siluva.lt











400 m. Jubiliejus



Pamaldos  •  Procesijos ir eisenos  •  Litanija  •  Novena  •  Maldos  •  Giesmės  •  Intencijos  • 
 
Procesijos ir eisenos

Maldininkai, traukiantys į Šiluvą, nuo seno mėgo eiti būriais, rikiuotis į eisenas. Buvo prigijusi tradicija kasmet parapijomis ar šiaip susibūrus apsilankyti Šiluvos atlaiduose. Paprotį kasmet organizuotai keliauti į Šiluvą paliudija Kražių kolegijos auklėtinių maldinga kelionė, apie kurią 1677 m. buvo rašoma jėzuitų pranešime Romai, ordino generolui. Kražiuose nuo 1616 m. veikusi jėzuitų kolegija buvo pasirinkusi Šiluvos Dievo Motiną savo globėja. Tad Kolegijos auklėtiniai, mokslo metams pasibaigus, visi drauge vykdavo į Šiluvą padėkoti Dievo Motinai.

Organizuotai į atlaidus keliaujantys maldininkai pakeliui melsdavosi, giedodavo, nešdavo kryžių, bažnytines vėliavas, altorėlius, mušdavo būgnus, pūsdavo dūdas. Tokioms procesijoms paprastai vadovaudavo parapijos kunigas, apsirengęs liturginiais drabužiais. Jas jau XVII a. pabaigoje mini Šiluvos klebonas kan. J. Skirmantas.

Organizuotą maldininkų keliavimą į atlaidus ir maldininkų procesijas skatino vyskupai Merkelis Giedraitis bei Merkelis Geišas. Kad procesijos vienu metu per daug nesusigrūstų, vysk. Antanas Tiškevičius 1752 m. nustatė parapijoms atskiras dienas ir keliavimo tvarką. Žmonės noriai pakluso ganytojų raginami. Mat kelionėje būriu į atlaidus ir eidami procesijose ne tik pasimelsdavo, bet ir gražių reginių išvysdavo. Net samdiniai, lygdamiesi dėl metų algos, išsiderėdavo kelias laisvas dienas, kad galėtų aplankyti garsiuosius atlaidus. Vyskupas Motiejus Valančius "Žemaičių vyskupystėje" negailėdamas pagavesnių žodžių rašė:

"Į miestelį įeinant, jaunikaičiai paparčius [vėliavas] virpino, būgnais mušė, patriūbočius pūtė ir iš šaudyklių šaudė, o seniai su motriškosiomis atsispirdami giedojo ir šaukė, nes juo katra parakvija su didesniu tranksmu į miestelį įėjo, tuo didesnė buvo garbė".

Vyskupo M. Valančiaus laikais vėliavas nešdavo raiti jaunuoliai. Giesmėms pritardavo būgnais arba dūdomis. Be įprastų vėliavų, procesijoje mergaitės nešdavo vėliavėles, kurios sudarydavo rožinį simbolizuojantį vainiką. Prie parapijos ribos stovėdavo iškilmių vartai, papuošti vainikais, vėliavomis ir šūkiais. Keliaujančius maldininkus ties jais pasitikdavo vietinė procesija su kryžiumi, dviem vėliavomis ir vadovaujančiu kunigu. Procesijos pasisveikindavo, vėliavos nusilenkdavo, atkeliaujančiųjų ir sutinkančiųjų kunigas pasakydavo trumpa kalbelę ir maldininkai su pasitinkančiaisiais eidavo į vietinę bažnyčią pagarbinti Dievo. Atlaiduose savo parapijos maldininkais rūpindavosi kunigas. Išbuvę nustatytą laiką atlaiduose maldininkai sutartinai ir grįždavo namo. Namie savo įspūdžius papasakodavo namiškiams, kaimynams ir visa parapija ilgai gyvendavo atlaidų nuotaikomis.

Keliavimas procesijomis į atlaidus ne tik skatino žmonių užsidegimą bei maldingumą, bet kėlė ir negerovių. Vysk. Motiejus Valančius rašė:

"Nėra taip dievobaimingo darbo, katro žmonės ant pikto neapverstų. Tas pats nutiko ir su šventomis kelionėmis. Žmonės, užvis atsčių nuo Kalvarijos ar Šidlavos parakvijų, nestengę viena diena į vietą nueiti, mažne visuomet nakvojo pas karčemas; po miškus būriais benakvodami, kartais pasigerdavo ir daugiau ko pikto padarydavo. Jaunikaičiai, norėdami didesnio tranksmo, įdrįso šaudyti ir bažnyčiose. Visa tai datyręs, vyskupas Jonas Lopacinskis 1763 m. būtinai užgynė tokiu būdu keliauti į atlaidus".

Procesijomis keliauti neberagino ir kiti vyskupai, nors kai kurios parapijos savo iniciatyva keliaudavo procesijomis. Mat negerai buvo ir vieną parapiją be kunigo palikti, o taip dažnai būdavo kunigui išėjus su maldininkais į atlaidus. 1866 m. okupacinė caro valdžia uždraudė bet kokias procesijas ir šis draudimas truko iki 1905 m. Pirmosios organizuotos parapijų procesijos į Šiluvos atlaidus vėl patraukė 1906 m. Jos sutraukė 50 tūkst. maldininkų. Maldininko kelionę 1906-aisiais į Šiluvą aprašė Žemaitė „Kelionėje į Šidlavą“.

"Šįmet tokie metai virto: kunigai parakvijomis vedini eina pėsti į stebuklingąsias vietas – į Žemaičių Kalvariją, į Didžiosios Kalvarijos atlaidus, į Šidlavą, į Šilines. Rengiasi, eina iš namų būrių būriai žmonių su visais bažnyčios padarais, su visa iškilme.

Na, duok Dieve jiems sveikatą! Eisiu ir aš į Šidlavą. <…>

Diena išaušo saulėta, giedra, šilta kaip viduryje vasaros. Nuo pat ryto pasirengęs vis žiūriu į Kelmės kelią.

Apie priešpietį pamačiau iš tolo - atvilnija, atmirguliuoja minios svieto; vieškelis, gal pusė varsto, kruta mirga žmonėmis. Jau ir giesmės girdėti, jau jau artinasi, jau visos gražybės matyti; vėliavos eina barškėdamos, kryžius vainiku papuoštas, žibintai, vėliavikės baltos, vėliava iš vainikų išpinta - Marijos Vardas; ją ant dviejų kotų neša dviese. Tuos vis vyrai neša. Paskui altoriuką neša keturios mergaitės. Keturios pirma neša palmes, o šešios neša nusipynusios didžiausią vainiką, gal poros sieksnių ilgumo, apsiautusios kleboną aplinkui. Klebonas tame vainike, šv. Jono kepuraite apsimovęs, lazdike pasiremdamas, drožia kaip senis. Marčelgos, vyresnybė, su barškančiomis lazdomis, aplink kleboną žiūri tvarkos, daro kelią. Giedotojų būrys, sykiu su klebonu eidami, gieda litaniją, toliau kitas būrys gieda Valandas, dar toliau būrys gieda ražančių. Ir taip būriais, tuo pačiu keliu, vis kitką gieda."

(Žemaitė. Kelionė į Šidlavą)

Maldininkų kelionės į Šiluvos atlaidus ypač įsisiūbavo Nepriklausomybės laikais. Tokių kelionių ne tik niekas nevaržė, bet, atvirkščiai, jos buvo skatinamos. Kaune net įsikūrė komitetas maldingoms kelionėms į Šiluvą organizuoti. Be to, Marijos Gimimo šventė sutapo su Vytauto Didžiojo karūnavimo diena – valstybine švente, tad į Šiluvą suplūsdavo minios pėsčių ir važiuotų maldininkų.

Maldingų kelionių į Šiluvą tradicijų neįstengė išrauti nė sovietų okupacija. Įvyko priešingai. Valdžios draudžiamos, visaip trukdomos ir persekiojamos procesijos į Šiluvą skatino žmonių, ypač jaunimo, užsidegimą, susitelkimą, ryžtą laikytis savo tikėjimo.

Okupacijos metais paskutinį rugpjūčio sekmadienį jaunimas, ypač Eucharistijos bičiuliai, eidavo procesija iš Tytuvėnų į Šiluvą. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje apie Eucharistijos bičiulių 1977 rugpjūčio 21 d. organizuotą trečiąjį žygį į Šiluvą rašoma: "Milicija ir saugumiečiai saugojo mišką, kuriame rinkomės bendrai kelionei jau nuo 5 val. ryto. Milicijos mašinos budėjo prie kiekvieno kelio, vedančio į Šiluvą, ir įtariai tikrino pravažiuojančias mašinas, pakelėje išlaipindami keleivius, atiminėdami kai kuriems vairuotojams teises. Milicija užsirašinėjo privačių lengvųjų mašinų numerius ir tikrino jų savininkų dokumentus. Daug kam teko geroką galą skubėti pėstiems į sutartą vietą. Bet žmonės, pilni entuziazmo ir drąsos, nepasimetė. Susitikimo vietoje, miškelyje, iškilo kryžius, kurį jaunimas papuošė lietuviškų rūtų vainiku ir, apsupę jį ratu, garsiai kalbėjo rožančių". Kronikoje rašoma, kad saugumiečių buvę 10 mašinų, visi jie fotografavo bei filmavo maldininkus. Kai milicija bandė pačiupti vieną dalyvį, maldininkai puolė gelbėti nekaltą žmogų ir jį išlaisvino.

Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gema Stanelytė ir Vytautas Vaičiūnas už šių procesijų organizavimą buvo nuteisti trejiems metams nelaisvės.

Kronikoje taip pat pateikiama statistikos duomenų apie procesijų į Šiluvą dalyvių skaičių: 1975 m. dalyvavo 500-600 žmonių, 1976 m. – 600–700, 1977 m. – 800–1000. Žinant, kaip sovietų valdžia stengdavosi išsklaidyti bet kokį religinį susibūrimą, šiose procesijose, nugalėdami baimę ir įvairiausias kliūtis, dalyvaudavo gana daug žmonių.

Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę maldininkai gali laisvai keliauti į atlaidus. Procesijai į atlaidus paprastai vadovauja vyskupas.

Prieš didžiuosius Šilinės atlaidus, paskutinį rugpjūčio sekmadienį, į Šiluvą eina dvi piligrimų procesijos: iš Raseinių pusės nuo Katauskių gyvenvietės ir iš Tytuvėnų miestelio. Pirmajai vadovauja Kauno arkivyskupas, antrajai – Šiaulių vyskupas, jose dalyvauja po kelis tūkstančius maldininkų. Taip pat jau tradicija tampa tris dienas trunkantis jaunųjų maldininkų bei kareivių, su Lietuvos kariuomenės vyskupu ordinaru priešakyje, piligriminis žygis iš Kryžių kalno prie Šiaulių į Šilinių atlaidus. Į Šiluvą tebeina ir mažesnės grupelės, spontaniškai kylančios maldininkų eisenos.

Nuo 2013 m. įrengtas Piligrimų takas su Kryžiaus kelio koplytstulpiais. Tai maždaug 2 km kelias per Šiluvos šilą, vedantis į Apsireiškimo koplyčią. Piligrimai kviečiami bent dalį kelio nukeliauti pėsčiomis, pagal tikrąsias piligrimystės tradicijas.