Atsakymų ieškosime ir Šiluvos šventovėje. Kovo 8 dieną, 18 val. Šiluvos piligrimų centre bus pristatoma dr. Kastyčio Rudoko monografija „Totalinis miestas“. Nors veikalas mokslinis, tačiau tuo pačiu ir mistinis, siekiantis praskleisti šydą į mums plika akimi nematomą miesto realybę, subtiliai pridengtą nuo asmens juslių, bet taip pat ir prieinamą kiekvienam trokštančiam to pažinimo. Knygoje paliečiamos bendražmogiškos temos apie laiko tėkmę, žmogaus kaip asmens tobulėjimą, jo apgyvendintą pasaulį ne tik kaip vietą bet ir virš-sąmonės būklę.

Tęsiant ieškojimus, jau kovo 9 dieną, 17 val. Šiluvos piligrimų centre pristatoma naujai dr. Jūratės Micevičiūtės iš ispanų kalbos išversta Šv. Teresės Avilietės „Gyvenimo knyga“. Tai pirmasis didelės apimties šios šventosios darbas, kurį laikydami mistinės literatūros šedevru tikrai nesuklysime. J. Micevičiūtė teigia, jog Teresei, pirmajai iš visų autorių kada nors rašiusių, pavyko padaryti tai, ką galėtume pavadinti „sielos  autobiografija“. „Gyvenimo knyga“ – tai žinia iš XVI amžiaus Ispanijos, bet neabejotinai būdama tokia paveikia, ji virpina ir šiuolaikinio žmogaus sielą.

Knygų pristatyme dalyvauja dr. Jūrate Micevičiūtė, dr. Kastytis Rudokas, moderuoja Silvija Čižaitė – Rudokienė. Pristatymo ir diskusijos dalyviams bus galima užduoti rūpimus klausimus, taip pat pabendrauti prie kavos puodelio.

Pristatymų datos ir laikai:

Kovo 8 d. 18.00 val. dr. Kastyčio Rudoko monografijos „Totalinis miestas“ pristatymas Šiluvos piligrimų centre.

Kovo 9 d. 17.00 val. Šv. Teresės Avilietės „Gyvenimo knygos“ pristatymas Šiluvos piligrimų centre.

VšĮ Šiluvos piligrimų centro informacija

Knyga mane „pagavo“ kaip tik dėl to, kad nesu vienuolė, bet „normali“ – ištekėjusi, darbais ir krūva seklių pasaulietiškų reikalų nuo ryto iki vakaro apsikrovusi  – moteris, gyvenanti įprastame pasaulyje, kur kiekviename žingsnyje tyko įvairiausio plauko pagundos, nuo ypač viliojančio pyragėlio vitrinoje iki apsikrovimo darbais, nes jie gi tokie įdomūs… Iš kur imti laiko, energijos, galų gale valios, proto, kantrybės?..

Autorius beda pirštu kaip tik į šią kebeknę: „Vienas iš dvasinio gyvenimo iššūkių jau nuo Edeno sodo laikų – suprasti, kad mes galime patirti laimę būdami riboti, o ne nepaisant mūsų ribotumo“ (p. 133). Paprastais žodžiais, su puikiu jumoro jausmu jis moko nesusipykti net su savo kūnu, kai po švenčių laikotarpio darosi baisoka lipti ant svarstyklių: „Gali atrodyti dorybinga skaistumą [ar apskritai susivaldymą – J. M.] įsivaizduoti kaip sielos viešpatavimą kūnui, dvasios – tam, kas gyvuliška, tačiau nėra krikščioniška, jei toks viešpatavimas suprantamas kaip prievartos forma, o ne kūniškumo, jausmingumo ir racionalumo įtraukimas į Dievo malone atkurtą darną“ (p. 166). Kaip tik žodis „darna“ yra raktas į krikščioniškąjį susivaldymo dorybės supratimą, atskleidžiamą šioje knygoje.

Nustembi, kai knyga apie skaistumą teigia, jog „esame kviečiami priimti gyvenimą apsčiai“ (p. 193). Tiesa, „jei esame gundomi meilės troškulį užmaskuoti alkoholiu, išsilaisvinsime tik tada, kai įsisąmoninsime mumyse slypintį Dievo troškulį. (…) Jei imame springti nuo savo troškimų, tai reiškia, kad pasitenkiname smulkiais dalykais“ (p. 194). O juk esame kviečiami trokšti maksimumo: prisiminkime, kaip šv. Kryžiaus Jonas, didysis atsižadėjimo (taigi, ir susivaldymo) mokytojas ragino mus būti ambicingus: „Idant skonėtumeisi viskuo, nenorėk skonėtis niekuo; idant turėtum viską, nenorėk turėti niekur nieko…“ Ten, kur mes regime bauginantį atsižadėjimą („nenorėk skonėtis niekuo…, nenorėk turėti niekur nieko“), Jean–Marie Gueullette moko įžvelgti tiesiog įžūlų siekį skonėtis viskuo ir turėti viską.

Dar didesnė nuostaba apima, kai jau pirmieji puslapiai sugriauna išankstinę nuostatą, kad knyga bus naivus skaistumo šlovinimas. Toli gražu ne: autorius žeria, kad taip, žinoma, šiandien gyvename kultūroje, kuri svyruoja tarp kraštutinumų „super“ ir „šlamštas“ (p. 21); taip, žinoma, mūsų gyvenimas yra paženklintas stokos (p. 132); taip, žinoma, skaistumas (ir bet kuris kitas susivaldymas) yra kova (p. 166); taip, žinoma, kiekvienam pradedančiam krikščioniui „lengviau galvoti, kad yra pašauktas mylėti visus žmones, išskyrus vieną“ – save patį (p. 199)… Autorius kalba kaip praktikas, ilgus metus ieškojęs atsakymo ne tik į savo asmeninio gyvenimo keliamus iššūkius, bet ir padėjęs jų ieškoti dominikonams naujokams, savo dvasiškai vadovaujamiems pasauliečiams ir taip pat studentams teologijos fakultete Lione.

Galiausiai negaliu nepaminėti to, kaip smagu skaityti nepaprastai sklandų knygos tekstą – deja, tai retokai pasitaikantis malonumas iš užsienio kalbų išverstos literatūros jūroje. Su džiaugsmu skonėjausi (šv. Kryžiaus Jono sąvoka, tad – leistina tekste apie susivaldymo dorybę) tuo, kaip kruopščiai knygą iš prancūzų kalbos išvertusi Ilona Valujevičienė pasvėrė ir parinko lietuviškus atitikmenis keblioms originalo sąvokoms, pavyzdžiui, célibat, kuris anaiptol ne visada reiškia „dvasininkams privalomą viengungystę“ (p. 15), plačiareikšmį trouble – „susijaudinimas, jaudulys“ (p. 39), désir – „aistra, troškimas“ (p. 43)…

Tad, brangūs skaitytojai ir skaitytojos, kviečiu drąsiai imti į rankas šią knygą ir pasimėgauti ne tik skaitymu, bet ir atradimu, kad susivaldymas yra „puikus kelias patirti iš dorybės kylantį malonumą“ (p. 202).

Dr. Jūratė Micevičiūtė