siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 15 Nerijaus Šmerausko liturginė katechezė Šiluvoje
Paskelbta: 2009-01-21

Mūsų keliai tebus sujungti į vieną kelią – Kristų 

Klieriko Nerijus Šmerausko, aplinkraščio „Šiluvos žinia išeivijoje“ redaktoriaus, liturginė katechezė 2008 m. rugsėjo 15 d. prieš pagrindines pamaldas Šiluvoje švenčiant Padėkos šventę su pasaulio lietuviais

Kad atsirastume šiandien Šiluvoje, visi turėjome nukeliauti tam tikrą kelią, vieni labai ilgą – iš kitų šalių, kiti trumpesnį – pačioje Lietuvoje. Prisiminkime, kaip kelionėje besikeičianti aplinka ir kelio kryptis leido mums keistis, būti užkalbintiems, susitikti ir padaryti sprendimus.

Prieš keturis amžius Motina Marija buvo toji, kuri Šiluvos krašto gyventojų kelyje tapo lemtingu ženklu. Anuomet žmonės susirinko aplink pranašišką Marijos žodį, ištartą nuo laukų akmens. Įsiklausymas ir to žodžio vykdymas per keturis šimtmečius ir šiandien mums leidžia drauge su Marija susiburti apie Kristų, gyvąjį Dievą – mūsų asmeninio gyvenimo ir Bažnyčios pamatinį akmenį. Dievo Motina tuomet apsireiškė – pasirodė ir prakalbo, kad Kristus galėtų apsireikšti, ateiti, kalbėti ir būti su mumis šventojoje Eucharistijoje ir gyvenime.

Tuoj švęsime Eucharistijos Auką – priimsime Dievo žodį ir Kristaus kūną. Tai mūsų atminties valanda mums priminti, kas esame ir turime būti Kūrėjo paveiksle – į jį panašūs. Dievas svajoja apie savo kūriniją, apie žmogų, nuolat mus kalbina. Esame privilegijuota gentis, išrinktoji žmonija, kuriai Viešpats siunčia savo žodį, savo laišką ir patį save.
Į Mišių šventimą niekada neateiname tokie patys ir niekad neišeiname tokie patys. Į Šiluvos šventovę niekad neatvykstame ir neišvykstame tokie patys. Dievas mus perkeičia savo žodžiu, maitindamas savo kūno ir kraujo dvasiniu maistu. Mums save duoda, kad taptume vis panašesni į save atiduodantį Kristų, kad vis labiau taptume Kristumi pasaulyje.

Žodis, kūnas ir veiksmas Mišiose yra svarbiausi mūsų žingsniai. Priimdami Dievo žodį kaip maistą gauname užduotį kitiems jo žodžius kalbėti, priimdami Kristaus kūną – kitiems tapti Kristumi, gyvenime savo konkrečiais veiksmais daryti tai, ką Kristus kalbėjo ir darė.

Šiandien Šiluvoje Padėkos diena. Už daug ką turime dėkoti. Dievo Motinai – už jos žodį nuo akmens, už krikščioniškąjį katalikišką tikėjimo paveldą, už savo šventąjį Krikštą ir Eucharistiją. Mūsų tėvynė Lietuva vėl laisva ir nepriklausoma. Už šį laisvės atgavimo stebuklą nepajėgsime atsidėkoti Dievui ir Jo Motinai, Šiluvos Marijai. Tačiau galime šią padėką padaryti regimą savo tarpusavio bendryste, atsivertimu ir darbais, atsakingos laisvės pareiga. Visa, ką turime, kaip kūriniai esame gavę iš Triasmenio Dievo nusižeminimo ir pasidovanojimo. Savo dėkojimu, Dievo garbinimu galime tik pripažinti Jo besąlygišką dosnumą, juo gėrėtis, džiaugtis ir išlikti ištikimi jam, kaip vienintelei atramai, ir skausmuose, ir džiaugsmuose.

Tuoj žengsime į Eucharistijos bendrystę, kad vėl iš naujo išgirstume Kristaus rūpesčio kiekvienu žmogumi patvirtinimą. Kiekvienas stosime Dievo ir vieni kitų akivaizdoje. Būdami eucharistiniais žmonėmis patvirtinsime savo pažadus ir ištikimybę. Atnaujinsime pareigą, kuri privalo būti vaisinga kasdienoje: visuomenės, politikos ir ekonomikos, pagarbos ir teisingumo reikaluose. Iš lobyno Dievo žodžio, kurį šiandien išgirsime, įsidėkime į širdį ir atmintį bent dvi tris konkrečias mintis ir įsipareigokime jas įvykdyti, padaryti matomas savo gyvenime. Tai mūsų pareiga, kad per Mišias skelbiamas išminties žodis ir mums duotas Kristaus kūnas taptų veiksmu mūsų kasdienos žingsniuose.

Čia, Šiluvoje, per dešimtį Jubiliejaus dienų su žmonėmis meldėsi pati gamta, saulėtekiai nuo ryto mišių iki saulėlydžio per vakaro mišias aikštėje. Nuo rytų lig vakarų visa, kas gyva, šlovina Kristų. Mes, žmonės, esame apdovanoti, nes visos kūrinijos maldą galime pakylėti Dievop. Ypač per savo gyvenimo ženklus – duoną ir vyną. Per duonos šventumą visa kasdienybė įgauna prasmės ir tikrumo. Per vyno dovaną Dievas dovanoja džiaugsmą. Šie du kasdienos ženklai, žemės ir žmogaus darbo vaisiai, tampa Kristaus kūnu ir krauju dėl žmogaus gyvenimo amžinybėje.

Su Šiluvos Motina šiandien stovime po mirties ir prisikėlimo kryžiumi, žengsime paskui jį prie Žodžio ir Kūno stalo, nes be Dievo visuomet esame dvasia tušti ir alkani. Maldos, giesmės, mūsų ėjimas, stovėjimas, klūpėjimas, žodis – kaip ir kvapnūs smilkalų dūmai šią Padėkos dieną tepakylėja mus prie Dievo ir vieni kitų. Visi keliai, kuriais šiandien atkeliavome į Šiluvą, Dievo ir mūsų Motinos Marijos mokykloje tebus sujungti į vieną kelią, tiesą ir gyvenimą Kristuje.