siluva.lt











400 m. Jubiliejus



 
Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika

Šoniniai altoriai

Šventosios Šeimos altorius

„Kairiosios navos gale – Šventosios Šeimos altorius. Įdomu, – pasakoja menotyrininkė L. Šinkūnaitė, – kad įvykių seka čia dėstoma nuo viršaus žemyn, o ne priešingai kaip įprasta. Pačioje palubėje virš karnizo – Juozapo pardavimo į Egiptą skulptūrinė grupė, o viršutinėje altoriaus dalyje – Juozapo broliai Egipte, t. y. čia pavaizduoti Senojo Testamento Pradžios knygoje aprašyti įvykiai. Neatsitiktinai programoje akcentuojamas Juozapas, kurį Bažnyčios Tėvai laiko Kristaus pirmavaizdžiu. Tik ryšio su Kristumi pabrėžimu galima paaiškinti, kodėl Juozapas rankoje laiko kryžių“.

Pažvelgę į antrąjį šio altoriaus tarpsnį pamatysime taip pat trijų asmenų skulptūrinę grupę, vaizduojančią Marijos ir Juozapo sužieduotuves. Kraštuose išskėtę rankas sėdi du džiaugsmingi angelai. Nuleidę akis ligi pirmojo tarpsnio matome paveiksle nutapytą Šventąją Šeimą: Švč. Mergelę Mariją, Išganytoją Jėzų ir šv. Juozapą. „O šio altoriaus skulptūrinis dekoras atskleidžia Kristaus kilmės istoriją“, – aiškina L. Šinkūnaitė. Kun. P. Konkrečiai įvardija čia vaizduojamus asmenis. Dešinėje paveikslo stovi šv. Elzbieta, toliau prie sienos – šv. Jonas Krikštytojas. Jis laiko rankose avinėlį (Prisiminkime jo žodžius: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“.). Kairėje stovi su knyga pranašė Ona, tolėliau – karalius Dovydas su kanklėmis.

Švč. Jėzaus Širdies altorius

Jis analogiškas Šventosios Šeimos altoriui. Menotyrininkė L. Šinkūnaitė šiuos du altorius palygina su dviem rankomis, išeinančiomis iš didžiojo altoriaus.

„Palubėje virš karnizo esanti skulptūrinė grupė vaizduoja, kaip išdavikas Judas Iskarijotas grąžina trisdešimt sidabrinių aukštiesiems kunigams. Šio įvykio pavaizdavimas dailėje paprastai vadinamas „Judo atgaila“. Viršutinėje altoriaus dalyje, greta minėtos grupės, įkomponuota kita skulptūrinė grupė, kurios centre matome Kristaus kultinį atvaizdą Ecce Homo. Antrajame tarpsnyje – Ecce Homo ikonografinė atmaina, atsiradusi apie 1683 m., – Jėzaus Nazariečio skulptūra. Lietuvoje tokio tipo atvaizdai vadinami Antakalnio Jėzumi, nes Vilniaus Antakalnio trinitorių bažnyčioje atsirado pirmoji Lietuvoje Jėzaus Nazariečio skulptūra.

Pirmajame tarpsnyje – Švč. Jėzaus Širdies paveikslas, minimas nuo 1796 metų. Abipus paveikslo, tarp kolonų yra po dvi statulas. Visos jos vaizduoja per Kristų atsivertusius asmenis. Pirmoji statula kairėje – šv. Lionginas, Romos karys, perdūręs Kristui šoną ir Jo mirties metu įtikėjęs. Arčiau paveikslo – šv. Jeronimas“, – aiškina menotyrininkė. Į jos pasakojimą įsiterpęs kun. P. Katela sako, kad Jeronimo skulptūrą atpažinsime iš kairėje rankoje laikomos kaukolės ir knygų, o dešinėje akmens, kuriuo šventasis mušasi į krūtinę. Prie jo kojų dantis rodo liūtas. Akmuo, kaukolė ir liūtas simbolizuoja jo gyvenimą dykumoje, o knyga – į lotynų kalbą jo išverstą Šventąjį Raštą. Tolimiausia statula su kardu ir knygomis vaizduoja tautų apaštalą Paulių, o greta paveikslo stovinti su vyskupo lazda ir mitra – šv. Augustiną. Visas šis altorius dvelkia gailesčiu ir nusiminimu. Net ir angelai jame liūdi.

Dešinėje pirmas po Jėzaus Širdies altoriaus – Šv. Pranciškaus altorius. Jo paveikslas vaizduoja šv. Pranciškų imant Jėzaus kūną nuo kryžiaus. Paveikslo dešinėje – apaštalas Tomas, pakėlęs pirštą (taip tikriausiai primenami Jėzaus žodžiai apaštalui Tomui: „Įleisk čia savo pirštą“), kairėje – apaštalas Simonas su pjūklu rankoje, nes nuo jo dantų baigė savo garbingą gyvenimą. Aukščiau – su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų angelų apsuptas boluoja šv. Antanas. Aukščiausiai – Dievo Motina, išleidusi Kūdikėlį Jėzų iš savo glėbio ir rankas išskėtusi laukianti Jo sugrįžtančio.

 
     

 

 

 

 

 

 

 

Dešinėje paskutinis prie durų – Angelo Sargo altorius. Vienoje jo pusėje – šv. Jonas Vyskupas, vargšų šelpėjas, rankoje laikąs maišelį su pinigais, kitoje pusėje – šv. Kryžiaus Jonas. Viršuje – šv. Jonas Nepomukas klauso čekų karaliaus Vaclovo IV žmonos išpažinties. Kadangi šis šventasis jokiu būdu nesutiko išduoti žmonos išpažinties paslapties karaliui, buvo prigirdytas. „Altoriuje vienas angelas laiko rankoje spyną, kita ranka rodo pirštu į krūtinę. Tai ženklas, kad tai, kas yra slapčiausiai iš širdies išpažinta, yra užrakinta spyna, kurios raktą turi Dievas. Kitas angelas pirštukais laiko lūpas užčiauptas, vaizduodamas, kad niekas negali išeiti iš nuodėmklausio lūpų, ką jis girdėjo per išpažintį“, – aiškina kun. P. Katela.

Arčiausiai durų kairėje pusėje - Šv. Jono ir šv. Onos altorius. Sename paveiksle vaizduojama Marija su Kūdikiu, juos lanko šv. Ona. Paveikslo viršutiniame kampe nupiešta Švenčiausioji Trejybė. Aplink ją lotyniškai surašyta Šventojo Rašto mintis: „Yra trys liudytojai danguje… ir yra trys liudytojai žemėje“ (1 Jn 5, 7). Šalia paveikslo vienoje pusėje – šv. Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas su smilkytuvu rankoje, kitoje - angelas. Viršuje dvi figūros vaizduoja galvos nukirsdinimą šv. Jonui Krikštytojui.

Šv. Aloyzo altorius yra kairėje, prie antrojo pilioriaus. Vienoje altoriaus pusėje šv. apaštalas Andriejus su medžiu, ant kurio jis mirė nukryžiuotas už tikėjimą. Kitoje pusėje – evangelistas Jonas, rankose laikąs taurę. Anot kun. P. Katelos, pasakojama, kad stabmeldžiai Joną norėję nužudyti užnuodytu vynu, bet šventasis peržegnojęs vyną jį išgėrė ir liko sveikas. Altoriaus viršuje – Lietuvos globėjo karalaičio Kazimiero su kryžiumi rankose statula. Jos šonuose sėdi du angelai. Kun. P. Katela sako, kad jie, rodos, jaučia „šv. Kazimierą iškilus ypač skaistybės dorybe ir todėl pirštu rodo į krūtinę, tarsi sakydami: 'Jaunikaiti, tavo širdies skaistybėje slepiasi visa tavo jaunystės vertė ir didingas gyvenimas'“. Virš šv. Kazimiero galvos du angelai laiko nevystančių rožių vainiką ir skeptrą – karališkosios kilmės ir valdžios ženklą.

„Sunku rasti kur nors taip išdabintą sakyklą kaip Šiluvoje“, – grožisi kun. P. Katela. Sakyklos viršuje – Kristus, Gerasis Ganytojas, su avele ant pečių. Žemiau – balandžio pavidalu sklendžia Šventoji Dvasia. Aplink sakyklą apačioje susėdę keturi evangelistai. Juos galima atpažinti iš skirtingų simbolių: evangelisto Mato simbolis – žmogaus galva, evangelisto Jono – erelis, evangelisto Morkaus – liūtas, evangelisto Luko – jautis. Po sakykla – žmogaus galva, iš kurios stiebiasi rožės. „Tai Dievo žodžio palaiminimas, einantis iš pamokslininkų lūpų“, – moko kun. P. Katela.

Puošni ir krikštykla. Čia vaizduojami nupjauti ir sprogstantys medžiai simbolizuoja Kristaus mokymo sudygimą žmonių širdyse. Vargonus supa angelai su muzikos instrumentais.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnį „Šiluvos istorija ir šventumas“ („Artuma“. 2000. Nr. 7–8) ir kun. Pauliaus Katelos knygelę „Šiluvos Marijos šventovės istorija“ (1937 m.)