Silvija Čižaitė

Didžiosios savaitės šv. Mišių bei pamaldų tvarka Šiluvoje

by Silvija Čižaitė

Paroda „Angelai, kurie saugo“

Paroda Šiluvos piligrimų centre
„Angelai, kurie saugo“

Pirmieji, kurie kaskart praneša apie artėjantį stebuklą – ar tai būtų Dievo dovana Mergelei
Marijai, ar pačios Mergelės Marijos Apsireiškimas žemėje – žinią atneša angelai. Gal todėl, šie
žinios nešėjai yra neatsiejami nuo mūsų kultūrinės ir dvasinės sąmonės. Esame įpratę, jog ne tik
grožimės paveikslais, kuriuose galime išvysti, tarkim, didingą Arkangelą Mykolą, ar cherubinų
minias, tačiau jau nuo vaikystės daugelis esame išmokę ne vieną maldą, kuria kreipiamės į savo
angelą sargą.
Nenuostabu, jog angelų tema yra itin svarbi Šiluvos šventovėje, kurioje XVII a. pr.
Apsireiškė Mergelė Marija. Todėl simboliškai, nuo kovo 11 dienos, kuomet minime ir Lietuvos
Nepriklausomybės atkūrimo dieną, dėkodami angelams sargams Šiluvos piligrimų centre atidaroma
paroda „Angelai, kurie saugo“. Tai asmeninės sesės Reginos Teresiutės SJE kolekcijos, kurią sudaro
daugiau nei 800 angelų dalis, kurioje išvysime įvairiapusį žmonių žvilgsnį į mus lydinčius angelus.
Nuo XVIII a. drožinių, šiuolaikinių autorinių Adolfo Teresiaus darbų iki spalvotu kiču virtusių
angeliukų. Išties, toks įvairiapusiškumas yra tarsi intuityviai kiekvieną paliečiantys Biblijos žodžiai,
nes juk angelų „skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai“. (Apr 5;11). Tad
kviečiame pažvelgti bei drauge patirti kiek daug skirtingų atvaizdų esame sukūrę angelams ir kaip
šie įvaizdžiai įsipiną į mūsų kasdienybę.

Parodos organizatoriai: VšĮ Šiluvos piligrimų centras
Parodos draugai: Raseinių krašto istorijos muziejus
Parodos kuratorė: s. Regina Teresiutė SJE
Parodos vieta: Šiluvos piligrimų centras M. Jurgaičio 17A, Šiluva
Atidarymas: Kovo 11 d. 16 val.

by Silvija Čižaitė

Kviečiame skirti 1.2% paramą Šiluvos piligrimų centrui

Šiluva – jau nuo XVI a. gausūs būriai piligrimų stabtelėti Mergelės šventovėje, kurioje įvyko vienas pirmųjų Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Europoje (1608 m.). Visai neseniai įsikūręs Piligrimų centras rūpinasi atvykstančiais piligrimais bei Šiluva, kad jos žinia sklistų plačiai po visą pasaulį. 

Skirkite 1,2 proc. Šiluvos Piligrimų centrui ir prisidėkite prie Švč. Mergelės Marijos priartėjimo prie kiekvieno piligrimo – tapkite pastiprinimu ir toliau tęsti Piligrimų centro misiją! 

Apie 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio paramą 

Lietuvos įstatymų numatyta tvarka, kiekvienas dirbantysis nuo savo uždirbtų pajamų moka gyventojų pajamų mokestį (GPM). Pagrindinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas nuo 2019 metų yra 20 proc. Iš jų 1,2 proc. kiekvienas dirbantysis gali nukreipti savo nuožiūra ir skirti juos pasirinktam paramos gavėjui. Tokiu atveju minėtieji 1,2 proc. GPM nukeliauja tiesiai jūsų pasirinktam gavėjui, o ne į bendrą valstybės biudžetą. 

1,2 proc. GPM paramą galite skirti iki 2023 m. gegužės 1 d. Prašymai pervesti pajamų mokesčio dalį teikiami tik e. būdu per Elektroninio deklaravimo sistemą (EDS). Gyventojai, neturintys techninių priemonių (pvz., interneto prieigos, kompiuterio), galės pasinaudoti Viešais interneto prieigos taškais (toliau – VIPT), esančiais valstybinėse miestų bei rajonų bibliotekose. 

Kaip skirti paramą? 

Spauskite ČIA! 

Pasirinkite patogiausią būdą prisijungimui (per išorines sistemas; su VMI priemonėmis; su el. parašu). Prisijungę prie deklaravimo sistemos puslapio apačioje paspauskite Forma elektroniniam pildymui (t. y. paspauskite ant mėlynos gaublio ikonėlės). 

Pildydami formą įveskite pavadinimą – Šiluvos piligrimų centras, VšĮ – arba Paramos gavėjo kodą:  305720389 

Skiltyje Mokesčio dalies dydis (procentais) įrašykite 1,2. 

by Silvija Čižaitė

ŠILUVOJE SKAITOME

Jūratės Micevičiūtės knygą „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“

Kovo mėnesį Šiluvoje skaitome knygą, kurios formatas nėra įprastas daugeliui kitų. Tai
tikrai nėra dar viena biografijos ar kelionių knyga. Šįkart tai savotiška piligrimystės knyga, savyje
talpinanti ne tiek vietas kaip tokias, tačiau šventojo gyvenimo istoriją. Ir tikrai ne, tai ne tiesiog
biografinė knyga – skaitydami mes ne tik sužinome faktus, tačiau drauge išgyvename Šv. Ignaco
Lojolos pašaukimą. Galbūt tai nuotykiu romanas? Ir dar kartą ne.
Rodos žinome, kuo ši knyga nėra tačiau kaip tada derėtų ją apibūdinti? Turbūt tai ispanų
mistikų ekspertės minčių vingių pripildytas potyris. Tarsi kvietimas intelektualiniai piligrimystei, o,
galų gale, vienaip ar kitaip rodos įsisąmoninus šv. Ignaco gyvenimą bei pašaukimą, dar kartą imti ir
patikrinti arba sudaužyti savo skaitytus išgyvenimus iškeliaujant parengtu jėzuitų ordino įkūrėjo
gyvenimo maršrutu.
Išties, ši knyga yra apie gyvenimo kelią, apie patiriamus jame etapus ir, be abejo, apie
žmogiškąją būtį, kuomet po truputį tampame vis brandesni. O gal vis labiau žmogiški? Juk išties,
įspūdį palieka šventojo žmogiškumas, jį kankinančios dvejonės, pakilimai, didingi užmojai ir
elementarūs trūkumai. Skaitant stebina, jog šv. Ignaco potyriai, išgyventi XVI amžiuje yra tokie
artimi XXI a. žmogui ir jo kasdienybei. Ir būtent tai yra neabejotinai stipri autorės J. Micevičiūtės
rašymo talento išraiška, kuomet skaitytojas ne atsiriboja ir tiesiog skaito faktus, tačiau panyra bei
išgyvena, o aprašomas šv. Ignaco tapsmas tampa mūsų gyvenimo laidininku.
Knyga „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ yra lėto skaitymo malonumo knyga.
Lėto pažinimo, piligrimystės, kuri galų gale atveda ne tik prie šventojo, tačiau ir prie žmogaus,
tikėjimo ir Dievo. Tai knyga, kurią drąsiai galima skaityti mėnesiais ir panirti po truputį, o padėjus
pradėti iš naujo, tik šįkart kelionę kojomis taip derinant intelektualinę ir praktinę piligrimystę.
Kviečiame šį unikalų potyrį pažinti drauge su Jūrate Micevičiūte dalyvaujant knygos pristatyme
kovo 13 d. 14 val. Šiluvos piligrimų centre.

Silvija Čižaitė-Rudokienė
Šiluvos piligrimų centro informacija

by Silvija Čižaitė

Keičianti gyvenimą piligrimystė

Iniciatyva „Šiluvoje skaitome“ įgauna pagreitį, kuomet kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną laukiami skaitomų knygų pristatymai. Kovo 13-ąją dieną, kviečiame Šiluvos piligrimų centre į pirmąjį Jūratė Micevičiūtės knygos „5 Šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ pristatymą Lietuvoje, simboliškai nurungiant net knygų mugę. Apie knygas ir dar daugiau jungiant Šiluvą bei Ispaniją kalbamės dviese – Šiluvos piligrimų centro atstovė Silvija ir senosios ispanų kalbos, mistikų ekspertė, piligrimė Jūrate Micevičiūtė.

S.: Šiluvoje mėgstame sakyti „malda kojomis“. Turbūt iš dalies tai ir Gyvosios piligrimystės atributas. Eiti ir melstis, melstis ir eiti – kol ateisi į šventovę. O štai tavo knygų ciklas originalus tuo, jog tu tarsi siūlai kelių pakopų piligrimystę – skaityti, įsigilinti, įsivaizduoti ir tik tada eiti (be abejo ir melstis). Kaip gimė toks sprendimas?

J.: Tokį piligrimystės būdą man padiktavo gyvenimas, o paragavusi taip įjunkau, kad panorau tokiu geru dalyku pasidalinti su kitais. Pirmoji mano „piligrimystė“ prasidėjo neplanuotai: ketinau tik įvykdyti užsakymą, atlikti labai sudėtingą darbą – išversti į lietuvių kalbą svarbiausią šv. Teresės Avilietės kūrinį „Vidinė pilis arba Buveinės“. Žinojau, kas ji tokia – bent kiek prisilietus ispanakalbės teologijos neįmanoma nežinoti – ir dar žinojau, kad patys ispanai jos tekstų prisibijo. Visų pirma, ji rašė senąja kastilų kalba – XVI a. pirmoje pusėje literatūrinė ispanų kalba dar tik kūrėsi, tad Migelis Servantesas XVII a. pradžioje jau gavo ją suformuotą. Ir antra: turinys. Žinant, kad šventoji rašo apie antgamtines patirtis, pagrįstai suabejoji, ar įmanoma skaitant suprasti, o juo labiau išversti į kitą kalbą tai, ko, tiesą sakant, nesupranti, nesi išgyvenusi? Žinoma, jei vertėjas pats yra mistikas, ir dar užskaidintas „iki trečio dangaus“, anot šv. Pauliaus posakio, tada taip, bet... kur rasti tokį vertėją? Beliko save padrąsinti, kad ne šventieji puodus lipdo, ir leistis į nuotykį.

Ėmiausi gilintis į Teresės žodžių kontekstą, etimologijas, tai yra, kiek įmanoma iščiupinėti jos sodrią ir itin gausią palyginimų kalbą. Tokiu būdu ne tik sukaupiau krūvą medžiagos apie XVI a. Ispaniją, bet ir aplankiau visus 17 miestų, kur ji įsteigė vienuolynus. Tiek daug prisiskaičius nuvykti ir tai pamatyti, paliesti, stebėti, kaip žodžiai virsta kūnu, buvo neįtikėtina patirtis. Pajutau, kad Teresė man tapo gyvu žmogumi – labai išmintinga bičiule, galinčia patarti ir padrąsinti mane, XXI a. moterį.

Patirtis su šv. Terese mane išmokė, kad esama ir kitokios piligrimystės – kai įjungiamas taip pat ir protas, mūsų sielos akys, Dievo duota šviesa. Tuomet keliavimas tampa galimybe perimti dalelę mūsų protėvių sukaupto dvasinio paveldo, įsitikinti, kokie aktualūs pamokymai tų, kurie jau išlaikė egzaminą, tai yra nugyveno sėkmingą gyvenimą. Tad jei turėčiau kažkaip pavadinti tokią piligrimystės rūšį, sakyčiau, kad ji yra Teresės Avilietės – juk nuo jos prasidėjo šis nuotykis, kuris tęsiasi jau dešimt metų ir paskatino sukurti „Šventosios Ispanijos“ knygų seriją, turinčią jau tris knygas.

S.: Ir kaip tik kovo mėnesį Šiluvoje skaitome tavo naujausią knygą „5 Šv. Ignaco kelio etapai. Žmogaus tapsmas“. Ją vadini kelionių knyga. Skaitant neabejoju, jog kelionė tau kur kas daugiau nei ėjimas iš taško A į tašką B. Tai tarsi visas gyvenimas su savais keliais ir klystkeliais. Kodėl pasirinkai būtent Šv. Ignaco kelionę?

J.: Tikrai taip, knygų serijoje „Šventoji Ispanija“ kelionė – tai visas vieno ar kito šventojo gyvenimas su jo keliais ir klystkeliais. Sekančiam jo pėdomis tai atveria galimybę pasimokyti ir iš taiklių pasirinkimų, ir iš klaidų. Kodėl šį kartą mus į kelią „kviečia“ Ignacas Lojola? Ogi dėl to, kad ką tik atšventėme jo jubiliejų, o tiksliau, net tris, „supuolusius“ beveik į vieną vietą.

S.: Pavadinimo dvilypumas: ar 5 kelio etapai simboliškai siejasi su Ignaco pratybomis? Ir kodėl žmogaus „tapsmas“ – ne pokytis, persikeitimas, bet tapimas?

J.: Penki Ispanijos regionai, kuriuos perėjo Ignacas piligrimas, nė nenumanydamas tiesiąs kelią būsimiems piligrimams, išties simboliškai persipina su svarbiausiu jo veikalu – Dvasinėmis pratybomis. Tačiau berašant atsivėrė kita, daug svarbesnė sąsaja – su paties Ignaco gyvenimo tarpsniais, Tokiu būdu kelionių knygoje persipynė trys linijos: konkretus beveik septynių šimtų kilometrų kelias, Ignaco Dvasinės pratybos ir jo paties gyvenimas.

Tuo tarpu žodis „tapsmas“ atskleidžia Ignaco požiūrį į žmogaus brendimą: gyvenimo įvykiai ne keičia jau esamą asmenį, bet jį formuoja, tampa plytomis, iš kurių žmogus stato save, bendradarbiaudamas su Apvaizda. Žmogus nėra užbaigta būtybė, kokie yra gyvūnai. Jis yra atviras projektas, nes Kūrėjas jį apdovanojo laisva valia ir pakvietė būti bendrakūrėju – tiek pasaulio, tiek ir paties savęs. Ar pastebi, kaip tai prieštarauja mūsų aplinkoje vyraujančiam įsitikinimui, kuris grindžiamas XIX a. psichoterapijos atradimais? Populiariosios psichologijos žurnalai kviečia žmogų „save realizuoti“, išsiskleisti, tarsi jis jau būtų užbaigtas vienetas – kaip koks pumpuras, į kurį jau nuo pradžių yra „sudėtas“ visas būsimojo augalo projektas, o aplinka gali tą jo skleidimąsi tik paskatinti ar sužlugdyti. Beje, taip manydami pastatome į centrą savo „aš“ ir imame labai įtariai ir su baime žiūrėti į aplinką – juk ji gali mus sulaužyti. Dar blogesni atrodo kiti „pumpurai“, kurie skleidžiasi šalia ir iš mūsų „vagia“ orą, maistą – mus dusina. Daug kas manome kaip J. P. Sartre‘as, kad pragaras yra kiti.

Krikščionybės žinia tik iš pirmio žvilgsnio atrodo pesimistiška: taip, esame pažeisti prigimtinės nuodėmės, kuri yra kaip kirminas, glūdintis tame mūsų pumpure. Tačiau Kūrėjas neapleido savo sukirmijusio kūrinio – Jis ir toliau siunčia pagalbą žmogui ir kaip koks furbolo sirgalius „serga“ už mus kiekviename žingsnyje, išdėlioja mums ant kelio plytas, kad statytume save kaip katedrą – šventovę Šventajai Dvasiai, sakoma šv. Pauliaus laiške. Mes kiekvieną akimirką ne esame – tik Dievas esti, nes yra amžinas –, bet tampame, kaip ir dera laikinoms būtybėms. Ignaco „kirminas“ buvo ypač karštas ir niršus būdas, ir Dvasines pratybas jis sukūrė siekdamas savo pažeistumą geriau pamatyti ir įvertinti galimybes, kaip iš tokio prasto molio nulipdyti geriausią įmanomą puodą. Beje, molio prastumą liudija net jo giminės pavardė „Lojola“: baskų kalba tai reiškia... „dumblynė“. Jo Pratybos sumanytos kaip būdas mums pasimankštinti mokantis, kaip statyti bendradarbiaujant su Apvaizda. Todėl gyvenimas kartais vadinamas penktąja evangelija: keturios pirmosios yra bendros visiems žmonėms, penktąją Dievas rašo kiekvienam asmeniškai, kad padėtų jam tapti geriausia įmanoma savęs paties versija.

S.: Minėjai, jog labai džiaugiesi, kad pirmasis knygos pristatymas Lietuvoje įvyks būtent Šiluvoje – Mariologinėje šventovėje. Kodėl?

J.: Knygos pristatymas Šiluvoje bus pirmas, kurį surengsime Lietuvoje – tarsi paties Ignaco kelio pas mūsų skaitytojus pradžia. Labai tuo apsiždžiauygiau, nes rašydama knygą kas žingsnis mačiau, kaip kiekvienas svarbus jo gyvenimo tarpsnis prasidėjo Mergelės Marijos akivaizdoje. Kai Ignacas gijo po baisaus sužeidimo, į dvasinį atsivertimą jį pastūmėjo Mergelės Marijos regėjimas – gal atvaizdas, o gal apsireiškimas (čia tyrinėtojai abejoja). Pirmoji vietovė, kurią jis aplankė išėjęs į piligrimystę, buvo Aransasu šventovė, kur, anot tradicijos, piemuo 1468 m. surado Mergelės Marijos skulptūrėlę, tapusią svarbiausia Ignaco gimtinės, Baskijos užtarėja. Jos akivaizdoje jis davė pirmąjį įžadą ir Dangaus Valdovės padedamas jį išlaikė visą gyvenimą. Ignaco kelionės tikslas buvo Montserato Mergelės Marijos šventovė – taip pavadintame kalne 810 m. irgi buvo rastas stebuklingas atvaizdas, Juodoji Madona, Katalonijos globėja, ir šiandien pritraukianti milijonus piligrimų. Jos akivaizdoje piligrimas Ignacas pakeitė apdarą – iš pasaulietinio riterio virto dvasios kariu-atsiskyrėliu atgailautoju. Dar viena svarbi pradžia Ignaco gyvenime: 1535 m. Monmartro įžadas, kai jis su šešiais bičiuliais pasiryžo imtis bendros misijos – tą dieną simboliškai „prasidėjo“ Jėzaus Draugija. Įžadui jie pasirinko Žolinės dieną, norėdami, kad ir Mergelė Marija „dalyvautų jų Sekminėse“. Galiausiai pirmosios Mišios: jas Ignacas paaukojo 1538 m. gruodžio 25 d. Didžiojoje Mergelės Marijos bazilikoje Romoje. Netrukus Jėzaus Draugija iš popiežiaus gavo pirmąją savo bažnyčią, ir tai buvo... Pakelės Mergelės Marijos parapija su romiečių nepaprastai mylimu M. Marijos paveikslu. Visos šios naujos pradžios ir iškilo mano mintyse gavus kvietimą pirmąjį pristatymą surengti Šiluvos Mergelės Marijos šventovėje – tarsi pats šv. Ignacas būtų pasirinkęs vietą, iš kurios pradės savo kelią pas Lietuvos skaitytojus.

S. Dėkoju už pokalbį ir kviečiame į Jūratės Micevičiūtės knygos „5 Šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ knygos pristatymą.

Laikas: Kovo 13 d. 14 val.

Vieta: Šiluvos piligrimų centras, M. Jurgaičio a. 17A, Šiluva.

by Silvija Čižaitė

Paroda „Architektūra ir bendruomenė“

Kviečiame užsukti į Šiluvos piligrimų centrą, kuriame eksponuojami Vilniaus Gedimino technikos universiteto
(VILNIUS TECH) architektūros studijų programos 2-ojo kurso studentų darbai.

Darbuose nagrinėtos trijų Šiluvos miestelio teritorijų urbanistinio formavimo galimybės. Rengiant projektus siekta įvertinti vietos gyventojų poreikius, atsižvelgti į išskirtinį vietovės charakterį bei vystymo potencialą. Pristatomi bendruomeninių centrų projektai yra Šiluvos kaip „Gyvos Piligrimystės“ centro plėtojimo architektūrinės vizijos.

Paroda vyks iki kovo 8 d.

Laukiame atvykstant

by Silvija Čižaitė

Diskusija: „Šiluva – tradicijos ir progreso dermė“

Šiluvos miestelis – tai tradicijos ir progreso dermę iliustruojantis pavyzdys, kuriame nuo XVII a. pradžios, kuomet vietovė buvo paliesta Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo, kultūrinis progresas tapo neatsiejama vietovės identiteto dalimi. Paradoksalu, tačiau Šiluvoje, kuri niekada urbanistiškai netapo didesniu miestu, o Šilinių Atlaidų tradicijos tęstinumas išlaikytas nepaisant geopolitinės situacijos, tačiau čia pat kultūrinis progresas buvo neatsiejama vietovės dalis. Šiluvoje iškilo Vėlyvojo Baroko Bazilika, kurios interjere randame vieningą jėzuito Tomo Podgaiskio skulptūrų kompoziciją. Būtent Šiluvoje išvysime vienintelį genialaus kūrėjo Antano Vivulskio išlikusį architektūros kūrinį – Apsireiškimo koplyčią. Šiuolaikinėje Lietuvoje savo geriausius darbus atveždavo maestro Eimuntas Nekrošius, kaip kad tėvo ir sūnaus Antinių angelai ir dabar pasitinka praeinant simboliškus koplyčios vartus.

Todėl nenuostabu, jog ir XXI a. tradicija ir progresas yra vienas pagrindinių dialogo principų, skatinančių vietokūrą vienoje seniausių Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo vietų Europoje. VšĮ Šiluvos piligrimų centrui bendradarbiaujant su Raseinių rajono savivaldybe bei Vilnius Tech, kviečiame į diskusiją „Šiluva – tradicijos ir progreso dermė“. Diskusijos metu ne tik kelsime aktualius klausimus šiandienos turistui, piligrimui, kultūros vartotojui, tačiau apžvelgsime Vilnius Tech studentų praktinius darbus, juose rastus architektūrinius sprendinius Šiluvos miestelio konkrečiai teritorijai. Tad kaip šiandien kalbėti apie progresą? Ar tradicija gali nevirsti kiču? O gal griežti tradicijos principai yra svarbiau nei inovatyvus pokytis? Galų gale, kaip rezistencijos, aukščiausios meninės vertės ir kultūros artefaktų prisodrinta vieta gali prabilti kiekvienam pasaulio piligrimui? Ar Antano Vivulskio kūrinys būtų labiau vertinamas, jei stovėtų, tarkim, Vilniuje ar Kaune? Kokio dialogo reikia šiandienos turistui, piligrimui, kūrėjui, savivaldos, verslo institucijų atstovams?

Apie tai ir dar  daugiau kviečiame diskutuoti kovo 2 d. 11 val. Šiluvos piligrimų centre M. Jurgaičio a. 17 A.

Diskusijos tema: „Šiluva – tradicijos ir progreso dermė“.

Vieta ir laikas: Šiluvos piligrimų centras, M. Jurgaičio a. 17A, Šiluva.

Kalbėsime apie:

1. a) paveldą kaip inovaciją;
2. b) mažo miesto perspektyvas globaliame ateities pasaulyje;
3. c) Šventovės svarbą urbanistiniame planavime
4. d) Šiluva – naujo urbanistinio gyvenimo centras ar periferija?

Šiluvos piligrimų centro informacija

by Silvija Čižaitė

Marijos diena Šiluvoje

by Silvija Čižaitė