siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2009 09 10 Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos pamokslas Šiluvoje švenčiant Katalikiškųjų bendruomenių dieną
Paskelbta: 2009-09-22

 Viešpats Jėzus sakė: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Šie Išganytojo žodžiai – tai ne tik padrąsinimas maldai, kokiam nors kitokiam bažnytiniam veikimui susitelkus kartu, bet taip pat ir užtikrinimas, jog Viešpats bus šalia savo mokinių, jei tik jie drauge veiks Jo vardu. Šis Viešpaties užtikrinimas išlieka svarbus Kristaus Bažnyčiai vykdant savo misiją ir mūsų dienų pasaulyje. Šis padrąsinimas tampa pagrindu įvairiopam krikščioniškam veikimui, ar tai susirenkant mažoje tikėjimo, maldos, Šv. Rašto studijų grupelėje, ar veikiant Kristaus Bažnyčioje, sielovados, vargo mažinimo, švietimo, kituose baruose.

Jau nuo pat pradžių Kristaus mokiniai laikėsi kartu. Mokytojas ne tik dėl reikalingų pamokymų perteikimo mokinius laikė prie savęs. Jie tiesiog buvo viena bendruomenė, ką ypač jautriai perteikia Paskutinės Vakarienės atpasakojimas. Tik Judas atskilo nuo jos. Apaštalams, jų motyvacijai bendrystė su Mokytoju, pasitikėjimas, ko gero, buvo svarbesnė, nei jų tikėjimą stiprinę matyti stebuklai ir Viešpaties pamokymai.

Be abejo, šioje pirmoje krikščioniškoje bendruomenėje svarbiausias asmuo ir jos centras yra Jėzus. Buvimas tokioje bendruomenėje drauge su Jėzumi duoda kažką daugiau nei tikėjimo žinios. Tai, ką teikia tikinčiųjų bendrystė, kai jos centre yra Jėzus, yra svarbu visiems – tiek ypatingomis dovanomis apdovanotiems, tiek labiau išsimokslinusiems, tiek visiems kitiems Bažnyčios nariams. Buvimas tikėjimo bendruomenėje praturtina tam tikra dvasine kaitra, užsidegimu, paskatinimu.

Tai mums gyvai paliudija dviejų Kristaus mokinių iš Emauso istorija. Kaip žinome iš Luko Evangelijos (Lk 24, 13–33), šie mokiniai po Viešpaties nukryžiavimo nusiminę ir prislėgti ėjo į savo namus. Prie jų lyg bendrakeleivis prisidėjęs Jėzus išaiškino visa, kas turėjo įvykti, kad išsipildytų Raštai. Jiems netikėtai atsiradusioje tikėjimo bendrystėje su Jėzumi buvo taip gera, jog jie kvietė netikėtą bendrakeleivį pasilikti drauge, panašiai lyg apaštalas Petras, Viešpačiui atsimainius Taboro kalne. Kai po laiminimo maldos, laužant duoną Jie pažino Jėzų, ir šis pranyko iš jų akių, bendravimo su Viešpačiu ugnelės uždegti, jie, nepaisydami vakaro nuovargio, tamsos, nuskubėjo įkalnėn į Jeruzalę keliolika kilometrų pėsčiomis išgyventi tą bendrystę su kitais mokiniais. Vienas iš jų – Kleopas pastebi: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis mums aiškino Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32). Jų širdys buvo užsidegusios ta kaitra, kurią sukuria bendruomenė, kai jos centre yra Jėzus Kristus, kai jo vardu susirenka bent du ar trys.

Po prisikėlimo ir žengimo pas Tėvą Jėzus žadėjo atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią. Ji būdama vienybėje su Tėvu ir Sūnumi mus dabar gaivina, stiprina sunkumuose, suvienija. Ji palaiko ir kiekvieną tikėjimo bendruomenę Bažnyčioje. Apie tai popiežius Benediktas XVI 2006 Sekminių vigilijoje Vatikane taip kalbėjo gausiai susirinkusiems maldos budėjimo dalyviams: „Dvasios dovanos daugialypės... Ji pučia, kur nori. Ji daro tai nelauktu būdu, nelauktose vietose ir anksčiau neįsivaizduojamomis formomis <...>, bet kartu parodo mums, jog veikia turėdama prieš akis vienatinį kūną ir vienatinio kūno vienybę“ ( Benediktas XVI. Pamokslas per Sekminių vigiliją 2006 06 03).

Kaip matome, Popiežius labai pabrėžia ir tai dar pakartoja – Dvasia veikia Bažnyčios – kaip jis pavadina, – Vienatinio kūno vienybėje. Taigi, nei viena iš tikėjimo bendruomenių neturės to esmingo ryšio su Viešpačiu atitrūkdama nuo Kristaus Bažnyčios, nuo savos dalinės Bažnyčios ganytojo vyskupo. O esame vienybėje su Kristumi, jei visi esame vienos krikščioniškos šeimos, kurią esame įpratę vadinti Kristaus Bažnyčia, nariai.
Dar vienas svarbus dalykas šiais vartotojiškos gyvensenos laikais. Kristaus Bažnyčia mums – tai ne tik tikinčiųjų bendruomenė, leidžianti būti džiugioje vienybėje su Dievu, bet ir galimybė visiems, su Viešpaties ir vieni kitų pagalba, augti ir tobulėti. Kad ta galimybe pasinaudotume, kiekvienas turime taip pat ir kažkuo prisidėti, tiesiog prisiimti atsakomybę už šią katalikišką šeimą. Svarbu ne tik gauti, bet ir duoti. Todėl, priešingai savanaudiškų interesų gynimui pasaulietinėje erdvėje, Bažnyčioje dažnai kalbame apie įvairiais tarnystes. Pvz., artimo meilės tarnystė, padedant silpniesiems, pagalbos, palaikymo stokojantiems, maldos tarnystė, užtariant ligonius, kenčiančius, persekiojamus, blogio dvasios varginamus. Išskirtinė yra kunigiška tarnystė, tikintiesiems teikiant sakramentus, sakramentalijas, skelbiant Dievo žodį. Bažnytinė tarnystė – tai savo laiko, gebėjimų, resursų nesavanaudiškas dovanojimas kitiems. Dauguma tarnysčių Bažnyčioje atliekamos drauge susitelkus tikintiesiems. Taip kartu jie dalijasi ir visais vargais ir džiaugsmais, palaiko vieni kitus. Taip per juos reiškiasi ir Šventosios Dvasios veikimas. Tokioje tikinčiųjų Bendruomenėje taip pat, kaip ypatingi Dievo malonės vaisiai, paprastai kyla ir subręsta labai svarbūs visai Bažnyčiai pašaukimai kunigystei, vienuoliniam gyvenimui.

Svarbiausia, brandžiausia dvasiškai yra bendrystė švenčiant Eucharistiją. Į šią bendrystę kviečiami ir visi atliekantys kokią nors tarnystę, po parapijas išsibarstę pavieniai tikintieji, jų šeimos. Eucharistija stiprina, gaivina ir augina ne tik atskirą asmenį, bet ir kiekvieną krikščionišką bendruomenę, tuo pačiu ir visą Dievo Tautą – Bažnyčią.

Nuoširdžiai linkiu šia proga kiekvienai tikėjimo bendruomenei Emauso mokinių patirties – bendrystėje su Jėzumi kilusio užsidegimo, dvasinės kaitros, skatinančios kilti ir kelti.

Kaip jau žinote, šie metai Jubiliejiniai. Minime Lietuvos vardo paminėjimo 1000-sias metines. Toks ypatingas jubiliejus, neleidžia mums, jį švenčiantiems, neįvertinti viso tūkstantmetės evangelizacijos Lietuvoje reikšmės. Norėdami tai pabrėžti, Lietuvos vyskupai šiuos metus taip pat paskelbė Evangelinės žinios Lietuvai metais.

Lietuvos vardo paminėjimo ir Evangelijos žinios skleidimo jubiliejus, neatskiriamai susijęs su šv. Brunono kankinyste, gyvai primena, jog ir mūsų krašte turime turtingą, krikščioniškomis vertybėmis grįstą ilgaamžę tradiciją, jau eilę amžių brandinusią visą mūsų krašto kultūrą. Evangelijos žinios Lietuvai tūkstantmečio Jubiliejus tepaskatina visus mus naujai atrasti krikščioniškas vertybes, giliai įsišaknijusias mūsų krašto žmonių tradicijose, gyvensenoje, žmonių mąstysenoje.

Kartu norisi linkėti, kad šis ypatingas Jubiliejus visiems suteiktų išskirtinį impulsą, įgalinantį į daugelį tikėjimo, gyvenimo ir veikimo prasmingumo dalykų pažvelgti iš platesnės, labiau ilgalaikės perspektyvos, ir juos naujai įvertinti. Tegul toks žvilgsnis ypatingai paliečia mūsų tikėjimo pagrindus, asmeninio ryšio su Kristaus Bažnyčia, taip pat su kokia nors tikėjimo bendruomene svarbą. Tepadeda atrasti, kokia nuostabi Dievo dovana yra išganyman vedanti Kristaus Bažnyčia ir kokia palaiminga yra tikinčiųjų bendrystė joje. Amen