siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2009 09 11 Kauno arkivyskupijos augziliaro vyskupo Jono Ivanausko pamokslas Šiluvoje švenčiant Dievo žodžio šventę
Paskelbta: 2009-09-22


EVANGELIJOS ŽINIOS TŪKSTANTMETEI LIETUVAI JUBILIEJUS
Šiluva, 2009 m. rugsėjo 11d. 12.00 val.
DIEVO ŽODŽIO ŠVENTĖ
(Meldžiamės už švietimo ir kultūros darbuotojus)

Laiminga tu, Švenčiausioji Mergele Marija,
ir verta garbės visokios,
nes iš tavęs užtekėjo teisingumo saulė –
mūsų Dievas, Kristus.

Brangūs broliai seserys, mieli Šiluvos piligrimai!

Švenčiame Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų. Ir šiandien išskirtinė diena – Dievo žodžio šventė.

Prieš tūkstantį metų pirmą kartą mūsų protėviams buvo paskelbta Kristaus Geroji Naujiena, Dievo žodis. Todėl ypatingai šiandien dėkojame Viešpačiui už dieviškojo Apreiškimo šviesą ir atsiveriame susitikimui su gyvuoju Dievu.

Atsiverti Dievo žodžiui ir jį priimti mums ypač padeda Liturgija ir Bažnyčios Mokymo pažinimas.

Kunigai ir tikintieji pasauliečiai turi svarbią pareigą brandinti tikėjimą, religinį gyvenimą ir Mokymą taip pat pažindami Vatikano II Susirinkimo dokumentų doktriną.

Šventojo Rašto ir Bažnyčios Mokymo pažinimo stoka turi tiesioginės įtakos žodžio tarnystei atlikti.

Manau, jog kai kada pagrįstai nusiskundžiama, jog kai kurios homilijos, pamokslai, katechezės nėra pakankamas ir visavertis maistas santykiui su Dievu ugdyti.

Vatikano II Susirinkimo Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą „Dei Verbum“ sako: „Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį, kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais. Todėl apsireikšdamas neregimasis Dievas iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams ir su jais kalbasi, norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę. Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad išganymo istorijoje jo atlikti darbai atskleistų ir patvirtintų tai, ko mokė ir ką išreiškė žodžiais, o žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį. O per šį apreiškimą tiesa ir apie Dievą, ir apie žmogaus išganymą visa savo gelme mums sušvinta Kristuje, kuris yra viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ (DV 2).

„Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus kūno stalo. Tuos Raštus drauge su šventąja Tradicija ji visuomet laikė ir tebelaiko svarbiausia savo tikėjimo taisykle, nes, būdami Dievo įkvėpti ir vieną kartą visiems laikams parašyti, jie nepakeistą pateikia paties Dievo žodį, ir jų dėka iš pranašų bei apaštalų lūpų suskamba Šventosios Dvasios balsas. Tad visas Bažnyčios skelbimas, kaip ir pati krikščionių religija, turi būti Šventojo Rašto gaivinamas ir vedamas. Juk šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais. Mat Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis„ (DV 21).

Šį gilų Bažnyčios suvokimą esame pašaukti paversti savo asmenine krikščioniško tikėjimo ir gyvenimo patirtimi. Apie tai tas pats dokumentas sako: „Todėl visi dvasininkai, ypač Kristaus kunigai ir visi kiti, kaip diakonai ar katechetai, teisėtai imdamiesi žodžio tarnybos, turi uoliai skaityti bei atsidėję studijuoti Šventąjį Raštą, kad nė vienas netaptų „bergždžias Dievo žodžio skelbėjas išore, pats neklausąs jo savo vidumi“. Juk jie, ypač šventojoje liturgijoje, turi dalytis su jiems pavestais tikinčiaisiais gausiais dieviškojo žodžio turtais. Kartu Šventasis Susirinkimas karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis <...> dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti „Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę“ (Fil 3, 8). „Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus.“ Tad noromis jie tesigilina į patį šventąjį tekstą ar per iš Dievo žodžių nuaustą šventąją liturgiją, pamaldžiai jį skaitydami, ar klausydamiesi atitinkamų pamokymų bei naudodamiesi kitomis priemonėmis. <...> Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis. Juk „kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės“ (DV 25).

Dievo pokalbis su mumis prasideda Dievo žodžiu. Tai Jis mus užkalbina, o mes stengiamės priimti Jo žodį. Tada, maldingu Šventojo Rašto skaitymu, Dievas mus gali maitinti, gydyti bei mylėti ir tokiu būdu pasiekti svarbiausią tikslą – susitikti su mumis ir užmegzti meilės ryšį, kuris savo pilnatvę pasieks amžinybėje.

Šventasis Raštas nėra tik Knyga. Tai greičiau Asmuo, Kristus, mūsų artimiausias bičiulis, Giesmių Giesmės žodžiais tariant, Mylimasis. Teisingą santykį su šia Knyga gali mums nurodyti įvairios įžvalgos į Bibliją ir palyginimai. Vienas iš jų – tai dviejų, vienas kitą mylinčių žmonių draugystė.

Negalime žinoti, kodėl du žmonės pamilsta vienas kitą. Negalime žinoti, kodėl mums Dievas davė tikėjimo malonę. Kodėl nuolat mus malone palaiko. Kodėl mus pamilo ir pasirinko būti Jo draugais. Tai Dievo dovana. Su nuolankumu paimdami į rankas Šventąjį Raštą įsisąmoniname, kad tai neužpelnyta, mums skirta Dievo malonė ir dovana.
Ką brangiausio turi vienas kitą mylintys žmonės? Vienas kitą. Dievas mums apreiškia ir atiduoda save. Besąlygiškai atiduoda, pasitikėdamas, mumis tikėdamas. To paties tikisi ir iš mūsų. Atversdami Bibliją mes pradedame meilės pokalbį, draugystės ryšį ir susitinkame gyvąjį Dievą, Kristų, kuris yra mums nepalyginti svarbesnis už visas jo suteiktas dovanas.

Mylintys žmonės dažnai bendrauja. Taip ir krikščionis ateina į susitikimą su Kristumi ne retsykiais, bet dažnai, reguliariai, šio susitikimo laukdamas ir ilgėdamasis. Šventasis Raštas savyje yra meilės pokalbis, draugystės ryšiai, paženklinti ištikimybe, pastovumu ir nuoširdumu.

Mylintys žmonės trokšta būti drauge amžinai. Dievas žmogų sukūrė amžinajam gyvenimui. Ir dieviškojo Apreiškimo tikslas – pakviesti mus į bendrą gyvenimą su Dievu. Tokiu būdu Biblija jau čia, žemėje, pradeda naujojo dangaus ir naujosios žemės tikrovę, kurių laimės esmę sudaro pats Dievas.

Mylintys žmonės drauge kuria gyvenimo tikrovę. Dievo ir žmogaus sambūvio istorija, papasakota Šventajame Rašte, tampa mūsų asmeninio buvimo su Dievu ir žmonėmis patirtimi. Dievas tampa mūsų gyvenimo, tikro ir labai asmeniško, dalyviu. Mūsų gyvenimo bendraautoriumi. Apreiškimo šviesa, nušviečianti gyvenimo kelią, yra Dievo meilė.

Galiausiai, žmonių meilė išsiskleidžia pašaukiant naują gyvybę. Taip gimsta maža, tačiau pati reikšmingiausia bendruomenė. Dievo žodis mus taip pat suburia į tikinčių į Kristų bendruomenę – Dievo tautą. Čia kartu mes sekame Mokytoją, dalijamės Jo žodžiu ir artimo meile, drauge atsiliepiame ir nešame Gerąją Dievo meilės Naujieną ligi pat žemės pakraščių.

Štai koks yra Dievo žodis, tikras Dievo meilės laiškas žmonėms. Labai gilus ir kartu labai paprastas. Kaip mikro ir makro pasaulis, kaip pats žmogus, kaip visa, kas teikia prasmę. Tai mūsų tikėjimo ir autentiško krikščioniškojo gyvenimo šaltinis. Gyventi, pažinti ir melstis su Šventuoju Raštu tiesiog būtina. Antraip mes nepažintume Kristaus, būtume apie Jį tik gandus girdėję. Negalėtume Jo skelbti kitiems, negalėtume savo gyvenimo džiaugsmu pirmiausia pasakyti, kad Evangelija tikrai yra džiugioji, geroji Naujiena. Negalėtume būti pasaulio šviesa ir žemės druska. Stokotume tikėjimo, vilties ir meilės. Kitiems sunku būtų atpažinti, kad esame Jėzaus mokiniai. Kaip Šventojo Rašto vertėjas ir didis jo mylėtojas prelatas Antanas Rubšys sako: „Žmogus – tai judanti kryžkelė”, ir visai mūsų kelionei nepaprastai svarbi yra Dievo žodžio šviesa.

Tad nepakanka namuose turėti Šventąjį Raštą – reikia jį skaityti ir studijuoti; neužtenka skaityti ir studijuoti – reikia juo tikėti ir su juo melstis; neužtenka, pagaliau, juo tikėti ir melstis – reikia mylėti ir juo gyventi.

Brangūs broliai seserys! Švęsdami šį jubiliejų iš visos širdies atsiverkime Dievo žodžiui. Su didele meile jį skaitykime, melskimės su juo, juo vadovaukimės, juo gyvenkime. Tai padėti taip pat mums gali ir neseniai išleista lectio divina knyga Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą. Visoje gyvenimo kelionėje būkime pasirengę kartu su apaštalu Petru atsakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis” (Jn 6, 69).Amen.