Paveikslo kilmė

Iš kur atvežtas šis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kaip jis atsirado Šiluvoje, galutinai nėra aišku. Kai kuriose populiariose Šiluvos istorijose pasakojama, kad šis paveikslas neva atrastas miške. Vargu ar tai gali būti istorinė tiesa.

Tais laikais buvo įsigalėjusi tradicija garsiems paveikslams priskirti nepaprastą, beveik stebuklingą kilmę. Tad pasakojimas apie Šiluvos Dievo Motinos paveikslo suradimą miške veikiau liudija norą pabrėžti šio paveikslo garsumą ir maloningumą nei tikrąją jo kilmę.

Ši legenda buvo tapusi tokia gaji, kad jos vaizdinys išlikęs Apsireiškimo koplyčios skliauto freskoje (autorius A. Degutis, 1979). Kurdami tapybos kompozicijas koplyčiai, autoriai daugiausia rėmėsi XX a. pirmos pusės įvairiais leidiniais, kuriuose aprašyti Šiluvos įvykiai. 

Dauguma apie Šiluvą rašiusių autorių tuo laiku samprotavo, kad šis paveikslas veikiausiai atrastas po Marijos apsireiškimo iš žemės iškastoje skrynioje su vadinamuoju Šiluvos bažnyčios lobiu. Ten jis neva buvęs paslėptas Šiluvoje įsigalėjus kalvinams ir sunykus katalikų bažnyčiai.

Ši paveikslo kilmės hipotezė atrodo gana įtikima ir paaiškinanti kai kuriuos sunkiai suprantamus arba nežinomus dalykus, pavyzdžiui, kaip taip greitai šis paveikslas išgarsėjo.

Atradimo versija senuose pasakojimuose

Tačiau seniausi dokumentai šios paveikslo kilmės versijos nepatvirtina. Pirmą kartą apie garsųjį Mergelės Marijos paveikslą užsimenama vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1646 m. pranešime Šventajam Sostui. Vyskupas rašo, kad Šiluvos bažnyčioje esantis Švč. Mergelės paveikslas garsėja malonėmis ir dvasiškomis dovanomis, bet neužsimena, kad jis būtų rastas skrynioje.

Seniausioje rankraštinėje kan. M. Svietkausko apie 1651 m. rašytoje Šiluvos istorijoje irgi netvirtinama, kad garsusis paveikslas rastas atkastoje skrynioje, tik keliais žodžiais perteikiamas „senovės“ pasakojimas: „O apie Švč. Mergelės senąjį paveikslą, kuris buvo senoje bažnyčioje, pagal senovės pasakojimą, atrastą Šiluvos miške, yra tokia žinia, kad kalvinai, paėmę bažnyčią, paveikslą sudegino“.

XVIII a. ir vėlesniuose šaltiniuose dažniausiai rašoma, kad paveikslas atrastas po Marijos apsireiškimo skrynioje drauge su kitu bažnyčios turtu. Vyskupas Antanas Tiškevičius 1748 m. rašytame pranešime Šventajam Sostui mini, kad stebuklingasis paveikslas „drauge su bažnyčios dokumentais buvo paslėptas žemėje po dideliu akmeniu“. Panašiai rašo ir vysk. Jonas Lopacinskis, prašydamas popiežiaus įsteigti Šiluvoje infulatūrą, mat popiežiaus Pijaus VI bulėje garsusis Mergelės Marijos paveikslas minimas kaip buvęs paslėptas nuo eretikų siautėjimo.

Paskutinė restauracija atskleidžia tiesą

Ši paveikslo kilmės versija buvo plačiai skleidžiama ir XX a. pradžioje. Samprotauta, kad garsųjį paveikslą Šiluvos bažnyčiai tikriausiai buvo padovanojęs jos fundatorius, bet šią paveikslo kilmės istoriją galutinai paneigė meniniai jo tyrinėjimai, lyginimas su kitais panašiais Madonos paveikslais ir paskutinioji restauracija, prieš kurią atlikti nuodugnūs technologiniai tyrinėjimai – fizikiniai, cheminiai ir biologiniai.

Jais remiantis galima teigti, kad Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą sukūrė veikiausiai vietinis dailininkas XVII a. 3 dešimtmetyje. Užsakovas galėjo būti veiklusis Šiluvos klebonas Jonas Smolka-Kazakevičius, rūpinęsis bažnyčios statyba po žemių iš kalvinų atgavimo. Paveikslą parūpinti galėjo ir jėzuitai. Mat jų vadovaujama Kražių kolegija buvo pasirinkusi Šiluvos Dievo Motiną savo globėja ir profesoriai su savo auklėtiniais keliaudavo į Marijos Gimimo atlaidus Šiluvoje.

Ikonografinio tipo tyrinėjimai atskleidė, jog Salus popoli romani ikonos kopijas popiežius Pijus V leido daryti tik 1569 m. Vadinasi, Šiluvos Dievo Motina niekaip negali būti nutapyta ankstesniais metais. Bet manoma, kad ir ne vėliau nei XVII a. trečiasis dešimtmetis, kai Šiluvoje vėl pastatyta nedidukė katalikų bažnyčia.

Tai patvirtina ir tapymo ant drobės aliejiniais dažais technika, dar netaikyta statant pirmąją bažnyčią Šiluvoje XVI a.

Salus populi romani – romiečių globėjos paveikslui – dėmesį skyrė visi XVI a. antros pusės – XVII a. pradžios popiežiai. Tad šio paveikslo kopijos gana sparčiai plito. Jas platino vyskupai, vienuolijos (Lenkijoje ir Lietuvoje – jėzuitai, dominikonai, karmelitai ir unitai bazilijonai).