiau kažkaip pavadinti tokią piligrimystės rūšį, sakyčiau, kad ji yra Teresės Avilietės – juk nuo jos prasidėjo šis nuotykis, kuris tęsiasi jau dešimt metų ir paskatino sukurti „Šventosios Ispanijos“ knygų seriją, turinčią jau tris knygas.
S.: Ir kaip tik kovo mėnesį Šiluvoje skaitome tavo naujausią knygą „5 Šv. Ignaco kelio etapai. Žmogaus tapsmas“. Ją vadini kelionių knyga. Skaitant neabejoju, jog kelionė tau kur kas daugiau nei ėjimas iš taško A į tašką B. Tai tarsi visas gyvenimas su savais keliais ir klystkeliais. Kodėl pasirinkai būtent Šv. Ignaco kelionę?
J.: Tikrai taip, knygų serijoje „Šventoji Ispanija“ kelionė – tai visas vieno ar kito šventojo gyvenimas su jo keliais ir klystkeliais. Sekančiam jo pėdomis tai atveria galimybę pasimokyti ir iš taiklių pasirinkimų, ir iš klaidų. Kodėl šį kartą mus į kelią „kviečia“ Ignacas Lojola? Ogi dėl to, kad ką tik atšventėme jo jubiliejų, o tiksliau, net tris, „supuolusius“ beveik į vieną vietą.
S.: Pavadinimo dvilypumas: ar 5 kelio etapai simboliškai siejasi su Ignaco pratybomis? Ir kodėl žmogaus „tapsmas“ – ne pokytis, persikeitimas, bet tapimas?
J.: Penki Ispanijos regionai, kuriuos perėjo Ignacas piligrimas, nė nenumanydamas tiesiąs kelią būsimiems piligrimams, išties simboliškai persipina su svarbiausiu jo veikalu – Dvasinėmis pratybomis. Tačiau berašant atsivėrė kita, daug svarbesnė sąsaja – su paties Ignaco gyvenimo tarpsniais, Tokiu būdu kelionių knygoje persipynė trys linijos: konkretus beveik septynių šimtų kilometrų kelias, Ignaco Dvasinės pratybos ir jo paties gyvenimas.
Tuo tarpu žodis „tapsmas“ atskleidžia Ignaco požiūrį į žmogaus brendimą: gyvenimo įvykiai ne keičia jau esamą asmenį, bet jį formuoja, tampa plytomis, iš kurių žmogus stato save, bendradarbiaudamas su Apvaizda. Žmogus nėra užbaigta būtybė, kokie yra gyvūnai. Jis yra atviras projektas, nes Kūrėjas jį apdovanojo laisva valia ir pakvietė būti bendrakūrėju – tiek pasaulio, tiek ir paties savęs. Ar pastebi, kaip tai prieštarauja mūsų aplinkoje vyraujančiam įsitikinimui, kuris grindžiamas XIX a. psichoterapijos atradimais? Populiariosios psichologijos žurnalai kviečia žmogų „save realizuoti“, išsiskleisti, tarsi jis jau būtų užbaigtas vienetas – kaip koks pumpuras, į kurį jau nuo pradžių yra „sudėtas“ visas būsimojo augalo projektas, o aplinka gali tą jo skleidimąsi tik paskatinti ar sužlugdyti. Beje, taip manydami pastatome į centrą savo „aš“ ir imame labai įtariai ir su baime žiūrėti į aplinką – juk ji gali mus sulaužyti. Dar blogesni atrodo kiti „pumpurai“, kurie skleidžiasi šalia ir iš mūsų „vagia“ orą, maistą – mus dusina. Daug kas manome kaip J. P. Sartre‘as, kad pragaras yra kiti.
Krikščionybės žinia tik iš pirmio žvilgsnio atrodo pesimistiška: taip, esame pažeisti prigimtinės nuodėmės, kuri yra kaip kirminas, glūdintis tame mūsų pumpure. Tačiau Kūrėjas neapleido savo sukirmijusio kūrinio – Jis ir toliau siunčia pagalbą žmogui ir kaip koks furbolo sirgalius „serga“ už mus kiekviename žingsnyje, išdėlioja mums ant kelio plytas, kad statytume save kaip katedrą – šventovę Šventajai Dvasiai, sakoma šv. Pauliaus laiške. Mes kiekvieną akimirką ne esame – tik Dievas esti, nes yra amžinas –, bet tampame, kaip ir dera laikinoms būtybėms. Ignaco „kirminas“ buvo ypač karštas ir niršus būdas, ir Dvasines pratybas jis sukūrė siekdamas savo pažeistumą geriau pamatyti ir įvertinti galimybes, kaip iš tokio prasto molio nulipdyti geriausią įmanomą puodą. Beje, molio prastumą liudija net jo giminės pavardė „Lojola“: baskų kalba tai reiškia... „dumblynė“. Jo Pratybos sumanytos kaip būdas mums pasimankštinti mokantis, kaip statyti bendradarbiaujant su Apvaizda. Todėl gyvenimas kartais vadinamas penktąja evangelija: keturios pirmosios yra bendros visiems žmonėms, penktąją Dievas rašo kiekvienam asmeniškai, kad padėtų jam tapti geriausia įmanoma savęs paties versija.
S.: Minėjai, jog labai džiaugiesi, kad pirmasis knygos pristatymas Lietuvoje įvyks būtent Šiluvoje – Mariologinėje šventovėje. Kodėl?
J.: Knygos pristatymas Šiluvoje bus pirmas, kurį surengsime Lietuvoje – tarsi paties Ignaco kelio pas mūsų skaitytojus pradžia. Labai tuo apsiždžiauygiau, nes rašydama knygą kas žingsnis mačiau, kaip kiekvienas svarbus jo gyvenimo tarpsnis prasidėjo Mergelės Marijos akivaizdoje. Kai Ignacas gijo po baisaus sužeidimo, į dvasinį atsivertimą jį pastūmėjo Mergelės Marijos regėjimas – gal atvaizdas, o gal apsireiškimas (čia tyrinėtojai abejoja). Pirmoji vietovė, kurią jis aplankė išėjęs į piligrimystę, buvo Aransasu šventovė, kur, anot tradicijos, piemuo 1468 m. surado Mergelės Marijos skulptūrėlę, tapusią svarbiausia Ignaco gimtinės, Baskijos užtarėja. Jos akivaizdoje jis davė pirmąjį įžadą ir Dangaus Valdovės padedamas jį išlaikė visą gyvenimą. Ignaco kelionės tikslas buvo Montserato Mergelės Marijos šventovė – taip pavadintame kalne 810 m. irgi buvo rastas stebuklingas atvaizdas, Juodoji Madona, Katalonijos globėja, ir šiandien pritraukianti milijonus piligrimų. Jos akivaizdoje piligrimas Ignacas pakeitė apdarą – iš pasaulietinio riterio virto dvasios kariu-atsiskyrėliu atgailautoju. Dar viena svarbi pradžia Ignaco gyvenime: 1535 m. Monmartro įžadas, kai jis su šešiais bičiuliais pasiryžo imtis bendros misijos – tą dieną simboliškai „prasidėjo“ Jėzaus Draugija. Įžadui jie pasirinko Žolinės dieną, norėdami, kad ir Mergelė Marija „dalyvautų jų Sekminėse“. Galiausiai pirmosios Mišios: jas Ignacas paaukojo 1538 m. gruodžio 25 d. Didžiojoje Mergelės Marijos bazilikoje Romoje. Netrukus Jėzaus Draugija iš popiežiaus gavo pirmąją savo bažnyčią, ir tai buvo... Pakelės Mergelės Marijos parapija su romiečių nepaprastai mylimu M. Marijos paveikslu. Visos šios naujos pradžios ir iškilo mano mintyse gavus kvietimą pirmąjį pristatymą surengti Šiluvos Mergelės Marijos šventovėje – tarsi pats šv. Ignacas būtų pasirinkęs vietą, iš kurios pradės savo kelią pas Lietuvos skaitytojus.
S. Dėkoju už pokalbį ir kviečiame į Jūratės Micevičiūtės knygos „5 Šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ knygos pristatymą.
Laikas: Kovo 13 d. 14 val.
Vieta: Šiluvos piligrimų centras, M. Jurgaičio a. 17A, Šiluva.
Paroda „Architektūra ir bendruomenė“
Kviečiame užsukti į Šiluvos piligrimų centrą, kuriame eksponuojami Vilniaus Gedimino technikos universiteto
(VILNIUS TECH) architektūros studijų programos 2-ojo kurso studentų darbai.
Darbuose nagrinėtos trijų Šiluvos miestelio teritorijų urbanistinio formavimo galimybės. Rengiant projektus siekta įvertinti vietos gyventojų poreikius, atsižvelgti į išskirtinį vietovės charakterį bei vystymo potencialą. Pristatomi bendruomeninių centrų projektai yra Šiluvos kaip „Gyvos Piligrimystės“ centro plėtojimo architektūrinės vizijos.
Paroda vyks iki kovo 8 d.
Laukiame atvykstant
Diskusija: „Šiluva – tradicijos ir progreso dermė“
Šiluvos miestelis – tai tradicijos ir progreso dermę iliustruojantis pavyzdys, kuriame nuo XVII a. pradžios, kuomet vietovė buvo paliesta Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo, kultūrinis progresas tapo neatsiejama vietovės identiteto dalimi. Paradoksalu, tačiau Šiluvoje, kuri niekada urbanistiškai netapo didesniu miestu, o Šilinių Atlaidų tradicijos tęstinumas išlaikytas nepaisant geopolitinės situacijos, tačiau čia pat kultūrinis progresas buvo neatsiejama vietovės dalis. Šiluvoje iškilo Vėlyvojo Baroko Bazilika, kurios interjere randame vieningą jėzuito Tomo Podgaiskio skulptūrų kompoziciją. Būtent Šiluvoje išvysime vienintelį genialaus kūrėjo Antano Vivulskio išlikusį architektūros kūrinį – Apsireiškimo koplyčią. Šiuolaikinėje Lietuvoje savo geriausius darbus atveždavo maestro Eimuntas Nekrošius, kaip kad tėvo ir sūnaus Antinių angelai ir dabar pasitinka praeinant simboliškus koplyčios vartus.
Todėl nenuostabu, jog ir XXI a. tradicija ir progresas yra vienas pagrindinių dialogo principų, skatinančių vietokūrą vienoje seniausių Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo vietų Europoje. VšĮ Šiluvos piligrimų centrui bendradarbiaujant su Raseinių rajono savivaldybe bei Vilnius Tech, kviečiame į diskusiją „Šiluva – tradicijos ir progreso dermė“. Diskusijos metu ne tik kelsime aktualius klausimus šiandienos turistui, piligrimui, kultūros vartotojui, tačiau apžvelgsime Vilnius Tech studentų praktinius darbus, juose rastus architektūrinius sprendinius Šiluvos miestelio konkrečiai teritorijai. Tad kaip šiandien kalbėti apie progresą? Ar tradicija gali nevirsti kiču? O gal griežti tradicijos principai yra svarbiau nei inovatyvus pokytis? Galų gale, kaip rezistencijos, aukščiausios meninės vertės ir kultūros artefaktų prisodrinta vieta gali prabilti kiekvienam pasaulio piligrimui? Ar Antano Vivulskio kūrinys būtų labiau vertinamas, jei stovėtų, tarkim, Vilniuje ar Kaune? Kokio dialogo reikia šiandienos turistui, piligrimui, kūrėjui, savivaldos, verslo institucijų atstovams?
Apie tai ir dar daugiau kviečiame diskutuoti kovo 2 d. 11 val. Šiluvos piligrimų centre M. Jurgaičio a. 17 A.
Diskusijos tema: „Šiluva – tradicijos ir progreso dermė“.
Vieta ir laikas: Šiluvos piligrimų centras, M. Jurgaičio a. 17A, Šiluva.
Kalbėsime apie:
- a) paveldą kaip inovaciją;
- b) mažo miesto perspektyvas globaliame ateities pasaulyje;
- c) Šventovės svarbą urbanistiniame planavime
- d) Šiluva – naujo urbanistinio gyvenimo centras ar periferija?
Šiluvos piligrimų centro informacija
Marijos diena Šiluvoje
8.00 val. Šv. Mišios (Apsireiškimo koplyčioje)
9.00 val. Šv. Mišios (Apsireiškimo koplyčioje)
10.00 val. Šv. Mišios (Bazilikoje)
10.45 val. Švč. Sakramento adoracija (Bazilikoje)
11.00 val. Katechezė. Žanas Talandis „Maldos galia išbandymuose“ (Bazilikoje)
11.30 val. Rožinio malda ir Mergelės Marijos litanija (Bazilikoje)
12.00 val. Pagrindinės šv. Mišios (Bazilikoje)
14.00 val. Jūratės Micevičiūtės knygos „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas. Kelionių knyga“ pristatymas. (Piligrimų centre)
Gavėnią išgyventi giliau (kasdieniai pasiūlymai labiau įprasminti šį laiką)
Vasario 13-osios piligrimystė Šiluvos šventovėje
Kiekviena 13-oji diena Šiluvos šventovėje – ypatinga. Tai Mergelės Marijos, Atlaidų diena, kupina maldos, atleidimo bei vilties džiaugsmo. Kiekvieną 13-ąją dieną be tradicinių pamaldų galime išgirsti šiandienos aktualijomis prabylanti dvasinį eruditą, dalyvauti ne tik Šv. Mišiose, tačiau ir Švč. Sakramento adoracijoje, lankytis Šiluvos piligrimų centre bei drauge patirti, ką reiškia, kad ir vienos dienos piligrimystė į šventovę.
Vasario 13-osios dienos programa prasideda jau išvakarėse – 12 d. nuo 22 val. Bazilikoje vyks Švenčiausiojo Sakramento Adoracija, kuri baigiama ankstyvomis 7.00 val. ryto Šv. Mišios. Tą dieną piligrimai susirenka ne tik Bazilikoje, tačiau ryte, 8.00 val. bei 9.00 val. Šv. Mišios aukojamos Apsireiškimo koplyčioje. Jose apsilankę piligrimai nuo 10.00 val. kviečiami į Šiluvos piligrimų centrą, kuriame vyks konferencija, dedikuota išskirtinei asmenybei – Jurgiui Ambraziejui – Pabrėžai. Konferencijoje pranešimus skaitys kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM bei dr. kun. Paulius Saulius Bytautas OFM.
Nespėjusiems į rytines Šv. Mišias, dar vienos jų bus 10.00 val. Bazilikoje. O nuo 10.45 val. vyks Švč. Sakramento adoracija. Po jos – 11.00 val. girdėsime kun. Emilio Vasiliausko katechezę, kuriai pasibaigus – 12.00 val. įvyks pagrindinės Šv. Mišios Bazilikoje. Po jų, piligrimai laukiami piligrimų centre, kurį galima rasti adresu M. Jurgaičio a. 17 A. Piligrimų susibūrimo vietoje be muziejaus ekspozicijos, knygyno, skirtingų vienuolijų produkcijos ir puodelio kavos 14.00 val. lauks naujausios dviejų kunigų – Nerijaus Pipiro ir Roberto Urbonavičiaus knygos pristatymas. Šiame renginyje dalyvaus ir vienas iš autorių – kun. Robertas Urbonavičius. Tad neabejotinai, dvasinius išgyvenimus papildys prasmingos diskusijos bei autografu pažymėta knyga.
Kviečiame atvykti į Šiluvą ir patirti Gyvąją piligrimystę.
8.00 val. Šv. Mišios (Apsireiškimo koplyčioje)
9.00 val. Šv. Mišios (Apsireiškimo koplyčioje)
10.00 val. Šv. Mišios (Bazilikoje)
10.00 val. iki 12.00 val. Konferencija „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849)“ (Piligrimų centre)
10.45 val. Švč. Sakramento adoracija (Bazilikoje)
11.00 val. Katechezė kun. Emilis Vasiliauskas. (Bazilikoje)
11.30 val. Rožinio malda ir Mergelės Marijos litanija (Bazilikoje)
12.00 val. Pagrindinės šv. Mišios (Bazilikoje)
14.00 val. Knygos „Divina Hora: eilėraščiai“ pristatymas. Dalyvauja kun. Robertas Urbonavičius (Piligrimų centre)
Šiluvos piligrimų centro informacija
Nuo meno teorijos iki kunigystės – Šiluvos vikaro istorija
Mažame Šiluvos miestelyje telpa daugybę paradoksų – tai viena seniausių Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vietų Europoje, lietuviškosios rezistencijos, progreso ir tradicijos dermę savyje talpinančių šventovių. Todėl nenuostabu, jog būtent Šiluvoje sutinkame kunigą, kurio kelionė prasidėjo nuo menotyros studijų, gilaus domėjimosi istorija bei kultūros kelio, vedančio link kunigiškos tarnystės. Apie tai bei apie neseniai drauge su kurso draugu kun. Nerijumi Pipiru išleistą poezijos bei meditacijų knygą kalbasi Šiluvos piligrimų centro atstovė Ona Eigirdaitė ir Šiluvos vikaras kunigas Robertas Urbonavičius.
Teko girdėti, kad esate iš Šančių, tad kaip jaunuolis iš Šančių tapo kunigu?
Iš ties būtų smagu, jei būčiau iš Šančių, - keleto vyskupų gimtojo rajono, deja, nesu kilme šančiškis, nors Šančių parapijoje atlikau diakono tarnystę ir apie mėnesį kunigavau, kol persikėliau į savo pirmąją parapiją Ukmergę. Tad su Šančiais sieja kuo geriausi prisiminimai, - kaip vietiniai juokauja: „Šančiai – meilės pančiai“
Augau Kauno Eigulių mikrorajone, tolokai nuo Šančių. Jaunuolis iš Kauno tapo kunigu, nes pajuto Dievo kvietimą, - toks turbūt būtų banalus atsakymas. Kaip Šventoji Kryžiaus Teresė (Edita Štein), yra sakiusi: „ko nebuvo mano planuose, tas buvo Dievo planuose.“
Šiuo metu tarnaujate Šiluvoje, kaip nutiko, kad kunigas, kilęs iš Kauno dabar tarnauja mažame miestelyje?
Tokie dalykai kaip tarnystės vietos kunigų gyvenime dažniausiai nutinka vyskupo ordinaro sprendimu. Nors tiesa, kad kaunietis nuo gimimo, bet kunigystės tarnystės vietos buvo toli nuo Kauno: pirmiausia Ukmergė, paskui Raseiniai, dabar Šiluva. Tikiu, kad taip Dievas moko neprisirišti prie vietos ir įpročių.
Esate vikaras, kas yra toji vikaro tarnystė, kuo ji skiriasi klebono?
Vikaras yra klebono padėjėjas ir artimiausias bendradarbis. Panašiai kaip direktoriaus pavaduotojas. Klebonas yra parapijos administratorius, už ją atsakingas, o vikaras yra skiriamas padėti klebonui parapijos pastoracijoje. Dera pabrėžti, kad ir klebonas ir vikaras kunigystės šventimų lygmenyje yra vienodai lygūs, tik skiriasi atsakomybės laipsniai.
Esate baigęs menotyros studijas, kaip atsitiko, kad menotyrininkas tapo kunigu, o gal kunigas baigė menotyrą? Kodėl būtent menotyra? Kas sužavėjo joje labiausiai?
Menotyra – vienas iš kelių, kuriais Dievas mane atvedė į kunigystę. Neplanavau stoti į Menotyrą, net nežinojau kas tai per daiktas. Nuo mokyklos laikų patinka istorija, tad į šios krypties studijas ir planavau stoti. Deja, belaukiant eilės priėmime į studijas, buvo užpildytos Valstybės finansuojamos vietos, o mokamos studijos man buvo neįkandamos. Buvo likę laisvų vietų į Menotyros studijas, tad pagalvojau, kad vis vien noriu studijuoti Universitete, o vėliau gal pereisiu į istorijos studijas, pasirinkau Menotyrą. Niekada nesigailėjau, kad studijavau Menotyrą, nes labai platus studijuojamų dalykų spektras (dailė, teatras, architektūra, kinas, fotografija, urbanistika ir t.t.) padėjo praplėsti akiratį ir pagilino pasaulėvaizdį. Galiausiai studijuodamas galėjau domėtis tiek istorija, tiek teologija. Taip pat krikščioniškojo meno studijos atvedė iki seminarijos. Tad tikrai galiu pritarti apaštalui Pauliui: viskas išeina į gera mylintiems Dievą.
Ar šiandien šios studijos jūsų tarnystėje praverčia? Kaip?
Tiesiogiai aišku nepraverčia, bet tai ką jos suteikė, - taip.
Artėja vasario 13-oji. Marijos diena, po kurios seks Šv. Valentino diena, įsimylėjėlių ir meilės diena. Teko girdėti, kad jums ypatingai brangi yra Mergelė Marija, galbūt galima pasakyti, kad ji yra jūsų mylimiausia šventųjų tarpe esanti moteris? Tad papasakokite apie ją. Kaip gimė meilė Mergelei Marijai. Taip pat teko girdėti, kad turite daug jos ikonų, ne kartą keliavote į Marijos apsireiškimų vietas, o dabar gyvenate Šiluvoje, vienoje iš svarbiausių Marijos apsireiškimo šventovių Europoje.
Žinoma, kaip sakė Šventasis Bernardas Klervietis, - „apie Mariją, niekada nebus gana“ – tad apie ją galėčiau kalbėti ilgai. Pirmiausia norėčiau priminti, kad Marija nėra viena iš šventųjų, - Ji išskirtinė iš visų šventųjų, - kaip sakydavo Bažnyčios Tėvai, - nėra nieko didingesnio už Mariją, vien Dievas. Tad būti kataliku ir nejausti meilės Marijai, manau yra negalimas dalykas. Žinoma, asmeninis pamaldumas yra atskira tema. Man patinka mintis, kad šventieji mus patys pasirenka į draugus, juk kiekvienas iš mūsų turime šventuosius, kurie mus kažkodėl traukia. Tad esu tikras, kad Mergelė Marija mane pirma pakvietė į artimą draugystę su Ja. Kunigui ypač svarbus ryšys su Mergele Marija, nes Ji moko mus mylėti nesisavinant, o dovanojant.
Iš tiesų, mėgstu keliauti po Marijos šventoves, kurios visada yra gyvosios Evangelizacijos židiniai. Marija pati sėkmingiausia evangelizuotoja, mokanti prakalbinti savo vaikus, prisitaikydama prie kiekvienos tautos tradicijų ir suvokimo, - tą ir liudija skirtingi Dievo Motinos atvaizdai.
Tikra laimė būti Šiluvoje, - dvasinėje Lietuvos širdyje. Beje, vyskupo žinią jog nori su manimi pasikalbėti, kaip vėliau paaiškėjo dėl paskyrimo į Šiluvą, gavau būdamas kitoje Marijos Šventovėje, - Gvadelupėje, Meksikoje.
Kunigo kasdieninė duona yra homilija, - kaip jai ruošiatės?
Tiesa sakant esu tinginys, tad specialiai nesiruošiu, - nesielgiu kaip vienas dėstytojas sakė, jog sekmadienio homilijai reikia pradėti ruoštis pirmadienį. Dažniausiai apgalvoju kokius punktus norėčiau paliesti, o tada meldžiuosi, kad Dievas iškeltų tai, ką reikėtų pasakyti. Visada stengiuosi sakyti homiliją taip ir apie tai, jog pirmiausia mane patį sudomintų ir užkabintų, nes žinau, jog tada palies ir kitą. Kuomet kunigas sako, ar skaito homiliją, pats nuobodžiaudamas ir netikėdamas tuo ką sako, - kaip jisai uždegs ir kitą?
Kokia jūsų gyvenimo dalį užima literatūra? Ką mėgstate skaityti?
Stengiuosi kiekvieną dieną, bent pusvalandį atrasti knygai, dažniausiai skaitau kelias iš karto. Deja, šiais laikais tenka iš gerų knygų rinktis tik pačias geriausias, ir tai su siaubu matau kaip pilnėja lentyna neperskaitytų knygų, tad perku kuo mažiau naujų knygų, nebent jos tikrai geros ir mane dominančios. Greta teologijos visada randu vietos J.R.R Tolkieno ir jo pasekėjų kūrybai.
Vasario 13 dieną vyks jūsų ir kun. Nerijaus Pipiro knygos pristatymas Kaip gimė ši knyga?
Ji gimė kursinio kunigo Nerijaus uolumo ir vieno asmens dosnumo dėka. Noras publikuoti savo kūrybą knygos pavidalu, paskui ją visur pristatinėti ir klausyti liaupsių, kurios galbūt nėra tikros ar svarbios, - man ne prie širdies. Taip pat manau, kad kunigystėje kūryba yra kaip laisvalaikio užsiėmimas, jis neturėtų tapti pagrindiniu darbu. Mano meditacijos bibline tematika (ši sritis mane labai traukia) gimė kaip liturginio laiko tekstai Bernardinai.lt portalui. Jeigu jos kam padės melstis ar atlikti mąstymą, - manau, savo tikslą bus pasiekusios.
Nerijaus Pipiro ir Roberto Urbonavičiaus knygos pristatymas įvyks vasario 13 d. 14.00 val. Šiluvos Piligrimų centre (M. Jurgaičio a. 17A).
Šiluvos piligrimų centro informacija
Konferencija skirta Jurgiui Ambraziejui - Pabrėžai
Vasario 13-ąją - Mergelės Marijos dieną kviečiame susirinkti Šiluvoje maldai, o taip pat ir keliems renginiams. Vienas jų - konferencija skirta kunigo, trečiojo ordino pranciškono Jurgio Ambraziejaus - Pabrėžos asmenybei. Apie Jurgį Pabrėžą daugiausia žinome kaip apie liaudies gydytoją, mokslininką, kalbininką, botaniką, sveikos gyvensenos pradininką... Peržvelgę daugiau kaip šimto metų publikacijas spaudoje aptinkame vos keletą straipsnių apie J. A. Pabrėžą kaip kunigą, dvasininką, pamokslininką. Sovietmečio laikotarpio ideologijos rezultatas – didžiulė spraga J. A. Pabrėžos asmenybės paveiksle. Dar ir šiandien jis kartais vaizduojamas kaip nesuprastas savo laikmečio mokslininkas, kurį varžė prisiimtas luomas, nenorėjo suprasti dvasininkija. Tačiau peržvelgę išlikusius J. A. Pabrėžos pamokslus ir jo asmeninius dvasinio tobulėjimo pasiryžimus, matome, kad pirmiausia jis troško sekti Nukryžiuotuoju Kristumi ir tobulai savo gyvenime vykdyti Dievo valią.
Konferencijoje pranešimus skaitys kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM bei dr. kun. Paulius Saulius Bytautas OFM.
Renginio data ir laikas - vasario 13 d. 10:00 val. - 12:00 val.
Renginio vieta - Šiluvos piligrimų centras
Šiluvoje skaitome
Nerijus Pipiras „Laiko liturgija“
Robertas Urbonavičius „Divina Hora“
Vasario mėnesį Šiluvoje skaitome bei drauge kviečiame panirti į bičiulių, kunigų knygą dvigubu pavadinimu „Laiko liturgija“ ir „Divina Hora“. Nepaisant pavadinimo duališkumo, knyga vieningai kalba apie patiriamą laiko tėkmę. Tiesa laikas ir laikiškumas pateikiamas skirtingose kūrybinėse formose. Nerijaus Pipiro „Laiko liturgija“ – tai poezijos rinkinys, sumišęs su asmeninio dienoraščio ištraukomis ne tiek keliant klausimus apie būtį šiandien, kiek romantiškos plunksnos prisilietimu prabylant apie Tėvynę bei tarnystę joje. Išties, N. Pipiro eilėraščiai simboliškai atliepia tarpukario Lietuvos dailės kūrybą, kuomet nepaisant studijų užsienyje, Paryžiaus žavesio, grįžtama į Tėvynę, o vienas sodriausių ir mėgstamiausių siužetų – Lietuvos laukai, upeliai, koplytstulpiai, kitaip tariant – gamta bei periferijos atributai. Panašiai ir „Laiko liturgijoje“ prabylama, tarsi, apie inkrustuotą laiką – sustojusį net ne prisiminimuose, tačiau atkeliavusį iš močiutės pasakojimų, kurie nugulė širdy.
Tuo tarpu Roberto Urbonavičiaus „Divina Hora“ – tai nepavaldaus pasauliui laiko meditacija. Pateikiamos meditacijos ne tik kad netarnauja pasaulio laikui, tačiau yra dvasinio Bažnyčios pasaulio atributai. Todėl R. Urbonavičiaus dalis pradedama Advento ilgesiu bei Adomo malda. Ši vystosi į savotiška poetinį potyrį, skatinanti keliauti laikotarpiais, su kitais Biblijos atstovais – Nojaus valtimi, Kalėdų džiaugsmą patirti drauge su paslėptu Elžbietos džiaugsmu, panirti į Juozapo išbandymą ir kitus simboliškus meditatyvius susitikimus. Baigiama Marijos troškimais – karštu noru vėl išvysti tą, kuris buvo paaukotas, dar kartą paliesti sūnų, kuomet vienodai draskoma mamos ir tikinčiosios širdis. Kur gi mylimasis, kur Jėzus: „Kur Jisai vaikščioja? Ar tu žinai, kur Jis, O Sodininke?“.
Tad ši knyga, tai ne tik dviejų bičiulių dialogas apie laiką, vietomis semiantis skaitytojo širdis romantizuotais Tėvynės įvaizdžiais, bet tuo pačiu tai knyga, kviečianti paradoksaliam išgyvenimui – laiko tėkmę patirti sustojus. Tai patirti kviečiame Šiluvoje – akimirkai stabtelėjant ir vasario 13 d. dalyvaujant Marijos dienoje, 14 val. Šiluvos piligrimų centre susitikti su vienu iš autorių – Robertu Urbonavičiumi ir dalyvauti knygos pristatyme.
Menotyrininkė Silvija Čižaitė-Rudokienė
Šiluvos piligrimų centro informacija