siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Marijos apsireiškimas

Švč. Mergelė Marija Šiluvoje apsireiškė 1608 metais. Tai vienas pirmųjų Marijos apsireiškimų Europoje ir veikiausiai vienintelis, kai Marija kalbėjo kitos konfesijos žmogui. Seniausioje rašytinėje Šiluvos istorijoje, kurią parengė kan. M. Sviekauskas apie 1651 m., pasakojama:

„Artimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą bažnytinėse žemėse, pamatė ant vieno didelio akmens Mergaitę iššukuotais plaukais, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Kai jie pamatė šį vaizdą, vienas iš jų nubėgo pas Šiluvos kalvinų katechetą ir pranešė, ką matę. Katechetas, pasikvietęs bakalaurą, vardu Saliamoną, prisiartino prie akmens ir taip pat pamatė verkiančią Mergelę, kaip buvo matę piemenėliai. Įsidrąsinęs jis kreipėsi į ją: „Mergaite, ko verki?“ Mergaitė atsakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama“. Tai tarusi ji pranyko. Katechetas su bakalauru, kaip klaidatikiai, paniekino tą regėjimą laikydami jį piktosios dvasios padaru.

Piemenėliai, grįžę su banda į namus, tą dalyką ėmė skleisti tarp savųjų. Vienas senas ūkininkas, daugiau kaip šimto metų amžiaus, iš senatvės beveik apakęs, tarė savo kaimynams:  „Mieli kaimynai, sakykit ką norit, bet aš jus tikinu, kad ant to akmens buvo ne koks gundymas, bet pasirodė toji Mergelė su savo sūneliu, kurio garbei anoje vietoje stovėjo senovinė katalikų bažnyčia. Kiek aš atsimenu, prieš aštuoniasdešimt metų mūsų ponai sugriovė ją ir panaikino“.

Kada tas pasakojimas pradėjo plisti tarp valstiečių įvairių miestelių turguose, pasiekė ir Žemaičių vyskupijos oficiolą. Jis tuo metu buvo Jo Prakilnybė kun. Kazakevičius Smolka, kanauninkas, o vėliau tos pačios vyskupijos pavyskupis. Jis, susirūpinęs Dievo garbės plitimu, nuvyko į Šiluvos valsčių ir rūpestingai apklausė visus mačiusius tą vaizdą. Po to atidžiai peržiūrėjo Žemaičių kunigaikštijos žemių rejestrą, ieškodamas jame tos fundacijos aktų. Ilgai ieškojęs ir neradęs, negreitai pastebėjo dvi nežymiai suklijuotas korteles, kurias labai rūpestingai išskyręs negalėjo įskaityti paties rašto, tik šiuos aiškiai išlikusius žodžius: „O aš, Morkienė Vnučkienė, … maršalkienė ir šias stabmeldžių žemes visiems laikams prijungiu prie mano Šiluvos zboro…“

Išėmęs iš rejestro tą raštą vėl nuvyko į Šiluvos valsčių ir primygtinai prašė to seno ūkininko, kad parodytų vietą, kurioje jo atminimu stovėjusi katalikų bažnyčia. Senukas leidosi prikalbinamas ir liepė jį vesti į tą dirvą, kuri tais metais buvo rugiais apsėta. Jis tikino, kad nors ir aklas, bet apčiuopomis parodysiąs senosios bažnyčios ir užkasto lobio vietą. Vos atvestas į tą vietą staiga praregėjo. Padėkojęs Viešpačiui Dievui už stebuklingą regėjimo sugrąžinimą jis nurodė vietą, kur reikėjo kasti. Kasant atrasta skrynia su Šiluvos bažnyčios lobiu.

Paakintas tokios laimingos dalykų eigos ir tokių aiškių Dievo pagalbos ženklų viltingai nuteiktas Jo Prakilnybė kun. Kazakevičius ėmėsi teisiniu keliu atgauti Šiluvos bažnyčios žemę, kuri jai priklausė pagal fundaciją“.

Istorija baigiama liudijimu apie Dievo gerumą ir maloningumą – Šiluvoje Dievui atgautos ne tik bažnytinės žemės, bet ir žmonių širdys. Kan. M. Sviekauskas rašo, kad čia „didėja Dievo gerumas ir Jam ištikimų žmonių pamaldumas“. Būriais plūstantys maldininkai Šiluvoje patiria Viešpaties malonių, atgauna kūno ir dvasios sveikatą.

Nustatyta, kad Marijos apsireiškimą matė tikri istoriniai asmenys – kalvinų seminarijos rektorius – bakalauras Saliamonas Grocijus ir Šiluvos kalvinų katechetas Mikalojus Fiera. Tyrinėjant kalvinų archyvus paaiškėjo, kad pastarasis dėl neaiškių priežasčių po Marijos apsireiškimo gana greitai (1609 m.) išsikėlė iš Šiluvos. 1614 m. kalvinų Vilniaus Sinodas jį grąžino į Šiluvą. Paprastai Sinodas tirdavo pamokslininkų pasitraukimo priežastis, netgi juos dėl to peikdavo, bet šį sykį to nedarė ir dar po metų M. Fierai leido iš Šiluvos pasitraukti. M. Fieros pabėgimas, nuo 1609 m. ėmusi krikti kalvinų seminarija leidžia spėti, kad kalvinus veikiausiai paveikė koks nors neįprastas įvykis.

Marijos apsireiškimo Šiluvoje tikrumą patvirtina ir nenutrūkstama kulto tradicija, Žemaitijos vyskupų rodomas išskirtinis dėmesys Marijos apsireiškimui Šiluvoje. Vysk. Aleksandro Sapiegos 1643 m. pastatydinta mūrinė koplyčia Marijos apsireiškimo vietoje, atrodo, jau buvo ne pirmoji. Vysk. Jono Lopacinskio 1774 m. spalio 31 d. prašyme Šventajam Sostui, kad Šiluvos klebonui būtų suteiktos infulato teisės, rašoma, jog Šiluvos bažnyčia atgauta „ypatinga Dievo malone bei nuostabia Dievo Gimdytojos pagalba… aiškiam stebuklui tarpininkaujant (mediante evidenti miraculo)“.

Šiluvoje Marija išsakė didžiausią savo troškimą – kad būtų garbinamas jos Sūnus. Marijos troškimas turėtų tapti ir mūsų, krikščionių, troškimu garbinti Viešpatį Jėzų Kristų. Šiluvoje Marija rodė ne į save, bet į savo Sūnų Jėzų – tikrąjį Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Laukuose, kuriuose buvo ariama ir sėjama, Marija kvietė prisiminti prieš amžius šiose vietose pasėtą Dievo žodį, gyvybės žodį.

Religinius nesutarimus išgyvenusioje Šiluvoje Marija kalbėjo kitos konfesijos žmogui – kalvinui. Ar šis unikalus faktas nėra Viešpaties per savo Motiną perduotas raginimas krikščionims susitaikinti? Nes tik per susitaikinimą įmanu pasiekti taiką ir ramybę, atgauti kūno ir dvasios sveikatą.

„Taikos Karaliene!“ – kreipėsi popiežius šv. Jonas Paulius II 1993-iaisiais į Šiluvos Mergelę, „Ligonių Sveikata!“ – daugel metų su pasitikėjimu šaukiasi Šiluvos Dievo Motinos tikintieji.