Gegužinės pamaldos: liaudies pamaldumo likučiai ar gražiausia puokštė Marijai?

Gegužinės pamaldos – tradicinės pamaldos, vykstančios kiekvieną dieną visą gegužės mėnesį ir skirtos Švč. Mergelės Marijos pagarbinimui. Jų metu giedama Mergelės Marijos litanija, skaitomos maldos ir užbaigiama tradicine giesme „Sveika, Marija, Motina Dievo“.

Kodėl „gegužinės“?

Amžių bėgyje Marijos garbei ir šlovei buvo paaukota visa, ką gražiausio gamta ir žmogus sukūrė. Todėl ir tas metų laikas, kai gamta atbunda ir pasipuošia gražiausiais žiedais, negalėjo likti nepašvęstas Tai, kurią išsirinko pats Viešpats – jo Motinai Marijai. Kadangi gamta visu savo grožiu išsiskleidžia gegužės mėnesį, jis yra pašvęstas ypatingam jos pagerbimui.

Būtent šio mėnesio pirmą sekmadienį minime ir Motinos dieną. Tai nuostabus sutapimas ir kvietimas visa pavesti Dangiškajai Motinai.

Kilmė

Ištiso mėnesio Marijai paaukojimo, kaip ir kitų Marijos kulto formų, reikia ieškoti Rytuose. Jau V a. Mažosios Azijos koptai ištisą mėnesį, vadinamą Kiahc (gruodį), kuris gamtos atžvilgiu atitinka mūsų gegužės mėn., buvo skyrę ypatingai Marijos garbei. Manoma, kad šią pamaldžią praktiką yra įvedęs šv. Kirilas Aleksandrietis. Iš vėlesnių amžių žinoma, kad Bizantijos imperijos graikai Mariją ypatingai garbindavo rugpjūčio mėn., nes jame buvo svarbiausioji Marijos Dangun Ėmimo šventė.

Vakaruose paskirdama gegužės mėnesį Marijai, Bažnyčia pastatė jį prieš pagonių pavasario šventę Florą, kuri Romos imperijoje nuo seniausių laikų buvo švenčiama nuo balandžio vidurio iki gegužės pradžios. Jos metu cirkuose būdavo rengiami pagoniški žaidimai, o liaudis keldavo orgijas.

Aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai užtinkami Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje jau nuo XIII-XVI a. Tačiau jos buvo labai skirtingos.

Šio pamaldumo suvienodinimo nuopelnai priklauso italų jėzuitui A. Dionisi, kuris 1725 m. Veronoje išleido knygelę, ir joje surinko šio pamaldumo pratybas bei iš jų sudarė tam tikra sistemą. Joje buvo aprašoma tokia gegužinių pamaldų tvarka: papuošti gėlėmis Marijos altorių ar paveikslą, prieš jį vakarais atkalbėti rožinį, litaniją ir kitas maldas, paskaityti ką nors apie Marijos dorybes. Ši knygelė labai paplito ir turėjo didelės įtakos gegužinių pamaldų išpopuliarinimui.

Tačiau gegužinės pamaldos vis dar nebuvo visoje Bažnyčioje įvestos ir praktikuojamos. Prie jų dar didesnio išplitimo prisidėjo jėzuitas A. Muzzarelli (1749-1813), kuris 1785 m. išleido kitą knygelę ir ją su laišku išsiuntinėjo visiems Italijos vyskupams, prašydamas įvesti gegužines pamaldas visose Italijos vyskupijose. Toji knygelė XIX a. susilaukė net 100 laidų ir buvo išversta į daugybę kalbų.

1803 m. pirmiausia gegužines pamaldas buvo įvestos Romos jėzuitų kolegijos studentų bažnyčioje. Iš ten jos paplito po visas Romos bažnyčias, o iš čia po Prancūziją ir Ispaniją, vėliau Belgiją ir Šveicariją, Austriją ir Vokietiją.

Popiežius Pijus VII 1815 m. gegužinių pamaldų praktiką aprobavo visai Bažnyčiai, o 1822 m. suteikė atlaidus. Nuo to laiko visame katalikų pasaulyje, visose bažnyčiose gegužės mėn. yra laikomos pamaldos Marijos garbei.

Gegužinės pamaldos Lietuvoje

Lietuvoje gegužinės pamaldos įvestos palyginti gana vėlai. Iniciatyvą parodė neseniai įkurta Seinų vyskupija. Tos vyskupijos valdytojas (1851-1856) prelatas B. Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, kai buvo išrinktas toms pareigoms, tuo metu buvo nuvykęs į Romą. Jis ten prisižiūrėjo gegužinių pamaldų Romos bažnyčiose, kur jos buvo laikomos su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. į savo vyskupiją pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Seinų katedroje (dabar Lenkijoje), o netrukus ir visoje vyskupijoje.

Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vysk. M. Valančius, bičiuliavęsis su Seinų prelatu, tad gegužinės tuojau buvo atsirado šioje vyskupijoje. Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m., tad manoma, kad ir visoje Vilniaus vyskupijoje jos atsirado ne anksčiau.

Pamaldų tvarkos atsiradimas

Gegužinėms pamaldoms nebuvo nustatyta privalomų vienodų maldų. Kiekvienoje vyskupijoje, įvedant gegužines pamaldas, buvo nurodoma ir kaip jas atlikti, todėl įvairiuose kraštuose jos yra kiek skirtingos.

Plačiai Lietuvoje katalikų vartota maldaknygė „Šaltinis“ („Aukso Altorius arba Szaltinis dangiszkų skarbų“, 1919 m.), paaiškinime apie Marijos mėnesį nurodo, kaip gegužines pamaldas atlikti:

„Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tiegi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Papuoškite (išdabinkite) gražius altorėlius aprinktoje ant to koplyčėlėje (jei tokią sodžiuje turite), o jei ne, tai nors čystose seklyčiose Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesmę:

Sveika Marija, Motina Dievo,
Kaip saulė šviesi, kaip dvasia gryna,
Atmink ant mūsų savo širdyje,
Melskis už mumis, Sveika Marija… <…>

Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės.“

(556-557 p.)

Toje pačioje maldaknygėje randame gegužinių pamaldų maldą „Malda prie Švč. Marijos Panos par mėnesį Gegužės (Mojaus)“:

„O Marija! o Karaliene dangaus ir žemės! Karaliene ir Motina viso svieto! Mes pavedame Tau visą svietą, bet ypatingai meldžiame Tavęs, idant maloningai teiktumeis žvilgterėti ant esančios čia ant žemės Sūnaus Tavo Bažnyčios. Apgink ją, o Motina, uždenk Širdžia Tavo tą Bažnyčia šventą ir nuo prispaudimų teikis ją išgelbėti. Turėk apgynime Tėvą šventą Popiežių, teipogi kunigus, tarnus Kristaus. Išprašyk nuo Sūnaus Savo, idant visoje pasaulėje tarp visų giminių svieto, o ypatingai mūsų mylimoje tėviškėje Lietuvoje ir Žemaičiuose žydėtų broliška meilė, pakajus ir šventa vienybė…“

(558 p.)

Kad gegužinės pamaldos taip greitai Lietuvoje išplito, kad jos visur taip vienodai buvo atliekamos, reikia spėti, kad jų autorius ir platintojas turėjo būti didelis autoritetas, kurio anuo metu labai greitai klausyta. Maldaknygė „Šaltinis“ buvo leidžiama ir spausdinama Prūsuose prižiūrint vyskupui M. Valančiui, taigi manoma, kad jis ir bus šios gegužinių pamaldų tvarkos sustatytojas.

Populiari, tik gegužinėse pamaldose giedama, giesmė „Sveika Marija, Motina Dievo“ yra išversta iš lenkų kalbos. Vertimas labai laisvas ir nutolęs nuo originalo. Net ir gaida, lenkų giesmynuose užrašyta, lietuvių lūpose buvo kiek perdirbta, pakeista, sulietuvinta. Lenkiškieji giesmynai šią giesmę kildina iš Mozūrijos, tačiau nei jos autoriaus nei sukūrimo metų neišlikę.

Tradicija

Gegužinės pamaldos Lietuvoje buvo laikomos ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur po darbų žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantieji pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje. Šią tradiciją lietuviai ilgai išlaikė ir išvykę į svetimus kraštus.

Gegužines pamaldas Lietuvos kaimas stipriai pergyvendavo. Tai buvo ypatingas kaimo, liaudies pamaldumas, kuriame šalia nustatytų dalykų, likdavo daug laisvos iniciatyvos. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą, mergaitės, išimdamos iš kraitinių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydamos išpuošimui seklyčios – kambario, kuriame atliekama gegužinės pamaldos, pagaliau vyrai, vadovaudami giedojimui, moterys, sunešdamos vaško žvakių ir pan. Tai buvo graži, sava šeimos ir viso kaimo dvasinio pakilimo šventė.

Gegužinės buvo labai populiarios, ypatingos, nes pasibaigus maldai pasklisdavo daina, o savaitgaliais būdavo ir šokiai, savitai įgavę ir daugeliui pažįstamą gegužinių vardą. Šių pamaldų laikas buvo ne tik malda, bet ir kaimynų artimo bendravimo, poilsio po dienos darbų bei bičiulystės laikas.

Parengta pagal „Marijos garbinimas Lietuvoje“,  J. Vaišnora, MIC