siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 13 Kun. Roberto Šalaševičiaus (Vilniaus arkivyskupija) homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2009-01-28

„Marijos gimimas buvo mūsų išganymo aušra“

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 13 d. 10 val. šv. Mišiose Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje švenčiant Šeimų dieną Šiluvoje

Brangūs broliai ir seserys, visi mieli piligrimai, susirinkę Šiluvoje, Marijos radijo klausytojai, kurie namuose jungiatės su mumis į bendrą maldą.

Švenčiame Šilinių atlaidus. Šilinės yra Švč. M. Marijos Gimimo iškilmės. Tačiau Evangelija, kurią ką tik girdėjote, mums nieko nepasakoja apie Marijos gimimą. Ji pasakoja Jėzaus gimimo istoriją. Kodėl taip yra?

Nors Šventasis Raštas nieko nepasakoja apie Marijos gimimą, neabejojame, kad ji tikrai gimė, tikrai gyveno. Bet kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, mums lieka nežinoma. Tačiau yra kita priežastis, dėl ko šiandien girdime skaitant Evangeliją apie Jėzaus gimimą. Jėzaus gimimas paaiškina Marijos gimimo prasmę. Jėzaus gimimas leidžia suprasti, ką ištiesų reiškia Marijos gimimas. Antrajame skaitinyje buvo skaitomi tokie paslaptingi apaštalo Pauliaus žodžiai: „Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (Rom 8, 30). Šiais žodžiais apaštalas Paulius pasakoja mums apie slėpiningus Dievo planus ir sako, jog Dievas iš anksto numato ir paskiria žmones tai misijai, kurią norėtų, kad jie įvyktų.

Marijos misija – būti Jėzaus, o paskui – ir visų mūsų motina. Marija gimsta tam, kad pagimdytų pasauliui, mums visiems Išganytoją, Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Marija gimsta tam, kad taptų visų mūsų Motina. Taigi skaitome apie Jėzaus gimimą šiandien, nes dėl šios motinystės Marija atėjo į pasaulį. Kadangi ji priėmė šią motinystę, ji noriai ištarė „taip“ Dievo valiai. Jinai yra išaukštinta taip, kaip apaštalas Paulius sako: ji yra gerbiama, mūsų šlovinama taip, kaip joks kitas žmogus, nes per ją atėjo pasaulio Išganytojas.

Dabar pažvelkime į Jėzaus gimimą evangelijoje. Pažvelkime šiandien, ką jinai sako, mums, švenčiantiems Marijos Gimimo šventę. Evangelijos ištrauka, kurią šiandien girdėjome, yra trumpasis variantas. Prieš girdėtas eilutes Evangelijos autorius Morkus mums vardija visą Jėzaus geneologiją, visus Jėzaus protėvius. Tai ilgas mums nežinomų ir, deja, nepažįstamų žmonių sąrašas. Dėl ilgumo jo neskaitome. Tačiau ir evangelistas Matas, ir evangelistas Lukas, pasakodami apie Jėzaus gimimą, mums perduoda Jėzaus protėvių sąrašą. Tai reiškia, kad ši informacija yra svarbi, mums svarbu žinoti, kokie buvo Jėzaus protėviai. Svarbu dėl to, kad visas šis ilgas vardų sąrašas mums kalba apie Dievo pažadą, duotą dar Adomui ir Ievai žmonijos aušroje, pažadą, kurį Jėzus davė jiems po nuodėmės. Tuo pažadu Dievas įsipareigojo atsiųsti žmonėms Išganytoją. Žmonija visada laukė to Dievo siųstojo Išganytojo, Mesijo, Atpirkėjo. Tas troškimas yra toks stiprus, toks gilus mūsų viduje, kad, atrodo, yra neatsiejama mūsų prigimties dalis, tarsi pats Dievas būtų įrašęs jį į mūsų prigimtį. Nuostabu, kad tik pats Dievas ir gali tą troškimą pasotinti. Jokie žmogiški pažadai, jokia žmogiška laimė niekada nepasotins to žmoguje esančio Dievo troškulio.Dievas nuo pažado pradžios, nuo žmonijos aušros vedė visą istoriją, per įvairius įvykius – gražius ar skausmingus, džiugius ar sunkius, taip, kad vieną dieną žmonijoje gimtų tasDievo pažadėtasis Išganytojas.

Šioje istorijoje ypatinga vieta tenka Marijai, nes su jos gimimu Dievo pažadas pradeda pildytis. Ji tarsi išganymo aušra. Mes suprantame, kas yra aušra. Tai pirmieji šviesos spindulėliai, kurie praskaidrina nakties tamsą. Dar nesimato kylančios saulės, bet už horizonto pasirodantys jos spindulėliai nušviečia tamsą. Matydami tuos spindulius, suprantame, kad artinasi diena. Ir Marijos gyvenimas žmonijos istorijoje buvo tie pirmieji Dievo malonės spindulėliai. Jie sustiprino viltį. Ir šiandien Marija su savo artumu mums bylodama, pasirodydama čia, Šiluvoje, kalba mums apie tą Dievo malonę, kuri šviečia visada, net tada, kai atrodo, mums siaubia pati tamsiausia naktis. Marija mums sako: štai ateidama į pasaulį aš jums liudiju: Dievo malonė sklaido visokias sutemas.

Toliau tekste girdime, kaip autorius evangelistas Matas sako: „Jėzaus gimimas buvo toksai“ (Mt 1, 18). Tai aiški nuoroda, kad evangelistas mums ketina papasakoti tikrus istorinius įvykius. Jis nepasakoja legendų, mitų ar gražių pasakų. Jis mums pasakoja apie tikrą Dievo veikimą pasaulyje. Tas Dievo gimimas stebuklingas. Taip, tai tiesa. Tačiau iš tikrųjų jis įvyko mūsų istorijoje, mūsų žemėje, ir svarbu žinoti, prisiminti, apmąstyti šį Dievo atėjimą į pasaulį. Mes visi esame Dievo šeima; šioje istorijoje įsišaknijusi mūsų, kaip krikščionių, kaip tikinčių žmonių istorija, tapatybė. Negalime leisti iš mūsų atimti istorijos, jos niekinti, tyčiotis iš to, kas mums, krikščionims, brangu. Nes viskas yra tikra: mūsų tikėjimas remiasi ne pramanytais veikėjais, bet tikrais žmonėmis, kurie gimė, gyveno, kovojo savo gyvenimo kovas ir vargo savo vargą tam, kad Dievo valia išsipildytų. Mes privalome saugoti šią savo istoriją, nes tada mes žinosime, kas esame. Tada jokie gyvenimo išbandymai nesugebės sugriauti mūsų tikėjimo, nes jis remsis tikru Dievo veikimu.

Ir Šiluva su Švč. M. Marijos apsireiškimo žinia mums yra dar vienas priminimas, kad Dievas iš tiesų kalba istorijoje, mums prabyla tuomet, kai svarbu išgirsti jo žodį. Kai ypač reikia jo įsikišimo ir trūksta jo malonės. Tokios šventos vietos yra Šiluva, įvairios krikščioniškos šventės, krikščioniška simbolika. Visa tai padeda mums išlaikyti savo tikėjimą, nes grąžina mūsų mintis, jausmus ir širdis prie Dievo, prie to, iš kurio viskas kyla.

Toliau pasakojant Jėzaus gimimo istoriją sakoma, kad Jėzus prasidėjo veikiant Šventajai Dvasiai. Ir M. Marijos motinystė yra neatsiejama nuo Šventosios Dvasios veikimo. Iš tiesų Jėzaus gimimas buvo stebuklingas. Jis vienintelis tokiu būdu atėjo į šį pasaulį. Bet vis tiek Dievas davė savo Sūnui šeimą. Marija su sužadėtiniu Juozapu priėmė Jėzų, tą mažytį kūdikį, kuris turėjo tapti pasaulio išganytoju. Mes žinome, kad Marija taip pat turėjo abu tėvus. Tradicija perduoda mums jų vardus: Joachimas ir Ona. Ir šiandien, kai Šiluvos atlaiduose yra Šeimų šventė, mums būtina dar kartą aiškiai sau pasakyti: Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį; sukūrė taip, kad jie sukurdami šeimą taptų vienu kūnu, kad šeimoje gimtų vaikai. Anksčiau tai atrodė lengvai suprantamas dalykas. Šiandien, deja, apie tai reikia kalbėti, reikia įrodinėti. Šiandien reikia aiškinti, kas yra darni šeima. Šiandien reikia mokslinių įrodymų, kad būtent darni šeima – geriausia vieta žmogui būti laimingam, kad joje vaikui kuriama natūrali aplinka, leidžianti jam augti, bręsti, pasirengti gyvenimui. Šita tiesa apie šeimą nėra atsitiktinė mūsų Tradicijos dalis. Mes, Katalikų Bažnyčia, puoselėjame šeimą todėl, kad ji yra Dievo planas žmonijai, dėl to, kad Dievas taip sukūrė žmoniją. Visokie bandymai pakeisti šitą tvarką rizikuoja sugriauti pačius žmonijos pamatus. Dėl to Bažnyčia ir visi tikintieji privalo, turi pareigą daryti viską, kad šeima, kaip Dievo įkurta institucija, būtų išsaugota ir puoselėjama, kad jinai būtų vertinama, pripažįstama, kad niekas negalėtų lyginti kitų žmogiškų santykių su šeima.

Šiandien meldžiamės už šeimas. Ir tai reiškia – už visas šeimas, ne tik darnias, kuriose vyrauja santarvė, bet ir patiriančias sunkumų. Sutuoktiniams jie kartais atrodo didžiausia tragedija. Jėzaus gimimo istorija mums aiškiai liudija, kad Šventosios Dvasios veikimas labai konkrečiai susijęs su šeimos gyvenimu. Šventoji Dvasia puoselėja sutuoktinių meilę ir supratimą, pagarbą vienas kitam. Ji įkvepia išminties teisingai auklėti savo vaikus, padėti jiems išaugti ir subręsti, augti brandžiais, savarankiškais, atsakingais žmonėmis: vyrais ir moterimis, kurie žino, kaip gyventi šiame pasaulyje pagal Dievo valią. Šventoji Dvasia turi galią padaryti įmanomus neįmanomus dalykus. Todėl šiandien drįskime melsti stebuklo, drįskime kreiptis į Šventąją Dvasią ir prašyti jos malonių, gydyti sužeistas šeimas, drąsinti nusivylusias, nuliūdusias.

Melskimės, kad M. Marija, Ligonių globėja, savo malone gydytų sužeistas širdis dėl nesantarvės. Mes žinome, kiek daug yra vargą patiriančių šeimų Lietuvoje. Visi, kurie apsidairo aplink save ir mato kenčiančias, vargstančias šeimas, melskimės Šventosios Dvasios įkvėpimo, jos vedimo, nes ji gali padaryti stebuklus. Tiksliau, Jėzaus Kristaus Gimimo istorijoje pasakojama apie angelo apsireiškimą istorijoje. Angelas sumišusiam Juozapui, nesuprantančiam, kas vyksta, paaiškina Dievo veikimą ir Dievo planą. Angelas pasirūpina, kad Juozapas suprastų, kas vyskta jų gyvenime, Marijos gyvenime, kas bus šitas kūdikis, kurio laukiasi jo sužadėtinė. Ir mums labai svarbu suprasti Dievo veikimą. Turime tikėtis, pasitikėti, melstis, bet ir suprasti, Dievą pažinti, nes Dievas ateina pas mus kaip Tiesa, kuri mus išlaisvina, suteikia naują prasmę mūsų gyvenime. Be šos tiesos mūsų tikėjimas yra nepilnas. Jis gali būti gražus, bet jame trūks pažinimo, trūks tiesos. Katalikų Bažnyčia neatsitiktinai tiek daug dėmesio skiria mokymui. Tą darė Jėzus, tą toliau daro Bažnyčia. Ir tai skirta tam, kad kiekvienas tikintysis suprastų Dievą, pažintų, koks jis yra. Šis supratimas ypač reikalingas Lietuvos vyrams, nes daug jų yra pasidavę iliuzijai, jog darbas, karjera pinigai suteiks laimę. Daug jų yra pasidavę nevilčiai ir ją skandina alkoholyje. Tai rodo, jog jie nesupranta, ką Dievas daro jų gyvenimuose ir širdyse, šeimų gyvenimuose. Melskimės tos supratimo dovanos. Kad Lietuvos vyrai iš tiesų galėtų būti Dievo vyrai, kad jie būtų šeimos galvos, kurios tikrai rūpinasi šeimomis ir jų gerove. Melskimės už tuos, kurie imasi atsakingų vaidmenų visuomenės gyvenime, kad jie, prisiimdami šitą atsakomybę, taip pat suprastų Dievą ir galėtų vesti mūsų tautą, mūsų visuomenę Dievo nužymėtu keliu.

Toliau pasakojant Jėzaus gimimo istoriją yra sakoma, kad visa įvyko tam, kad išsipildytų Dievo pažadai. Apie Dievo pažadą jau minėjau pradžioje. Apie tą pažadą, kurį Dievas duoda dar Adomui ir Ievai. Ir Dievas dar ne kartą davė ir kartojo savo pažadus savo tautai, kad ji kantriai lauktų Dievo nustatyto meto, kai turėjo ateiti išganytojas. Šis Dievo pažadų išpildymo laikas atėjo, kai gimė Kristus. Tačiau Dievas ir toliau kiekvienam iš mūsų žada tas malones, kurios mums yra reikalingos. Dievas žada ir toliau pildo savo pažadus. Dievas ne visada ateina akimirksniu padarydamas stebuklą. Kartais Dievas nori, kad mes melstumėmės, prašytume ir lauktume jo stebuklų. Dievui nesunku akimirksniu atsakyti į mūsų maldas, bet labiausiai jis nori, kad mes keltume savo žvilgsnį į jį, gręžtume savo širdis į jį. Kad mes visą savo gyvenimą jam atvertume. Jis nori, kad mes jį pamiltume visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, taip kaip jisai mus myli. Ir šitas stebuklas neįvyksta akimirksniu. Galbūt kažkam Dievas gali akimirksniu sugrąžinti sveikatą, bet kietos širdies, kurioje stinga meilės Dievui ir artimui akimirksniu net ir Dievas nelabai gali pakeisti. Dėl to mes keliaujame per savo gyvenimo istoriją su Dievu. Vis iš naujo ir iš naujo grįždami prie jo, vis iš naujo ir iš naujo vildamiesi ir prašydami, ir jo pažadai išsipildo. Ir per visa tai mes keliame savo žvilgsnį į Dievą, mes jį prisimename. Mus ir toliau lydėjo, lydės kančia ir kryžius, nes tik per kryžių mes galime ateiti į prisikėlimą. Tačiau tas kryžius yra išganingas, nes ant kryžiaus buvo atverta Jėzaus širdis. Tik tuomet, kai mes priimame savo kryžių, tik tada mūsų širdis atsiveria artimui. Tai nereiškia, kad gyvenimas akimirksniu tampa lengvas. Ne. Bet jis tampa prasmingas, jis tampa gyvenimu, atiduotu kitiems. Atiduotas savo šeimai, artimiesiems, tiems, kurie labiau už mus stokoja. Nes ta perverta širdis, kuri galbūt skauda, panaši į pervertą Jėzaus širdį. Ir iš jos plūsta tikrasis gyvenimas, tikroji Dievo malonė.

Baigdamas noriu dar kartą priminti, kad Marijos gimimas yra mūsų išganymo aušra, mūsų dalyvavimas atlaiduose, šitos iškilmės, gražios pamaldos, susitikimas su daugybe kitų tikinčiųjų žmonių mums dovanoja pakilią nuotaiką. Iš tiesų visi džiaugiamės ir dėkojame Dievui už šitą nuostabų Jubiliejų, nuostabią šventę, kuri yra mums padovanota Marijos ir daugybės rūpestingų žmonių, kurie keletą metų dirbo, kad mes šiandien galėtume švęsti. Tačiau mes grįšime į kasdienybę, ir gali atrodyti, kad ta kasdienybė liks tokia pati, kaip ir iki šiol. Bet tai netiesa. Ateidami čia jūs pasiimate tuos išganymo aušros spindulėlius, kuriuos dovanoja Marija. Saugokite ir puoselėkite tuos šviesos spindulėlius, išlaikykite juos pirmiausia sau, kad galėtumėt kitiems nešti viltį, paguodą, kad kitiems galėtumėt papasakoti apie Dievo pažadus, kurie išsipildo, nes patys tapote tų Dievo pažadų išsipildymo liudininkais. Iš šitų atlaidų, iš šitų iškilmių grįžkite namo kitokie. Grįžkite su daugiau šviesos širdyse ir tvirtai pasiryžę tą šviesą saugoti ir dalyti kitiems. Amen.