siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
LIUDIJIMAI
...jūs esate išrinktoji giminė, šventoji tauta <...> pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę. (1 Pt 2, 9–10)
Atgal

1958 m. balandžio 10 d. susirgo Šiluvoje gyvenantis kun. dr. Petras Kasčiukas ...

1958 metų balandžio 10 dieną susirgo Šiluvoje gyvenantis kun. dr. Petras Kasčiukas. Iš karto buvo manoma, kad tai tik sloga, tad kelias dienas su pakilusia temperatūra bažnyčioje laikė pamaldas. Po kelių dienų labai sunkiai susirgo. Buvo iškviestas Šiluvos gydytojas Armalis, kuris gydė ligonį. Medicinos sesuo leido vaistus. Liga komplikavosi, ir ligonis visai nusilpo. Buvo netekęs sąmonės, pradėjo kliedėti. Pagaliau visai nebegalėjo kalbėti, tik šiaip taip ištardavo „taip“. Nebevaldė dešinės rankos ir kojos. Kartais galva ir veidas paraudonuodavo, lyg degte degė. Gydytojas Armalis pripažino sklerozę, didelį kraujo spaudimą, širdies raumenų paralyžių. Iš tos ligos pagydyti medicina priemonių neturi. „Pagydyti gali tik stebuklas“, – sakė gydytojas Armalis. Jeigu tokia liga suserga jaunas žmogus, tai pagijęs vis tiek nebemoka kalbėti, reikia mokinti kalbos. Dabar gi ligonis turi daugiau kaip 70 metų, tai pagyti vilties nėra.

Vieną vakarą ligonis visai nusilpo, atvyko gydytojas Armalis, klebonas kun.V. Grauslys, kan. J. Želvys ir kun. Vl. Simaška. Gyd. Armalis pamatavęs pulsą pasakė, kad tarpais širdis visai nustoja plakusi. Visi išsiskirstėme nusiminę manydami, kad rytojaus nebesulauks.

Vieną dieną atvyko Tytuvėnų gydytojas Končius, Pagryžuvio gydytojas Paulauskas ir Šiluvos gydytojas Armalis. Visi trys surengė konsiliumą ir nutarė, kad nebėra vilties ligonį pagydyti. Giminės norėjo ligonį vežti į ligoninę, bet gydytojai nesutiko, bijodami nemalonumų už siuntimą gydyti mirštantį ligonį.

Gydytojams padarius tokį sprendimą pradėta ruoštis laidotuvėms: pasiuvo už 500 rublių arnotą, tarėsi, kur važiuoti karsto pirkti – į Tytuvėnus ar į Šiaulius. Patarnautojai irgi nesnaudė: prapuolė raktas nuo stalo, kur buvo pinigai, paskui pinigų nerasta.

O ligonis, kai tik turėdavo sąmonę, rožančiaus iš rankų nepaleisdavo.

Ruošiantis laidotuvėms, ligonis truputį pagerėjo, nuo Šv. Petro (birželio 29 d.) visai pradėjo sveikti. Visų didžiam nustebimui kun. Petras Kasčiukas visai pasveiko. Kai gydytojas Armalis patikrino sveikatą, tai jokių ligos pėdsakų nerado.

1959 m. žiemą buvo labai paplitęs gripas, daug žmonių sirgo, kai kas net mirė nuo gripo. Kun. dr. P. Kasčiukas nesirgo, visą žiemą laikė pamaldas, pamokslus sakė iš eilės, budėjo. Velykų pirmą dieną laikė sumą ir po Mišių iškilmingai užgiedojo „Aleliuja“, balsas tarytum jauno kunigo, pilnas energijos gražiai nuskambėjo per visą bažnyčią.

Nuoširdžiu visų įsitikinimu tik Šiluvos Stebuklingoji Šv. Panelė Marija, Dievo Motina, pagydė kun. dr. P. Kasčiuką. Šiluvos tikintiesiems vyskupas Steponas Giedraitis teisingai parašė: „Salutate Mariam, qae multum laboravit in vobis“.

Kun. dr. P. Kasčiukas pats taip parašė : „Kunigai rūpinosi, kiek liko mano neatlaikytų šv. Mišių. Tada aš sukaupęs savo jėgas tariau: „Nesirūpinkite, aš dar pagysiu ir viską pats sutvarkysiu“. Per gydytojų konsiliumą jie mane badė adatomis ir klausė, į kurią vietą dūrė. Aš neatspėjau. Jų nuomonė sustiprėjo. Bet aš ramiai, jei ne lūpoms, tai bent širdimi visą laiką meldžiausi ir prašiau Šiluviškę Švč. Mariją: „Kaip kitus iš toli atvykusius pagydei, taip ir mane čia gyvenantį, savo nevertą ir nuodėmingą tarną pakelk iš mirtinos ligos“. Gydytojas Armalis dar mane aplankė vienas ir žadėjo už 2 –3 dienų vėl aplankyti. Nusibodus gydytojo laukti, pats kėliausi ir 1958 m. liepos 8 dieną pradėjau laikyti šv. Mišias kambary. Man buvo draudžiama sėstis ir visą laiką turėjau gulėti.

Bene po dviejų savaičių atėjo ir gydytojas Armalis. Aš staiga atsisėdau ir kalbėjau kaip dabar. Gydytojas labai nustebęs tarė: „Stebuklas! Tamsta kalbi“. Kol kalbėjau, patikrino pulsą, širdį, karštį ir t. t. ir tarė: „Tamsta ir visai sveikas“. O aš į jo žodžius pakėlęs ranką su rožančium tariau: „Štai mano gydytojas, kuris mane išgydė“. Gydytojas tylėjo ir nieko nesakė. Aš norėjau jam pasakyti: „Jūs atsisakėte mane gydyti, bet Šiluviškė Šv. P. Marija mane pagydė“.

Asmeniškai esu įsitikinęs, kad mane iš pavojingos ligos pakėlė Šv. P. Marija Šiluviškė. Už tai jai esu labai dėkingas ir kasdien jos garbei sukalbu po čielą rožančių, taip pat Švenčiausios Trejybės garbei sukalbu ta pačia intencija kasdien po tris dalis šv. Rožančiaus.

Jei Jėzus Kristus gyvendamas žemėje darė stebuklus, tai tos galios Jis ir dabar nenustojo. Nenorėjau pasigirti, o tiktai pasakyti tiesą, kad Dievas per Šv. Panelę Mariją, savo Motiną, išklauso net didelį nusidėjėlį“.

Kun. dr. Petras Kasčiukas

Pareiškimą liudijame:
Kun. kleb. Vl. Grauslys, kan. J. Želvys ir kun. Vl. Simaška
Šiluva
1959 m. balandžio 3 d.