2020 metų sausio 13 dieną važiavau į Marijos dieną Šiluvoje. Iš vakaro skaudėjo nugarą (turiu stuburo išvaržą), buvau ją sušalusi, bet buvau susitarusi, kad važiuosiu ir nenorėjau kelionės atšaukti. Šiluvos bažnyčioje, kol kalbėjau rožinį, skausmas labai sustiprėjo, norėjosi tik gultis, galvojau apie vaistus ir šiltą lovą, norėjosi kuo greičiau grįžti namo. Kadangi važiavau ne pati, mane vežė, galimybės grįžti neturėjau. Besvajodama apie tabletę, pakėliau akis į Marijos atvaizdą. Pagalvojau, kad esu tokioj šventoj vietoj, pas Mariją, ligonių sveikatą, ir paprašiau pagelbėti. Prasidėjus Šv. Mišioms net nepajutau, kaip po truputį pradėjau atsiliepti ir giedoti. Tada supratau – niekur nebeskauda. Nebeskauda jau daugiau nei mėnuo. Neseniai Šiluvoje buvau Švč. Sakramento adoracijoje ir padėkojau Švenčiausiajai Mergelei Marijai už išgydymą.

Liudijimas apie Viešpaties malonę, gautą per Šiluvos Švč. Mergelės Marijos užtarimą

Mano mama Danutė susirgo 2017 metų sausio mėnesio pradžioje. Diagnozės – senatvinė dimensija ir kaulų/kaulų čiulpų onkologija. Gydytojai sakė, kad mama išgyvens 2-3 mėnesius, bet mama Raseinių ligoninės slaugos skyriuje išgulėjo beveik 7 mėnesius – nuo vasario 16 iki rugsėjo 8 d.

Per tą laiką jai buvo 2 kartus buvo suteiktas Ligonio sakramentas. Kasdien kalbėjau rožinį, Gailestingumo vainikėlį ir pagalbos mirštančiajam maldas iš „Liturginio maldyno“. Vaistai ir užtarimo malda slopino skausmą – mama negalėjo judėti, bet jai beveik neskaudėjo. Iki pat galo buvo sąmoninga.

Agonija prasidėjo rugsėjo 6 dieną – trečiadienį. Prieš tai, pirmadienio vakarą, aš su dukra vakare buvom nuvykę į Šiluvą – pasimeldėm Apsireiškimo Koplyčioje, paprašėme Marijos globos ir užtarimo mamai. Juk atsisveikinimo diena turėjo ateiti, tik nežinojau kada ir kaip. Per pietus mama prarado sąmonę, prasidėjo traukuliai, gargaliavimas. Tą dieną ir sekančią praleidau budėjime šalia jos:  beveik ištisai meldžiausi rožinį, litanijas, meldžiau Viešpaties gailestingumo. Rugsėjo 8 d. nuo 6 val. ryto klūpėjau prie lovos maldoje ir vis kalbėjau, kad nebijotų išeiti, nes Viešpaties Danguje bus gera, susitiks su savo mylimais tėveliais, broliais ir sesėmis… Apie 10 val. sustiprėjo traukuliai. Iš pravertos burnos sklido gargaliavimas ir baisūs garsai. Mamos kūnas pradėjo labai stipriai tampytis ir mane apėmė baimė. Visą tą laiką iki šiol šalia lovoje gulėjusi palatos kaimynė ištisai klejojo ir šūkaliojo, o čia staiga nutilo. Aš pradėjau verkti, žegnoti mamą, prašiau Dievo gailestingumo, kartodama „Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk mano mamos“… Ir kažkokiu momentu šitoje ašarų maldoje pradėjau šaukti: „Šiluvos Marija, padėk, apgink mano mamos sielą!“  Ir čia mama sustingo, iškvėpė orą ir nurimo. Mačiau kaip keičiasi veido išraiška, stingsta akių žvilgsnis. O mane apėmė tokia palaiminta ramybė ir lengvumas. Palatoje buvo absoliučiai tylu. Verkiau, glosčiau mamą ir sakiau, kad labai ją myliu…
Buvo viskas. Užmerkiau akis, pabučiavau. Uždegiau žvakutę. Buvo 11 val. rugsėjo 8 d.
Tuo metu aiškiai suvokiau, kad mamos siela išėjo ir ne bet kaip – ją iš piktojo atkovojo ir išsivedė Švč. Mergelė Marija. Per savo Gimimo dieną.

Vėlesni įvykiai –  laidotuvių rūpesčiai, budėjimas prie karsto, atsisveikinimas, šv. Mišios ir kapinės – buvo labai lengvi. Liko tik vienintelis prisiminimas: absoliuti ramybė širdyje ir begaliniai žydras dangus kapinėse. Aš net nelabai prisimenu kapo duobės – visą laiką žiūrėjau į dangų. Pavakary su geriausia drauge nuvykom į Šiluvą, kur vyko atlaidų programa, padėkoti Švč. Mergelei Marijai už tokią didžiulę malonę ir dovaną…

Dabar tikrai žinau ir liudiju, kad maldos žodžiai „Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie tavęs, šaukiasi tavo pagalbos ir prašosi užtariamas“ yra tikri, gyvi ir veikiantys! Nors mūsų, prašančiųjų, yra šitiek daug, bet Viešpaties Motina iš begalinio Viešpaties Gailestingumo ir Jos gerumo mums, kiekvieną girdi ir atsiliepia… Ačiū, Viešpatie! Ačiū, Švč. Motina Šiluvoje!

Su dėkingumu ir meile – Irena
Raseiniai, 2019-09-08 d.

Dangiškoji Motina – Tu esi tokia tyra, nepaprasta ir tuo pačiu sava ir artima, todėl ir nepabijojau Tavęs prašyti užtarimo ir sveikatos pas Viešpatį Dievą.

Šiandien jaučiuosi nepaprastai, nes gydytoja man pasakė, kad aš jau sveika.

Prieš 10 metų man buvo atlikta onkologinė operacija. Po to buvo ilgas gydymas, ko pasiekoje gavau chronišką uždegimą ir dar visokių negerumų , kas tęsėsi jau eilę metų. Pas gydytojus lankiausi kas menesį ir visą laiką reikalailai ne trupučio nesitaisė.Įvairūs vaistai nuolat , nemalonūs pojūčiai ir t.t.

Ir štai paskutinį balandžio penktadienį atvažiavau į Šiluvą. Meldžiausi kaip mokėjau ir maldomis ir savais žodžiais. Tikėjau ir jaučiau, kad viskas bus gerai. Maldavau Marijos paliesti mane savo malone ir štai šiandiena buvo eilinis apsilankymas pas gydytoją. Ji pasakė, kad viskas gerai, pagaliau tyrimai geri. Aišku vaistų dar reikės, bet gavau gerą žinią. Gavau gerąją naujieną iš Dievo Motinos Marijos, gavau viltį ir Marijos prisilietimą. Jaučiu jos meilę man ir visiems žmonėms, kurie tiki ir prašo užtarimo ir pagalbos.

Ačiū Tau Dangiškoji ir mieliausioji Marija!!!

Nepaprastai dėkoju, myliu, tikiu ir meldžiu sau ir visiems visiems sveikatos: sveikatos dvasinės ir fizinės. Ir dar kartą liudiju, kad stebūklas gali įvykti, tik reikia tikėti Marija ir jos nepaprasta malone ir meile žmonėms!

Myliu Tave mano Dangiškoji Motina!!!

Sveiki,

Mano liudijimas toks. Po didesnio krūvio dešinei kojai , pradėdavo mausti kelio sąnarį. Užtekdavo ilgiau pavaikščioti ir lengvas skausmas atsirasdavo. Jei reikdavo panešti ką sunkiau, tuomet skausmas paūmėdavo. Pasaugant kojas, skausmas praeidavo. Skausmas nebūdavo nuolatinis, pasireikšdavo tik prie didesnio fizinio krūvio, bet į mėnesį du, tris kartus po kelias dienas jį jausdavau. Prieš metus laiko atvykau į Šilinių atlaidus, kai vyko išgydymo pamaldos. Tuomet jau porą dienų jaučiau skausmą kelio srityje ir į Šiluvos aikštę atėjau šlubuodamas. Meldžiant išgijimo, prašiau patraukti skausmą iš kojos. Pajutau kai skausmas pradeda po truputį mažėti, kol visai išnyko. Kadangi kartas nuo karto ir anksčiau skausmas praeidavo pagalvojau , kad skausmas ir dabar trumpam praėjo. Taigi praėjo metai laiko ir šis skausmas nei vieno karto nebuvo atsinaujinęs.  Jei neklystu  tai išgydymo pamaldos vyko 2017 09 08.

Ačiū Dievui už jo malones!

Pagarbiai Remigijus

Prieš keletą metų būrelis jaunų žmonių pėsti keliavome piligrimystėje iš Kauno į Šiluvą. Kelionė buvo nelengva, nes ėjome vienu kartu per parą, tačiau piligrimystės džiugesys viršijo kojų skausmą ir daugelis pasiekėme galutinį tikslą – Mergelės Marijos Apreiškimo vietą.

Atėjęs į Apreiškimo koplyčią suklupau priešais altorių ir pavedžiau Marijai visus žmones ir prašymus, kuriuos nešiausi intencijoje keliaudamas.

Pasimeldęs atsistojau, pašvelgiau į Marijos statulą ir supratau, jog aiškiai jos nematau, nes, nors ir buvau su akiniais, mano akys pasilpo nuo paskutinio karto kai keičiau lęšius. Pagalvojau: “kaip gerai būtų, jei matyčiau ryškiai su šiais lęšiais”.

Trumpai pasimeldęs nuėjau pabučiuoti akmens, ant kurio tikima pasirodžiusi Mergelė Marija. Kai prie jo lenkiausi man į veidą tarsi vėjo gūsis kažkas dvelktelėjo. Pakilęs pajutau, jog mano akys pilnos ašarų. Truputį nustebau kad man taip atsitiko, bet dar labiau nustebau nusišluostęs ašaras, nes supratau, kad viską ryškiai matau.

Labai apsidžiaugiau ir dėkojau Dievui ir Motinai Marijai.

Po kiek laiko supratęs, jog regėjimas pasitaisę tik iki esamų lęšių ribos, šiek tiek graužiausi kodėl ten būdamas nepamąsčiau, jog norėčiau gerai matyti visiškai be akinių. 

Tai tokia žinią man paliko Marija. Ji girdi ir priima savo vaikų prašymus ir mintis. Kaip ir Jėzus yra pažadėjęs: “Prašykite ir gausite”, “Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus”.

Kai grįžau namo, nuėjau pasitikrinti akis. Gydytoja patikrino aparatu, po to įprastu būdu iš atstumo vardijau raides. Tada ji iš naujo patrikrino aparatu. Ir vėl paprašė skaityti raides. Klausiu kaip? Ji sako: “matyt aparatas neveikia, tu matai daug geriau nei jis rodo”. Pradėjau juoktis. Ir papasakojau kas man atsitiko Šiluvoje. Pamenu gydytojos nuostabą ir šypseną. Manau, jai tai buvo Dievo malonės liudijimas.

Dabar jau kelinti metai regėjimas išlieka tas pats, nei gerėja nei silpnėja. Kaip bus toliau, Viešpaties rankose. Bet už visa dėkoju Šiluvoje pasirodžiusiai Motinai Marijai, o per ją Amžinąjam Dievui: Tėvui, Sūnui, Šventajai Dvasiai.

Andrius iš Kauno

Mergelės Marijos užtarimą patyriau per savo sūnaus ligą. Nuo gimimo jis sunkiai sirgo. Po kurio laiko buvo diagnozuota astma, kuri praktiškai nepagydoma. Labai ilgai meldžiausi ir įsipareigojau Mergelei, kad, kol gyva būsiu, melsiuos už savo sūnaus sveikatą. Viena moteris patarė apsilankyti Šiluvoje ir prašyti Mergelės užtarimo. Taip ir padariau. Su visa šeima nuvykome į Šiluvą ir meldėmės prie paveikslo. Po kurio laiko sapne išvydau Mergelę, bet visai kitaip atrodančią nei mums įprasta. Ji buvo labai aukšta, beveik iki dangaus ir paklausė manęs, ar aš sutinku aukot savo sūnų ir pati prisiimti įsipareigojimų. Sutikau nedvejodama…

Pati, kiek išeina, dirbu bažnyčios Carite, vyriausias sūnus vadovauja parapijos ministrantams, jaunesnysis – patarnauja prie altoriaus, vyras padeda bažnyčios taryboje. Visų bendros pastangos suvienijo mus ir vyresnysis sūnus gyvena be aerozolių nuo astmos. GARBĖ VIEŠPAČIUI…

Tai atsitiko prieš daugelį metų, bet nė vienos akimirkos neabejojau dėl savo pasirinkimo, nes tai iš tiesų teisingas kelias.

Liucija iš Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo parapijos
2007 m. sausis

Šiluvą pirmą kartą pamačiau prieš pusantrų metų. Tuo metu tik ieškojau tikėjimo. Prie Marijos apsireiškimo vietos daug ką supratau. Supratau tai, ko aš ieškau ir ką galiu rasti. Esu 21 metų. Mano gyvenime daug įvykių yra atsitikę, tikrai reikėjo Mergelės Marijos paramos. Garsioji Mergelė išklausė mano maldas tada, kai buvo sunku tiek asmeniniame gyvenime, tiek mano šeimoje. Tėvai labai pykosi, ir aš tuo metu labai išgyvenau, pradėjau melstis už juos. Nuo tų įvykių praėjo pusantrų metų. Tėvai gyvena kaip šeima. Man pačiai yra lengviau, įstojau į katalikų pedagogiką ir turiu vilties, kad ir savo gyvenimą susitvarkysiu. Tikrai, sakyčiau, esu laiminga.

Ramunė J., Utena
2005 m. rugsėjis

1986 m. po sūnaus Andriaus gimimo medikai nustatė man daugybinius gimdos auglius ir endometriozę. Tebuvau 28 m. amžiaus, todėl skubiai buvau siunčiama į Kauno klinikas diagnozės patikslinimui ir gydymui. Mane dispanserizavo, kas ketvirtį privalėjau tikrintis, buvo taikomas medikamentinis gydymas. Po kurio laiko ligos progresavimas pristojo, bet savijauta negerėjo. Pradėjau pati ieškoti įvairių kelių į pasveikimą.

1995 m. įvyko mano dvasinis atsivertimas. Įtikėjau, pradėjau praktikuoti sakramentus, sekmadieniais dalyvauti Šv. Mišiose. 1996 m. liga pradėjo netikėtai vėl progresuoti ir piktybėti, be to 1997 metų pradžioje netikėtai mirė vyras. Medikai pripažino, kad vienintelė galimybė man padėti, skubi operacija, nes visi medikamentiniai gydymo būdai jau išnaudoti, bet operacija su visišku ginekologinių organų pašalinimu, neigiamai atsilieptų mano sveikatos būklei t. y. bendrai savijautai, nes buvau, pasak gydytojų, palyginti dar labai jauna. O juk reikėjo būtinai dirbti, kad galėčiau išlaikyti vaikus. Suvokusi savo bejėgiškumą esamoje situacijoje, supratau, kad man padėti gali tik Dievas. Todėl tą rudenį vietoje to, kad važiuočiau į Kauno klinikas, kartu su parapijos piligrimais išvažiavau į Šiluvą šauktis Švč. Mergelės Marijos pagalbos. Atsimenu, kad eidama keliais ir verkdama aplink Stebuklingąjį Marijos paveikslą, kalbėjau Jai:

„Marija, padėk man. Užtark pas Dievą, Tu matai mano padėtį, aš labai gailiuosi dėl visko, ką esu savo gyvenime ne taip padariusi, dėl ko užsitraukiau kančią, bet esu bejėgė ką nors dabar pakeisti. Išmelsk pas Dievą man sveikatos, bent kol vaikus užauginsiu, juk Tu pati buvai Motina ir mane gerai supranti. O vėliau tebūna, kaip jau man bus skirta“. Verkiau ir toliau ėjau keliais melsdama Rožinį.

Grįžtant namo autobuse mane užkalbino viena parapijietė, prisipažino pastebėjusi mane labai ašarojančią ir pasiteiravo, kas nutikę. Pasipasakojau. Patarė man neprarast vilties, ir ne tik pačiai nenustot melstis, bet ir kitų paprašyti maldoje, kad užtartų. Paliudijo savo stebuklingą pasveikimą, kai jai išnyko didžiulis gumbas buvęs vidinėje šlaunies pusėje, kuris trukdydavo vaikščioti. Už ją taip pat meldėsi. Ir vis dėl to, būklei negerėjant, tik 1998 m. gegužį ryžausi paprašyti maldos užtarimo. Už mane pradėjo melstis ir aukotis. Po truputį pradėjo sugrįžti jėgos, pajutau silpnėjant ligos simptomus, gerėjant savijautą, net nuotaiką, stiprėjo viltis pasveikti.

Kai 1999 m. rudenį atvykau į Šiluvą, net neįtariau, kad manęs laukia Dievo gailestingumo malonė. Pamenu tais metais buvo be galo daug žmonių atlaiduose, nebuvo net kur atsisėsti, todėl klūpojau visas Sumos Šv. Mišias centrinėje bažnyčios navoje tarp daugybės kitų maldininkų. Kai Mišių metu kunigas pakėlė Ostiją ir aš pakėliau akis į Ją ir garbinau Viešpatį, netikėtai sau pačiai, pajutau stiprų ir aštrų skausmą pilvo srityje, tokį stiprų, kad net nevalingai šūktelėjau. Bet jis tuoj pat pradėjo lėgti, darėsi lengviau, bet vietoje jo tuoj pat atsirado deginantis karštis, lyg kas žarijų būtų man į vidų pripylęs, bet ir tai truko tik akimirką ir taip pat pradėjo lėgti, kol visiškai išnyko, lyg nieko ir nebūtų buvę. Mane apėmė nepaaiškinama ramybė, lengvumas, lyg būčiau nusimetus didžiulę naštą. Tik nujaučiau, kad Dievas kažką su manim darė. Tą patvirtino ir manęs užtarimo maldininkės. Tvirtino, kad mane Viešpats išgydė, liepė Jam dėkoti ir Jį garbinti. Turiu pripažinti, kad tikrai, kaip ta daug metų kraujoplūdžiu sirgusi moteris, kuri prisilietė prie Jėzaus apsiausto ir pajuto pasveikusi , taip ir aš iš kažkur, tvirtai, nors nepaaiškinamai, žinojau, kad esu sveika. Liudijau visiems, kam tik galėjau, ką Viešpats man padarė, koks Jis geras , kad Jis tikrai yra ir kad Jis  tikrai Prisikėlęs ir tikrai yra Gyvas  ir kad tikrai gydo. Labai tada troškau, kad kuo daugiau žmonių pažintų Dievo gailestingumą, kad įtikėtų ir Jėzus galėtų juos išgydyti. Bet, deja, ne viskas taip paprasta. Supratau, kad Tikėjimas, taip pat didelė Dievo dovana.

Nepatikėjo ir viena iš mano bendradarbių. Praėjusius nemažai metų po mano pasveikimo, vėl palietus tą temą, ji manęs paklausė: „O iš kur jau tu taip gerai žinai, kad esi sveika? Ar buvai pas gydytojus? Ar jie nustatė, kad esi pasveikusi?“ Teko prisipažinti, kad nebuvau. Bendradarbė jausdamasi mane demaskavusi, kaip melagę, triumfavo. Po to ,ką Jėzus dėl manęs padarė, man atrodė būtų buvę neteisinga bėgti tikrintis, lyg būčiau nepatikėjusi tuo. Bijojau tuo įskaudinti Dievą. Bet ir į šią situaciją atėjo Viešpats. Netikėtai gavome nurodymą profilaktiškai pasitikrinti sveikatą. Pamenu, kaip man, atėjus į gydytojos kabinetą, ji ilgai sklaidė ir skaitė mano ligos istoriją. Aš pati jai nieko nesakiau, tik po patikrinimo, kantriai laukiau, ką ji man pasakys . Ir vėl sekė ilga tyla. Matėsi, kad ji kažką mąsto. Ir pagaliau ištarė: „JŪS VISIŠKAI SVEIKA“. Tai buvo balzamas mano širdžiai. Jaučiausi tokia laiminga, lyg man būtų kažkas pridėjęs sparnus, atrodė tuoj pakilsiu į orą. Su nauju užsidegimu vėl pradėjau liudyti. Ir šiandien esu sveika. Viena, ko nepadariau iki šiol, tai nepalikau savo liudijimo Šiluvos Švč, Mergelės Marijos šventovėje. Šiemet atlaidų metu, paraginta sūnaus, bandau dabar ištaisyti padėtį, jei tik tai kažkaip galėtų būti naudinga ir pasitarnauti Dievo didesnei garbei bei kitų žmonių gerovei.

Kun. Vlado Simaškos užrašytas liudijimas:

1962 m. per Šilinių atlaidus rugsėjo mėn. 13–14 d. atvykusi Šiluvon N. N. man štai ką papasakojo (pasakojo taip nuoširdžiai susijaudinusi verkdama, kad griaudu buvo klausytis). Jauna būdama nuvykusi miestan gyventi, ten patekusi ištvirkėlių tarpan. Taip gyvendama užsikrėtė bloga liga. Liga įsigalėjo, atsirado žaizdos, labai skaudėjo. Ji tą ligą slėpė ir buvo nutarusi geriau mirti negu kam nors prisipažinti. Taip sirgdama atvykusi Šiluvon, ėjusi keliais apie altorių, priėjusi išpažinties, labai gailėjusis dėl savo palaido gyvenimo. Ir taip koplyčioje besimelsdama pagijusi. Dėl to pagijimo turėjusi tiek džiaugsmo, kad trejus metus gyvendama su žmonėmis jų lyg nemačiusi. Visą laiką buvusi lyg paskendusi maldose prie šv. Marijos. Jai pasaulis lyg nebeegzistavęs. Žadėjusi visą laiką gyventi atgailotojos gyvenimą. Bet paskui aplinkybėms susidėjus turėjusi ištekėti. Likusi našlė. Labai nuoširdžiai verkė, kad neišbuvusi ištikima šv. Marijai už tokią geradarybę.

Prieš aštuonerius metus pradėjo skaudėti koją. Maniau, kad reumatizmas, kreipiausi į gydytojus. Gydytojai reumatizmo nepripažino, sakė, kad genda kaulas. Išgydyti negalima, reikia koją nupjauti. Visą laiką koja labai skaudėjo, pradėjau šlubuoti, ją atsuko į šoną.

1960 m. rugsėjo 10 d. atvažiavusi į Tytuvėnus traukiniu, ėjau Šiluvon. Einant labai skaudėjo koja. Šiaip taip atėjau. Jau buvo sutemę – bažnyčioje sakė pamokslą. Bažnyčia per naktį buvo atvira. Pailsėjus naktį ėjau keliais apie altorių, antrą kartą einant, taip suskaudo koja, rodėsi, kad kas kokį medį įrėmė, pagalvojau, kaip aš grįšiu į namus, ir tada pasijutau geriau, koja nustojo skaudėti.

Neapsakomai džiaugiausi, ėjau keliais apie altorių ir apie bažnyčią, ir apie koplyčią.

Parvykus į namus šeimininkai (esu prie jų vaikų) ir kaimynai stebėjosi, kad aš nebešlubuoju. Visi sakė, kad stebuklai darosi žemėje. Mano šeimininkai kartais pašnekėdavo prieš tikėjimą, dabar nieko nebesako.

Šiandien, 1960 m. spalio 1 d., atvažiavau padėkoti Marijai už suteiktą sveikatą. Dabar koja nebeskauda, esu sveika ir be galo dėkinga Šiluvos Švč. P. Marijai.

Marijona Žilinskienė 60 metų amžiaus iš Šiaulių

1958 metais pradėjo skaudėti akys. Nuo akių skaudėjimo labai sunykusi. Gydė Šiaulių gydytojai. Prirašė Nr. 8 akinius. Per 4 mėnesius akys dar labiau nusilpo ir pro akinius nebematė, girdėjusi, kaip gydytojos Dopkevičienė ir Sodšienė kalbėjosi, kad greitai visai apaksianti – esą akių tinklainių degeneracija.

Nebuvusi pamaldi, tėvai nelabai religingi, tai ir tingėjusi melstis. Bet šioje ligoje prašiusi Mariją, kad visai neapaktų. 1959 m. rugsėjo 8 d. per Šilinių atlaidus akys visai pagijo. Nakvojo daržinėje ant šieno ir pametė akinius. Labai nusiminė, nes manė, kad negalės parvažiuoti į namus, be akinių nematė. Išėjus iš daržinės ėjo bažnyčion, buvo rūkas, migla, bet ji mačiusi medžius. Atėjusi bažnyčion, paėmusi maldaknygę galėjo skaityti. Tos savijautos ir džiaugsmo negalinti apsakyti, kai pasijuto, kad sveika esanti. Rodė tą pačią maldaknygę, kurios šriftas labai smulkus. „Kai pasijutau, kad pasveikau, tuomet mano malda buvo labai nuoširdi“. Iš vakaro ėjusi keliais apie koplyčią. Pažadėjusi Marijai, jeigu neapaks, tai vaikus (turi tris) išmokinsianti mylėti Mariją.

1948–49 m. (tais metais, kai uždarė kapucinų bažnyčią) birželio 1 dieną ant šv. Jurgio bažnyčios mačiusi tokį reginį: iš žvaigždžių vainikas, tame vainike IHS ir Švenčiausia Trejybė, kaip maldaknygėse išpaišyta. Tam pranykus pasirodęs raudonas kryžius, kuris nusileidęs į bažnyčią. Tai matė ir jos draugė ir dar vienas žmogus. Kryžius padaręs tokį įspūdį, kad naktį ilgai užmigti negalėjusi, vis kryžių mačiusi, kai tik užsimerkdavusi.

Sofija Lapinskienė, 26 metų amžiaus iš Šiaulių

1958 metų balandžio 10 dieną susirgo Šiluvoje gyvenantis kun. dr. Petras Kasčiukas. Iš karto buvo manoma, kad tai tik sloga, tad kelias dienas su pakilusia temperatūra bažnyčioje laikė pamaldas. Po kelių dienų labai sunkiai susirgo. Buvo iškviestas Šiluvos gydytojas Armalis, kuris gydė ligonį. Medicinos sesuo leido vaistus. Liga komplikavosi, ir ligonis visai nusilpo. Buvo netekęs sąmonės, pradėjo kliedėti. Pagaliau visai nebegalėjo kalbėti, tik šiaip taip ištardavo „taip“. Nebevaldė dešinės rankos ir kojos. Kartais galva ir veidas paraudonuodavo, lyg degte degė. Gydytojas Armalis pripažino sklerozę, didelį kraujo spaudimą, širdies raumenų paralyžių. Iš tos ligos pagydyti medicina priemonių neturi. „Pagydyti gali tik stebuklas“, – sakė gydytojas Armalis. Jeigu tokia liga suserga jaunas žmogus, tai pagijęs vis tiek nebemoka kalbėti, reikia mokinti kalbos. Dabar gi ligonis turi daugiau kaip 70 metų, tai pagyti vilties nėra.

Vieną vakarą ligonis visai nusilpo, atvyko gydytojas Armalis, klebonas kun. V. Grauslys, kan. J. Želvys ir kun. Vl. Simaška. Gyd. Armalis pamatavęs pulsą pasakė, kad tarpais širdis visai nustoja plakusi. Visi išsiskirstėme nusiminę manydami, kad rytojaus nebesulauks.

Vieną dieną atvyko Tytuvėnų gydytojas Končius, Pagryžuvio gydytojas Paulauskas ir Šiluvos gydytojas Armalis. Visi trys surengė konsiliumą ir nutarė, kad nebėra vilties ligonį pagydyti. Giminės norėjo ligonį vežti į ligoninę, bet gydytojai nesutiko, bijodami nemalonumų už siuntimą gydyti mirštantį ligonį.

Gydytojams padarius tokį sprendimą pradėta ruoštis laidotuvėms: pasiuvo už 500 rublių arnotą, tarėsi, kur važiuoti karsto pirkti – į Tytuvėnus ar į Šiaulius. Patarnautojai irgi nesnaudė: prapuolė raktas nuo stalo, kur buvo pinigai, paskui pinigų nerasta.

O ligonis, kai tik turėdavo sąmonę, rožančiaus iš rankų nepaleisdavo.

Ruošiantis laidotuvėms, ligonis truputį pagerėjo, nuo Šv. Petro (birželio 29 d.) visai pradėjo sveikti. Visų didžiam nustebimui kun. Petras Kasčiukas visai pasveiko. Kai gydytojas Armalis patikrino sveikatą, tai jokių ligos pėdsakų nerado.

1959 m. žiemą buvo labai paplitęs gripas, daug žmonių sirgo, kai kas net mirė nuo gripo. Kun. dr. P. Kasčiukas nesirgo, visą žiemą laikė pamaldas, pamokslus sakė iš eilės, budėjo. Velykų pirmą dieną laikė sumą ir po Mišių iškilmingai užgiedojo „Aleliuja“, balsas tarytum jauno kunigo, pilnas energijos gražiai nuskambėjo per visą bažnyčią.

Nuoširdžiu visų įsitikinimu tik Šiluvos Stebuklingoji Šv. Panelė Marija, Dievo Motina, pagydė kun. dr. P. Kasčiuką. Šiluvos tikintiesiems vyskupas Steponas Giedraitis teisingai parašė: „Salutate Mariam, qae multum laboravit in vobis“.

Kun. dr. P. Kasčiukas pats taip parašė:

„Kunigai rūpinosi, kiek liko mano neatlaikytų šv. Mišių. Tada aš sukaupęs savo jėgas tariau: „Nesirūpinkite, aš dar pagysiu ir viską pats sutvarkysiu“. Per gydytojų konsiliumą jie mane badė adatomis ir klausė, į kurią vietą dūrė. Aš neatspėjau. Jų nuomonė sustiprėjo. Bet aš ramiai, jei ne lūpoms, tai bent širdimi visą laiką meldžiausi ir prašiau Šiluviškę Švč. Mariją: „Kaip kitus iš toli atvykusius pagydei, taip ir mane čia gyvenantį, savo nevertą ir nuodėmingą tarną pakelk iš mirtinos ligos“. Gydytojas Armalis dar mane aplankė vienas ir žadėjo už 2–3 dienų vėl aplankyti. Nusibodus gydytojo laukti, pats kėliausi ir 1958 m. liepos 8 dieną pradėjau laikyti šv. Mišias kambary. Man buvo draudžiama sėstis ir visą laiką turėjau gulėti.

Bene po dviejų savaičių atėjo ir gydytojas Armalis. Aš staiga atsisėdau ir kalbėjau kaip dabar. Gydytojas labai nustebęs tarė: „Stebuklas! Tamsta kalbi“. Kol kalbėjau, patikrino pulsą, širdį, karštį ir t. t. ir tarė: „Tamsta ir visai sveikas“. O aš į jo žodžius pakėlęs ranką su rožančium tariau: „Štai mano gydytojas, kuris mane išgydė“. Gydytojas tylėjo ir nieko nesakė. Aš norėjau jam pasakyti: „Jūs atsisakėte mane gydyti, bet Šiluviškė Šv. P. Marija mane pagydė“.

Asmeniškai esu įsitikinęs, kad mane iš pavojingos ligos pakėlė Šv. P. Marija Šiluviškė. Už tai jai esu labai dėkingas ir kasdien jos garbei sukalbu po čielą rožančių, taip pat Švenčiausios Trejybės garbei sukalbu ta pačia intencija kasdien po tris dalis šv. Rožančiaus.

Jei Jėzus Kristus gyvendamas žemėje darė stebuklus, tai tos galios Jis ir dabar nenustojo. Nenorėjau pasigirti, o tiktai pasakyti tiesą, kad Dievas per Šv. Panelę Mariją, savo Motiną, išklauso net didelį nusidėjėlį“.

Kun. dr. Petras Kasčiukas

Pareiškimą liudijame:
Kun. kleb. Vl. Grauslys, kan. J. Želvys ir kun. Vl. Simaška
Šiluva, 1959 m. balandžio 3 d.

1959 m. vasario mėn. Vieną dieną anksti rytą atėjo į bažnyčią vyras ir moteris, jauni žmonės, labai susirūpinę, tiesiog verkdami meldėsi prie Švč. Marijos. Skundėsi man, kad ištikusi didžiausia nelaimė – susirgo jų labai mylimas sūnelis Antaniukas, šešerių metų berniukas. Gydytojai sako, kad nėra vilties išgyti. Dėl to jie atvažiavo Šiluvon prašyti šv. Mariją pagalbos. Labai nuoširdžiai verkdami meldėsi, ėjo išpažinties, su jais atsisveikindamas prašiau pranešti, jeigu jų Antaniukas pagis.

1959 m. lapkričio mėn. 29 d. (tai buvo sekmadienis) vėl atvažiavo tie patys žmonės padėkoti šv. Marijai už jų sūnelio pagydymą. Jie gyvena Raseinių mieste. Jis – vieno kolūkio šoferis Benediktas Račas. Jis papasakojo, kad berniukui ant akies buvo užaugęs guzas. Raseinių gydytojai patarė vežti Kaunan. Kaune pripažino, kad esąs piktybinis vėžys ir išgydyti nėra vilties. Reikia gydyti švitinant spinduliais. Taip švitinant akis tikrai suges, bet gydyti reikia. Tada tėvai nesutiko atiduoti tokiam gydymui. Jie meldėsi prie šv. Marijos, ir jų Antanukas pagijo.

Džiaugdamiesi atvažiavo Šiluvon, atsivežė ir pagijusį Antaniuką. Abu nušvitusiais veidais pasakoja, kaip jų sūnelis pagijo ir kad jį pagydė niekas kitas tik gailestingiausioji Švenčiausioji Dievo Motinėlė. Tas vaikas gražiai, sveikai atrodo, ligos žymių neliko, tik gerai įsižiūrėjus galima pastebėti, kad ta akis truputį mažesnė.

Užrašė Šiluvos klebonas kun. Vladas Simaška 1959 m., kurio liudininkas jis pats buvo

Aš, Zuzana Venckutė, gyvenanti Rietavo miestelyje, gimusi 1926 metais, laikau pareiga paliudyti apie savo motinos stebuklingą išgijimą.

Mano motinai Veronikai Venckienei, 66 metų amžiaus, gyvenančiai Rietavo miestelyje, buvo sutinusi koja. Koja buvo raudona, suskilinėjusi, iš žaizdų tekėjo skystis. Tai tęsėsi apie metus laiko. Mama kreipėsi į įvairius gydytojus, bet gydymas nepadėjo. Tuo laiku, kada motina sirgo, aš buvau paimta į kalėjimą. Liga dar labiau pasunkėjo. Kalėjime meldžiaus prie Šv. Panelės Marijos Šiluvoje, kad mano motina pasveiktų. Padariau apžadus, kad, kai tik galėsiu, nueisiu pėsčiom iš savo gyvenamosios vietos Rietavo į Šiluvą (apie 100 km) ir nunešiu Marijai kaip auką žvakių. Apie padarytus apžadus niekam nesakiau, greitai sužinojau, kad motina po padarytų apžadų pasveiko.

Tai liudiju savo parašu:
Zuzana Venckutė, Šiluva,
1956 m. liepos mėn. 25 d.

1932 m. sausio mėn. pabaigoje Joniškio bažnyčioje buvau suparaližuotas. Iš bažnyčios namo parnešė; po dviejų dienų apsilpau vėl ir nebevaldžiau dešinės rankos ir kojos, buvau netekęs ir žado. Nuvežtas į karo ligoninę Kaunan pragulėjau šešias savaites, bet vis darėsi blogiau. Iš ligoninės buvau išleistas be vilties pagyti. Vėliau patyriau, kad karo ligoninės gydytojas pripažino mane sergant širdies raumenų uždegimu, paraližu, sklerona ir t. t. Sugrįžęs iš ligoninės gulėjau namie, nebegalėjau miegoti, žodžiu, kasdien gesau. Pasiryžau važiuoti į Šiluvą prie šv. Marijos ieškoti pagalbos. Lydėjo mane žmona, bet pats važiavau vos tik gyvas. Atvažiavęs atlikau išpažintį, priėmiau šv. Komuniją, išklausiau šv. Mišių ir pajutau, kad galva nustojo skaudėti, pasijutau beveik sveikas. Pramigau gerokai ir grįžau namo sveikas. Po dviejų mėnesių vėl stojau į tarnybą.

Bauba Ignas
Joniškėlio gelžk. st. Viršininkas
1932-VI-15 d.

1927 metų vasarą aš pradėjau sirgti sunkia vidurinės ausies uždegimo liga, kuri tęsėsi iki 1928 m. pavasario. Tai buvo ilga ir nuobodi liga, kankinusi mane beveik metus. Tame laikotarpy pora sykių gulėjau ligoninėje, bet kadangi gydytojų nuomonės labai skyrėsi dėl ligos prognozo ir operacijos pasisekimo, tai vis laukiau kas bus toliau. Liga vis komplikavosi ir gydytojai siūlė man vykti į užsienį, nes Lietuvoje daryti tokią sunkią operaciją esą pavojinga. Bet aš neturėjau tiek lėšų, kad galėčiau vykti į užsienį. Matydamas, kad kitos išeities nėra nutariau duotis operuoti Kaune. Prieš operaciją, kad Dievas duotų laimingai ją pernešti, pasižadėjau prie progos aplankyti Šiluvą ir užpirkti šv. Mišias prie Panelės Švenčiausios Koplyčioje.

Prof. Radzvickas, atidaręs galvoje kaulą ir radęs nepaprastai daug pūlių, labai nustebo ir visi dalyvavusieji prie operacijos buvo tos nuomonės, kad manęs gyvo nuo stalo nebenuims… Bet, ačiū Dievui, operaciją labai lengvai pernešiau ir palyginamai greit pasveikau, kas visus gydytojus ir mano bendradarbius labai stebino.

Proga aplankyti Šiluvą pasitaikė 1932 metais su ekskursija, vykstančia iš Kauno į Šiluvą. Bet, jei Dievas duos sveikatos, tikiuos dar aplankyti tą Stebuklingą vietą laike didžiųjų joje atlaidų.

P. Bielskis, Kaunas 1932 m.-IX-7 d.