siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 11 Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio žodis Ekumeninėse pamaldose Šiluvoje
Paskelbta: 2009-01-21

„Turime būti žemės druska“

Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio žodis 2008 m. rugsėjo 11 d. Ekumeninėse pamaldose Šiluvos bazilikoje

,,Pašventink juos tiesa. Tavo žodis yra tiesa.“
Mieli broliai ir sesės Kristuje!

Mes – Kristaus Bažnyčia – esame Kristaus prašymu šventinami Tiesa. Kokią tiesą mes šiandien esame kviečiami apmąstyti? Esame susirinkę vietoje, kuri ne visoms krikščionių bendruomenėms vienodus prisiminimus ar istorijos įvertinimus kelia, tačiau šiandien tampa santaikos vieta.

Ir šioje vietoje ypač jūs, Romos Katalikų Bažnyčios tikintieji, ypatingai gerbiate Dievo Motiną Mariją, kuri mums parodė patį gražiausią meilės ir, galima sakyti, tiesos pavyzdį, kokį žmonės gali parodyti. Atsiliepdama į Dievo kvietimą Marija tarė: ,,Daryk su manimi, ką turi daryti. Aš tavo tarnaitė.“ Ir šiandien skaitome Jėzaus žodžius: „Aš už jus meldžiu.“ Kas gi yra toji dieviška tiesa? Mes galime tuo džiaugtis ir linksmintis, nes dieviškoji tiesa yra ne kas kita, kaip amžinoji Dievo meilė, mums parodyta Jėzuje Kristuje.

O kas yra toji meilė? Šiais laikais apie meilę mes pratę įvairiai  kalbėti ir mąstyti. Ir dažniausiai meilė suvokiama kaip tam tikra emocinė būsena, kuri iškelia žmogų ir kuri greit praeina ar galbūt vėl atsiranda., tačiau savyje neturi jokio įpareigojimo. Žmogus sako: ,, Aš myliu.“ Ir tai labai panašus žodis į tuos, kuriuos maži vaikai labai anksti išmoksta kartoti ir reiškia ,,aš noriu“. Ir mes statome pasaulį aplink „aš, man“, ir toji meilė tampa visiškai neaiškus dalykas.

Tačiau žvelgdami į kryžių ir ypač pasirinkdami tai, ką Viešpats mums yra padaręs, suvokiame pačią didžiausią tiesą, kad tikroji meilė yra dalijimasis, savęs atidavimas. Ir kai artinamės prie Kristaus, žinome, kad Viešpats mus pamilo ne taip, kaip mes šiais laikais pratę girdėti: myliu, vakar mylėjau, šiandien nebe ir pan. Mes žinome, kad Viešpats ant kryžiaus parodė meilę pats save atiduodamas; ir atiduodamas ne dalį savęs, ne dalį savo dievystės, ne dalį savo garbės, tačiau visą dievystę, visą garbę, visą širdį.

Kai apmąstome mūsų Viešpaties gimimą, jo pradžią, žvelgiame į Dievo Motiną kaip į tą, kuri dalijosi, kuri atidavė save, kad mes regėtume, patirtume ir džiaugtumės Evangelija, amžinuoju gyvenimu, kad tas, kuris neaprėpiamas, taptų mums pažinus, kad mes galėtume jį paliesti, pažinti, jį pamilti.

Ir štai čia mums, krikščionims, iškyla didžiausia gyvenimo užduotis. Mes daug šimtų metų įvairius bandymus darėme, kad vieni kitus paveiktume, kad mūsų tiesa kažkaip suklestėtų, neretai įsitraukdavome kalaviją, imdavomės kitų gudrybių, skęsdavome diskusijose ir pan. Išties nebe mūsų, kiekvienos konfesijos – visos krikščionijos atsakomybe leidome, kad pasaulis būtų užgožtas tamsybių, karų, naikinimo lagerių, pragaro pranašų, nes buvome labai stipriai prisirišę prie savęs ir mąstėme, ir rūpinomės daug šimtų metų, kaip įtikinti pamiršdami Kristaus žodžius apie tiesą: ,,Pašventink juos tiesoje.“
O kas yra toji tiesa? Tai meilė. Pamiršom, kad Viešpats ir mus yra įpareigojęs mylėti. O mylėti – tai ne žvelgti į vienas kitą su gailesčiu ar sakyti, kad šie broliai gal ir ne prasti, gal pasitaisys. Ir aš manau, kad daugelio konfesijų dvasininkai giliai širdyje vienaip ar kitaip mąsto: patobulės, pasitaisys į vieną ar kitą pusę. Galbūt ir taip. Leiskime Šventajai Dvasiai veikti. Tebūnie pirmiausia tai, kam esame įpareigoti – dalytis.

Ir šiandien esu įsitikinęs, kad ne vienas mūsų žvelgiame į savo gyvenimo aplinką, į savo namus, šalį ir ieškome priežasčių, kodėl tiek daug bėdų, asmeninių ar valstybinių nesėkmių, tiek palaužtų likimų ir tiek tamsiais klystkeliais keliaujančių žmonių. Ir mes patys neretai paklsytame. Ir atsakymo nėra politikoje, sociologijoje; atsakymas yra Kristuje. Jeigu norime, kad šis pasaulis pasikeistų, turime būti žemės druska. Vadinasi, turime save atiduoti – pirmiausia savo artimiausiems žmonėms, paskui aplinkai, bendruomenei, parapijai, pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms, draugams ir svetimiems.

Tuomet padarysime gerą prielaidą, kad žmonės, kurie Kristaus nepažįsta, jį pažintų – ne per mūsų žodį, ne per mūsų įrodinėjimą, tačiau per meilę, kuri atspindėtų Kristaus meilę, t. y. atidavimą.

Jūsų Ekscelencija arkivyskupai, ekscelencija vyskupai, visi dvasininkai ir svečiai, aš iš tiesų su didžiausiu džiaugsmu Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vardu dėkoju už galimybę šiandien šiose pamaldose dalyvauti, prisiminti ir apmąstyti savo pašaukimą ir atsakomybę prieš Dievą, atsakomybę, kylančią iš pačios Dievo esmės, meilę, pasireiškiančią dalijimusi.

Todėl šiame pasaulyje, kur, sakome, labai mažai šviesos, kur krikščionija kai kuriose Vakarų Europos vietose beveik išnykusi, mes mąstome, ką daryti. Dalykimės šiuo pasauliu, atiduokime save, ir tai bus liudijimas, nes esame ne vieni. Kristus yra su mumis. Kristus nori mūsų vienybės ir kad jo šviesa būtų atspindėta. O tie, kurie jo šviesą priima, nestokotų tikrojo džiaugsmo, nes Kristuje visa, visa tamsa nugalėta, o amžinybė mums atverta.

Todėl pašvęskime savo gyvenimus Kristuje ir tai, ką galime drauge daryti, darykime, tapdami šios žemės druska ir iš tiesų galėdami patvirtinti Dievo žodžius: „Tavasis Žodis yra tiesa, tad pašvęsk ir vesk mus savo Žodžio šviesoje.“ Amen.