siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2009 09 13 Apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Liugi Bonazzi pamokslas Šiluvoje švenčiant Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų
Paskelbta: 2009-09-25


Brangūs broliai ir seserys,

Liturgija ragina mus melsti Dievą, kad Mergelės Marijos Gimimo šventė pagausintų mūsų ramybę. Ši šventė iš tiesų yra toji, kuri didina mumyse ramybę, nes kalba apie Dievo meilę mums.

Marijos gimimas – tai ženklas, kad Dievas parengė mums išganymą: tam Jis paruošė Jėzaus motinos, kuri taip pat yra ir mūsų motina, kūną bei sielą.

Šventasis Paulius Laiške romiečiams, kurio ištraukos klausėmės, rašo: „Kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (8, 29). Šie žodžiai ypač tinka Švenčiausiajai Mergelei, paskirtai tapti panašia į Dievo Sūnaus ir savo sūnaus pavidalą. Juk Dievas viską sutvarkė pagal šią mintį – kiek anksčiau ją girdėjome tame pačiame skaitinyje: „Mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą.“

Dievas rengė visas žmonių kartas Marijos gimimui, Jėzaus gimimui ir drauge veikė, naudodamasis antgamtinėmis priemonėmis. Galima sakyti, kad šios dienos Evangelijoje atsiskleidžia tiek prigimtinė, tiek antgamtinė plotmė – jos abi buvo reikalingos Marijos gimimui.

Ilga, Evangelijoje skelbiama kartų eilė: „Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas…“ monotoniškai skamba ją skaitant, tačiau iš tikrųjų ji suima savin visą gyvąją, dažnai ir nusidėjėlių, istoriją, kurią Dievas kreipė į Marijos ir Jėzaus gimimą.

Tačiau galiausiai Dievo planas buvo įvykdytas neįprastomis, stebinančiomis priemonėmis: Juozapas – kaip pasakoja Evangelija – nesuprato, kas įvyko, nes tai atsitiko veikiant Šventajai Dvasiai. Nepakanka vien tik žmogiškųjų kartų paveldo laike, kad įvyktų Dievo planas: būtinas taip pat ir Šventosios Dvasios įsiterpimas.

Visa tai mums kalba apie Dievo meilę: Dievo Kūrėjo meilę, Dievo Gelbėtojo meilę. Šiandien turime ir norime iš naujo pasakyti Dievui, kad esame jam dėkingi, kad džiaugiamės, nes Jis pamilo Mariją ir mus.

Besąlygiška ir amžina Dievo meilė, skirta kiekvienam kūriniui ir pasireiškusi laike kaip Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus, gimusio iš Mergelės Marijos, įsikūnijimas, prieš tūkstantį metų buvo paskelbta ir Lietuvos žemėje. Šiemet Lietuva džiaugsmingai mini ne tik pirmojo savo vardo paminėjimo vokiečių kronikose tūkstantmetį, bet ir tą faktą, kad prieš tūkstantį metų šventasis vyskupas Brunonas atvyko skelbti lietuviams gerosios Evangelijos naujienos: Dievas tave myli, Kristus mirė už tave! Šventasis Brunonas nebijojo už šį skelbimą sumokėti savo gyvybės aukos.

Brangūs broliai ir seserys, manau, kad labai gera, netgi būtina nepraleisti tuščiai šios istorinės sukakties. Tai proga susimąstyti apie savo tautos savimonę. Spontaniškai kyla klausimas: „Ką Lietuvos istorijai reiškė krikščionių tikėjimo priėmimas?“

Tai reiškė pažinti ir priimti Kristų, lietuviams nepažįstamą Dievą, kurio, to nežinodami, jie ieškojo savo religinėse tradicijose. Kristus buvo gelbėtojas, prie kurio jie tylomis ėmė glaustis. Krikščionybės priėmimas taip pat reiškė, kad su krikšto vandeniu jie priėmė dieviškąjį gyvenimą, kuris įsūnijimu juos padarė Dievo vaikais; jie priėmė taip pat Šventąją Dvasią, atėjusią nušviesti jų kultūros, nuvalančią ir leidžiančią išdygti gausiai sėklai, kurią įsikūnijęs Žodis pasėjo joje, kreipdamas į Evangelijos kelią.

Iš šio skelbimo gimė turtingas ir gilus lietuvių religingumas; jo esminius bruožus būtų galima nusakyti taip:
- meilė kenčiančiam Kristui, atjautos, atleidimo ir susitaikinimo Dievui, kuris mus pamilo taip, kad mirė už mus; tai Dievas, kuris leidžia mums prašyti atleidimo ir atleisti;
- meilė Eucharistijoje esančiam Viešpačiui, įsikūnijusiam Dievui, mirusiam ir prisikėlusiam, kad būtų Gyvybės Duona; tai Dievas, kuris dalydamasis savo meile leidžia mums mylėti taip, kaip Jis myli;
- gilus pamaldumas Mergelei Marijai, apsireiškusiai Šiluvoje, Lietuvos Motinai, lietuvių motinai;
- šis religingumas taip pat pasireiškia meile popiežiui, visiems vyskupams, meile visuotinei Bažnyčiai kaip didžiajai Dievo šeimai, kuri niekada negali ir neturi palikti vienų ar vargstančių savo vaikų.

Iš Evangelijos susitikimo su tradiciniu religingumu taip pat atsirado turtinga šios tautos krikščioniškoji kultūra, atspindima dailėje, muzikoje, literatūroje. Vis dėlto reikia pasakyti, kad utopija sugrįžti atgal ir atgaivinti ikikrikščioniškąjį „prigimtinį religingu-mą“, atskiriant jį nuo Kristaus ir visuotinės Bažnyčios, reikštų ne pažangą, o regresą. Iš tikrųjų tai reikštų sugrįžti atgal prie toli istorijoje likusio momento.

Mums reikia ne grįžti į praeitį, bet suteikti gaivumo, autentiškumo ir naujo postūmio savo krikščioniškajam gyvenimui.

Su kokiais pavojais mūsų dienomis susiduria krikščionis? Jų, be abejo, yra daug. Šiandien Mergelės Marijos akivaizdoje ypač norėčiau atkreipti dėmesį, kaip sunku darosi mąstyti ir veikti pagal evangelinį aiškumą: „taip yra taip, o ne yra ne“ (plg. Mt 5, 37). Kaip tik šis sprendimų ir elgesio skaidrumas leidžia tikintiesiems „prisipažinti“ ir „būti pažintiems“ kaip Kristaus mokiniams. Šiuo gyvenamuoju metu, išsiskiriančiu didžiuliu sąmyšiu ir vis labiau plintančia neopagonybe, tikintysis privalo labiau nei bet kada likti ištikimas „evangeliškosios tapatybės principui“, kuris skambėtų taip: „krikščionis yra krikščionis, o pagonis yra pagonis“. Iš šio principo kyla išvada, kad krikščionis negali savyje pateisinti prieštaravimų, kurie jį tuo pačiu metu darytų ir krikščionimi, ir pagonimi. Tai dvi viena kitą neigiančios tapatybės.

Negalime priimti „dvigubos moralės“ (vienos – Bažnyčios „vidui“, o kitos – „išorei“), lengvų alibi, kuriais savaime pasiteisiname, nuolankių kompromisų su pasauliu, kai „iš dalies“ esame krikščionys (pavyzdžiui, deklaruodami save tikinčiais ar dalyvaudami apeigose) ir „iš dalies“ pagonys (pavyzdžiui, profesinėje veikloje, prieš televizijos kameras, kai kuriais moralei priešingais poelgiais, palaikydami neskaidrius santykius su kitais…). Tikinčiajam galioja „vientisumo“ principas: jis yra pašauktas, kad „visas“ būtų krikščionimi ir „visą“ savo būtį skirtų tikėjimo, meilės ir vilties gyvenimui.

Pavojingiausia būtų prarasti budrumą ir, to nepastebint, leistis, kad mus paveiktų pasaulio siūloma mąstysena, nešanti sunaikinimą tiek mūsų vidiniam gyvenimui, tiek mūsų aplinkai.

Taigi, kur galėtume įsipareigoti ką nors pataisyti? Norint atsakyti, reikėtų ilgai kalbėti, tad pasitenkinsiu vienu nurodymu, kuris, manau, yra svarbiausias: visų pirma reikia grįžti prie Evangelijos – gyventi ja daugiau ir geriau! Ypač įsipareigoti gyventi teikiant visišką pirmenybę Jėzaus „naujajam įsakymui“, taip, kaip tai darė pirmųjų amžių Bažnyčia. Tarpusavio meilė – skiriamasis mokinių ženklas ir aukščiausia taisyklė, kurią Jėzus davė savo Bažnyčiai; tikinčiųjų bendruomenėse ji yra norma, turinti gaivinti ir lemti kiekvieną pasirinkimą ir kiekvieną veiksmą.

Jei krikščionys yra krikščionys, jų pareiga keisti pasaulį, o ne priešingai. Šį teiginį patvirtino ir faktai. Taip pat ir mokslininkai sutartinai teigia, kad pati didžiausia revoliucija istorijoje yra krikščionybė. Tad nuolat skelbtinas toks raginimas: krikščioni, tapk tuo, kas esi, elkis, kaip Jėzaus mokinys – visada, visur, visame.

Šiuos pamąstymus baigiu bendra invokacija į Viešpaties ir mūsų Motiną:

Išmokyk, Marija, diena po dienos augti praktikuojant Evangeliją, kad tavo Sūnaus Žodžiai taptų mūsų žodžiais, mūsų gyvenimu;
suteik nuolankumo vykdyti tiesą su meile, kad visame būtume „taip“ Tėvo valiai;
padėk mūsų vyskupams, kunigams, vienuolėms ir visiems mums su džiaugsmu ir pasirengimu tarnauti Viešpačiui artimo asmenyje: juk parašyta, kad Dievas myli tą, kuris duoda su džiaugsmu;
padėk valstybės valdžiai kilniai darbuotis kuriant bendrą tautos gėrį, kad darbai įrodytų, jog valdančiųjų pašaukimas ir misija – kitus padaryti laimingus;
šiais, taip pat ir Lietuvai, sunkiais laikais palaikyk mūsų pasiryžimą mylėti nesavanaudiškai ir kilniai, dovanojant ne tik tai, kas atlieka, bet ir tai, kas būtina, jei tik Viešpats to nori, nes duodami gauname ir mirdami sau tampame Dievo vaikais;
kai džiaugsmingai minime šį Evangelijos skelbimo mūsų mylimai Tėvynei tūkstantmetį, sustiprink mūsų įsitikinimą, kad viskas praeina ir lieka vien meilė, nes meilė niekada nesibaigia.

Ačiū, Mergele Marija, Dievo Motina ir mūsų Motina. AMEN.