Carinės valdžios laikotarpis

Carinės Rusijos valdžia draudė maldininkų procesijas į Šiluvą, kunigams neleisdavo ten keliauti be specialaus leidimo. Tačiau nepaisant to, dalyvaujant keliasdešimt tūkstančių maldininkų 1886 m. iškilmingai atšvęstas Marijos paveikslo vainikavimo šimtmetis.

Caro valdžia buvo sumaniusi Šiluvos miestelio aikštėje priešais bažnyčią pastatyti cerkvę, bet klebonas suskubo nupirkti aikštę. Joje pastatė Švč. M. Marijos statulą.

Spaudos draudimo metais Šiluva buvo tarsi lietuviškų knygų platinimo centras, iš kurio įvairiausi leidiniai patekdavo į tolimiausius Lietuvos užkampius. Į atlaidus suvažiuodavo iki 200 knygnešių bei škaplierininkų, o jų, ir net maldininkų, kurie naudodavosi uždraustomis maldaknygėmis, gaudyti atvykdavo apie 300 rusų policijos pareigūnų. Vis dėlto jiems retai tepasitaikydavo knygnešį sučiupti.

Atkūrus nepriklausomybę, Šiluva dar labiau atsigavo. Nuo 1933 m. per Šiluvos atlaidus imti ruošti religiniai kongresai – vyrų maldos apaštalavimo, katalikų vyrų, moterų akcijos. Savo maldingas keliones rengė mokyklos ar gimnazijų klasės. Nuo XX a. pradžios Šiluvoje pradėti organizuoti kultūriniai renginiai: filmai, vaidinimai. Kaune veikė maldininkų kelionių į Šiluvą organizavimo komitetas.

Maldininkų per Šilines niekada netrūkdavo. Suvažiuodavo jie iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp jų būdavo ir aklų, kurčių, nebylių, raišų, kitomis ligomis sergančių. Maldininkai eidavo Kryžiaus kelius, melsdavosi prie malonėmis garsėjančio Dievo Motinos paveikslo, prašydavo Dievo pagalbos. Šiluva garsėjo ir elgetomis, besistengiančiais atkreipti maldininkų dėmesį vargana išvaizda, giesmėmis, rypavimais.

Sovietmetis

Sovietmečiu visais laikais garsėjusi Šiluva buvo sąmoningai valdžios menkinama, netvarkoma. Stengiantis išguiti maldingumo dvasią iš Šiluvos aikštėje priešais bažnyčią vietoje Marijos statulos buvo pastatytas paminklas „Už Tarybų valdžią žuvusiems šiluviškiams“.

Sovietų valdžia iš paskutiniųjų stengdavosi išsklaidyti ar bent įbauginti maldininkus, traukiančius į atlaidus – nuo 1960-ųjų pasitelkus miliciją imta trukdyti maldininkams čia atvykti iš kai kurių vairuotojų atimdavo teises, išlaipindavo keleivius ir panašiai. Milicija užkirsdavo kelius ir net šunkelius, vedančius į miestelį. 1979 m. net buvo paskelbtas kiaulių maras, kad tik maldininkai negalėtų atvykti.

Tačiau paskutinį rugpjūčio sekmadienį jaunimas, ypač Eucharistijos bičiuliai, eidavo procesija iš Tytuvėnų vis tiek keliaudavo į Šiluvą. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje apie Eucharistijos bičiulių 1977 m. rugpjūčio 21 d. organizuotą trečiąjį žygį į Šiluvą rašoma:

„Milicija ir saugumiečiai saugojo mišką, kuriame rinkomės bendrai kelionei jau nuo 5 val. ryto. Milicijos mašinos budėjo prie kiekvieno kelio, vedančio į Šiluvą, ir įtariai tikrino pravažiuojančias mašinas, pakelėje išlaipindami keleivius, atiminėdami kai kuriems vairuotojams teises. Milicija užsirašinėjo privačių lengvųjų mašinų numerius ir tikrino jų savininkų dokumentus. Daug kam teko geroką galą skubėti pėstiems į sutartą vietą. Bet žmonės, pilni entuziazmo ir drąsos, nepasimetė. Susitikimo vietoje, miškelyje, iškilo kryžius, kurį jaunimas papuošė lietuviškų rūtų vainiku ir, apsupę jį ratu, garsiai kalbėjo rožančių”.

Eucharistijos bičiulių eisena į Šiluvą, apie 1977 m.

Kad žmonės nepasidavė gąsdinimams, skaitome ir kitame Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos straipsnyje (LKBK, 1974 m. Nr. 12):

„Rugsėjo pradžioje Šilinių atlaidų metu į Šiluvą plaukė tūkstantinės žmonių minios. Sekmadieniais automašinos netilpo Šiluvos miestelyje ir autoinspektorių buvo rikiuojamos laukuose. Autoinspektoriai demonstratyviai užsirašinėjo automašinų numerius. Per Šilinių atlaidus kasmet išdalijama apie 50 000 šv. Komunijų.“

Kronikoje pateikiama statistikos duomenų apie procesijų į Šiluvą dalyvių skaičių: 1975 m. dalyvavo 500-600 žmonių, 1976 m. – 600–700, 1977 m. – 800–1000. Žinant, kaip sovietų valdžia stengdavosi išsklaidyti bet kokį religinį susibūrimą, šiose procesijose, nugalėdami baimę ir įvairiausias kliūtis, dalyvaudavo išties daug žmonių.

Ypač buvo persekiojami maldingų kelionių organizatoriai. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gema Stanelytė ir Vytautas Vaičiūnas už procesijų į Šiluvą organizavimą buvo nuteisti trejiems metams nelaisvės.

Tačiau, nepaisant visų okupacinės valdžios pastangų, Šiluva išliko Bažnyčios dvasinės stiprybės liudytoja, vieta, kur garbinamas Viešpats, semiamasi dvasios ir kūno stiprybės.

Išeivijoje

Šiluvos atlaidų neužmiršo ir laisvajame pasaulyje gyvenantys lietuviai.

Pirmoji Šilinių šventė įvyko 1947 m. rugsėjo 8 d. Bavarijos Altoettingene, kita 1947 m. lapkričio 16 d. Austrijos Tyrolio Absame.

Šilinių atlaidai būdavo švenčiami lietuvių parapijose Argentinoje, Urugvajuje, Jungtinėse Valstijose. Nuo 1959-ųjų Čikagoje ir Marianapolyje eidavo ir lietuvių maldininkų procesijos. Amerikos lietuvių reikalų komitetų federacija Šilinių proga nuo 1957-ųjų organizuodavo lietuvių parapijose, pritariant Amerikos vyskupams, maldos dieną – dvasinę kelionę į Šiluvą.

Nepriklausoma Lietuva

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai Šiluvoje tapo vienu svarbiausių religinio Lietuvos gyvenimo įvykių. Jie buvo populiarinami, buvo leidžiamos knygelės, bukletai apie Šiluvą.

1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje, dėkojant Dievui už laisvės dovaną, dalyvaujant visiems Lietuvos vyskupams, kardinolas Vincentas Sladkevičius paaukojo Lietuvą Švč. Mergelės Marijos globai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas. Šis aktas reiškė, jog į Šiluvos Dievo Motinos, nuolat savo užtarimu lydėjusios tautos kelią į laisvę, rankas atiduodamos ir Nepriklausomybės viltys bei lūkesčiai.

Sovietų okupacija neįstengė išrauti ir maldingų kelionių į Šiluvą tradicijų. Įvyko priešingai. Valdžios draudžiamos, visaip trukdomos ir persekiojamos procesijos į Šiluvą skatino žmonių, ypač jaunimo, užsidegimą, susitelkimą, ryžtą laikytis savo tikėjimo.

Ir toliau  organizuotai keliauta į Šiluvos atlaidus ne tik iš aplinkinių parapijų, bet ir iš Kauno. Maldininkų į Šiluvos atlaidus susirinkdavo iki 100 tūkstančių. Kaune netgi įsikūrė komitetas maldininkų kelionėms organizuoti.

Naują paskatą su viltimi kreiptis į Šiluvos Dievo Motiną lietuvių tautai suteikė popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Šiluvoje 1993 m. rugsėjo 7 d.

Nepriklausomą gyvenimą kuriantiems Lietuvos žmonėms ir laisvės, atnešusios savų iššūkių ir sunkumų, sąlygomis Šiluva liko ir toliau lankoma bei puoselėjama šiuolaikine piligrimine šventove.

Kasmet rugsėjo pradžioje gausiai Šiluvą lankantys piligrimai iš visos Lietuvos bei užsienio šalių svečiai švenčia Šilinių atlaidus, kurie trunka visą aštuondienį. Jų tradicija, įvairiais būdais varžyta visų okupacijų metais, liko gyva: galima sakyti, jog didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje švenčiami jau beveik penkis šimtus metų.