Rerformacija paliečia Šiluvą

XVI a. reformacijos banga atsirito ir iki Šiluvos. Apie 1532 ją valdęs Jonas Zaviša su kitais dvarininkais perėjo reformatų pusėn. Už pusantro kilometro nuo miestelio pastatydino protestantų koplyčią, kuri kiek vėliau buvo atnaujinta ar padidinta. 1555 metais Jonas Zaviša perdavė Šiluvą broliui Merkeliui, kuris laikomas Šiluvos kalvinų parapijos įkūrėju.

Kurį laiką Šiluvoje veikė evangelikų reformatų koplyčia ir katalikų bažnyčia kartu, tačiau 1560 m. Šiluvą perėmus valdyti Merkelio Zavišos pusbroliui, ypač uoliam reformacijos skleidėjui Merkeliui Šemetai, Šiluvos katalikų bažnyčios turtas buvo nusavintas, pati bažnyčia uždaryta.

Naujas reformatų židinys dvaro žemėje ilgainiui gavo vardą Zbarai, nes zbarais (lenkiškai zbor) buvo vadinamos kalvinų bendruomenės ir jų maldos namai. Šiluvos miestelis ėmė darytis kaimu, o Zbarų vietovė, oficialiuose dokumentuose vadinama Šiluva (Szydlowa), darėsi kultūros židiniu visame kalvinų rajone žemaičiuose. Katalikiškoji liaudis imta versti pereiti į naująją konfesiją.

Apie 1569 m. paskutinis Šiluvos klebonas Jonas Holubka, lyg nujausdamas katalikų bažnyčios sunaikinimą, surinko išlikusias bažnyčios vertybes bei dokumentus ir, viską sudėjęs į geležimi kaustytą dėžę, užkasė netoli buvusios bažnyčios.

Uolios kalvinistės Sofijos Vnučkienės veikla

Sumani ir ypač uoli kalvinistė Sofija Vnučkienė, Morkaus Vnučkos našlė, 1591 m. pasirūpino iš tuometinių Šiluvos valdytojų perpirkti nusavintas parapijos žemes ir užrašyti jas kalvinų bendruomenei.

Pirkimo-pardavimo aktas buvo pasirašytas 1591 m. rugsėjo 1 dieną ir skelbė, jog jau atitenka Šiluvos dvaras „su miesteliu ir bažnytiniais pavaldiniais, su klebonija ir Pašakarnio dvareliu, priklausančiu Šiluvos klebonijai“. Už tai ji sumokėjo Merkeliui Zavišai 9000 lenkiškų auksinų.

Po trijų mėnesių (1592 m. sausio 4 d.) ji Šiluvos kalvinams „perleido, dovanojo ir atidavė Šiluvą su dvaru, miesteliu ir Pašakarnio dvareliu, priklausančiu Šiluvos nuosavybei, su bažnyčia ir bažnytiniais pastatais, su visa žeme ir pavaldiniais“.

Viename savo rašte S. Vnučkienė rašo: Su „dideliu atsidėjimu rūpinausi, kad šią vietą galėčiau atpirkti, (nes) ši vieta prieš keletą dešimtų metų buvo išvalyta nuo romėniškos stabmeldybės ir (reformatų) papuošta“. Tačiau „Dievo priešai ypatingai rūpinosi, kad ji grįžtų į pirmykštę padėtį“. Didžiausias priešas turėjo būti paties savininko sūnus Andrius Zaviša, jau grįžęs į katalikybę. Tėvas jau buvo senas ir galėjo mirti kiekvienu momentu (iš tikrųjų jis mirė po metų), o atėjęs sūnus, neabejotinai būtų grąžinęs Šiluvoj „pirmykštę padėtį“.

Jos užmačiomis, to nebuvo galima leisti, tad ji iš visų jėgų ėmė rūpintis, kad Šiluva taptų kalvinų centru. Ji, labiau nei kiti ponai reformatai, stengėsi nepalikti liaudies „stabmeldybėje“ – pasirūpino, kad kalvinizmas būtų skelbiamas lietuvių kalba, lietuviškai išleido pirmąsias kalvinų evangelijas. Didelės jos pastangos buvo kuriant parapinę kalvinų mokyklą. Čia buvo priimami ir „liaudies vaikai“ – ne evangelikai, bet už tai jie buvo verčiami lankyti kalvinų pamaldas. 1592 metais Zbaruose buvo įkurta kalvinų seminarija – vienintelė mokykla Lietuvoje ruošti jų kunigams ir mokytojams.

Po keleto metų, vietoj ten buvusios medinės kalvinų bažnytėlės, buvo pastatyta ir mūro bažnyčia (pradėta statyti 1593 ir užbaigta 1595 metais). Manoma, kad šiai naujai statybai buvo panaudotos senosios katalikų bažnyčios plytos ir akmenys, į naująją kalvinų bažnyčią buvo perkeltas ir daug metų jos bokšte skambėjo katalikų bažnyčios varpas su užrašu: O florens Rosa, Mater Dei speciosa! („O žydinti rože, skaisti Dievo Motina!“). Buvo sunaikinti auksiniai ir sidabriniai katalikų bažnyčios indai ir kiti reikmenys, bažnytiniai rūbai bei baldai. Su katalikų bažnyčios nugriovimu turėjo būti baigtas ir Šiluvos apvalymas nuo „Romos stabmeldybės“.

Šiluvos bažnyčios atgavimas

Tiesa, kalvinų įsigalėjimui bandė pasipriešinti Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, pradėjęs bylas prarastoms bažnyčioms atgauti, mat Lietuvos III Statutas 1588 m. pripažino katalikų teisę atgauti nusavintus turtus.

Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis

Vyskupas savo pradėtąjį darbą apie 1606-uosius pavedė uoliam kunigui, savo bičiuliui ir bendradarbiui Jonui Smolkai-Kazakevičiui. Jis parodė daug drąsos, pradėdamas Kelmės bylą ir 1609 m. rugpjūčio 11 d. laimėjęs Kelmės bažnyčią katalikams. Byla buvo sunki, nes buvo dingę nuosavybės dokumentai, tačiau buvo pamenama, kam jie buvo perduoti ir vyskupas bei jo kurija žinojo bažnytinį turtą. Tačiau tai buvo tik pasiruošimas Šiluvos bylai, mat apie Šiluvos fundacijos aktus neturėta iš vis jokių žinių.

Buvo galima remtis tik Vnučkienės raštais, kur pasakyta, jog ši vieta iš seniau reformuota ir apvalyta nuo „Romos stabmeldybės“ ir tuo pagrindu bylą pradėti, bet buvo sunku apibrėžti ieškinį. O trūkstant dokumentų nebuvo vilties bylą laimėti.

Čia į sunkią ir painią istoriją įsiterpia pati Švč. Mergelė Marija. Po jos apsireiškimo (įvykusio 1608 m.) 1612 m. netikėtai atrandami bažnyčios fundacijos dokumentai. (Skaityti daugiau…) Juos atradus, byla nuo 1612 metų nebesustojant buvo tęsiama ir po 10 metų laimėta. Rašytinė Šiluvos istorija tvirtina, jog „ta byla užtruko per 15 metų“, kas leistų spėti, jog pirmasis nesėkmingas procesas buvo pradėtas 1607 ar 1608 metais. Byla buvo galutinai užbaigta 1622 m. liepos 22 d. Vilniaus tribunolo sprendimu.

Tolimesni nesutarimai

Tačiau kalvinai neskubėjo sprendimo vykdyti. Tada katalikai bandė savo jėgomis perimti priteistas jiems žemes, bet susidūrė su kalvinų pasipriešinimu. Praėjus mėnesiui po tribunolo sprendimo, tarp vienų ir antrų įvyko muštynės bažnyčios daržuose.

Kalvinų peršautasis kryžius

Dar vienas plačiai nugarsėjęs sukilimas įvyko, kai naujas Šiluvos klebonas Sviekauskas sumojo savo jėgomis atsiimti iš vietos kalvinų „ginčijamos žemės“ gabalą, kuris buvo prie didžiojo akmens, netoli vysk. A. Sapiegos naujai atstatytos koplyčios. Čia pat buvo ir katalikų kapinės. Sugalvojęs šį žygį, kan. Sviekauskas pasiuntė savo vikarą kun. Sierniauską su ponu Simanavičiumi ir būriu žmonių atsiimti minėtos žemės.

Kalvinų pastorius tuo metu buvo Chelkauskas. Naujasis pastorius surinko žmones, juos apginklavo ir įsakė nuvyti kan. Sviekausko žmones. Abi šalys, susitikusios, ėmė ginčytis, paskui muštis kumštimis ir lazdomis, pagaliau, priartėję prie koplyčios, pradėjo šaudytis. Viena kulka pataikė kun. Sierniauskui ir jį sužeidė, o antroji peršovė Nukryžiuotojo paveikslą, kabojusį koplyčioj, dovanotą vysk. Sapiegos. Tai įvyko 1668 m. pabaigoje ar 1669-ųjų pradžioje.

Šiluvoj šis įvykis buvo ne pirmas – kova prieš kryžius, kaip „Romos stabmeldybės“ ženklus, vyko ir kitur Lietuvoje. Garsi byla vyko 1640 m. Vilniuje, kurioje kalvinai buvo kaltinami šaudę į šv. paveikslus Šv. Mykolo bažnyčios ir į kryžių ant bažnyčios viršaus.

Byla Valstybės seime

Vysk. Kazimieras Pacas, ištyręs įvykį bei surinkęs medžiagą, ryžosi prieš Šiluvos kalvinus iškelti bylą pačiame Valstybės seime. Šiluvos kalvinų elgesys, kaip jis buvo pavaizduotas seimui, sukėlęs nemažą pasipiktinimą tiek susirinkusios diduomenės, tiek naujojo karaliaus Kaributo Višniaveckio. Toks elgesys, pažeidžiąs Dievo didybę, valstybės įstatymais buvo griežtai baudžiamas.

Šiluvos kalvinams buvo pritaikytos šios bausmės: jų bendruomenė uždaroma, žemės konfiskuojamos, trys „zborininkai“ ir pamokslininkas pasmerkiami mirti. Karališkasis seimo dekretas buvo pasirašytas 1669 m. lapkričio 6 d. Krokuvoje.

Pastangos susitaikyti

Reformatai, kurių įtaka dar buvo gana stipri, sujudo veikti, kad sprendimas būtų pakeistas ir sušvelnintas. Tačiau šios jų pastangos buvo bergždžios. Neturėdami vilčių pakeisti sprendimą Šiluvos reikalu, reformatai ėmėsi ieškoti kitos išeities. Tuo reikalu 1670 ir 1671 m. buvo sukviestas pasitarimai Kėdainiuose ir suvažiavimas Vilniuje. Į Vilnių susirinko kalvinų bendruomenių vyresnieji, nemaža pamokslininkų ir Šiluvos bendruomenės globėjai. Suvažiavimas nutarė ieškoti „draugiško susitaikymo“ ir kreipėsi į Šiluvos valdytoją Joną Merkelį Bilėną-Bilevičių, kad jisai imtųsi tarpininkauti tarp kalvinų ir žemaičių vyskupo.

Bilevičius sutiko, ir prasidėjo derybos. Pagaliau susitarta, kad Jonas Merkelis Bilevičius, Šiluvos globėjų akivaizdoje, išmokės vysk. Kazimierui Pacui bei Žemaičių kapitulai 12.000 auksinų, o už tai Šiluvos kalvinų bendruomenė jam perleido Šiluvos dvarą, Pašakarnio dvareli, Nanišų kaimą ir Rugieniškių sklypą, taip pat Šiluvos miestelį su 21 valstiečių šeima ir 11 kaimų su gyventojais.

Kalvinų bendruomenė pasiliko sau tik bažnyčią su klebonija, aptvertą žemės plotą aplink bažnyčią, mokyklą ir klebonijos bei jos pavaldinių ganyklas. Bilevičius buvo prašomas globoti bei ginti ir šią likusią kalvinų nuosavybę. Šiluvos perleidimas Bilevičiui buvo pasirašytas 1672 metais kovo 16 d. pačioje Šiluvoje. Šiuo susitarimu buvo išgelbėta Šiluvos kalvinų žemė nuo konfiskavimo, o trys „zborininkai“ ir pamokslininkas – nuo mirties bausmės.

Vysk. Kazimieras Pacas iš kalvinų gautus pinigus paskyrė Šiluvos bažnyčiai, įpareigodamas koplyčioje ties Nukryžiuotojo paveikslu kas penktadienį Kryžiaus garbei laikyti šv. Mišias, pritariant muzikai. Drauge 1677 m. įvedė ir Kryžiaus garbinimo šventę bei atlaidus.

Dabar šis Nukryžiuotojo paveikslas perkeltas į Šiluvos bažnyčios koplyčią.