siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 06 Kun. Arnoldo Valkausko konferencija Šiluvoje
Paskelbta: 2009-01-21

Eucharistija: jau dabar dalyvauti Dangaus karalystės pokylyje 

Parengta pagal kun. dr. Arnoldo Valkausko konferenciją Šiluvoje 2008 m. rugsėjo 6 d.

Evangelijoje pagal Joną pasakyta: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje, ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Vienybė su Kristumi būtinai įima esminį momentą – dalyvavimą šv. Mišiose. Esame Dievo tauta, jo malonės bendruomenė, vieningai suburta apie Kristaus asmenį. Tik jis, Jėzus, yra visų mūsų asmeninių ir bendruomeninių klausimų atsakymas. Tam, kad šitai išgyventume, yra tam tikra Dievo malonės, jo ženklų kalba.

Šv. Mišios arba Eucharistija, Šventoji Liturgija, Viešpaties vakarienė, Duonos laužymas – šie ir daugybė kitų pavadinimų atspindi tą patį susivienijimo su Dievu slėpinį. Susitikimas su Viešpačiu Eucharistijoje yra krikščionio gyvenimo viršūnė. Tai reiškia pripažinimą, jog krikščionis yra pašauktas ir gali išgyventi susivienijimo su Dievu slėpinį. Ir tam reikia rengtis, bręsti ne vienus metus, įeiti į šį tikėjimo slėpinį savo mąstymu, gyvenimu. Ir ne tik protu pripažinti duonos laužymą, Jėzaus buvimą čia, bet ir suvokti, ką tai reiškia mums asmeniškai – dalyvauti, kai pats Dievas save atiduoda. Ir šis išgyvenimas paskui turi tolesnius padarinius mūsų psichikoje, dvasiniame gyvenime, mūsų santykiuose su kitais.
Šv. Mišios – tai Pascha, perėjimas. Pirmajame laiške korintiečiams sakoma: „Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Juk jūs esate nerauginti, nes jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus“ (5, 7). Iš ko ir kur mes pereiname? Tai perėjimas į Dievo vaikų laisvę. Šv. Mišios yra sandora, Naujosios sandoros pokylis. Tai susivienijimas su Kristumi ir su savo broliais: dar nesame iki galo, bet tampame esančiais vienybėje.

Šv. Mišios yra auka. Šv. Mišiose Kristaus auka yra sudabartinama. Kokiu būdu? Jėzui, kaip Dievui, laiko sąvoka neegzistuoja: jam nėra vakar ir šiandien. Jam visada yra dabar. Laužydamas duoną Jėzus žinojo, kad atiduoda – iš esmės – patį save. Jo, kaip Dievo, nukryžiavimas įvykęs ir turi padarinius visiems laikams. Jėzus sako: jūs atpažinsite, priimsite mane. Dievas yra išgyvenantis savo buvimą čia ir dabar su visa kančia ir prisikėlimu. Tai Dievo norėtas, pažadėtas būdas atiduoti save. Kodėl? Duona tampa kūnu, kuri atiduodama už mus. Vynas tampa krauju, kuris išliejamas už mus. Auka – įasmenintas Dievo kalbėjimas žmogui dėl jo gyvenimo konkretumo. Žmogui reikia užčiuopti, pajausti – tokio sąlyčio, kuris garantuotų absoliutų konkretumą. Kita vertus, jau čia, žemėje, esame Dievo karalystė, tik to nepajėgiame suvokti, nes esame pažeisti nuodėmės. Esam jau Dievo karalystė ir dar ne. Kovą už Dievo karalystę mums reikia užbaigti iki galo, pasiekti didžiausią vienybę su Dievu, aukščiausią asmeninį santykį su juo, didžiausią laimę. Tam Dievas peržengė, paaukojo save, kad ten, kur yra nuodėmė, tos nuodėmės nebeliktų.

Šv. Mišios yra pokylis. Koks jis? Jėzus atsisėda prie stalo su savaisiais. Duoda jiems maisto ir gėrimo – t. y. duoda patį save. Tuo pabrėžia: ne duodamas maistas ar gėrimas yra gyvybė, bet jis pats yra gyvybė (plg. Jn 15, 5). Drauge čia svarbus eschatologinis, t. y. galutinio išsipildymo, momentas: Dievas realiai, iš esmės yra su mumis, kad atvestų mus pas save, mūsų gyvenimą padarytų prasmingą. Šis Mišių pokylis primena Dievo Sandorą prie Sinajaus kalno ir kitas sandoras. Ir tai yra labai žmogų guodžiantis dalykas.

Šv. Mišių išgyvenimu turime augti, neišsigąsdami šiandienio jų suvokimo. Ne vienas pasako, kad pasimeldus asmeniškai palengvėja, o šv. Mišiose tik dalyvaujama. Tačiau tai nelyginami dydžiai. Turime išmokti būti su Dievu kasdien, o šv. Mišiose sujungti savo asmeninę patirtį su buvimu kartu ir su Jėzumi. O tam trukdo daugelis kultūrinių, neteisingi suprasto tikėjimo ir kt. dalykai.

Eucharistijos šventimas artina prie autentiško savęs suvokimo, kuris kyla iš prasmingiausio klausimo: kas aš esu? kam esu? Apibrėžimu „aš esu krikščionis“ prasideda identiteto augimo kelionė. Švęsti Eucharistiją – tai išgyventi, kad aš esu Dievo karalystės narys su kitais jos nariais, kurie semiasi jėgų ir drąsos iš asmeninio autentiško Dievo mums atiduoto buvimo. Eucharistinis buvimas kviečia: esate Dievo karalystės dalyviai, esate čia ir dabar pakviesti išgyventi vienybės, pakviesti priimti tą įtampą tarp to, kas esame, ir to, kuo būti esame pašaukti. Per šv. Mišias sakome: Viešpatie, nesu vertas. Bet kokia Viešpaties meilė ir galybė, kad jis asmeniškai ateina ir padovanoja save!

Eucharistinis buvimas neleidžia būti bet kaip šiandienoje, kurioje gausu sutrikusių tarpusavio santykių, vertybių, nebematoma savo gyvenimo perspektyvos, nejaučiama atsakomybės prieš Dievą. Kiekvienose Mišiose jis priverčia klausti savęs: kas aš esu? Tai identiteto ieškojimas vis giliau išgyvenant save kaip Dievo kūrinį, kuriam Dievas padovanojo patį save, – šitai turi atvesti mus į šv. Mišias. Atvesti žinojimas: Dieve, tu tikrai mane myli, nori per mane daryti darbus, duodi man tokius pat netobulus brolius ir seses kaip uždavinį būti kartu, kad susitiktume pas tave. Šis eucharistinis šventimas – tai viso buvimo žemėje keitimas ir aiški nuoroda į amžinybės išgyvenimą jau čia ir dabar. Taigi Viešpats kviečia mus vis gilesniam asmeniniam ir bendruomeniniam santykiui.

Šv. Mišios leidžia nuolat augti. Ateiname į jas išgyventi didžiausios vienybės su Dievu, gydyti santykių, nusiteikę priimti didžiausią dovaną – dalyvauti Dangaus karalystės pokylyje. Šv. Mišios yra mums gyvenimo uždavinys: turime čia švęsti, išėję į pasaulį drąsiai būti, nepritrūkti vilties: Jėzus yra mūsų gyvybė ir jis mus keičia.