Bažnyčios atstatymas

Šiluvoje katalikams atgavus bažnytines žemes (1622 metais), klebonu tampa kun. Jonas Smolka-Kazakevičius.

1623-1624 m. pastatydinus nedidukę medinę bažnytėlę, Šiluvoje vėl imti švęsti Šilinių atlaidai.

Katalikams teko padėti daug jėgų, kad atgautų nusavintą bažnytinį turtą, be to, per Lietuvą ritosi gana smarki reformacijos banga, tad, matyt, nesitikėta, jog nedidelė bažnytėlė greitai taps ankšta.

Mat žmonės, anot pirmosios Šiluvos istorijos autoriaus kan. M. Svietkausko, gausiai, būriais ėmė keliauti į Švč. Mergelės šventę. Į atgaivintus atlaidus suplaukdavo gausybė žmonių. 1629-aisiais atlaidų dienomis išdalyta 11 tūkst. komunikantų.

Todėl kitais metais Kazakevičius pradėjo statyti naują bažnyčią. Statė ją medinę, kaip ir pirmąją, bet žymiai didesnę ir puošnesnę, tais laikais populiaraus kryžminių bažnyčių stiliaus. Toks stilius, arba forma, kaip tik buvo būdinga restauracijos laikotarpiui, siekiant pabrėžti kryžių. Bažnyčia buvo baigta 1641 metais.

Mūrinės bažnyčios statybos

XVIII a. viduryje Šiluvoje buvo labai garsūs dveji atlaidai – Marijos Gimimo, švenčiami rugsėjo 8 d., ir liepos 2 d. švenčiami Marijos Aplankymo atlaidai, kuriais garsėjo ir Žemaičių Kalvarijos. Vysk. Antanas Tiškevičius savo rašte Romai rašo, kad šių švenčių proga norėdami pasimelsti prie garsiojo paveikslo žmonės į Šiluvą plaukdavo ne tik iš visos Žemaitijos, bet net iš Vilniaus ir kitų artimų vyskupijų.

Todėl 1760 m. pradėta statyti mūrinė Šiluvos bažnyčia.

Vysk. Jonas Lopacinskis 1774 m. spalio 22 d. persiuntė į Romą kan. Tado Bukotos prašymą leisti vainikuoti „iš senų laikų pasižymėjusį ypatingomis malonėmis ir stebuklais“ Marijos su Kūdikiu paveikslą.

1775-aisiais iš Romos kapitulos gautas leidimas vainikuoti Marijos paveikslą. Tačiau paveikslo vainikavimas atidėtas iki 1786-ųjų, matyt, tikintis ta pačia proga ir naująją bažnyčią konsekruoti. Taip pat, gavus popiežiaus Pijaus VI leidimą, Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai imti švęsti visą oktavą – rugsėjo 8-15 d.

Tų pačių metų rugsėjo 15 d. bule popiežius Pijus VI Šiluvos bažnyčiai suteikė ir infulatinės prepozitūros titulą. Taigi nuo tol Šiluvos klebonai infulatai per pamaldas galėdavo dėvėti mitrą, mūvėti žiedą, naudoti pastoralą ir kitas vyskupo insignijas.

1786 m. rugsėjo 8 d. pašventinta nauja mūrinė katalikų bažnyčia – dabartinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika. Ją konsekravo Žemaičių sufraganu (vyskupo padėjėju) tapęs Tadas Juozapas Bukota.

Paveikslo vainikavimas

1786-ųjų rugsėjo 8-ąją prasidėjusios Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo iškilmės truko tris dienas. Į iškilmes susirinko apie trisdešimt tūkstančių žmonių, tarp jų buvo trys senatoriai, daug didikų, aukštų valstybės pareigūnų net iš Lenkijos. Iškilmėse dalyvavo, pagal vienus šaltinius, penki vyskupai, pagal kitus, – net dvylika.

Paveikslą vainikavo Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Jonas Giedraitis. Ta proga savo rašytame laiške jis džiugiai ragino: Salutate Mariam, quae multum laboravit in vobis („Sveikinkite Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi“).

Tikintieji, rodos, noriai atsiliepė į šį vyskupo paraginimą. Maldininkų, plūstančių į atlaidus, nesustabdydavo jokios okupantų valdžios.

Žmones į Šiluvą traukė ne tik patys atlaidai, bet ir vis plačiau sklindanti žinia apie Marijos apsireiškimą Šiluvoje ir bažnyčioje kabantis, nuo 1622-ųjų malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas.

Procesijos

Jau nuo XVII a. liaudis mėgo į Šiluvą eiti būriais, keliauti procesijomis. 1677 m. jėzuitų pranešime Romai, ordino generolui, pasakojama apie Kražių kolegijos auklėtinių paprotį kasmet organizuotai maldingoje kelionėje keliauti į Šiluvą. Kražiuose nuo 1616 m. veikusi jėzuitų kolegija buvo pasirinkusi Šiluvos Dievo Motiną savo globėja. Tad Kolegijos auklėtiniai, mokslo metams pasibaigus, visi drauge vykdavo į Šiluvą padėkoti Dievo Motinai.

Organizuotai į atlaidus keliaujantys maldininkai pakeliui melsdavosi, giedodavo, nešdavo kryžių, bažnytines vėliavas, altorėlius, mušdavo būgnus, pūsdavo dūdas. Tokioms procesijoms paprastai vadovaudavo parapijos kunigas, apsirengęs liturginiais drabužiais. Jas jau XVII a. pabaigoje mini Šiluvos klebonas kan. J. Skirmantas.

Organizuotą maldininkų keliavimą į atlaidus ir maldininkų procesijas skatino vyskupai Merkelis Giedraitis bei Merkelis Geišas. Kad procesijos vienu metu per daug nesusigrūstų, vysk. Antanas Tiškevičius 1752 m. nustatė parapijoms atskiras dienas ir keliavimo tvarką. Žmonės noriai pakluso ganytojų raginami. Mat kelionėje būriu į atlaidus ir eidami procesijose ne tik pasimelsdavo, bet ir gražių reginių išvysdavo. Net samdiniai, lygdamiesi dėl metų algos, išsiderėdavo kelias laisvas dienas, kad galėtų aplankyti garsiuosius atlaidus. Vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ negailėdamas pagavesnių žodžių rašė:

„Į miestelį įeinant, jaunikaičiai paparčius [vėliavas] virpino, būgnais mušė, patriūbočius pūtė ir iš šaudyklių šaudė, o seniai su motriškosiomis atsispirdami giedojo ir šaukė, nes juo katra parakvija su didesniu tranksmu į miestelį įėjo, tuo didesnė buvo garbė“.

Vyskupo M. Valančiaus laikais vėliavas nešdavo raiti jaunuoliai. Giesmėms pritardavo būgnais arba dūdomis. Be įprastų vėliavų, procesijoje mergaitės nešdavo vėliavėles, kurios sudarydavo rožinį simbolizuojantį vainiką. Prie parapijos ribos stovėdavo iškilmių vartai, papuošti vainikais, vėliavomis ir šūkiais. Keliaujančius maldininkus ties jais pasitikdavo vietinė procesija su kryžiumi, dviem vėliavomis ir vadovaujančiu kunigu. Procesijos pasisveikindavo, vėliavos nusilenkdavo, atkeliaujančiųjų ir sutinkančiųjų kunigas pasakydavo trumpa kalbelę ir maldininkai su pasitinkančiaisiais eidavo į vietinę bažnyčią pagarbinti Dievo. Atlaiduose savo parapijos maldininkais rūpindavosi kunigas. Išbuvę nustatytą laiką atlaiduose maldininkai sutartinai ir grįždavo namo. Namie savo įspūdžius papasakodavo namiškiams, kaimynams ir visa parapija ilgai gyvendavo atlaidų nuotaikomis.

Keliavimas procesijomis į atlaidus ne tik skatino žmonių užsidegimą bei maldingumą, bet kėlė ir negerovių. Vysk. Motiejus Valančius rašė:

„Nėra taip dievobaimingo darbo, katro žmonės ant pikto neapverstų. Tas pats nutiko ir su šventomis kelionėmis. Žmonės, užvis atsčių nuo Kalvarijos ar Šidlavos parakvijų, nestengę viena diena į vietą nueiti, mažne visuomet nakvojo pas karčemas; po miškus būriais benakvodami, kartais pasigerdavo ir daugiau ko pikto padarydavo. Jaunikaičiai, norėdami didesnio tranksmo, įdrįso šaudyti ir bažnyčiose. Visa tai datyręs, vyskupas Jonas Lopacinskis 1763 m. būtinai užgynė tokiu būdu keliauti į atlaidus“.

Procesijomis keliauti neberagino ir kiti vyskupai, nors kai kurios parapijos savo iniciatyva keliaudavo procesijomis. Mat negerai buvo ir vieną parapiją be kunigo palikti, o taip dažnai būdavo kunigui išėjus su maldininkais į atlaidus.

Po 1866-ųjų, kai per atlaidus, dalyvaujant Žemaičių vysk. M. Paliulioniui, 40 kunigų ir 40 tūkstančių maldininkų, buvo paminėtas stebuklingojo paveikslo vainikavimo šimtmetis, okupacinė caro valdžia uždraudė bet kokias procesijas ir šis draudimas truko iki 1905 metų.

Pirmosios organizuotos parapijų procesijos į Šiluvos atlaidus vėl patraukė 1906 m. Jos sutraukė 50 tūkst. maldininkų. Maldininko kelionę 1906-aisiais į Šiluvą aprašė Žemaitė „Kelionėje į Šidlavą“.

„Šįmet tokie metai virto: kunigai parakvijomis vedini eina pėsti į stebuklingąsias vietas – į Žemaičių Kalvariją, į Didžiosios Kalvarijos atlaidus, į Šidlavą, į Šilines. Rengiasi, eina iš namų būrių būriai žmonių su visais bažnyčios padarais, su visa iškilme.Na, duok Dieve jiems sveikatą! Eisiu ir aš į Šidlavą. <…>
Diena išaušo saulėta, giedra, šilta kaip viduryje vasaros. Nuo pat ryto pasirengęs vis žiūriu į Kelmės kelią.
Apie priešpietį pamačiau iš tolo – atvilnija, atmirguliuoja minios svieto; vieškelis, gal pusė varsto, kruta mirga žmonėmis. Jau ir giesmės girdėti, jau jau artinasi, jau visos gražybės matyti; vėliavos eina barškėdamos, kryžius vainiku papuoštas, žibintai, vėliavikės baltos, vėliava iš vainikų išpinta – Marijos Vardas; ją ant dviejų kotų neša dviese. Tuos vis vyrai neša. Paskui altoriuką neša keturios mergaitės. Keturios pirma neša palmes, o šešios neša nusipynusios didžiausią vainiką, gal poros sieksnių ilgumo, apsiautusios kleboną aplinkui. Klebonas tame vainike, šv. Jono kepuraite apsimovęs, lazdike pasiremdamas, drožia kaip senis. Marčelgos, vyresnybė, su barškančiomis lazdomis, aplink kleboną žiūri tvarkos, daro kelią. Giedotojų būrys, sykiu su klebonu eidami, gieda litaniją, toliau kitas būrys gieda Valandas, dar toliau būrys gieda ražančių. Ir taip būriais, tuo pačiu keliu, vis kitką gieda.“