Birželio 12-ąją dieną vyksta trečioji mokslinė konferencija Šiluvoje, į kurią šiemet Šiluvos piligrimų centras drauge su Vytauto Didžiojo universiteto katalikų teologijos fakultetu kviečia diskutuoti krikščionybės ir kūrybiškumo tema. Todėl tikslinga birželio mėnesį skirti mokslinės monografijos „Totalinis paveldas“ skaitymui, kuri neabejotinai paliečia ir tokią kultūrinio bei architektūros ir urbanistinio paveldo prisodrintą vietą kaip Šiluvos šventovė.
Tenka konstatuoti, kad aptariamas darbas veikiausiai yra pirmasis išsamus ir nemažos apimties
originalus lietuviškas paveldo meta-teorijos veikalas, gal išskyrus to paties autoriaus daktaro
disertaciją. Atsižvelgiant į kūrinio specifiškumą, tikslo ir uždavinių globalumą, paties K. Rudoko
sumanymo totalumą ir ambicingumą, jo naudojamas šiuo atveju neįprastas tarpdisciplines prieigas (kai
kurias nusistovėjusiame moksliniame, juolab, paveldo teorijos diskurse atrodančias net itin egzotiškai,
kaip antai įvairios teologijos, metafizikos, matematikos, futūrologijos ir t.t. inspiruotos įžvalgos bei
idėjos) jo vertintojas irgi turėtų būti tų sričių specialistas, tačiau, deja, Lietuvoje tokių, gal išskyrus
patį dr. K. Rudoką, neturime.
Ką pavyko įžvelgti? Monografijos objektas – autorinis „totalinio paveldo“ konceptas, kuris
knygos puslapiuose išsamiai pristatomas, analizuojamas ir pagrindžiamas remiantis tokia pat autorine
metodologine prieiga, apie kurios ypatumus jau buvo užsiminta aukščiau. Toks tyrimo sumanymas,
žinoma, įžūliai meta iššūkį tradiciniam paveldo suvokimui ir įprastiniam kalbėjimo apie jį būdui,
dažnai apsiribojančiam vien praktinėmis arba sociokultūrinėmis šio fenomeno ypatybėmis. Tai tekstą
padaro specialiai nepasirengusiam skaitytojui gana hermetišku, nors šiaip jis konstruojamas atviros
polemikos su įvairiais meta-teoretikais pagrindu.
Autorius tik prabėgomis skiria dėmesio tradiciškai srities specialistų analizuojamiems –
praktiniam ir teoriniam – paveldo diskurso lygmenims, tik tiek ir tik ten, kur tai jam atrodo reikalinga,
kad pabrėžtų savo koncepcijos kitoniškumą, įprastinio mąstymo peržengimą. To nepaisant, šie pasažai
man asmeniškai pasirodė įdomiausi, kaip labiausiai provokatyvūs ir produktyvūs, leidžiantys iš šalies
pažvelgti į per pastaruosius kelis šimtmečius Vakaruose susiformavusios paveldo disciplinos
silpnybes, plyšius ir neįveikiamus paradoksus.
Kitas svarbus aspektas – veikale išsamiai ir nuosekliai aptariamas „kultūros erdvėlaikio“, kurią
kartais net būtų galima laikyti „totalinio paveldo“ sinonimu, konceptas, kartais susiejant jį su
„civilizacija“ tačiau, ne visuomet pagrįstai, vengiant jų istoriškumo dėmens įvedimo ir išsamesnio
aptarimo.
Kita vertus, nors monografijoje lietuviška paveldo problematika paliečiama visiškai
fragmentiškai, tad gali susidaryti įspūdis, kad tai veikiau kosmopolitinis, nepririštas prie vietos ir laiko
dėstymas, tačiau taip nėra. Originalia „totalinio paveldo“ koncepcija Kastytis ne tik prisideda prie
lietuviškosios paveldo (meta)teorinės minties plėtotės, bet ir pačioje monografijoje užsimena apie
Lietuvos kultūros potencialų indėlį jį toliau vystant,
Veikalas, atvirai tariant, rizikingas. Ne tik dėl savo veikiausiai liksiančios itin siauros
intelektualinės paklausos ir skaitytojų auditorijos, ar susiklosčiusiam paveldosaugos diskursui nesyk
metančių iššūkį originalių įžvalgų, kurios taip ir gali likti nesuprastos. Visgi, šalia stiprios minties
įtampos ir monografijoje nagrinėjamų „aukštųjų materijų“, čia nuolat juntama labai asmeniška
pastanga šį konceptą plėtoti ne tik kaip kažin kokį abstraktų ir sudėtingą daugiapakopį mokslą, bet ir
kaip pakankamai praktines gaires, leidžiančias išeiti į naują ir kūrybiškai vaisingą paveldo atradimą,
ko nuoširdžiai linkiu tiek Kastyčiui, tiek ir mums visiems, vienaip ar kitaip dirbantiems šioje srityje.
Prof. dr. Rasa Čepaitienė
