siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2009 09 06 Arkivyskupo S. Tamkevičiaus pamokslas jauniesiems piligriminio žygio iš Kryžių kalno į Šiluvą dalyviams
Paskelbta: 2009-09-13


Susitikimas su Jėzumi

Tris dienas jūs, jaunieji piligrimai, keliavote iš Kryžių Kalno į Šiluvą, turėjote pakelti nepatogumus, sunkumus ir nuovargį. Kiekviena piligrimystė ne tik vaizdžiai išreiškia žmogaus kelionę Dievo link, bet tikrai artina prie Viešpaties. Šiuo metu priartėjote prie kelionės kulminacijos: dalyvaujate iškilmingai švenčiamoje Mišių aukoje, kai Viešpats sudabartina savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Niekur kitur negalima taip artimai sutikti Jėzaus kaip Mišiose.

Evangelija mums pasakoja apie nelaimingo žmogaus susitikimą su Jėzumi. Žmonės atvedė kurčią nebylį ir prašė, kad Jėzus uždėtų ant jo rankas, t. y. pagydytų. Vargšas nebylys staiga tapo pats laimingiausias: pradėjo girdėti ir kalbėti. Tos dienos ir valandos, kai kentėdamas sutiko Jėzų ir buvo pagydytas, jis tikrai neužmirš.

Evangelijoje aprašyta daug žmonių susitikimų su Jėzumi, kai jie pajusdavo Dievo artumą ir būdavo dvasiškai, o kartais net ir fiziškai išgydyti. Panašų Dievo artumo išgyvenimą gali patirti kiekvienas, jeigu tik pats šito nori.

Leiskite paliudyti, kaip tai atsitiko man. Buvau kaimo vaikas, niekuo neišsiskiriantis iš savo bendraamžių, išskyrus tai, kad sekmadieniais drauge su kitais patarnaudavau Mišiose. Kurį laiką tai man nebuvo kuo nors reikšminga. Kartą vienas protingas kunigas manęs paklausė, ar nenorėčiau, patarnaudamas Mišiose, priimti Komuniją. Nejaučiau didelio noro, tačiau atsakiau teigiamai. Tuomet kunigas patarė eiti Komunijos per kiekvienas Mišias, tačiau drauge dažniau atlikti išpažintį ir skaityti geras knygas. Paklausiau patarimo ir pradėjau ieškoti jų, nors labiau traukė knygos apie keliones ir nuotykius. Klebono bibliotekoje suradau reikiamos literatūros ir, vasarą ganydamas gyvulius, daug skaičiau. Perskaičiau Šv. Rašto istorines knygas, suradau knygų apie savęs pažinimą, mąstomąją maldą ir, ne kunigų seminarijoje, bet, ganydamas karves, pradėjau atlikinėti mąstymą. Čia prie karvių ir avių aš sutikau Jėzų, o gal, tiksliau, jis mane sutiko. Buvau labai laimingas ir nutariau siekti kunigystės. Žinoma, anuomet net neįtariau, kokių išbandymų atneš šis pasirinkimas, bet visa tai gyvenant su Jėzumi buvo lengvai pakeliama. Niekada gyvenime nesijaučiau taip arti Dievo ir taip jo nemylėjau, kaip anuomet, ganydamas gyvulius.

Dievą panašiai galima sutikti ne tik piligriminėje kelionėje, bet pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis. Reikia tik vieno – iki galo atsiverti Dievui ir leisti jam kalbėti. Atsivėrimui trukdo tik nuodėmė, – kitokių kliūčių nėra. Todėl patariu jums, kaip man patarė geras kunigas: nepakęskite savyje nuodėmės. Ne todėl nepakęskite, tarsi jums nusidėjus Dievas skubėtų jus bausti, o dėl to, kad nuodėmė yra sielos naktis, kai pradedame nematyti ir negirdėti Viešpaties balso. Todėl sąžinei sunerimus, jog pasielgta netinkamai, nedorai, reikia neatidėliojant, kuo greičiau susitaikyti su Dievu. Tik nebijokite išpažinties. Tik nemanykite, kad nuodėmės išpažinimas jus pažemins. Jeigu ir gali kas nors mus pažeminti, tai tik nuodėmė.

Antras patarimas: kasdien nors po truputį paskaitykite kokią nors gerą knygą. Dabar lengvai galima jų surasti: net interneto erdvėje yra labai gerų dvasinių skaitymų. Tik šiandien noriu jums patarti, ko man anuomet nepasakė kunigas: neleiskite, kad jūsų sąmonę ir vaizduotę terštų televizijos ir interneto šiukšlės. Nemanau, kad reikėtų aiškinti, kas tai yra. Ar nematėte atliekų sąvartynų? Virš jų skraido pulkai varnų, o tarp šiukšlių rausiasi vargingai atrodantys žmonės ir tikisi surasti daiktų, už kuriuos gautų vieną kitą litą. Tokiais sąvartynų gyventojais tampa kiekvienas jaunuolis, jeigu tik nebudi, klajoja interneto ar televizijos šiukšlėse ir pasidaro labiau apgailėtinas, nei sąvartynų lankytojas. Šis tikrai šiek tiek užsidirba, o klaidžiojantys po moralinius sąvartynus aukso gabaliukų nesuranda, tik supurvina savo sielą, kurią vėliau reikia nuplauti atgailos vandeniu.

Mieli piligrimai, šie metai Lietuvai labai svarbūs: tai jos vardo tūkstantmečio jubiliejus. O jei tiksliau – Lietuvai atneštos Evangelijos žinios tūkstantmetis. Prieš tūkstantį metų šv. Brunonas nešė Jėzų mūsų protėviams, bet šie nesuprato, kad jiems atnešama pati brangiausia dovana, ir Evangelijos pasiuntinius nužudė.

Panašiai šiandien pasielgia daugelis nemąstančių jaunų ir subrendusių žmonių. Jiems dažnai atrodo, kad bus kur kas laimingesni gerdami alkoholį, rūkydami, vartodami narkotikus, mušdamiesi ar leisdamiesi į seksualinius nuotykius. Dievas pradeda jiems būti kliuviniu, todėl nutaria apsieiti be jo. Nešantiems Evangeliją jie su kokia nors kuoka, kaip tie senovės pagonys prieš tūkstantį metų, mielai trenktų per galvą, kad tik niekas nedrumstų jų įsivaizduotos „laimės“.
Tad norėčiau visus jus padrąsinti pranašo Izaijo žodžiais: „Drąsos! Nebijokite! Štai jūsų Dievas! <...> Pats Dievas ateis ir jus išgelbės. Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. <...> Išdegęs smėlynas tvenkiniu virs, išdžiūvusi žemė – vandens šaltiniais“ (Iz 35, 4–7).

Mišių aukos metu melskime Dievą, kad mūsų širdys, dažnai būnančios kaip išdžiūvusi žemė, virstų tyro vandens šaltiniais. Maldoje linkėsiu kiekvienam iš jūsų kartą gyvenime sutikti Jėzų taip, kad jis užpildytų jūsų širdies troškimus ir jūs be jo daugiau negalėtumėte gyventi.