Medžiaga iš LRT archyvo

Popiežiaus Jono Pauliaus II pamokslas Šiluvoje 1993 m. rugsėjo 7 d.

1. „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė!“ (Kol 3, 15).

Brangūs Broliai ir Sesės! Šį Pauliaus linkėjimą Koloso krikščionims šiandien norime jums tarti Marijos lūpomis iš šios žavingos vietos – Jai skirtos ir visai Lietuvai brangios Šventovės.

Kristaus ramybė! Visi lengvai galim suprasti, kaip karštai tikrosios ramybės išsiilgusi tauta, kuri šitiek metų kentė žeminančią prievartą, tautinio savitumo naikinimą ir dusinančią nežmonišką ideologiją.

Po tariamos gniuždančio režimo taikos pagaliau atėjo ramybė, žadanti laisvą ir tvarkingą sugyvenimą, gerbianti visus žmones ir jų teises.

Tačiau Dievo Žodis šiandien mums kalba daugiau negu apie paprastą visuomeninę taiką. Jis nurodo tai, nuo ko visuomeninė taika priklauso ir kuo remiasi: Kristaus ramybę!

„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Štai didžioji Prisikėlusiojo dovana mokiniams ir visai žmonijai.

Kristaus atnešta ramybė yra Jis pats, Jo asmuo, Jo paslaptis. Jis iš tikrųjų yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14) – mūsų ramybė. Jame yra sunaikintas nuodėmės pagimdytas priešiškumas. Jo įsikūnijimu Dievas ir žmogus susivienijo galutinėje taikos ir ramybės sandoroje. Iš Jo atperkančios mirties liejasi Dvasios dovana. Dvasios, kuri ateina suvienyti išsisklaidžiusių Dievo vaikų, suburti jų Bažnyčioje į vieną šeimą ir taip sukurti tarp žmonių gilią ir ilgalaikę vienybę.

2. Kristaus ramybė teviešpatauja jūsų širdyse!

Mieli Broliai ir Seserys! Štai toji žmogaus geidžiama ramybė. Jos ypač stokoja naujoji Lietuva.

Gerai žinau, kiek kentėjote ir vylėtės per tuos prailgusius geležinio režimo dešimtmečius, dar taip neseniai per stebuklą pasibaigusius. Atkeliavau čia, į Šiluvą, padėkoti Dievui, kad jums davė jėgos įveikti tuos išmėginimus.

Jus kiekvieną sveikinu. Pirmiausia jūsų Ganytoją, brangų Kardinolą Vincentą Sladkevičių, ir kitus Bažnyčios Vadovus. Sveikinu Kunigus, Vienuolius ir Vienuoles, Pasauliečius ir visus, pasišventusius Evangelijos tarnystei.

Kartu su jumis taip pat norėčiau pagerbti daugybę tų krikščionių, kurie paliudijo savo tikėjimą, atsilaikė prieš grubaus persekiojimo gniaužtus. Jie žengė Marijos pėdomis ligi pat Kryžiaus papėdės. Priešindamiesi materialistinei pasaulėžiūrai, savo žvilgsnį jie kreipė į Dievą. Šie žmonės Nazareto Jėzuje atpažino Tėvo siųstąjį Mesiją, Kūnu tapusį Amžinąjį Žodį, žmogaus Išganytoją ir Atpirkėją.

Jiems reikia padėkoti už ištikimybę. Dabartinė laisvoji Lietuva skolinga už jų ištvermę ir drąsą.

3. Kristaus ramybė teviešpatauja jūsų širdyse!

Tačiau kokia išties yra toji ramybė, kurią stengiatės užtikrinti savo šalyje? Rasi galima pasitenkinti vien paviršutine taika, kuri tik užtikrina laisvę ir demokratiškumą? Žinoma, šitai, be jokios abejonės, vertinga, bet neatsižvelgia į didžiąsias vertybes, į moralės ir gyvenimo prasmės problemas. Senas tradicijas turinčių demokratinių visuomenių patirtis mus įspėja apie pavojų tokios dviprasmiškos taikos, paremtos minimalizmu ar moraliniu reliatyvizmu.

Štai kur atsiveria nuostabi proga katalikiškajai atsakomybei. Katalikai turi „atsakyti kiekvienam klausiančiam apie juose gyvenančią viltį“ (plg. 1 Pt 3, 15) ir labiau gyvenimu negu žodžiais parodyti, jog taika yra tvirta, kai remiasi tuo, kas aukštybėse, kai ją palaiko moralinės normos ir kai ji atsiveria Dievui. O jei nuklysta į religinio abejingumo ir pragmatizmo pelkę, – bematant sudūžta.

Evangelija, kurią girdėjome per šias pamaldas, aiškių aiškiausiai sako: „Kas klauso šių mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos“ (Mt 7, 24).

Taip! Kristus tebūna jūsų gyvenimo, jūsų demokratijos ir ateities uola.

4. Brangūs Broliai ir Seserys! Marija, Taikos Karalienė, saugojusi jus ilgais išmėginimų metais, nepaliks vienišų ir ateities kelyje.

Prie Marijos traukiąs pamaldumas, kuris šioje šventovėje toks nuoširdus ir garsus, tepaskatina sekti jos gyvenimu ir tikėjimu.

„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!”, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo tėvo valią“ (Mt 7, 21).

Į tokį Viešpaties įspėjimą Marija atsiliepė tobulu paklusnumu. Marija – moteris, kuri ištarė „fiat“ – „tebūnie“. Jinai nesvyruojančio tikėjimo moteris: „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45), palaiminta, nes „klausėsi Dievo žodžio ir jo laikėsi“ (plg. Lk 11, 28).

Taigi sekime Ja, tikėjimo keliauninke, visą savo gyvenimą kreipusia tik į Kristų. Jaunystėje Marija, tikra „Siono dukra“, Jo laukia su visa žydų tauta. Per Apreiškimą su neapsakoma meile Jį priima savo įsčiose. Nazarete klauso ir „laiko visus Jo žodžius savo širdyje“ (plg. Lk 2, 51); motinišku rūpesčiu bent iš tolo seka Jėzų viešojo gyvenimo metais. Pagaliau kartu su Juo pasiaukoja ant Kalvarijos, – parodo visa nugalintį tikėjimą.

Bažnyčia žvelgia į Mariją, kurioje mato Motiną ir Pavyzdį. Į Mariją šiuo reikšmingu savo istorijos metu su pasitikėjimu gali žvelgti ir Lietuva. Švenčiausioji Mergelė žino tikruosius ir svarbiausius naujam gyvenimui atgimusios Tautos rūpesčius. Kaip Kanos vestuvių dieną, taip ir dabar ji mus kreipia į Kristų: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

5. Šventoji Šiluvos Mergele, „Sanitas aegrotorum“ – „Ligonių Sveikata“, su virpuliu šiandien kreipiuosi į Tave kaip Visuotinės Bažnyčios Ganytojas. Slegiančios kančios ir ilgų išbandymų metais Tu nepaliovei žvelgusi į Lietuvą, Kryžių žemę.

Štai atvykstu padėkoti šios tautos tikinčiųjų vardu: per Tavo užtarimą išmušė prisikėlimo ir vilties valanda šioje Tau pašvęstoje žemėje. Kanoje išprašei, kad Tavo Sūnus vandenį paverstų vynu. Padėk lietuvių tautai skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitimi:

ten, kur buvo persekiojami ir skriaudžiami tikintieji, dabar teįsigali religinė ir visuomeninė taika;
kur vyravo neapykanta, teviešpatauja atlaidumas;
kur siautėjo nepakantumas, dabar visi tesuranda bendrą kalbą ir tarpusavio pasitikėjimą.

Penkiuose Žemynuose pasklidusi Bažnyčia šiandien gerbia Tave, šlovina maloningąjį ir gailestingąjį Dievo planą.

Geroji Motina, visą laiką žvelk į šią tautą ir ją laimink.

Stiprink lietuvių ryžtą klausyti Tavo Sūnaus Jėzaus žodžio; to gyvybės žodžio, kuris čia buvo pasėtas prieš amžius.

Taikos Karaliene, gerbiama Šiluvos Šventovėje, pagelbėk šiems su pasitikėjimu į Tave besikreipiantiems vaikams statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; paskatink visuomeniniame ir politiniame gyvenime vadovautis ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais.

Šioje žaliuojančių laukų apsuptoje Šventovėje Tu išklausai lietuvių prašymus ir surenki jų viltis. Duok jiems užsidegimo ir drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus; padaryk vaisingus jų rankų ir proto darbus; apsaugok šeimų židinių džiaugsmą, visuomeninio gyvenimo vienybę, palaikyk ateities labui darbuotis pasiryžusią viltį.

Ypatingai Tau pavedu jaunimą: Kristuje jie teatranda savo gyvenimo prasmę ir išsaugo budrią viltį.

Tau pavedu Vyskupus, Kunigus, Dievui pasišventusius žmones ir visus krikščionis. Išprašyk kiekvienam malonės ištvermingai ir kilniadvasiškai tarnauti Dievo Karalystei, tarp savo brolių tapti naujosios evangelizacijos raugu.

Marija, visų lietuvių Motina, šios Tavęs besišaukiančios ir Tave mylinčios Tautos „Žvaigžde“, melski už mus!


Visos Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos Lietuvoje >>