Sniegas, mums įprastas gamtos reiškinys, vienų mėgstamas, kitų vargiai pakeliamas, tačiau tiek Pietų Europoje, tiek Šventojoje Žemėje, – sniegas gan retas ir įspūdingas reginys.
Šventajame Rašte, sniegas paminimas 24 kartus. Dėl savo baltos spalvos ir spindesio, sniegas susietas su tyrumu, apsivalymu nuo nuodėmių. Viešpats per pranašą Izaiją savo tautai žada: „Esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą“ (Iz 1, 18); karalius Dovydas atgailaudamas už savo nuodėmes, meldžia: „Nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą“ (Ps 51, 9). Kartu sniego įvaizdis naudojamas dieviškumui nusakyti: atsimainymo metu Jėzaus „drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.“ (Mk 9, 3); Apaštalui Jonui pasirodžiusio Viešpaties „galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna.“ (Apr 1, 14)
Viduramžiais, krikščioniškoji simbolika, sniegą įvardino kaip Mergelės Marijos simbolį, pritaikydami jai Raudų knygos eilutes: „Jos [Jeruzalės] nazirai [pašvęstieji Viešpačiui] buvo tyresni už sniegą, baltesni už pieną.“ (Rd 4, 7). Taip gimė Marijos titulas Nive candidior, – tyresnė, skaistesnė už sniegą. Šis titulas ilgainiui buvo suprastas kaip Nekaltojo Prasidėjimo simbolis, poetiškai paaiškinantis tikėjimo tiesą jog nuo pat savo prasidėjimo motinos įsčiose Marija nebuvo paliesta nuodėmės: tiek gimtosios, tiek asmeninės. Ji yra Tota Pulchra – Visa graži.
Su sniegu sietinas ir liturginis Marijos Snieginės titulas. XIII amžiaus legenda mini jog Romoje, 352 ar 358 m. naktį iš rugpjūčio 4 į 5 d. iškrito gausus sniegas ant Eskvilino kalvos. Tai buvo ne atsitiktinis gamtos reiškinys, bet išmelstas stebuklas: kilminga patricijų pora, sulaukusi senatvės ir neturėdama palikuonių, nusprendė savo turtą paaukoti Dievo Motinai ir prašė iš Jos ženklo, kaip panaudoti išteklius. Tad tą naktį, jiems sapne pasirodžiusi Marija, prašė toje vietoje, kur bus prisnigta, pastatyti Jos garbei bažnyčią. Rugpjūčio 5 d. pora nuėjo pas to meto popiežių Liberijų ir perdavė jam Marijos norą. Popiežius Liberijus nesipriešino Dievo Motinos norui ir netrukus ant Eskvilino kalvos iškilo pirmoji bažnyčia Vakaruose skirta Mergelei Marijai. Manoma, kad ji buvo pastatyta šimtmečiu vėliau, valdant popiežiui Celestinui I, o konsekruota popiežiaus Siksto III, 434 m. rugpjūčio 5 d. Šiądien ir yra minima Bazilikos pašventinimo liturginė šventė, o prisimenant sniego stebuklą, yra beriami baltų rožių žiedlapiai.
Ši bazilika vadinama Švč. Marijos Didžiosios (Santa Maria Maggiore) titulu, tačiau turi ir kitus vardus: Marijos Snieginės (stebuklo atminimui), Liberijaus (legendinio statytojo), Prakartėlės (nes čia saugomos ėdžių relikvija). Ji yra viena iš keturių pagrindinių Romos popiežiškųjų bazilikų ir viena iš septynių piligrimams būtinų aplankyti šventovių. Ši bazilika yra ženklas Dievo Gimdytojos kulto, kuris neįtikėtinu greičiu plito po Efezo Susirinkimo (431 m.), kuriame buvo leista Mariją šlovinti kaip Dievo Motiną.
Kun. Robertas Urbonavičius