20-oji diena
„Įsigilinę į katalikų tradiciją, pamatysime, kad kontempliatyvioji mistinė malda iš tikrųjų yra įprasta krikščioniškojo gyvenimo dalis, kurią skirta patirti kiekvienam. Tikrai yra vienuolijų, pasišventusių kontempliacijai. Bet yra ir vienuolijų tokių kaip Dievo meilės misionierių seserų kongregacija, kurios ypač atsidavusios gailestingumo darbams. Ar dėl to visi kiti gali pamiršti gailestingumą? Šie išskirtiniai pašaukimai yra tam, kad nuolatos primintų mums visiems tai, kuo esame pašaukti būti ir ką esame pašaukti daryti.“ Marcellino D’Ambrosio
19-oji diena
„Dievas rūpestingai rinkosi tą, kuri bus Jo Sūnaus Motina. Bet Jam tikriausiai tiek pat rūpėjo išsirinkti Sūnaus globėją. Tėvai vaikams perduoda ne vien genus. Jėzui, kaip žmogui, reikėjo augti išmintimi, metais ir malone (žr Lk 2, 52). Juozapui teko didžioji atsakomybės dalis Jį ugdant. Juozapas Jėzui buvo vyro pavyzdys. Iš jo Jėzus daug ko išmoko, taip pat ir dailidės amato, kuriuo vertėsi gyvendamas Juozapo ir Marijos namuose.“ Marcellino D’Ambrosio
18-oji diena
„Ar Jėzus kada nors jautė pyktį tiems, kas troško Jo gyvasties? Be abejo. Teisingas pyktis- tinkamas atsakas į neteisybę. Tokio pykčio reikia, kad jis įkvėptų mums emocinės energijos pasipriešinti neteisybei ir ją įveikti. Prisiminkite, kaip stipriai Jėzus barė fariziejus už jų veidmainystę, kuri pastojo kelią prie gyvenimą teikiančios Jo tiesos. “ Marcellino D’Ambrosio
17-oji diena
„Dievas, kurį Jėzus vadina Tėvu, rūpinasi mumis ir mus labai gerai pažįsta. „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti“ (Mt 10, 30). Jėzus liepia mums prašyti „kasdienės duonos“, tai yra visko, ko reikia mums fiziškai ir dvasiškai augti.“ Marcellino D’Ambrosio
Trečiasis Gavėnios sekmadienis
„Kai išvartė pinigų keitėjų stalus (žr. Jn 2, 13-25), Jėzus įvykdė Raštus ir aiškiai parodė, kad mesijinis laikas jau čia pat. Nebus įprastinio verslo. Nebus nykaus požiūrio į religiją. Metas gyvajam tikėjimui, o ne religiniam įsitikinimui. Uolumas dėl Dievo namų Jėzų graužte graužė, Jis buvo pasiryžęs ir žmoguje uždegti uolumo ugnį.“ Marcellino D’Ambrosio
16-oji diena
„Gavėnia yra metas, kai galime peržiūrėti savo mitybą ir kažką keisti. Pirmiausia atsisakykime nesveiko maisto, nuo kurio tik išsipučiame. Nebežiūrėkime į traškučius, gruzdintas bulvytes, mėsainius ar kokakolas, kurie išsunkia mūsų pinigines ir energiją, nuo jų daromės mieguisti ir tingūs. O kaip dėl ilgų valandų prie radijo, televizoriaus ar socialinių medijų? Mūsų galvose nuo jų tiek triukšmo, kad nepajėgiame atsisėsti, nurimti ir klausytis Dievo. Išjunkite žiniasklaidos priemones bent valandėlei.“ Marcellino D’Ambrosio
15-oji diena
„Mušdamiesi į krūtinę atsiribojame nuo fariziejaus ir stovime, o tiksliau- lenkiamės kartu su muitininku, pripažindami savo nevertumą prieš pagarbią baimę keliantį gyvojo Dievo didingumą ir tobulą Jo šventumą. Tai nėra panieka sau, tai tiesiog nuolankumas. O nuolankumas yra sąlytis su tikrove.“ Marcellino D’Ambrosio
14-oji diena
„Man adoracija- lyg dvasinės saulės vonios. Ateinu į Viešpaties artumą ir maudausi sveikuose Teisingumo Saulės spinduliuose. Per visą gyvenimą ne sykį adoravau Švenčiausiąjį, gavau ne vieną didžiulę malonę, ne viena rimta žaizda buvo išgydyta. Viešpats panaudojo šiuos momentus nuostabiai man vadovaudamas. Būtent priešais Švenčiausiąjį Sakramentą atradau savo pašaukimą būti teologu.“ Marcellino D’Ambrosio
13-oji diena
„Ankstyvojoje Bažnyčioje gavėnia buvo laikas, kai krikščionių dėmesys krypo ne tiek į save, kiek nuo savęs. Tai buvo ne tik asmeninio, bet ir visos Bažnyčios augimo metas.“ Marcellino D’Ambrosio
12-oji diena
„Nepažinti Rašto- tai nepažinti Kristaus!“- V amžiuje tvirtino šv. Jeronimas, Bažnyčios tėvas ir mokytojas. Būtent todėl Katalikų Bažnyčios liturgija yra kupina Šventojo Rašto. Imkime kas ir sekmadienio šv. Mišias. Pradžioje- garsiai skaitomi sotūs Šventojo Rašto gabalai (du skaitiniai, psalmė ir Evangelija). O kur dar
atliepai ir įvairios maldos, paimtos iš Šv. Rašto: Sanctus (žr. Iz 6,3 ir Ps 118, 26), „Tėve mūsų“ (žr. Mt 6,9) ir Gloria (žr. Lk, 2,14).“Marcellino D’Ambrosio
11-oji diena
„Išvaizda gali būti apgaulinga. Juk Jėzus buvo tik dar vienas galilėjietis. Jo rankos- sudiržusios, kaip ir bet kurio kito darbininko. Nazareto žmonės pažinojo Jo motiną. Kai kurie net prisiminė vyrą, kurį visi laikė Jo tėvu. Tačiau, kai Jėzus užlipo ant Taboro kalno su trimis artimiausiais savo mokiniais, Jo išvaizda pasikeitė. Jo dievystės šlovė staiga tapo regima, prasišvietė pro Jo žmogystę, apakindama apstulbusius apaštalus (žr. Lk 9, 28-36).“
Marccellino D’Ambrosio
Antrasis Gavėnios sekmadienis
„Gerai žinodamas, kad pabūgs apaštalai, išvydę Jo nukryžiavimo siaubą, Viešpats Jėzus davė jų lyderiams vilties viziją, kad juos stiprintų. Jis užlipo su trimis apaštalais ant Taboro kalno ir pagaliau pasirodė toks, koks Jis iš tikrųjų yra (žr. Mt 17, 1-9). Laukiant prikėlimo šlovės, pasaulio Šviesa suspindėjo akinamu dievystės baltumu. Jį paliudijo Įstatymas ir Pranašai per Mozę ir Eliją. Sugriaudėjęs Tėvo balsas patvirtino, kad Jis tikrai yra Jo mylimasis Sūnus. Šventoji Dvasia buvo apreikšta kaip shekinah- šlovės debesis, kuris kadaise vedė izraelitus per dykumą. Atsimainymas- tai scena, kuri paskelbia visą Evangeliją, Gelbėtojo atneštą Gerąją Naujieną apie pašlovintą gyvenimą, kuris niekada nesibaigs.“
Marccellino D’Ambrosio
10-oji diena
„Bet kodėl Jis atidavė save kaip maistą? Kad galėtume tapti tuo, ką valgome. Kad galėtume augti šventumu, tobuliau mylėti dieviškąja meile, kurią vadiname caritas. Gailestingumas- dieviškosios meilės caritas virsmas, susidūrus su kančia. […]
Štai keli dalykai, kuriuos dera atsiminti, kalbant apie gailestingumo darbus Bažnyčioje:
1. Gailestingumas yra kiekvienam.
2. Gailestingumas sumažina kančią, o kančia būna visokia.
3. Gailestingoji meilė prasideda namuose.
4. Gailestingoji meilė negali baigtis namuose.
5. Gailestingumas ne visada yra patogus.
6. Gailestingoji meilė- ne tas pats kas socialinis darbas.
7. Gailestingumas niekada nebūna globėjiškas.“
Marccellino D’Ambrosio
9-oji diena
„Altoriaus Sakramente Jėzus nieko nuo mūsų nenuslepia. Jis atiduoda mums visą savo esatį, savo žmogystę ir dievystę, ir net slėpiningąją dieviškąją Trejybės meilę- agapę, tą pasiaukojamą meilę, kuri įgalina Jėzų ir šventuosius mylėti neskaičiuojant, kiek tai kainuos, mylėti iki galo.“ Marccellino D’Ambrosio
8-oji diena
„Jėzaus Kalno pamokslas ko gero yra žymiausias visų laikų pamokslas. Taip pat puikiai žinomos ir pirmosios to pamokslo eilutės. Jau du tūkstančiu metų jos vadinamos „Palaiminimais“ (žr. Mt 5,1-12). Devyniose trumpose eilutėse Jėzus piešia dvasiškai sėkmingą žmogų, kuris yra iš tikrųjų laimingas, kuriam sekasi, kurio padėtis leidžia jam patirti tobulą laimę ir džiaugsmo pilnatvę. Tai ir yra palaima.“ Marccellino D’Ambrosio
7-oji diena
„Dažnai girdžiu žmones sakant, kad jie nenori varginti Dievo dėl savo menkų reikmių ir rūpesčių. Juk Jam reikia rūpintis daug svarbesniais dalykais, pavyzdžiui, tvarkyti visatą. Tačiau Naujasis Testamentas parodo Dievą kaip uolūną. Jėzus ne tik dažnai ragina mus prašyti, ko reikia: „Prašykite ir gausite“ (Lk 11, 9), bet ir pagiria tokius žmones, kaip Baltrimiejus, kurie prašo garsiai, net įžūliai (žr. Mk 10, 46-52) .“ Marccellino D’Ambrosio
6-oji diena
„Likus keliems mėnesiams iki mirties šv. Jonas Paulius II nustebino pasaulį paskelbdamas Eucharistijos metus. Kodėl net visus metus? Nes Eucharistija, anot šv. Tomo Akviniečio, yra sakramentų sakramentas. Visuose sakramentuose Kristus duoda mums perkeičiančią savo malonės galią, kurią vadiname „malone.“ Bet Eucharistijoje- ir tik Eucharistijoje- Jėzus duoda mums dar daugiau. Jis duoda mums visą save- Kūną ir Kraują, sielą ir dievystę.“ Marccellino D’Ambrosio
5-oji diena
„Kartą vienuolis man pasakė, kad didžiausia šiuolaikinio pasaulio nuodėmė- ne jo gašlumas, bet perdėtas aktyvumas. Gyvename labiausiai išsiblaškiusioje, į karštligišką veiklą pasinėrusioje visuomenėje. Kyla pagunda manyti, kad esame geri katalikai, nes Dievas yra mūsų gyvenimo dalis, ir jausti, jog nusipelnėme ovacijų, nes kartkartėmis į Jį pažvelgiame bent akies kampučiu.“ Marccellino D’Ambrosio
Pirmasis Gavėnios sekmadienis
„Reikėjo dar didesnio išganymo akto, kuris būtų radikalesnis ir prasiskverbtų iki pačios blogio šaknies. Pats Dievas ateina į mūsų pasaulį kaip žmogus ir stoja į grumtynes su melo tėvu. Pirmiausia, parodant, kad nuodėmės sunaikinamos, Jėzus panardinamas vandenyse, nors Jis pats neturi jokios nuodėmės. Paskui išeina į dykumą nusitaikyti į nuodėmės agentą.“ Marcellino D’Ambrosio
4-oji diena
„Nors būtent mes esame už viską skolingi Dievui, Jis viską paaukoja už mus. Mūsų meilė Jam tėra menkas nesustabdomos Jo meilės mums aidas. „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus,- kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?! (Rom 8, 32).“ Marccellino D’Ambrosio
3-oji diena
„Taip prasidėjo apgaulinga reklamos kampanija, kuri tęsiasi iki šios dienos,- mirties glamūrizacija. Tai ir yra nuodėmės darbas, todėl Dievas sako: „To nedarysi!“ Jis yra ne irzlus dorovės sergėtojas, bet mylintis Tėvas. Jis mus pažįsta ir myli labiau, negu mes patys save pažįstame ir mylime. Taigi, Jis elgiasi taip, kaip bet kuris tėvas, perspėdamas vaiką: „Neliesk viryklės, nudegsi.“ „Nežaisk aukštai ant laiptų- gali nukristi ir nusisukti sprandą.“ Marccellino D’Ambrosio
2-oji diena
„Vidutinis amerikietis žiūri televiziją apie dvidešimt valandų per savaitę. Kai nežiūrime televizijos, būname prisijungę prie interneto, vartojame internetinę žiniasklaidą ar klausomės muzikos per „iPodus“ ar „iPadus“. Tad ar turėtume stebėtis, kad mūsų vertybės atspindi pramogų verslo ir žiniasklaidos skleidžiamas vertybes? Juk esame tai, ką valgome.“ Marcellino D’Ambrosio
1- oji diena
„Gavėnia reiškia atgailą. Vienas iš atgailos apibrėžimų- „nusižeminimas prieš Dievą“. Nors atsisakome Senojo Testamento ašutinės, gavėnios laikotarpį, parodydami nusižeminimą, pradedame su pelenais ant kaktos.“
„Nusižeminti įmanoma tik laisviesiems. Tie, kas yra užtikrinti Tėvo meile, kaip Jėzus, tiems nereikia įspūdingų ceremonijų nei žmonių pataikavimo. Jie žino, kas esą, iš kur ateina ir kur link nueina. Nevertina savęs pernelyg rimtai ir gali iš savęs pasijuokti. Išdidieji negali. Atkreipkite dėmesį į žodžių „Nuolankumas“ (humility) ir „Humoras“ (humor) taip pat ir „Žmogiškas“ (human) panašumą. Būti nuolankiam- tai teisingai save vertinti. Būti žmogumi- tai būti sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Apdovanotam orumu ir didinga lemtimi. Bet būti žmogumi- tai taip pat būti kūriniu, o ne Kūrėju. Turėti ribas, kurias reikia pripažinti ir gerbti. „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę pavirsi.“ Atkreipkite dėmesį, kad žodis „Nuolankumas“ (humility) panašus į žodį „Humusas“ (humus).“ Marcellino D’Ambrosio
Pradedame keturiasdešimties dienų Gavėnios laikotarpį ruošiantis Viešpaties prisikėlimo šventei.
Kviečiame šį laiką išgyventi giliau. Kasdien Šiluvos svetainėje rasite vis naują apmąstymą/ pasiūlymą, kaip galima būtų giliau ir prasmingiau ruoštis Prikėlimo šventei. Galbūt nereikia įvykdyti kiekvienos dienos pasiūlymo, tačiau galbūt kuris vienas pasiūlymas prakalbės ir bus tas pasiūlymas, kuris padės giliau išgyventi šį laiką. Kasdieniuose apmąstymuose keliausime su Marccellino D’Ambrosio knyga „40 dienų, 40 kelių. Naujas požiūris į Gavėnią“. Norint keliauti su pilnais šios knygos apmąstymais, kviečiame ją įsigyti, o taip pat ją galima rasti ir Šiluvos piligrimų centre.