Nukryžiuotojo atvaizdas Šiluvos šventovėje kviečia į krikščionių vienybę

,,Matau Bažnyčią kaip karo ligoninę po mūšio“ Popiežius Pranciškus [1]

 Naują antrąją koplyčią [2] Švč. M. Marijos Apsireiškimo vietoje Šiluvoje 1663 m. įrengė Žemaičių vyskupas Aleksandras Sapiega. [3] [4] ,,Pats vyskupas padovanojo jai ir didelį vertingą kryžiaus paveikslą, pieštą ant medžio plokštės“. [5] Baroko stiliumi aliejiniais dažais ant 1,75 metrų aukščio medžio plokštės nežinomo menininko nutapytas Nukryžiuotojo paveikslas, pritvirtintas prie trijų metrų kryžiaus su ,,INRI“ (lot. užrašo santrumpa Iesus Nazarenus Rex Iudaeorum, liet. Jėzus Nazarietis Žydų karalius) lentele, buvo įstatytas koplyčios altoriuje [6].

Šis bene vienintelis išlikęs Lietuvoje peršautas Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas yra vienas pirmųjų išlikusių iki šių dienų baroko stiliaus Nukryžiuotojo atvaizdų. Kitaip, nei daugelis baroko Nukryžiuotųjų ant kryžiaus, šis pasirinktas kontūrinio paveikslo pavidalu, o ne skulptūrine figūra. Tokiu būdu paveikslas ant kryžiaus sustiprina dvasinį vizualinį paveikumą, taip siektą baroko menininkų. Šis kontrastas dar labiau sustiprinamas, vaizduojant Kristaus Kūną labai „skulptūriškai“, ekspresyviai išryškinant fizines kūno savybes, kurios padeda pajusti kūno turį ir dinamiką, atgyjantį suvokėjo žvilgsnyje. Ekspresyvus dvasinės realybės pateikimas kaip tikrovės kontrastuoja su ramumą perteikiančiomis užmerktomis Jėzaus akimis ar aureole, kurios kita menine forma – viduramžių simbolika – užslepia dvasinę realybės tikrovę.

Baroko laikotarpiu ekspresyviame altoriaus paveiksle ar skulptūrinėje kompozicijoje buvo įkomponuojamos ortodoksiškos ikonos, kad atvaizdo formos kontrastu pasiektų stipresnį dvasinės realybės paveikumą. Kaip pavyzdys galėtų būti Marijos ,,Salus populi romani“ (,,Romos gyventojų globėjos“) ikona 1613 m. įstatyta barokiniame Didžiosios Švč. Marijos (it. Basilica di Santa Maria Maggiore) bazilikos, šoninės popiežiaus Pauliaus V koplyčios, Romoje altoriuje. [7] Arba kaip kitas daug artimesnis šiam Nukryžiuotojo paveikslui pavyzdys yra pagrindinio altoriaus Marijos Valiceloje paveikslas su šventaisiais ir adoruojančiais angelais (1606-1608) Švč. M. Marijos Valiceloje, kitaip dar vadinamoje itališkai Chiesa Nuova, bažnyčioje Romoje. Šį paveikslą nutapė Pieter Paul Rubens, jo viduje įkomponavo stebuklingą Marijos Valiceloje ikoną, tuo tarpu ant jos uždėjo dar savo tapytą Marijos su kūdikiu paveikslą. [8] Taigi ikoninio ar viduramžių stiliaus ir barokinio stiliaus derinimas, nors ir tame pačiame kūrinyje, kaip šiame Nukryžiuotojo atvaizde, atspindi naujausias tendencijas būdingas barokui.

Vienas iš ryškesnių viduramžius menančių elementų yra užmerktos Jėzaus ant kryžiaus akys. Evangelistas Jonas mini, kad Jėzus mirė palenkęs galvą: ,,nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jn 19,30). Užmerktos Nukryžiuotojo akys liudija Jėzaus mirties ant kryžiaus momentą, tačiau Kristaus Prisikėlimo metu jos atsimerks. ,,[…] Miego metafora yra formulė suderinanti išorinį mirties atvaizdą su vidiniu Dievybės gyvenimu. […] Ikona apima dvigubą ,,tada“ ir ,,dabar“ laiką, įvykis ir jo pavaizdavimas ne visada laikosi meno taisyklių, bet siekia gyvenimo dvelksmo. […] Tapytojas vienu metu siekia pavaizduoti gyvą ir negyvą kūną, kas nėra įmanoma.“ [9] Žiūrint į užmerktas Jėzaus akis, Jo akys atsimerkia suvokėjo vaizduotės viduje, kai norime matyti Dievo akimis, Jo žvilgsnis mus perkeičia. Tuo tarpu menininkas ,,padarė viską parodydamas Jėzų ,,gyvą, jo paskutinį atodūsį“ ir suteikdamas grožį, ,,gyvenimo išvaizdą“, tinkamą ,,gyvam paveikslui“.“ [10]

Kiti elementai yra Kristaus nimbas ir erškėčių vainikas, kurie kartu išreiškia Eucharistijos paslaptį. Apskritas auksinis Kristaus nimbas simbolizuoja dangų ir amžinąjį gyvenimą. [11] Šalia ant Jėzaus galvos įsispaudęs erškėčių vainikas ir kraujas perteikia mirštančio Kristaus Kančią. Erškėčių vainikas šiame Nukryžiuotojo paveiksle susilieja su gyvybingomis plaukų sruogomis, tokiu būdu, parodant Kristaus Kūno galybę gautą iš Dievo Tėvo. Būtent šie du apskritimai nimbas ir vainikas ant Kristaus galvos simbolizuoja mirtį ir Prisikėlimą, šv. Kryžiaus paslaptį.

Vienintelis Nukryžiuotojo atvaizdo rūbas yra perizònijus – tai baltas siauras drobinis klubų raištis, dengiantis strėnas. Šis Nukryžiuotojo perizonijus išsiskiria savo mazgo forma, taip pat ir tuo, kad kitaip nei įprastai ant šono, surištas centre. Saliamono mazgas, į kurį galėtų būti panašus ir šio perizonijaus surišimas, buvo plačiai išplitęs antikos kultūroje, taip pat vaizduojamas sinagogų ir krikščionių bažnyčių grindų mozaikose. ,,Saliamono mazgas mena didžiojo karaliaus išmintį, kuriam niekas nebuvo užantspauduota ir iš kurio kilo neišsprendžiamos mįslės. Vienoje pusėje ištrauktas Saliamono mazgas greitai atsiveria, o traukiamas priešinga kryptimi – negrįžtamai užsidaro. Štai tada Kristus ant kryžiaus yra naujas Saliamonas. Nuodėmės ir mirties mazgai, netirpstantys žmogui, randa Jame atsakymą ir amžinąjį gyvenimą, žmogaus pastangomis nepasiekiamą ir Jo teikiamą dykai.“ [12] Šis perizonijus ne tik savo surišimo forma, bet ir judesiu išreiškia Jėzaus kaip Dievo galybę. Būtent baroko laikotarpyje besiplaikstantis perizonijus ant Nukryžiuotojo klubų sukurdavo audringos atmosferos įspūdį, kontrastuojantį su kitomis dalimis, taip siužeto alogiškumas išryškindavo antgamtinę dimensiją, sudarydamas nepaprasto įvykio, pranokstančio gamtos dėsnius, įspūdį. [13] 

Kitas svarbus Nukryžiuotojo atvaizdo elementas – perdurta Jėzaus krūtinė. ,,Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“ (Jn 19, 33-34) Ką išgyvename žiūrėdami į dailiai nutapytą perdurtą šoną? ,,Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė.“ (Jn 19,37) Benediktas XVI savo kalboje menininkams grožio patirtį sulygino su strėlės pervėrimu: ,,Pagrindinė tikrojo grožio užduotis, kaip pabrėžia Platonas, yra žmogų išganingai sukrėsti, paskatinti išeiti iš savęs, išplėšti iš nusiminimo bei įpratimo prie kasdienybės, netgi priversti jį kentėti, perverti kaip strėle ir pažadinti, iš naujo atveriant širdies ir dvasios akis, suteikiant jam sparnus ir patraukiant aukštyn.“ [14] Šio Nukryžiuotojo nutapytas perdurtas šonas turėtų pagilinti mūsų grožio patirtį.

Šiluvos Nukryžiuotasis, kaip ir daugelis kitų, yra tradiciškai tikinčiųjų bučiuojamas, pastebimos  nubučiuotos vienu vinimi prie kryžiaus prikaltos Jėzaus pėdos. ,,Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.“ (Lk 7,37-38) Bučinys yra kvėpavimo pasikeitimas, o kvėpavimas yra gyvenimas. Bučinys apibendrina visą meilę, nes meilė yra tai, kas suteikia gyvybę. Meilė yra gyvenimas keičiantis gyvenimu. [15]  ,,Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą.“ (Pr 2,7) Šiuolaikinė pėdų bučinio ikona galėtų būti  Popiežiaus Pranciškaus bučiuojamos Pietų Sudano lyderių pėdos, prašant taikos.

 

Taip pat šis Nukryžiuotasis yra išskirtinis ir tuo, kad tapo krikščionių nesusitarimo auka. 1669 m. vienas konfliktas tarp kalvinų ir katalikų baigėsi susišaudymu prie šios koplyčios. [16] Šio susišaudymo metu buvo kliudytas ir Nukryžiuotojo atvaizdas. Vyskupas Kazimieras Pacas nurodė, kad koplyčioje prie akmens ties peršautuoju paveikslu kiekvieną penktadienį būtų laikomos Mišios su muzika Šv. Kryžiaus garbei [17]. Peršauto kryžiaus permaldavimas buvo tęsiamas apie 100 metų, kol, pastačius mūrinę Šiluvos bažnyčią, šis kryžius buvo pakabintas prie Jėzaus Širdies altoriaus, o kiek vėliau jis buvo perkeltas į Ligonių koplyčią. [18] Šūviai, nugulę ant Jėzaus kūno, yra mūsų istorijos žaizdos, kurios kartu paskendusios atperkančiame Kristaus Kūne. Kristaus galia, Trivienio Dievo vardu ten visa bus sustiprinta, paženklinta, pašvęsta. [19] 

Šis reikšmingas istorijai ir menui Nukryžiuotasis yra tam, kad mus sujudintų, o ne tam, kad mus užtikrintų. Menas yra ne tam, kad perteiktų tai, kas matoma, bet įvesdintų į tai, kas nematoma. ,,Grožis trikdo, tačiau per tai primena mums galutinę paskirtį, grąžina į kelią, pripildo naujos vilties, suteikia drąsos iki galo išgyventi nepakartojamą egzistencijos dovaną.“ [20] Galbūt šio Nukryžiuotojo paveikslo misija yra vienyti krikščionis. Tegul kontempliuojamas Nukryžiuotojo grožis sustiprina krikščionių vienybę Kristaus Kūne – Bažnyčioje.

Parengė: Popiežiškojo Grigaliaus universiteto doktorantė, Šiluvos piligrimų centro muziejininkė Rūta Giniūnaitė


[1] http://www.vatican.va/content/francesco/en/speeches/2013/september/documents/papa-francesco_20130921_intervista-spadaro.html

[2] ,,Pirmoji pasirodė buvusi maža, aštuonkampė, apie pačius akmenis“. S. Yla, Šiluva Žemaičių istorijoje, Pirmoji dalis: Reformacija ir restauracija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1970, 169.

[3] https://www.vle.lt/straipsnis/aleksandras-sapiega/

[4] S. Yla, Šiluva Žemaičių istorijoje, Pirmoji dalis: Reformacija ir restauracija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1970, 169.

[5] S. Yla, Šiluva Žemaičių istorijoje, Kaunas 2007, 148. 

[6] Vincentas Juzumas, Žemaičių vyskupijos aprašymas, Žemaičių vyskupystės muziejus, 2013.

[7] Hans Belting, Likeness and presence, a History of the Image before the Era of Art, Chicago and London, The University of Chicago Press, 1994, 68, 323–329.

[8] H. Belting, Likeness and Presence: A History of the Image before the Era of Art, trans. E. Jephcott, Chicago, 1993, 486–90.

[9] Hans Belting, Likeness and presence, a History of the Image before the Era of Art, Chicago and London, The University of Chicago Press, 1994, 271.

[10] Hans Belting, Likeness and presence, a History of the Image before the Era of Art, Chicago and London, The University of Chicago Press, 1994, 271.

[11] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sud. D. Ramonienė, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, 219.

[12] https://www.avvenire.it/rubriche/pagine/il-nodo-di-salomone-che-cristo-lega-e-scioglie_20140911

[13] Viladesau, Richard. The Triumph of the Cross: The Passion of Christ in Theology and the Arts, from Renaissance to the Counter-Reformation. Oxford University Press, 2008, 107.

[14] Kalba per susitikimą su pasaulio menininkais. Popiežius BENEDIKTAS XVI | EIS.katalikai.lt, http://www.vatican.va/content/benedict-xvi/it/speeches/2009/november/documents/hf_ben-xvi_spe_20091121_artisti.html

[15] “Mettere ordine nella propria vita”: sei vie della Sapienza (notedipastoralegiovanile.it)

[16] Regimanta Stankevičienė, Jėzaus Nazariečio atvaizdas Šiluvos bazilikos ikonografinėje programoje. In: Pamaldumas Išganytojui Lietuvos kultūroje, sud. Gabija Surdokaitė, Vilnius, 2008, 213-241.

[17] Žemaičių vyskupo K. Paco dotacija, Šiluva, apie 1677 m. In: Codex Mednicensis…, 1989, p. 334–335; Šiluvos parapinės bažnyčios 1677 m. kovo 12 d. vizitacija. KAKA. B. 139, l. 56–56v; Yla, op. cit., 2007, p. 164.

[18] S. Yla, Šiluva Žemaičių istorijoje, Kaunas 2007, 164.  

[19] Romano Guardini, Šventieji ženklai, Katalikų pasaulio leidiniai, 2018, 14.

[20] Kalba per susitikimą su pasaulio menininkais. Popiežius BENEDIKTAS XVI | EIS.katalikai.lt, http://www.vatican.va/content/benedict-xvi/it/speeches/2009/november/documents/hf_ben-xvi_spe_20091121_artisti.html