Kaip IV a. dabartinėje Turkijoje gyvenęs šventasis vyskupas tapo stebuklingu senoliu Kalėdų naktį apdalijančiu visus pasaulio vaikus dovanomis? Ką gi, istorija tikrai verta geriausios Kalėdų pasakos vardo.
Šventasis Mikalojus (gr. Nikolaus – liaudies pergalė), gimė Pataros miestelyje, tarp 260-286 m. krikščionių šeimoje. Anksti liko našlaitis ir paveldėjo gausius turtus. Pasakojama, kad tame pačiame mieste gyveno ir vienas vyras, turėjęs tris dukteris. Atsitikus bėdai, jis prarado visus turtus ir neturėjo iš ko duoti savo dukroms kraičio, todėl šios negalėjo ištekėti. Norėdamos išgyventi jos būtų turėjusios tapti prostitutėmis. Sužinojęs, Mikalojus nusprendė slapta padėti merginoms. Tris naktis iš eilės, jis įmesdavo per langą kapšą su pinigais, taip suteikdamas galimybę joms turėti kraitį ir ištekėti. Taip pat daugel kitų kartų Mikalojus stengėsi padėti vargšams ir likti nepastebėtas: įdėdavo auką į jų krepšius ar palikdavo prie durų.
Atėjus laikui, Mikalojus tapo Miros miesto vyskupu, dalyvavo garsiajame Nikėjos Susirinkime ir savo gyvenimą ir tarnystę paskyrė vargšų globai. Po šventojo mirties, prie jo kapo ėmė vykti stebuklai ir taip Mikalojaus kultas greitai plito pirmiausiai po Rytų Bažnyčią, kurioje jis imtas vadinti Mikalojumi Stebukladariu. Vakarų Bažnyčioje šventojo kultas prasidėjo nuo 1087 m., kuomet Bario miestelio Italijoje jūreiviai nuplaukę į Mirą, pavogė Mikalojaus relikvijas ir parsigabeno į Barį, kur jos yra iki šių dienų.
Dėl legendos, kuri pasakoja, kad Mikalojus prikėlė tris nedoro mėsininko nužudytus vaikus, jis imtas laikyti vaikų globėju, todėl maždaug nuo XII a. Šiaurės Europos šalyse ima plisti paprotys, šio šventojo minėjimo dieną, – gruodžio 6, teikti vaikams smulkias dovanėles, sakant jog jas atnešė šventasis Mikalojus. Pietų Europoje dovanas nešdavo Trys Karaliai, ar pats kūdikėlis Jėzus.
Nors prasidėjusi reformacija panaikino šventųjų garbinimą, kartu ir šv. Mikalojaus dienos tradicijas, jos buvo išsaugotos Nyderlanduose ir olandų emigrantai jas atsivežė į Niujorką. Čia XIX a., kuomet Kalėdų šventimas buvo praradęs savo prasmę, to meto intelektualai ieškojo simbolio, kuris galėtų pakylėti ir pradžiuginti. Tad buvo atrastas olandų išsaugotas šventasis Mikalojus (SinterKlaus), nešantis dovanas vaikams. Taip gimė Santa Klausas, – geraširdis senolis dalinantis dovanas vaikams per Kalėdas. Raudonas vyskupo arnotas, Mitra ir pirštinės virto Kalėdų senelio drabužiais, o vyskupiškas pastoralas – jo lazda.
Po II Pasaulinio Karo, amerikiečių dėka, šventasis Mikalojus, tik jau kaip Santa Klausas sugrįžo į Europą, kur labai greitai prigijo.
Komunistinių šalių bloke, Kalėdų senelis, kaip ir pačios Kalėdos buvo uždraustos, todėl čia atsirado jo kopija – Senis Šaltis, aplankydavęs vaikus per Naujuosius Metus.
Nors atrodo, kad Kalėdos prarado tikrąją prasmę ir virto komercine švente, o Kalėdų senelis pasirodantis lapkričio viduryje dažnai primena tik šešėlį gerojo šventojo Mikalojaus, tačiau šis personažas mums primena, jog per Kalėdas Dievas tapo dovana mums, kad ir mes išmoktume vienas kitam dovanoti ne tik daiktus, bet pirmiausiai save: savo laiką, žodį, šypseną, apkabinimą, maldą.
Galiausiai, dabar jau galime drąsiai atsakyti į amžiną klausimą: ar Kalėdų Senelis tikras? Taip, tikras. Jis – tai šventasis Mikalojus, mus užtariantis ir mums išprašantis reikalingų malonių iš Dievo.
Kun. Robertas Urbonavičius
