Daugeliui mūsų atlaidai nuo vaikystės reiškia šventę bažnyčioje ir kermošinius saldainius. Bet ar tikrai tik tiek?

„Atlaidais“ iš tikrųjų vadinama Bažnyčios šventė, dažniausiai siejama su parapijos titulo šventaisiais ar Mergele Marija, vadinama jų vardu ir švenčiama minint šių globėjų dieną, bažnyčios įsteigimą ar kita proga. Atlaidų metu iškilmingai švenčiamos šv. Mišios, einama procesija, vyksta įvairi dvasinė ir kultūrinė programa.

Tačiau Bažnyčios mokyme mes randame visai kitą atlaidų apibrėžimą.

Ką apie atlaidus sako Katalikų Bažnyčios katekizmas?

„Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis tarpininkaujant Bažnyčiai“.

(KBK, 1471)

Katekizmo nuoroda asmeninėms studijoms:
https://katekizmas.lt/kbk/dalis2/skyrius2/poskyris2/skirsnis4#se507

Atlaidų reikšmė

Mokymas apie atlaidus ir jų praktika Bažnyčioje glaudžiai siejasi su Atgailos sakramento vaisiais. Norint suprasti šio apibrėžimo prasmę, turime prisiminti nemalonią nuodėmės temą.

Taigi, nuodėmės yra dvejopos: lengvos ir sunkios (dar vadinamos mirtinomis):

  • Sunki nuodėmė padaroma svarbiame dalyke, pilnu proto pažinimu ir laisva valia. Šios nuodėmės atleidžiamos tik sakramentinės išpažinties metu.
  • Lengva nuodėmė padaroma esant nors vienai nepilnai sąlygai iš  trijų aukščiau išvardintų (nesvarbiame dalyke, trūkstant pažinimo arba laisvos valios). Jų atleidimą galima gauti nuoširdžiai gailintis šv. Mišių pradžioje arba asmeninės atgailos metu.

Šių nuodėmių padariniai taip pat yra dvejopi:

  • Sunkios nuodėmės nutraukia bendrystę su Dievu. Dėl to prarandame galimybę pasiekti amžinąjį gyvenimą. Jo netektis vadinama „amžinąja bausme“ už nuodėmę
  • Lengvos nuodėmės sukelia laikinas pasekmes pačiam žmogui ar jį supančiam pasauliui. Šios pasekmės  vadinamos „laikinąja bausme“ už nuodėmę ir ją turime atlikti atgailaudami čia žemėje arba kentėdami skaistykloje.

Tačiau tiek „amžinoji“, tiek „laikinoji“ bausmė nėra Dievo atlygis ar kerštas už padarytas nuodėmes.

Bausmė išplaukia iš pačios nuodėmės prigimties. Kitaip tariant, ne Dievas mus baudžia, o pati mūsų padaryta nuodėmė turi natūralius padarinius. Pavyzdžiui, pamelavus artimam žmogui, ne Dievas baudžia sužeisdamas ar nutraukdamas santykius su tuo žmogumi, bet pats melas neša šią pasekmę.

Kuo atlaidai skiriasi nuo išpažinties

Išpažintis yra Bažnyčios įsteigtas sakramentas, kurio metu pats Kristus per kunigą atleidžia padarytas nuodėmes. Jo metu susitaikoma su savimi, Dievu ir Bažnyčia.

Taigi išpažinties metu yra atleidžiamos visos nuodėmės, dėl kurių yra gailimasi ir sąžiningai prisipažįstama. Taip yra atitaisomi sunkių nuodėmių padariniai: sugrąžinama nutraukta bendrystė su Dievu.

Tačiau net ir atleidus nuodėmę, lieka kiekvienos nuodėmės padariniai.

Katekizme sakoma: „Atleidžiant nuodėmę ir atkuriant vienybę su Dievu, kartu atleidžiama ir amžinoji bausmė už nuodėmę. Tačiau laikinosios bausmės už nuodėmes išlieka“.

Būtent čia mus išlaisvina atlaidų malonė. Atlaidai panaikina jau atleistų nuodėmių laikinąsias bausmes, arba natūralias jų pasekmes.