siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2009 09 09 Kauno arkivyskupijos augziliaro vyskupo Jono Ivanausko pamokslas Šiluvoje švenčiant Kunigų ir vienuolių dieną
Paskelbta: 2009-09-22

EVANGELIJOS ŽINIOS TŪKSTANTMETEI LIETUVAI JUBILIEJUS
Šiluva, 2009 m. rugsėjo 9 d. 12.00 val.
Dėkojame Dievui už kunigiškojo ir vienuolinio gyvenimo malonę

Laiminga tu, Švenčiausioji Mergele Marija,
ir verta garbės visokios,
nes iš tavęs užtekėjo teisingumo saulė –
mūsų Dievas, Kristus.

Brangūs broliai Kristaus Kunigystėje,
seserys vienuolės ir broliai vienuoliai,
mieli Šiluvos piligrimai, Marijos radijo klausytojai!

Švenčiame Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų. Prieš tūkstantį metų šv. Brunonas, misionierius ir arkivyskupas pradėjo mūsų protėvių žemėje Kristaus Gerosios Naujienos kelionę. Iš kartos į kartą, vyskupų, kunigų ir vienuolių tarnystės dėka Evangelijos žinia, kaip Dievo malonės dovana, atkeliavo iki mūsų dienų. Todėl dalyvaudami šiose šventose Mišiose dėkojame Dievui ir pirmiausia meldžiamės už visus, kurie savo tarnyste per visus praėjusius laikus skleidė Evangelijos šviesą mūsų krašto žmonėms: dažnai sunkiomis sąlygomis, pakeldami įvairių išbandymų ir persekiojimų, vidinių sunkumų. Jų atrama ir viltis visuomet buvo Kristus, Gerasis Ganytojas, kuris niekuomet nepalieka savųjų. Jo Motina, po kryžiumi tapusi ir kiekvieno kunigo, kiekvieno mokinio dvasine Motina, – svarbiausia užtarėja ir priebėga. Tikinčiosios Dievo tautos gyvas tikėjimas, dievobaimingumas ir nuoširdus pamaldumas – visuomet stiprinančia ir teikiančia jėgų tarnystei Dievo dovana.

Iš daugybės tikėjimo skelbėjų ir liudytojų šia proga ypač išskirtume palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį, tikėjimo kankinius: arkivyskupą Teofilių Matulionį, vyskupus Mečislovą Reinį, Vincentą Borisevičių, Pranciškų Ramanauską, kunigus, vienuolius, pasauliečius, kurie savo gyvybės kaina paliudijo tikėjimo galią, ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai.

Taip pat ypač meldžiamės už visus vyskupus ir kunigus, vienuolius ir vienuoles, seminaristus ir dvasinius pašaukimus, kuriems šiandien yra patikėta Kristaus pasiuntinybės tarnystė.

Ką sako Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas: „Šiandien drąsina tai, kad dauguma įvairaus amžiaus kunigų savo tarnybą atlieka su džiaugsmu, kuris dažnai esti tylaus heroizmo vaisius, kad jie darbuojasi netausodami savo jėgų, nors kartais ir nemato savo darbo rezultatų.

Todėl jie šiandien yra gyvas ženklas tos dieviškos malonės, kuri jiems buvo suteikta šventimų metu ir toliau duoda jėgų šventai tarnauti.

Šalia tų kunigo gyvenimą apšviečiančių šviesulių netrūksta ir šešėlių, kurie gali sumenkinti jo grožį ir sumažinti tarnybos veiksmingumą.

Pastoracinė tarnyba yra darbas žavintis, bet sunkus, nes visada, o ypač šiandien, gresia pavojus būti nesuprastam, atstumtam, nuvargti, kitais nusivilti, pasijausti izoliuotam ar net vienišam.
Norėdamas atsispirti šiam sekuliarizuotos mąstysenos iššūkiui, kunigas turi absoliučią pirmenybę teikti dvasiniam gyvenimui, kad nuolat būtų šalia Kristaus ir kilniai gyventų pastoracine meile, intensyvindamas bendravimą su visais, ypač su kitais kunigais“ (KTGV 37).

Gerai, brangieji, visi suprantame, kaip svarbu kunigui ir vienuoliui atgaivinti savo tikėjimą, viltį ir nuoširdžią meilę Viešpačiui, kad tikintiesiems ir visiems žmonėms galėtų parodyti Kristų, tokį koks jis yra: gyvas, žavintis Asmuo, kuris mus myli labiau negu visi kiti, nes atidavė už mus savo gyvybę.

Šių dieviškųjų dorybių atnaujinimas ir praktika yra gyvybiškai svarbus liudijimas, kuris dabarties sekuliarizacijos sutemose tampa net Dievo buvimo liudijimu.

Gerai suprantame, taip pat Dievo tautos istorija ir patirtis liudija, jog prasmingo kunigiško – vienuolinio gyvenimo ir pastoracinės tarnystės pagrindas yra Dievo malonė, nuostabi Dievo meilės dovana. Kunigas ar vienuolis, būdamas jautrus ir dėmesingas šiai Dievo meilei, svarbiausiais atsiliepimo ženklais laikys dievobaimingumą ir nuoširdų maldingumą. Tai kartu bus visos sielovadinės veiklos ir viso bažnytinio gyvenimo pagrindu. Sakramentų, o ypač Eucharistinės aukos šventimas, Dievo žodžio skelbimas ir katechezė bus neišsemiamu šaltiniu, pirmiausia maitinančiu patį Viešpaties tarną, o kartu ir jo tėviškai tarnystei pavestą brolių ir seserų bendruomenę.

Popiežius Benediktas XVI laiške, pradedant Kunigų metus, rašo: „Geras ganytojas, ganytojas pagal Dievo širdį, yra didelis turtas, kurį gerasis Dievas suteikia parapijai, ir viena brangiausių Dievo gailestingumo dovanų.“

Brangieji!
Kiekvienas kunigas turi būti Gerasis Ganytojas, kuris yra pasiryžęs už savo kaimenę paaukoti gyvybę. Tokių kunigų pavyzdžių pilna Bažnyčios istorija. Toks kunigas, kaip Evangelijos gailestingasis tėvas, savo vaikus pažįsta iš tolo, pats pirmas skuba prie jų, apkabina tikėjimu, viltimi ir meile, kiekvieną Viešpaties dieną kelia Eucharistinę puotą, su visais dalijasi Dievo gerumo ir išganymo žodžiu, kviečia į tikėjimo šventę meiliu žodžiu net ir tuos, kurie nenori ateiti.

Mieli broliai Kristaus kunigystėje, mielos sesės Kristaus tarnystėje.
Dėkojame už jūsų gyvenimą ir tarnystę, už jūsų atsiliepimą Kristaus duotam pašaukimui. Dėkojame už jūsų tikėjimą, viltį Dieve, meilę Viešpačiui ir žmonėms. Dėkojame už jūsų kančią, visus sunkumus, tikėjimo ir netikėjimo kovą, visus išbandymus, patirtus pažeminimus, nusivylimus ir džiaugsmus, sėkmę, šventumą ir prasmingo gyvenimo bei tarnystės dovaną.

Mieli broliai Kristaus kunigystėje!
Šiandien su mumis, už mus visus kartu čia, Šiluvoje, meldžiasi mūsų broliai ir seserys. Su mumis ir už mus dažnai meldžiasi mums patikėti ganomieji.
Kiekvieną dieną būkime jiems Geruoju Ganytoju. Mylėkime juos, kaip Kristus myli mus. Ypatingai daug gerumo ir meilės parodykime žmonėms, matydami jų vargą, skaudžias netektis, gyvenimo sukrėtimus ir išbandymus.Skubėkime palengvinti jų naštą ir tikėjimo galia ir, reikalui esant, medžiagine pagalba. Žmonėms būtų skaudžiausia, jeigu jie pajaustų, jog kunigui stinga tikėjimo jautrumo ir paprastos, geros žmogaus širdies.

Mielos seserys ir broliai!
Priimkite kunigus ir Dievui pašvęstus žmones taip, kaip Kristus mus Evangelijoje moko. Svarbiausia – branginkime juos ne dėl kokių nors išskirtinių savybių, bet dėl jų pašventinančios ir Kristaus atpirkimą pratęsiančios tarnystės. Būdami žmonės ir taip pat apgaubti silpnumo, jie reikalingi jūsų maldos ne tik tam, kad galėtų atjausti silpnuosius, bet ypač tam, kad galėtų šventai vykdyti jų pašaukimui tenkančias svarbias pareigas.
Reikia melstis ne tik už kunigus bendrai, bet melskitės konkrečiai už kurį nors kunigą, vyskupą, brolį vienuolį ar sesę vienuolę. Gal būt tai bus jūsų parapijos klebonas, jūsų nuodėmklausys, jums padėjęs atsiversti vienuolis ar jūsų vyskupijos ganytojas.
Šita malda mums yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai reikalinga. Neišvažiuokite iš Šiluvos nepasimeldę už kurį nors kunigą ar vienuolį.

Švenčiausioji Mergele Marija,
Motina Jėzaus Kristaus ir kunigų Motina!
„Paskutinės vakarienės kambary su Mokiniais
Tu meldei Dvasios
naujajai Tautai ir Ganytojams,
išmelsk visai kunigijai
dovanų pilnybę,
karaliene Apaštalų!“ (Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas) Amen.