2025 metais VšĮ Šiluvos piligrimų centras bendradarbiaudamas su Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija tęsia ciklą „Šiluvoje skaitome“. Šiluvoje esantys, tačiau skirtingose sferose veikiantys asmenys susiburia vardan skaitymo ir iki einamojo mėnesio 13-osios dienos aptariama viena ar kita knyga, kviečiant prisiminti, jog tikėjimas yra neatsiejamas nuo mąstymo. Vasario mėnesio knygos apžvalga dalinasi Šiluvos piligrimų centro vadovė Silvija Čižaitė-Rudokienė.

****

Erik Varden kūrinys „Sudaužyti vienatvę. Apie krikščioniškąjį atminimą“ yra ne tik apie atminimą, tačiau apie prisiminimą, kuris sietinas su kolektyvine atmintimi kaip praktika, o ne teorine įžvalga. Todėl nenuostabu, jog knyga sudomina pirmaisiais pavadinimo akordais. Kaip galima įtarti žvelgiant į viršelį, kuriame pavaizduotas fragmentas iš Arcabas kurtos freskos – Emauso vakarienės interpretacijos, esančios Saint-Hugues de Charteuse kaimo bažnyčioje (153 p.) – skaitant panyrama ne tik į specifines teologines įžvalgas, tačiau per gausų kultūrinį sluoksnį, pavyzdžiais pateikiant skirtingus menininkų darbus, žvelgiama į ilgesio bei atminimo fenomeną.

Visgi, autorius pastebi, jog prieiga įtraukiant menininkų kūrybą, nėra jų pavertimas „slaptu krikščionišku rašytoju“ (147 p.), tačiau aktualizavimas to, kas gyva kiekviename žmoguje – ilgesio leitmotyvas. Dažnai, tai yra amžinybės ilgesys, o atmintis – visados liks jos pripildyta (154 p.). Todėl nenuostabu, jog ši knyga skirta universaliam skaitytojui. Ilgesys, atminties suvokimas, meniniai inkliuzai – visą tai orientuota ne tiek į praktikuojantį kataliką, kiek į ieškantį žmogų. Žmogų, kuris it lietuviškuose Škėmos eilėraščiuose ilgėdavosi kažko nesuprantamo. Dažnai toks ilgesys būdavo pripildytas vienatvės.

Gana fenomenalu, tačiau būtent ilgesys sunaikina vienatvę. Kuomet žmogiškoji tikrovė perskrodžiama tikėjimo/dvasinės tikrovės, vienatvė dūžta į šipulius, kaip ir praeitis tampa veikiančia dabartimi. Dievo dalykuose perduodama atmintis veikia bendriją per praeities įvykius tiesiogine, o ne perkeltine prasme, todėl iš naujo atrandama praeitis gluminančiai tampa dabartimi (p. 43). Kaip minimoje Įstatymo knygoje, kuomet praėjus keturioms dešimtims metų, Mozė ištaria žodžius žmonėms, kurie gimė dykumoje, žmonėms, kurie nematė Egipto, todėl istorine prasme šis teiginys yra sunkiai suvokiamas: „Viešpats, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo. Ne su mūsų protėviais sudarė Viešpats šią Sandorą, bet su mumis, su kiekvienu iš mūsų, kurie čia šiandien esame. (Įst 5, 1-5).

Tad, nors knygos autorius į tikėjimo ir kultūros sąsajas žvelgia kaip nepamainomą amžinybės ilgesį, kuris gali būti išpildytas atmintyje, visgi, vienokiuose ar kitokiuose knygos intarpuose, E. Varden primena atsakomybę, kuri gula ant tikinčiojo pečių. „Jėzus klausia: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Jeigu ne, tai kodėl Gerosios Naujienos nešėjai jos neperdavė patraukliau ir įtikimiau?“ (p. 65). Šią patikimiau ir įtikimiau užduotį vyskupas simboliškai nešasi ant savo pečių. Todėl knyga „Sudaužyti vienatvę. Apie krikščioniškąjį atminimą“ – tikinčiajam bus paskata, o ieškančiam – ramybės uostas.

Silvija Čižaitė-Rudokienė

VšĮ Šiluvos piligrimų centras