Kitų popiežių dėmesys Šiluvai
Benediktas XVI
Popiežius Šiluvai, Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventovei, kurioje Lietuvos žmonės su pasitikėjimu prašo Dangaus pagalbos ir Švč. M. Marijos užtarimo savo medžiaginiuose ir dvasiniuose reikaluose, tėviško dėmesio ženklų yra parodęs ir popiežius Benediktas XVI.
Šio Šventojo Tėvo palaimintomis karūnomis 2006 m. rugsėjį buvo vainikuotas stebuklingasis Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslas Šiluvos bazilikos didžiajame altoriuje. Popiežius Benediktas XVI artėjant Šiluvos jubiliejui 2008 m. savo ypatingu pasiuntiniu šiose iškilmėse paskyrė kardinolą, Kelno arkivyskupą Joachimą Meisnerį.
„Teisinga, kad garbingojo Brolio Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ bei kitų Lietuvos vyskupų kvietimu bei raginimu būtų deramai iškilmingai paminėta anksčiau minėto įvykio keturių šimtmečių sukaktis, ypač rugsėjo 13–14 d. Šių iškilmių šventimas suteikia progą ir galimybę ne tik paminėti tą įvykį, bet ir sužadinti širdyse uolesnio tikėjimo dvasią“, – sakė Benediktas XVI savo rašte dėl Šventojo Sosto pasiuntinio Šiluvos Jubiliejuje paskyrimo.
Pranciškus
Popiežiaus Pranciškaus kvietimu 2016 metais švęsti ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų tų metų didieji atlaidai Šiluvoje ir buvo skiriami jam paminėti. Jubiliejaus proga 2015 m. gruodžio 13 d. Šiluvos bazilikoje, kaip ir visų pasaulio vyskupijų reikšmingiausiose šventovėse, buvo atvertos Gailestingumo durys. Popiežiaus Pranciškaus palaiminimą švenčiant atlaidus Šiluvoje visiems Lietuvos žmonėms yra perdavęs buvęs apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi.
2017-2019 m. Baltijos kraštams paskirtas nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana nesyk pasidalijo džiaugsmu lankytis Šiluvoje, švęsti Švč. Mergelės Marijos atlaidus. 2018 m. atlaidai buvo dvasinio pasirengimo laikas sutikti popiežių Pranciškų, praėjus savaitei po Šilinių apsilankiusį Lietuvoje per savo apaštališkąją kelionę rugsėjo 22–23 d.
Atminimo ženklai
Kryžius ir nusileidimo aikštė
Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymui Šiluvoje atminti po metų (1994 m.) ant kalvelės miestelio pakraštyje, pastatytas kryžius.

Piligrimų namai
Šventąjį Tėvą primena ir Šiluvoje įsteigti Jono Pauliaus II namai. 2003 m. rugsėjo 7 d., popiežiaus apsilankymo dešimtmečio proga, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ pašventino Jono Pauliaus II namus.

Gatvė
2008 m., švenčiant Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų, popiežiaus Jono Pauliaus II vardu buvo pavadinta lygiagrečiai sakralios aikštės einanti miestelio gatvė, ankčiau vadinusis Lyduvėnų g.
Paminklas
Rugsėjo 7 d. minint 15 metų nuo Jono Pauliaus II-ojo viešnagės Šiluvoje, aikštėje tarp Bazilikos ir Apsireiškimo koplyčios atidengtas ir pašventintas jo atminimui skirtas paminklas (autorius – prof. Czesławas Dźwigajus).

Jono Pauliaus II pamokslas Šiluvoje
Medžiaga iš LRT archyvo
Popiežiaus Jono Pauliaus II pamokslas Šiluvoje 1993 m. rugsėjo 7 d.
1. „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė!“ (Kol 3, 15).
Brangūs Broliai ir Sesės! Šį Pauliaus linkėjimą Koloso krikščionims šiandien norime jums tarti Marijos lūpomis iš šios žavingos vietos – Jai skirtos ir visai Lietuvai brangios Šventovės.
Kristaus ramybė! Visi lengvai galim suprasti, kaip karštai tikrosios ramybės išsiilgusi tauta, kuri šitiek metų kentė žeminančią prievartą, tautinio savitumo naikinimą ir dusinančią nežmonišką ideologiją.
Po tariamos gniuždančio režimo taikos pagaliau atėjo ramybė, žadanti laisvą ir tvarkingą sugyvenimą, gerbianti visus žmones ir jų teises.
Tačiau Dievo Žodis šiandien mums kalba daugiau negu apie paprastą visuomeninę taiką. Jis nurodo tai, nuo ko visuomeninė taika priklauso ir kuo remiasi: Kristaus ramybę!
„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Štai didžioji Prisikėlusiojo dovana mokiniams ir visai žmonijai.
Kristaus atnešta ramybė yra Jis pats, Jo asmuo, Jo paslaptis. Jis iš tikrųjų yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14) – mūsų ramybė. Jame yra sunaikintas nuodėmės pagimdytas priešiškumas. Jo įsikūnijimu Dievas ir žmogus susivienijo galutinėje taikos ir ramybės sandoroje. Iš Jo atperkančios mirties liejasi Dvasios dovana. Dvasios, kuri ateina suvienyti išsisklaidžiusių Dievo vaikų, suburti jų Bažnyčioje į vieną šeimą ir taip sukurti tarp žmonių gilią ir ilgalaikę vienybę.
2. Kristaus ramybė teviešpatauja jūsų širdyse!
Mieli Broliai ir Seserys! Štai toji žmogaus geidžiama ramybė. Jos ypač stokoja naujoji Lietuva.
Gerai žinau, kiek kentėjote ir vylėtės per tuos prailgusius geležinio režimo dešimtmečius, dar taip neseniai per stebuklą pasibaigusius. Atkeliavau čia, į Šiluvą, padėkoti Dievui, kad jums davė jėgos įveikti tuos išmėginimus.
Jus kiekvieną sveikinu. Pirmiausia jūsų Ganytoją, brangų Kardinolą Vincentą Sladkevičių, ir kitus Bažnyčios Vadovus. Sveikinu Kunigus, Vienuolius ir Vienuoles, Pasauliečius ir visus, pasišventusius Evangelijos tarnystei.
Kartu su jumis taip pat norėčiau pagerbti daugybę tų krikščionių, kurie paliudijo savo tikėjimą, atsilaikė prieš grubaus persekiojimo gniaužtus. Jie žengė Marijos pėdomis ligi pat Kryžiaus papėdės. Priešindamiesi materialistinei pasaulėžiūrai, savo žvilgsnį jie kreipė į Dievą. Šie žmonės Nazareto Jėzuje atpažino Tėvo siųstąjį Mesiją, Kūnu tapusį Amžinąjį Žodį, žmogaus Išganytoją ir Atpirkėją.
Jiems reikia padėkoti už ištikimybę. Dabartinė laisvoji Lietuva skolinga už jų ištvermę ir drąsą.
3. Kristaus ramybė teviešpatauja jūsų širdyse!
Tačiau kokia išties yra toji ramybė, kurią stengiatės užtikrinti savo šalyje? Rasi galima pasitenkinti vien paviršutine taika, kuri tik užtikrina laisvę ir demokratiškumą? Žinoma, šitai, be jokios abejonės, vertinga, bet neatsižvelgia į didžiąsias vertybes, į moralės ir gyvenimo prasmės problemas. Senas tradicijas turinčių demokratinių visuomenių patirtis mus įspėja apie pavojų tokios dviprasmiškos taikos, paremtos minimalizmu ar moraliniu reliatyvizmu.
Štai kur atsiveria nuostabi proga katalikiškajai atsakomybei. Katalikai turi „atsakyti kiekvienam klausiančiam apie juose gyvenančią viltį“ (plg. 1 Pt 3, 15) ir labiau gyvenimu negu žodžiais parodyti, jog taika yra tvirta, kai remiasi tuo, kas aukštybėse, kai ją palaiko moralinės normos ir kai ji atsiveria Dievui. O jei nuklysta į religinio abejingumo ir pragmatizmo pelkę, – bematant sudūžta.
Evangelija, kurią girdėjome per šias pamaldas, aiškių aiškiausiai sako: „Kas klauso šių mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos“ (Mt 7, 24).
Taip! Kristus tebūna jūsų gyvenimo, jūsų demokratijos ir ateities uola.
4. Brangūs Broliai ir Seserys! Marija, Taikos Karalienė, saugojusi jus ilgais išmėginimų metais, nepaliks vienišų ir ateities kelyje.
Prie Marijos traukiąs pamaldumas, kuris šioje šventovėje toks nuoširdus ir garsus, tepaskatina sekti jos gyvenimu ir tikėjimu.
„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!”, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo tėvo valią“ (Mt 7, 21).
Į tokį Viešpaties įspėjimą Marija atsiliepė tobulu paklusnumu. Marija – moteris, kuri ištarė „fiat“ – „tebūnie“. Jinai nesvyruojančio tikėjimo moteris: „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45), palaiminta, nes „klausėsi Dievo žodžio ir jo laikėsi“ (plg. Lk 11, 28).
Taigi sekime Ja, tikėjimo keliauninke, visą savo gyvenimą kreipusia tik į Kristų. Jaunystėje Marija, tikra „Siono dukra“, Jo laukia su visa žydų tauta. Per Apreiškimą su neapsakoma meile Jį priima savo įsčiose. Nazarete klauso ir „laiko visus Jo žodžius savo širdyje“ (plg. Lk 2, 51); motinišku rūpesčiu bent iš tolo seka Jėzų viešojo gyvenimo metais. Pagaliau kartu su Juo pasiaukoja ant Kalvarijos, – parodo visa nugalintį tikėjimą.
Bažnyčia žvelgia į Mariją, kurioje mato Motiną ir Pavyzdį. Į Mariją šiuo reikšmingu savo istorijos metu su pasitikėjimu gali žvelgti ir Lietuva. Švenčiausioji Mergelė žino tikruosius ir svarbiausius naujam gyvenimui atgimusios Tautos rūpesčius. Kaip Kanos vestuvių dieną, taip ir dabar ji mus kreipia į Kristų: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).
5. Šventoji Šiluvos Mergele, „Sanitas aegrotorum“ – „Ligonių Sveikata“, su virpuliu šiandien kreipiuosi į Tave kaip Visuotinės Bažnyčios Ganytojas. Slegiančios kančios ir ilgų išbandymų metais Tu nepaliovei žvelgusi į Lietuvą, Kryžių žemę.
Štai atvykstu padėkoti šios tautos tikinčiųjų vardu: per Tavo užtarimą išmušė prisikėlimo ir vilties valanda šioje Tau pašvęstoje žemėje. Kanoje išprašei, kad Tavo Sūnus vandenį paverstų vynu. Padėk lietuvių tautai skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitimi:
ten, kur buvo persekiojami ir skriaudžiami tikintieji, dabar teįsigali religinė ir visuomeninė taika;
kur vyravo neapykanta, teviešpatauja atlaidumas;
kur siautėjo nepakantumas, dabar visi tesuranda bendrą kalbą ir tarpusavio pasitikėjimą.
Penkiuose Žemynuose pasklidusi Bažnyčia šiandien gerbia Tave, šlovina maloningąjį ir gailestingąjį Dievo planą.
Geroji Motina, visą laiką žvelk į šią tautą ir ją laimink.
Stiprink lietuvių ryžtą klausyti Tavo Sūnaus Jėzaus žodžio; to gyvybės žodžio, kuris čia buvo pasėtas prieš amžius.
Taikos Karaliene, gerbiama Šiluvos Šventovėje, pagelbėk šiems su pasitikėjimu į Tave besikreipiantiems vaikams statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; paskatink visuomeniniame ir politiniame gyvenime vadovautis ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais.
Šioje žaliuojančių laukų apsuptoje Šventovėje Tu išklausai lietuvių prašymus ir surenki jų viltis. Duok jiems užsidegimo ir drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus; padaryk vaisingus jų rankų ir proto darbus; apsaugok šeimų židinių džiaugsmą, visuomeninio gyvenimo vienybę, palaikyk ateities labui darbuotis pasiryžusią viltį.
Ypatingai Tau pavedu jaunimą: Kristuje jie teatranda savo gyvenimo prasmę ir išsaugo budrią viltį.
Tau pavedu Vyskupus, Kunigus, Dievui pasišventusius žmones ir visus krikščionis. Išprašyk kiekvienam malonės ištvermingai ir kilniadvasiškai tarnauti Dievo Karalystei, tarp savo brolių tapti naujosios evangelizacijos raugu.
Marija, visų lietuvių Motina, šios Tavęs besišaukiančios ir Tave mylinčios Tautos „Žvaigžde“, melski už mus!
Visos Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos Lietuvoje >>
Šv. Jonas Paulius II ir Šiluva
Jono Pauliaus II vizitas Šiluvoje
1993 m. rugsėjo 7 d., Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų išvakarėse, Šiluvoje apsilankė popiežius šv. Jonas Paulius II. Šventasis Tėvas ne kartą savo kalbose buvo užsiminęs, kad svajoja pasimelsti prie Aušros Vartų Marijos paveikslo ir pagerbti garsiąją Šiluvos Mergelę – Ligonių Sveikatą.
Ketvirtąją savo vizito Lietuvoje dieną Šventasis Tėvas į Šiluvą atvyko sraigtasparniu iš Kryžių kalno. Šiam įvykiui – jo nusileidimui – buvo specialiai paruošta vieta miestelio pakraštyje, prie kelio į Raseinius. Dabar šią vietą ženklina didelis ant kalvelės pastatytas medinis kryžius.
Tada šoninėmis miestelio gatvėmis, pro gyventojų alytnamius ir kapines papamobiliu važiavo link Apsireiškimo koplyčios. Išlipęs iš papamobilio leidosi pasisveikinti su žmonėmis, o ne link koplyčios, kaip buvo suplanuota, kas sukėlė nemenką iššūkį apsaugai.
Prie koplyčios susitiko su prel. E. Simaška. Koplyčioje suklupo maldai, bučiavo Mergelės Marijos apsireiškimo akmenį.
Tuomet bazilikoje dalyvavo Žodžio liturgijoje tema „Krikščioniškoji šeima“, pamokslo įrašą išsagojo LRT >>.
Pamaldų pabaigoje kardinolo Vincento Sladkevičiaus prašomas savo rankomis vainikavo iš Amerikos atvežtą, daugelį išeivijos lietuvių parapijų apkeliavusią Nekalčiausiosios Marijos Širdies statulą, Marijos globai pavesdamas lietuvių tautą.
Popiežiaus apsilankymą Šiluvoje mena jo dovanotas Vatikano meistrų darbo auksinis rožinis, šiuo metu esantis Šiluvos muziejuje.

Jonas Paulius II Šiluvos Mergelės prašė stiprinti lietuvių ryžtą klausyti Jėzaus žodžio – Gyvybės žodžio, kuris čia buvo pasėtas prieš amžius. Šventasis Tėvas tikino žmones, kad Marija, Taikos Karalienė, ilgus amžius saugojusi Lietuvą, nepaliks jos ir ateityje, tačiau mes turime sekti jos, „tikėjimo keliauninkės“ pavyzdžiu: visą savo gyvenimą kreipti tik į Kristų, klausytis Dievo žodžio ir jo laikytis.
Visas Šventojo Tėvo pamokslo tekstas >>.
Į popiežių ir susirinkusiuosius kreipęsis kardinolas Vincentas Sladkevičius MIC atskleidė pamaldumo Marijai, eisenų į Šiluvą svarbą lietuvių tautos kelyje į laisvę:
„Labai iškalbingas Apvaizdos mums duotas ženklas, kad būtent su atgijusius Eucharistijos garbinimu ir pamaldumu Marijai glaudžiai susijęs sąžinės ir visuomenės atgimimas, laisvėjimo pradžia. Septintajame – aštuntajame dešimtmečiuose katalikų, daugiausia jaunimo, atgailos ir maldos eisenos į Šiluvą, bendra šv. Rožančiaus malda, atsiteisimo už tautos nuodėmes mintis, kaip tikrasis kelias į vidinę laisvę, brandino Lietuvos Bažnyčios savimonę, skatino pasauliečių aktyvumą ir atsakomybę pagal Vatikano II Susirinkimo dvasią“.
Pastarojo amžiaus įvykiai
Pastarojo amžiaus įvykiai
1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvą aplankė popiežius šv. Jonas Paulius II. Šventasis Tėvas meldėsi Šiluvos Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčioje, dalyvavo Dievo žodžio liturgijoje Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje.
Popiežius, tarsi atkartodamas Mergelės Marijos per apsireiškimą piemenėliams perduotą žinią, sakė, kad Marija visą savo gyvenimą kreipė į Kristų. Tai daryti ji kviečia ir mus: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). „Kanoje išprašei, kad Tavo Sūnus vandenį paverstų vynu. Padėk lietuvių tautai skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitimi“, – meldė Šventasis Tėvas Šiluvoje.
2003 m. į Šiluvos bazilikos didįjį altorių po restauracijos buvo sugrąžintas maloningasis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, 2006 metais vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis.

2003 m., per Šilinių atlaidus, Šventojo Tėvo apsilankymo dešimtmečio proga arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ pašventino Jono Pauliaus II namus, šiandien tarnaujančius kunigų ir kitų tikinčiųjų dvasiniam ugdymui, įvairių Lietuvos bendruomenių ir asmeninėms rekolekcijoms, seminarams, priima piligrimus nakvynei.

2008 m. Šiluvoje švenčiant Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų sakralioje aikštėje atidengtas popiežiaus Jono Pauliaus II paminklas viešnagės Lietuvoje 15 metų sukakčiai atminti (autorius – Krokuvos dailės akademijos prof. Czesław Dźwigaj); šio popiežiaus vardu tada pavadinta ir šalia aikštės einanti gatvė.

2007 m. Šiluvos parapija minėjo 550 m. įsteigimo jubiliejų.
2008 m. rugsėjo 6–15 d. iškilmingai švenčiant Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų, Šiluvoje lankėsi Šventojo Tėvo Benedikto XVI pasiuntinys Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris.
Per 10 Jubiliejaus dienų Šiluvoje apsilankė iki 150 tūkst. maldininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš artimesnių bei tolimesnių Europos, Amerikos šalių, Australijos žemyno, pavieniui – iš Azijos bei Afrikos. Kaip tik tada garsas apie Šiluvą plačiai pasklido pasaulyje: žinią apie Marijos apsireiškimą bei Šiluvos šventovę tada išplatino pasaulinės naujienų agentūros. Pirmąkart Šiluvos istorijoje, menančioje ankstesnius konfesinius nesutarimus, tada vyko ekumeninės pamaldos, kuriose dalyvavo kelių krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių atstovai.
Rengiantis Jubiliejui Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus rūpesčiu bei iniciatyva, Kauno arkivyskupijos bendruomenės, įvairių rėmėjų bei aukotojų parama buvo įgyvendintas dar prieškario sumanymas Šiluvos baziliką sujungti su Apsireiškimo koplyčia, įrengiant sakralią erdvę.
Atnaujintoje aikštėje, be jau minėto šv. Jono Pauliaus II atminimo įamžinimo, buvo pastatyta atnaujinta Švč. M. Marijos skulptūra, tiksli bronzinė ankstesniosios kopija. Buvo pastatytas Piligrimų informacijos centras, jame atidarytas Šiluvos istorijos muziejus. Abipus aikštės pastatyti maldai tarnaujantys meniški Rožinio koplytstulpiai, pamažu restauruojama Bazilika ir Apsireiškimo koplyčia, kurios baltasis, 44 metrų aukščio bokštas iš toli pasitinka ir mūsų dienomis į Šiluvą atkeliaujančius maldininkus.
2009 m. Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus dekretu paskutiniais mėnesių penktadieniais Šiluvoje rengiamos Ligonių dienos.
2009 m. balandžio 9 d. Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus dekretu, atsiliepiant į nuoširdų tikinčiųjų pamaldumą bei siekiant dar plačiau skleisti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje žinią, įsteigta Šiluvos Švenčiausiosios Mergelės Marijos draugija.
2011 m. Šilinės pradedamos švęsti rugsėjo 7-ąją (iki šiol atlaidai prasidėdavo rugsėjo 8-ąją) ir baigiamos kaip įprastai, rugsėjo 15-ąją. Pirmoji Šilinių diena nuo šiol visuomet skiriama popiežiui šv. Jonui Pauliui II, kuris kaip tik 1993-ųjų rugsėjo 7-ąją lankėsi Šiluvoje.
2013 m. įrengtas ir rugpjūčio 25 d. pašventintas Piligrimų takas su 14 Kryžiaus kelio stočių. Tai maždaug 2 km kelias per Šiluvos šilą, vedantis į Apsireiškimo koplyčią.
2016 m. ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus proga Šiluvos bazilikoje atvertos Gailestingumo durys.

Okupacija ir Nepriklausomybė
Carinės valdžios laikotarpis
Carinės Rusijos valdžia draudė maldininkų procesijas į Šiluvą, kunigams neleisdavo ten keliauti be specialaus leidimo. Tačiau nepaisant to, dalyvaujant keliasdešimt tūkstančių maldininkų 1886 m. iškilmingai atšvęstas Marijos paveikslo vainikavimo šimtmetis.
Caro valdžia buvo sumaniusi Šiluvos miestelio aikštėje priešais bažnyčią pastatyti cerkvę, bet klebonas suskubo nupirkti aikštę. Joje pastatė Švč. M. Marijos statulą.
Spaudos draudimo metais Šiluva buvo tarsi lietuviškų knygų platinimo centras, iš kurio įvairiausi leidiniai patekdavo į tolimiausius Lietuvos užkampius. Į atlaidus suvažiuodavo iki 200 knygnešių bei škaplierininkų, o jų, ir net maldininkų, kurie naudodavosi uždraustomis maldaknygėmis, gaudyti atvykdavo apie 300 rusų policijos pareigūnų. Vis dėlto jiems retai tepasitaikydavo knygnešį sučiupti.
Atkūrus nepriklausomybę, Šiluva dar labiau atsigavo. Nuo 1933 m. per Šiluvos atlaidus imti ruošti religiniai kongresai – vyrų maldos apaštalavimo, katalikų vyrų, moterų akcijos. Savo maldingas keliones rengė mokyklos ar gimnazijų klasės. Nuo XX a. pradžios Šiluvoje pradėti organizuoti kultūriniai renginiai: filmai, vaidinimai. Kaune veikė maldininkų kelionių į Šiluvą organizavimo komitetas.
Maldininkų per Šilines niekada netrūkdavo. Suvažiuodavo jie iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp jų būdavo ir aklų, kurčių, nebylių, raišų, kitomis ligomis sergančių. Maldininkai eidavo Kryžiaus kelius, melsdavosi prie malonėmis garsėjančio Dievo Motinos paveikslo, prašydavo Dievo pagalbos. Šiluva garsėjo ir elgetomis, besistengiančiais atkreipti maldininkų dėmesį vargana išvaizda, giesmėmis, rypavimais.
Sovietmetis
Sovietmečiu visais laikais garsėjusi Šiluva buvo sąmoningai valdžios menkinama, netvarkoma. Stengiantis išguiti maldingumo dvasią iš Šiluvos aikštėje priešais bažnyčią vietoje Marijos statulos buvo pastatytas paminklas „Už Tarybų valdžią žuvusiems šiluviškiams“.
Sovietų valdžia iš paskutiniųjų stengdavosi išsklaidyti ar bent įbauginti maldininkus, traukiančius į atlaidus – nuo 1960-ųjų pasitelkus miliciją imta trukdyti maldininkams čia atvykti iš kai kurių vairuotojų atimdavo teises, išlaipindavo keleivius ir panašiai. Milicija užkirsdavo kelius ir net šunkelius, vedančius į miestelį. 1979 m. net buvo paskelbtas kiaulių maras, kad tik maldininkai negalėtų atvykti.
Tačiau paskutinį rugpjūčio sekmadienį jaunimas, ypač Eucharistijos bičiuliai, eidavo procesija iš Tytuvėnų vis tiek keliaudavo į Šiluvą. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje apie Eucharistijos bičiulių 1977 m. rugpjūčio 21 d. organizuotą trečiąjį žygį į Šiluvą rašoma:
„Milicija ir saugumiečiai saugojo mišką, kuriame rinkomės bendrai kelionei jau nuo 5 val. ryto. Milicijos mašinos budėjo prie kiekvieno kelio, vedančio į Šiluvą, ir įtariai tikrino pravažiuojančias mašinas, pakelėje išlaipindami keleivius, atiminėdami kai kuriems vairuotojams teises. Milicija užsirašinėjo privačių lengvųjų mašinų numerius ir tikrino jų savininkų dokumentus. Daug kam teko geroką galą skubėti pėstiems į sutartą vietą. Bet žmonės, pilni entuziazmo ir drąsos, nepasimetė. Susitikimo vietoje, miškelyje, iškilo kryžius, kurį jaunimas papuošė lietuviškų rūtų vainiku ir, apsupę jį ratu, garsiai kalbėjo rožančių”.

Kad žmonės nepasidavė gąsdinimams, skaitome ir kitame Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos straipsnyje (LKBK, 1974 m. Nr. 12):
„Rugsėjo pradžioje Šilinių atlaidų metu į Šiluvą plaukė tūkstantinės žmonių minios. Sekmadieniais automašinos netilpo Šiluvos miestelyje ir autoinspektorių buvo rikiuojamos laukuose. Autoinspektoriai demonstratyviai užsirašinėjo automašinų numerius. Per Šilinių atlaidus kasmet išdalijama apie 50 000 šv. Komunijų.“
Kronikoje pateikiama statistikos duomenų apie procesijų į Šiluvą dalyvių skaičių: 1975 m. dalyvavo 500-600 žmonių, 1976 m. – 600–700, 1977 m. – 800–1000. Žinant, kaip sovietų valdžia stengdavosi išsklaidyti bet kokį religinį susibūrimą, šiose procesijose, nugalėdami baimę ir įvairiausias kliūtis, dalyvaudavo išties daug žmonių.
Ypač buvo persekiojami maldingų kelionių organizatoriai. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gema Stanelytė ir Vytautas Vaičiūnas už procesijų į Šiluvą organizavimą buvo nuteisti trejiems metams nelaisvės.
Tačiau, nepaisant visų okupacinės valdžios pastangų, Šiluva išliko Bažnyčios dvasinės stiprybės liudytoja, vieta, kur garbinamas Viešpats, semiamasi dvasios ir kūno stiprybės.
Išeivijoje
Šiluvos atlaidų neužmiršo ir laisvajame pasaulyje gyvenantys lietuviai.
Pirmoji Šilinių šventė įvyko 1947 m. rugsėjo 8 d. Bavarijos Altoettingene, kita 1947 m. lapkričio 16 d. Austrijos Tyrolio Absame.
Šilinių atlaidai būdavo švenčiami lietuvių parapijose Argentinoje, Urugvajuje, Jungtinėse Valstijose. Nuo 1959-ųjų Čikagoje ir Marianapolyje eidavo ir lietuvių maldininkų procesijos. Amerikos lietuvių reikalų komitetų federacija Šilinių proga nuo 1957-ųjų organizuodavo lietuvių parapijose, pritariant Amerikos vyskupams, maldos dieną – dvasinę kelionę į Šiluvą.
Nepriklausoma Lietuva
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai Šiluvoje tapo vienu svarbiausių religinio Lietuvos gyvenimo įvykių. Jie buvo populiarinami, buvo leidžiamos knygelės, bukletai apie Šiluvą.
1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje, dėkojant Dievui už laisvės dovaną, dalyvaujant visiems Lietuvos vyskupams, kardinolas Vincentas Sladkevičius paaukojo Lietuvą Švč. Mergelės Marijos globai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas. Šis aktas reiškė, jog į Šiluvos Dievo Motinos, nuolat savo užtarimu lydėjusios tautos kelią į laisvę, rankas atiduodamos ir Nepriklausomybės viltys bei lūkesčiai.
Sovietų okupacija neįstengė išrauti ir maldingų kelionių į Šiluvą tradicijų. Įvyko priešingai. Valdžios draudžiamos, visaip trukdomos ir persekiojamos procesijos į Šiluvą skatino žmonių, ypač jaunimo, užsidegimą, susitelkimą, ryžtą laikytis savo tikėjimo.
Ir toliau organizuotai keliauta į Šiluvos atlaidus ne tik iš aplinkinių parapijų, bet ir iš Kauno. Maldininkų į Šiluvos atlaidus susirinkdavo iki 100 tūkstančių. Kaune netgi įsikūrė komitetas maldininkų kelionėms organizuoti.
Naują paskatą su viltimi kreiptis į Šiluvos Dievo Motiną lietuvių tautai suteikė popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Šiluvoje 1993 m. rugsėjo 7 d.
Nepriklausomą gyvenimą kuriantiems Lietuvos žmonėms ir laisvės, atnešusios savų iššūkių ir sunkumų, sąlygomis Šiluva liko ir toliau lankoma bei puoselėjama šiuolaikine piligrimine šventove.
Kasmet rugsėjo pradžioje gausiai Šiluvą lankantys piligrimai iš visos Lietuvos bei užsienio šalių svečiai švenčia Šilinių atlaidus, kurie trunka visą aštuondienį. Jų tradicija, įvairiais būdais varžyta visų okupacijų metais, liko gyva: galima sakyti, jog didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje švenčiami jau beveik penkis šimtus metų.
Šiluva atsikuria
Bažnyčios atstatymas
Šiluvoje katalikams atgavus bažnytines žemes (1622 metais), klebonu tampa kun. Jonas Smolka-Kazakevičius.
1623-1624 m. pastatydinus nedidukę medinę bažnytėlę, Šiluvoje vėl imti švęsti Šilinių atlaidai.
Katalikams teko padėti daug jėgų, kad atgautų nusavintą bažnytinį turtą, be to, per Lietuvą ritosi gana smarki reformacijos banga, tad, matyt, nesitikėta, jog nedidelė bažnytėlė greitai taps ankšta.
Mat žmonės, anot pirmosios Šiluvos istorijos autoriaus kan. M. Svietkausko, gausiai, būriais ėmė keliauti į Švč. Mergelės šventę. Į atgaivintus atlaidus suplaukdavo gausybė žmonių. 1629-aisiais atlaidų dienomis išdalyta 11 tūkst. komunikantų.
Todėl kitais metais Kazakevičius pradėjo statyti naują bažnyčią. Statė ją medinę, kaip ir pirmąją, bet žymiai didesnę ir puošnesnę, tais laikais populiaraus kryžminių bažnyčių stiliaus. Toks stilius, arba forma, kaip tik buvo būdinga restauracijos laikotarpiui, siekiant pabrėžti kryžių. Bažnyčia buvo baigta 1641 metais.

Mūrinės bažnyčios statybos
XVIII a. viduryje Šiluvoje buvo labai garsūs dveji atlaidai – Marijos Gimimo, švenčiami rugsėjo 8 d., ir liepos 2 d. švenčiami Marijos Aplankymo atlaidai, kuriais garsėjo ir Žemaičių Kalvarijos. Vysk. Antanas Tiškevičius savo rašte Romai rašo, kad šių švenčių proga norėdami pasimelsti prie garsiojo paveikslo žmonės į Šiluvą plaukdavo ne tik iš visos Žemaitijos, bet net iš Vilniaus ir kitų artimų vyskupijų.
Todėl 1760 m. pradėta statyti mūrinė Šiluvos bažnyčia.
Vysk. Jonas Lopacinskis 1774 m. spalio 22 d. persiuntė į Romą kan. Tado Bukotos prašymą leisti vainikuoti „iš senų laikų pasižymėjusį ypatingomis malonėmis ir stebuklais“ Marijos su Kūdikiu paveikslą.
1775-aisiais iš Romos kapitulos gautas leidimas vainikuoti Marijos paveikslą. Tačiau paveikslo vainikavimas atidėtas iki 1786-ųjų, matyt, tikintis ta pačia proga ir naująją bažnyčią konsekruoti. Taip pat, gavus popiežiaus Pijaus VI leidimą, Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai imti švęsti visą oktavą – rugsėjo 8-15 d.
Tų pačių metų rugsėjo 15 d. bule popiežius Pijus VI Šiluvos bažnyčiai suteikė ir infulatinės prepozitūros titulą. Taigi nuo tol Šiluvos klebonai infulatai per pamaldas galėdavo dėvėti mitrą, mūvėti žiedą, naudoti pastoralą ir kitas vyskupo insignijas.
1786 m. rugsėjo 8 d. pašventinta nauja mūrinė katalikų bažnyčia – dabartinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika. Ją konsekravo Žemaičių sufraganu (vyskupo padėjėju) tapęs Tadas Juozapas Bukota.
Paveikslo vainikavimas
1786-ųjų rugsėjo 8-ąją prasidėjusios Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo iškilmės truko tris dienas. Į iškilmes susirinko apie trisdešimt tūkstančių žmonių, tarp jų buvo trys senatoriai, daug didikų, aukštų valstybės pareigūnų net iš Lenkijos. Iškilmėse dalyvavo, pagal vienus šaltinius, penki vyskupai, pagal kitus, – net dvylika.
Paveikslą vainikavo Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Jonas Giedraitis. Ta proga savo rašytame laiške jis džiugiai ragino: Salutate Mariam, quae multum laboravit in vobis („Sveikinkite Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi“).
Tikintieji, rodos, noriai atsiliepė į šį vyskupo paraginimą. Maldininkų, plūstančių į atlaidus, nesustabdydavo jokios okupantų valdžios.
Žmones į Šiluvą traukė ne tik patys atlaidai, bet ir vis plačiau sklindanti žinia apie Marijos apsireiškimą Šiluvoje ir bažnyčioje kabantis, nuo 1622-ųjų malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas.
Procesijos
Jau nuo XVII a. liaudis mėgo į Šiluvą eiti būriais, keliauti procesijomis. 1677 m. jėzuitų pranešime Romai, ordino generolui, pasakojama apie Kražių kolegijos auklėtinių paprotį kasmet organizuotai maldingoje kelionėje keliauti į Šiluvą. Kražiuose nuo 1616 m. veikusi jėzuitų kolegija buvo pasirinkusi Šiluvos Dievo Motiną savo globėja. Tad Kolegijos auklėtiniai, mokslo metams pasibaigus, visi drauge vykdavo į Šiluvą padėkoti Dievo Motinai.
Organizuotai į atlaidus keliaujantys maldininkai pakeliui melsdavosi, giedodavo, nešdavo kryžių, bažnytines vėliavas, altorėlius, mušdavo būgnus, pūsdavo dūdas. Tokioms procesijoms paprastai vadovaudavo parapijos kunigas, apsirengęs liturginiais drabužiais. Jas jau XVII a. pabaigoje mini Šiluvos klebonas kan. J. Skirmantas.
Organizuotą maldininkų keliavimą į atlaidus ir maldininkų procesijas skatino vyskupai Merkelis Giedraitis bei Merkelis Geišas. Kad procesijos vienu metu per daug nesusigrūstų, vysk. Antanas Tiškevičius 1752 m. nustatė parapijoms atskiras dienas ir keliavimo tvarką. Žmonės noriai pakluso ganytojų raginami. Mat kelionėje būriu į atlaidus ir eidami procesijose ne tik pasimelsdavo, bet ir gražių reginių išvysdavo. Net samdiniai, lygdamiesi dėl metų algos, išsiderėdavo kelias laisvas dienas, kad galėtų aplankyti garsiuosius atlaidus. Vyskupas Motiejus Valančius “Žemaičių vyskupystėje” negailėdamas pagavesnių žodžių rašė:
“Į miestelį įeinant, jaunikaičiai paparčius [vėliavas] virpino, būgnais mušė, patriūbočius pūtė ir iš šaudyklių šaudė, o seniai su motriškosiomis atsispirdami giedojo ir šaukė, nes juo katra parakvija su didesniu tranksmu į miestelį įėjo, tuo didesnė buvo garbė”.
Vyskupo M. Valančiaus laikais vėliavas nešdavo raiti jaunuoliai. Giesmėms pritardavo būgnais arba dūdomis. Be įprastų vėliavų, procesijoje mergaitės nešdavo vėliavėles, kurios sudarydavo rožinį simbolizuojantį vainiką. Prie parapijos ribos stovėdavo iškilmių vartai, papuošti vainikais, vėliavomis ir šūkiais. Keliaujančius maldininkus ties jais pasitikdavo vietinė procesija su kryžiumi, dviem vėliavomis ir vadovaujančiu kunigu. Procesijos pasisveikindavo, vėliavos nusilenkdavo, atkeliaujančiųjų ir sutinkančiųjų kunigas pasakydavo trumpa kalbelę ir maldininkai su pasitinkančiaisiais eidavo į vietinę bažnyčią pagarbinti Dievo. Atlaiduose savo parapijos maldininkais rūpindavosi kunigas. Išbuvę nustatytą laiką atlaiduose maldininkai sutartinai ir grįždavo namo. Namie savo įspūdžius papasakodavo namiškiams, kaimynams ir visa parapija ilgai gyvendavo atlaidų nuotaikomis.
Keliavimas procesijomis į atlaidus ne tik skatino žmonių užsidegimą bei maldingumą, bet kėlė ir negerovių. Vysk. Motiejus Valančius rašė:
“Nėra taip dievobaimingo darbo, katro žmonės ant pikto neapverstų. Tas pats nutiko ir su šventomis kelionėmis. Žmonės, užvis atsčių nuo Kalvarijos ar Šidlavos parakvijų, nestengę viena diena į vietą nueiti, mažne visuomet nakvojo pas karčemas; po miškus būriais benakvodami, kartais pasigerdavo ir daugiau ko pikto padarydavo. Jaunikaičiai, norėdami didesnio tranksmo, įdrįso šaudyti ir bažnyčiose. Visa tai datyręs, vyskupas Jonas Lopacinskis 1763 m. būtinai užgynė tokiu būdu keliauti į atlaidus”.
Procesijomis keliauti neberagino ir kiti vyskupai, nors kai kurios parapijos savo iniciatyva keliaudavo procesijomis. Mat negerai buvo ir vieną parapiją be kunigo palikti, o taip dažnai būdavo kunigui išėjus su maldininkais į atlaidus.
Po 1866-ųjų, kai per atlaidus, dalyvaujant Žemaičių vysk. M. Paliulioniui, 40 kunigų ir 40 tūkstančių maldininkų, buvo paminėtas stebuklingojo paveikslo vainikavimo šimtmetis, okupacinė caro valdžia uždraudė bet kokias procesijas ir šis draudimas truko iki 1905 metų.
Pirmosios organizuotos parapijų procesijos į Šiluvos atlaidus vėl patraukė 1906 m. Jos sutraukė 50 tūkst. maldininkų. Maldininko kelionę 1906-aisiais į Šiluvą aprašė Žemaitė „Kelionėje į Šidlavą“.
“Šįmet tokie metai virto: kunigai parakvijomis vedini eina pėsti į stebuklingąsias vietas – į Žemaičių Kalvariją, į Didžiosios Kalvarijos atlaidus, į Šidlavą, į Šilines. Rengiasi, eina iš namų būrių būriai žmonių su visais bažnyčios padarais, su visa iškilme.Na, duok Dieve jiems sveikatą! Eisiu ir aš į Šidlavą. <…>
Diena išaušo saulėta, giedra, šilta kaip viduryje vasaros. Nuo pat ryto pasirengęs vis žiūriu į Kelmės kelią.
Apie priešpietį pamačiau iš tolo – atvilnija, atmirguliuoja minios svieto; vieškelis, gal pusė varsto, kruta mirga žmonėmis. Jau ir giesmės girdėti, jau jau artinasi, jau visos gražybės matyti; vėliavos eina barškėdamos, kryžius vainiku papuoštas, žibintai, vėliavikės baltos, vėliava iš vainikų išpinta – Marijos Vardas; ją ant dviejų kotų neša dviese. Tuos vis vyrai neša. Paskui altoriuką neša keturios mergaitės. Keturios pirma neša palmes, o šešios neša nusipynusios didžiausią vainiką, gal poros sieksnių ilgumo, apsiautusios kleboną aplinkui. Klebonas tame vainike, šv. Jono kepuraite apsimovęs, lazdike pasiremdamas, drožia kaip senis. Marčelgos, vyresnybė, su barškančiomis lazdomis, aplink kleboną žiūri tvarkos, daro kelią. Giedotojų būrys, sykiu su klebonu eidami, gieda litaniją, toliau kitas būrys gieda Valandas, dar toliau būrys gieda ražančių. Ir taip būriais, tuo pačiu keliu, vis kitką gieda.”
Reformacijos laikotarpis
Rerformacija paliečia Šiluvą
XVI a. reformacijos banga atsirito ir iki Šiluvos. Apie 1532 ją valdęs Jonas Zaviša su kitais dvarininkais perėjo reformatų pusėn. Už pusantro kilometro nuo miestelio pastatydino protestantų koplyčią, kuri kiek vėliau buvo atnaujinta ar padidinta. 1555 metais Jonas Zaviša perdavė Šiluvą broliui Merkeliui, kuris laikomas Šiluvos kalvinų parapijos įkūrėju.
Kurį laiką Šiluvoje veikė evangelikų reformatų koplyčia ir katalikų bažnyčia kartu, tačiau 1560 m. Šiluvą perėmus valdyti Merkelio Zavišos pusbroliui, ypač uoliam reformacijos skleidėjui Merkeliui Šemetai, Šiluvos katalikų bažnyčios turtas buvo nusavintas, pati bažnyčia uždaryta.
Naujas reformatų židinys dvaro žemėje ilgainiui gavo vardą Zbarai, nes zbarais (lenkiškai zbor) buvo vadinamos kalvinų bendruomenės ir jų maldos namai. Šiluvos miestelis ėmė darytis kaimu, o Zbarų vietovė, oficialiuose dokumentuose vadinama Šiluva (Szydlowa), darėsi kultūros židiniu visame kalvinų rajone žemaičiuose. Katalikiškoji liaudis imta versti pereiti į naująją konfesiją.
Apie 1569 m. paskutinis Šiluvos klebonas Jonas Holubka, lyg nujausdamas katalikų bažnyčios sunaikinimą, surinko išlikusias bažnyčios vertybes bei dokumentus ir, viską sudėjęs į geležimi kaustytą dėžę, užkasė netoli buvusios bažnyčios.
Uolios kalvinistės Sofijos Vnučkienės veikla
Sumani ir ypač uoli kalvinistė Sofija Vnučkienė, Morkaus Vnučkos našlė, 1591 m. pasirūpino iš tuometinių Šiluvos valdytojų perpirkti nusavintas parapijos žemes ir užrašyti jas kalvinų bendruomenei.
Pirkimo-pardavimo aktas buvo pasirašytas 1591 m. rugsėjo 1 dieną ir skelbė, jog jau atitenka Šiluvos dvaras „su miesteliu ir bažnytiniais pavaldiniais, su klebonija ir Pašakarnio dvareliu, priklausančiu Šiluvos klebonijai“. Už tai ji sumokėjo Merkeliui Zavišai 9000 lenkiškų auksinų.
Po trijų mėnesių (1592 m. sausio 4 d.) ji Šiluvos kalvinams „perleido, dovanojo ir atidavė Šiluvą su dvaru, miesteliu ir Pašakarnio dvareliu, priklausančiu Šiluvos nuosavybei, su bažnyčia ir bažnytiniais pastatais, su visa žeme ir pavaldiniais“.
Viename savo rašte S. Vnučkienė rašo: Su „dideliu atsidėjimu rūpinausi, kad šią vietą galėčiau atpirkti, (nes) ši vieta prieš keletą dešimtų metų buvo išvalyta nuo romėniškos stabmeldybės ir (reformatų) papuošta“. Tačiau „Dievo priešai ypatingai rūpinosi, kad ji grįžtų į pirmykštę padėtį“. Didžiausias priešas turėjo būti paties savininko sūnus Andrius Zaviša, jau grįžęs į katalikybę. Tėvas jau buvo senas ir galėjo mirti kiekvienu momentu (iš tikrųjų jis mirė po metų), o atėjęs sūnus, neabejotinai būtų grąžinęs Šiluvoj „pirmykštę padėtį“.
Jos užmačiomis, to nebuvo galima leisti, tad ji iš visų jėgų ėmė rūpintis, kad Šiluva taptų kalvinų centru. Ji, labiau nei kiti ponai reformatai, stengėsi nepalikti liaudies „stabmeldybėje“ – pasirūpino, kad kalvinizmas būtų skelbiamas lietuvių kalba, lietuviškai išleido pirmąsias kalvinų evangelijas. Didelės jos pastangos buvo kuriant parapinę kalvinų mokyklą. Čia buvo priimami ir „liaudies vaikai“ – ne evangelikai, bet už tai jie buvo verčiami lankyti kalvinų pamaldas. 1592 metais Zbaruose buvo įkurta kalvinų seminarija – vienintelė mokykla Lietuvoje ruošti jų kunigams ir mokytojams.
Po keleto metų, vietoj ten buvusios medinės kalvinų bažnytėlės, buvo pastatyta ir mūro bažnyčia (pradėta statyti 1593 ir užbaigta 1595 metais). Manoma, kad šiai naujai statybai buvo panaudotos senosios katalikų bažnyčios plytos ir akmenys, į naująją kalvinų bažnyčią buvo perkeltas ir daug metų jos bokšte skambėjo katalikų bažnyčios varpas su užrašu: O florens Rosa, Mater Dei speciosa! („O žydinti rože, skaisti Dievo Motina!“). Buvo sunaikinti auksiniai ir sidabriniai katalikų bažnyčios indai ir kiti reikmenys, bažnytiniai rūbai bei baldai. Su katalikų bažnyčios nugriovimu turėjo būti baigtas ir Šiluvos apvalymas nuo „Romos stabmeldybės“.
Šiluvos bažnyčios atgavimas

Tiesa, kalvinų įsigalėjimui bandė pasipriešinti Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, pradėjęs bylas prarastoms bažnyčioms atgauti, mat Lietuvos III Statutas 1588 m. pripažino katalikų teisę atgauti nusavintus turtus.
Vyskupas savo pradėtąjį darbą apie 1606-uosius pavedė uoliam kunigui, savo bičiuliui ir bendradarbiui Jonui Smolkai-Kazakevičiui. Jis parodė daug drąsos, pradėdamas Kelmės bylą ir 1609 m. rugpjūčio 11 d. laimėjęs Kelmės bažnyčią katalikams. Byla buvo sunki, nes buvo dingę nuosavybės dokumentai, tačiau buvo pamenama, kam jie buvo perduoti ir vyskupas bei jo kurija žinojo bažnytinį turtą. Tačiau tai buvo tik pasiruošimas Šiluvos bylai, mat apie Šiluvos fundacijos aktus neturėta iš vis jokių žinių.
Buvo galima remtis tik Vnučkienės raštais, kur pasakyta, jog ši vieta iš seniau reformuota ir apvalyta nuo „Romos stabmeldybės“ ir tuo pagrindu bylą pradėti, bet buvo sunku apibrėžti ieškinį. O trūkstant dokumentų nebuvo vilties bylą laimėti.
Čia į sunkią ir painią istoriją įsiterpia pati Švč. Mergelė Marija. Po jos apsireiškimo (įvykusio 1608 m.) 1612 m. netikėtai atrandami bažnyčios fundacijos dokumentai. Juos atradus, byla nuo 1612 metų nebesustojant buvo tęsiama ir po 10 metų laimėta. Rašytinė Šiluvos istorija tvirtina, jog „ta byla užtruko per 15 metų“, kas leistų spėti, jog pirmasis nesėkmingas procesas buvo pradėtas 1607 ar 1608 metais. Byla buvo galutinai užbaigta 1622 m. liepos 22 d. Vilniaus tribunolo sprendimu.
Tolimesni nesutarimai

Tačiau kalvinai neskubėjo sprendimo vykdyti. Tada katalikai bandė savo jėgomis perimti priteistas jiems žemes, bet susidūrė su kalvinų pasipriešinimu. Praėjus mėnesiui po tribunolo sprendimo, tarp vienų ir antrų įvyko muštynės bažnyčios daržuose.
Dar vienas plačiai nugarsėjęs sukilimas įvyko, kai naujas Šiluvos klebonas Sviekauskas sumojo savo jėgomis atsiimti iš vietos kalvinų „ginčijamos žemės“ gabalą, kuris buvo prie didžiojo akmens, netoli vysk. A. Sapiegos naujai atstatytos koplyčios. Čia pat buvo ir katalikų kapinės. Sugalvojęs šį žygį, kan. Sviekauskas pasiuntė savo vikarą kun. Sierniauską su ponu Simanavičiumi ir būriu žmonių atsiimti minėtos žemės.
Kalvinų pastorius tuo metu buvo Chelkauskas. Naujasis pastorius surinko žmones, juos apginklavo ir įsakė nuvyti kan. Sviekausko žmones. Abi šalys, susitikusios, ėmė ginčytis, paskui muštis kumštimis ir lazdomis, pagaliau, priartėję prie koplyčios, pradėjo šaudytis. Viena kulka pataikė kun. Sierniauskui ir jį sužeidė, o antroji peršovė Nukryžiuotojo paveikslą, kabojusį koplyčioj, dovanotą vysk. Sapiegos. Tai įvyko 1668 m. pabaigoje ar 1669-ųjų pradžioje.
Šiluvoj šis įvykis buvo ne pirmas – kova prieš kryžius, kaip „Romos stabmeldybės“ ženklus, vyko ir kitur Lietuvoje. Garsi byla vyko 1640 m. Vilniuje, kurioje kalvinai buvo kaltinami šaudę į šv. paveikslus Šv. Mykolo bažnyčios ir į kryžių ant bažnyčios viršaus.
Byla Valstybės seime
Vysk. Kazimieras Pacas, ištyręs įvykį bei surinkęs medžiagą, ryžosi prieš Šiluvos kalvinus iškelti bylą pačiame Valstybės seime. Šiluvos kalvinų elgesys, kaip jis buvo pavaizduotas seimui, sukėlęs nemažą pasipiktinimą tiek susirinkusios diduomenės, tiek naujojo karaliaus Kaributo Višniaveckio. Toks elgesys, pažeidžiąs Dievo didybę, valstybės įstatymais buvo griežtai baudžiamas.
Šiluvos kalvinams buvo pritaikytos šios bausmės: jų bendruomenė uždaroma, žemės konfiskuojamos, trys „zborininkai“ ir pamokslininkas pasmerkiami mirti. Karališkasis seimo dekretas buvo pasirašytas 1669 m. lapkričio 6 d. Krokuvoje.
Pastangos susitaikyti
Vysk. Kazimieras Pacas, ištyręs įvykį bei surinkęs medžiagą, ryžosi prieš Šiluvos kalvinus iškelti bylą pačiame Valstybės seime. Šiluvos kalvinų elgesys, kaip jis buvo pavaizduotas seimui, sukėlęs nemažą pasipiktinimą tiek susirinkusios diduomenės, tiek naujojo karaliaus Kaributo Višniaveckio. Toks elgesys, pažeidžiąs Dievo didybę, valstybės įstatymais buvo griežtai baudžiamas.
Šiluvos kalvinams buvo pritaikytos šios bausmės: jų bendruomenė uždaroma, žemės konfiskuojamos, trys „zborininkai“ ir pamokslininkas pasmerkiami mirti. Karališkasis seimo dekretas buvo pasirašytas 1669 m. lapkričio 6 d. Krokuvoje.
Reformatai, kurių įtaka dar buvo gana stipri, sujudo veikti, kad sprendimas būtų pakeistas ir sušvelnintas. Tačiau šios jų pastangos buvo bergždžios. Neturėdami vilčių pakeisti sprendimą Šiluvos reikalu, reformatai ėmėsi ieškoti kitos išeities. Tuo reikalu 1670 ir 1671 m. buvo sukviestas pasitarimai Kėdainiuose ir suvažiavimas Vilniuje. Į Vilnių susirinko kalvinų bendruomenių vyresnieji, nemaža pamokslininkų ir Šiluvos bendruomenės globėjai. Suvažiavimas nutarė ieškoti „draugiško susitaikymo“ ir kreipėsi į Šiluvos valdytoją Joną Merkelį Bilėną-Bilevičių, kad jisai imtųsi tarpininkauti tarp kalvinų ir žemaičių vyskupo.
Bilevičius sutiko, ir prasidėjo derybos. Pagaliau susitarta, kad Jonas Merkelis Bilevičius, Šiluvos globėjų akivaizdoje, išmokės vysk. Kazimierui Pacui bei Žemaičių kapitulai 12.000 auksinų, o už tai Šiluvos kalvinų bendruomenė jam perleido Šiluvos dvarą, Pašakarnio dvareli, Nanišų kaimą ir Rugieniškių sklypą, taip pat Šiluvos miestelį su 21 valstiečių šeima ir 11 kaimų su gyventojais.
Kalvinų bendruomenė pasiliko sau tik bažnyčią su klebonija, aptvertą žemės plotą aplink bažnyčią, mokyklą ir klebonijos bei jos pavaldinių ganyklas. Bilevičius buvo prašomas globoti bei ginti ir šią likusią kalvinų nuosavybę. Šiluvos perleidimas Bilevičiui buvo pasirašytas 1672 metais kovo 16 d. pačioje Šiluvoje. Šiuo susitarimu buvo išgelbėta Šiluvos kalvinų žemė nuo konfiskavimo, o trys „zborininkai“ ir pamokslininkas – nuo mirties bausmės.
Vysk. Kazimieras Pacas iš kalvinų gautus pinigus paskyrė Šiluvos bažnyčiai, įpareigodamas koplyčioje ties Nukryžiuotojo paveikslu kas penktadienį Kryžiaus garbei laikyti šv. Mišias, pritariant muzikai. Drauge 1677 m. įvedė ir Kryžiaus garbinimo šventę bei atlaidus.
Dabar šis Nukryžiuotojo paveikslas perkeltas į Šiluvos bažnyčios koplyčią.

Miestelio atsiradimas
Kaimo atsiradimas
Istoriniai šaltiniai rodo, kad pirmasis Šiluvos vietovardis buvęs Būda. Šis vardas reiškia vietą, kur buvo apdorojami miško medžiai didžiojo kunigaikščio iždui. Iš nukirstų medžių buvo daromos lentos statinėms ir statybai, degama derva, degutas, pelenai. Apdorotoji medžiaga buvo plukdoma į paskirtus uostus. Tokiems miško darbams labai ir tiko Šiluva, nes ši miškinga vietovė buvo netoli Dubysos, kuria buvo galima plukdyti medžiagą į Nemuną, o iš čia į Karaliaučiaus ir Dancigo uostus.
Miestelis tarp kaimo ir dvaro
Taigi prie Jurgio Gedgaudo Būdos kaime kūrėsi dvaras, kurį paveldėjo jo sūnus Petras Simonas Gedgaudas. Šis dvarininkas ir tapo Šiluvos bažnyčios steigėju.
Bažnyčios steigimo aktas, dalyvaujant liudininkams bei patikėtiniams, buvo sudarytas ir antspaudu patvirtintas 1457 metais, sekmadienį po Šv. Lemberto (t. y. rugsėjo 1 d.), pačiame Šilo, arba Būdos, dvare.
„Viešpaties vardan. Amen. Visų įvykių atminimas dingsta ir nepasiekia žmogiškosios amžinybės, jei nėra pasirūpinama sutvirtinti raštais ir antspaudais. Todėl aš, Petras Gedgaudas, Geišių tėvainis, norėdamas, kol dar esu gyvas, padaryti gerų darbų, kad kartais pamotė mirtis staigiu smūgiu manęs nepakirstų, ir trokšdamas savo ir savo teisėtos žmonos sielų išganymui padėti, be to, norėdamas, kol esu gyvas, mano pirmtakų paliktų gėrybių pagalba palengvinti sielą nuo to, kas ją slegia, būdamas sveikas, pajėgaus proto, nepriverstas, neįtaigotas, nei kieno nors pikto vyliaus apgautas, o tik savo geros valios laisvu apsisprendimu ir mano bičiulių sutikimu, steigiu Šile, arba Būdoje, bažnyčią Šv. Marijos Gimimo, šv. Petro, šv. Baltramiejaus ir šventųjų patronų garbei. Kad tos bažnyčios katalikas rektorius, kuris jai tarnaus ir ją valdys, būtų aprūpintas pragyvenimu ir drabužiu, užrašau ir užrašydamas amžinai perleidžiu ir dovanoju tam, kuris pirmas, antras, trečias ir t. t. ten gyvens, pirmiausia dirvą prie bažnyčios ir kitą žemę…“
Pasirašydamas steigimo aktą, jis įrašė šio dvaro vardą „Šilas, arba Būda“. Tas „arba“ rodo jog senasis vardas jau buvo keičiamas nauju. Keisti reikėjo, kad būtų galima atskirti vieną Būdą nuo kitos, mat tuo metu Lietuvoje aptinkama apie 45 tokie vietovardžiai. Nepraėjus dešimtmečiui nuo bažnyčios steigimo, 1466 metais vietos kunigas pasirašo „Jonu, Šilo klebonu“. Taip miestelio pavadinimas įgavo pradžią dabartiniam Šiluvos vardui.
Iš to Šilo kaimo didikas Petras Simonas Gedgaudas užrašė naujai bažnyčiai dešimt šeimų su kilnojamu ir nekilnojamu turtu ir teisėtai joms priklausančiomis žemėmis. Bažnyčia buvo pastatyta dvaro žemėje, ir čia pradėjo kurtis miestelis. Ji buvo pavadinta tais laikais gan retu, ir bene pirmuoju Lietuvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir šventųjų globėjų Petro bei Baltramiejaus titulu. Manoma, kad Petras Gedgaudas Mergelės Marijos gimimo šventės datą (švenčiamą rugsėjo 8 d.) galimai mėgino susieti su savo tėvo bendražygio Vytauto Didžiojo karūnavimu, turėjusiu įvykti 1430 m. rugsėjo 8-ąją.
Statytojo valia suteikus bažnyčiai Marijos Gimimo vardą ir išrūpinus titulinius atlaidus, ji ėmė garsėti. Į šiuos atlaidus traukdavo minios maldininkų iš atokiausių Lietuvos kampelių ir net Užnemunės, kur vyravo protestantai.
Maždaug po šimtmečio, 1551 m., Ragainės pastorius Martynas Mažvydas laiške Prūsų hercogui Albrechtui skundžiasi, kad jo parapijiečiai lietuvninkai nepriprantą prie naujo tikėjimo kunigų, yra ištikimi „popiežiškiams“ ir švenčių dienomis vykstą į Lietuvos bažnyčias, taip pat ir į garbingosios Mergelės Marijos atlaidus Šiluvoje, taip nusikalsdami „bjauria stabmeldyste“. O Šiluva nutolusi nuo Ragainės beveik šimtą kilometrų!