Naujosios Jeruzalės vaizdinys visuomet veikė krikščioniškąją vaizduotę ir skatino ilgėti miesto, kuriame bus regima Dievo šlovė. Nuo ankstyvųjų viduramžių, bažnyčių pastatai simbolizavo Naująją Jeruzalę, – vietą, kur jau iš anksto patiriama tai kas bus Laikų pabaigoje. Neveltui sakralioji architektūra kartu su skulptūra ir daile, kūrė erdvę, kuri perkelia iš kasdienybės profanum į mysterium sacrum, – sugrąžina prarastąjį Rojų.

1924 m. pabaigta architekto A. Vivulskio Šiluvos Apsireiškimo koplyčia yra tobulas modernaus meno bandymas atskleisti dangiškosios Jeruzalės šlovę.

Vivulskio viziją atskleisti ir naujai interpretuoti pabandė architektas Kęstutis Vaikšnoras ir menotyrininkas dr. Kastytis Rudokas, sukūrę konceptualios architektūros projektą „Kubas“, kuriame pabrėžiamas koplyčios eschatologinis vaizdinys. Pirmasis pastato tarpsnis tarsi apgaubiamas Naujosios Jeruzalės reginiu, kurį įkvėpė Apreiškimo knygos 21 skyrius.

Regime permatomą ir balta bei aukso spalva žėrintį kūbą, kuris primena ir pranašo Ezechielio regėta Dievo Sosto viziją: „Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį tartum gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį, su blizgančia pašvaiste visur aplinkui.“ (Ez 1, 27) Kūbo forma tai tiesioginė nuoroda į apaštalo Jono viziją: „Miestas išdėstytas keturkampiu; jo ilgis ir plotis lygūs. Jis išmatavo miestą mastu ir rado dvylika tūkstančių stadijų. Jo ilgis, plotis ir aukštis lygūs.“ (Apr 21, 16) Tobula forma, sudaryta iš vienodų matmenų yra nuoroda į Dievo tobulumą, kuriame nėra jokių priešybių ir disharmonijos. Miestą sudaro dvylika pamatų iš dvylika brangakmenių ir dvylika vartų, – tai dvylika Izraelio giminių, į kurias dabar įeina visos tautos – 12 pamatų, 12 vartų, gaunasi skaičius 144, kuris kartu yra nuoroda į 144 000 išrinktųjų, kurie galės įžengti į Naująją Jeruzalę. Į šį miestą bus sugabenti visų tautų lobiai, todėl architektūrinio projekto autoriai panaudojo spindinčią aukso spalvą.

Sakoma, kad Apreiškimo knyga yra pati sunkiausia ir klaidingiausiai perskaitoma knyga, tačiau vizos didžios vizijos nėra lengvos. Esame traukiami Naujosios Jeruzalės slėpinio, ieškome jo atšvaitų mūsų sakraliose erdvėse. Tegul šis  konceptualios architektūros projektas „Kubas“, pažadina troškimą išgyventi visa pranokstantį dievybės įsiveržimą, kuris patiriamas esant Jo Šventovėje.

Kun. Robertas Urbonavičius

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčios architekto Antano Vivulskio kūrybai būdinga kalbėti apie Dangaus karalystės buvimą jau čia, žemiškojoje realybėje. Todėl žvelgdami į šią koplyčią matome taip harmoningai susietus itin skirtingus architektūrinius ir net kultūrinius žanrus. Neabejotinai, architektūriniu požiūriu tai – šedevras, vertas pažymėti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo įvykį.

Projektu „Kubas“ siekiama parodyti rodos nesutaikomų skirtybių: konceptualiosios ir realiosios architektūros, amžinybės ir laiko, transcendencijos ir fizinės realybės, galop Dievo ir žmogaus tarpuskvarbos momentą. Todėl centrine projekto ašimi tampa genialaus architekto Antano Vivulskio (1877-1919) suprojektuota Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireikšimo koplyčia ir jos pirmasis tarpsnis apsiaustas kubo formos struktūra. Objektas su kuriuo dirbama pasirenkamas neatsitiktinai – čia 1608 metais įvyksta Švč. Marijos apsireiškimas, kas tapo kertiniu įvykiu apibrėžiančiu tiek miestelio, tiek ir daugelio Lietuvos tikinčiųjų kartų identitetą.

Stebuklo realumas Šiluvoje tampa atspirties tašku projektu „Kubas“ kalbėti ne apie linijinį laiką, bet veikiau apie laiko pilnatvės galimybę. „Kubas“ čia žymi eschatologinį miestą – Naująją Jeruzalę,  ir jame tekantį laiką –t.y. laikų pabaigą, kurioje pasaulio istorija kaip tik nesibaigia, bet yra įimama į amžinybės būklę. Išlieka visa, kas yra sukurta žmogaus, tik jau permainyta į visiškai gerą ir tobulą būtį vykstančią nuolatiniame, amžiname ir pilname „dabar“.

Žmogaus ir Dievo bendrakūra čia atskleidžiama per realios A. Vivulskio architektūros ir architekto Kęstučio Vaikšnoro sugeneruoto kubo reprezentuojančio Naujosios Jeruzalės būtį, persipinymą – tarsi superpozicijoje esančią visišką prieštarą ir kartu visišką bendrumą. Iš pirmo žvilgsnio sunku atskirti, ar projektu siekiama realaus fizinio jau egzistuojančio pastato perkeitimo, ar apsiribojama tik koncepcinės architektūros žanru.

Toks žaismas dviprasmybe puikiai perteikia dvasiniu realizmu grįstą miestelio identitetą. Kita vertus, šalia itin turtingos simbolikos, kurią naudojo savo architektūrinėje kalboje A Vivulskis, Naujosios Jeruzalės būtis, tiek ir pats kubas jau buvo stipriai nujaučiami. Tačiau tai, kas buvo paremta vien intuicija – dabar tampa paryškinta ir virsta į savotišką komunikacinę žinią tiek katalikiškam pasauliui, tiek sekuliariajam piligrimui ieškančiam skvarbaus kultūrinio sukrėtimo.

VšĮ Šiluvos piligrimų centro informacija