siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 14 Mons. Artūro Jagelavičiaus homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2009-01-16

Gelbstintis Marijos ženklas

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 14 d. 8 val. šv. Mišiose Apsireiškimo koplyčioje  švenčiant Šiluvoje Jubiliejaus iškilmes 

„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Šie Apreiškimo knygos žodžiai ragina mus pažvelgti aukštyn į dangų. Ten vyksta kažkas nepaprasto, kas mus žavi ir kartu kelia nerimą.

Neramiam pasauliui, kuriame gyvename, mūsų baimėms ir rūpesčiams Šventasis Raštas parodo nuostabų vilties ženklą: Moterį, apsisiautusią saule, o jos kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Kad ir kokie grėsmingi debesys telktųsi pasaulio horizonte, kokios nelaimės slėptųsi už rytdienos durų, kad ir kiek priešiškų jėgų rengtųsi palaužti ir sunaikinti žmogų, kiekvienas, kuris pasirinko savo gyvenimo atrama Dievą ir Juo pasitiki, gali būti ramus. Yra kažkas, kuris per visą pasaulio istoriją vis iš naujo ir iš naujo, kiekvienai kartai atskirai, ištiesia savo galingą ranką, išsklaido išdidžios širdies žmones, numeta galiūnus nuo sostų, turtuolius tuščiomis paleidžia. Yra kažkas, kas išaukština mažuosius, alkstančius gėrybėmis apdovanoja, kas ištiesia pagalbos ranką.

Galybe ir pagalba šio Visagalio, kurio vardas yra šventas, pirmoji savo asmenine patirtimi įsitikino nuolanki Viešpaties tarnaitė, Mergelė Marija. Dievas pamatė Jos nusižeminimą ir paklusnumą ir padarė taip, jog nuo dabar palaiminta Ją vadins visos tautos. Dievo valia po sunkaus žemiškojo gyvenimo, kuriame Marija paaukojo savo Sūnų Viešpačiui, mirusiam už pasaulio išganymą, ji buvo apimta į dangų su siela ir kūnu. Marija yra mums viltis tuo, kad Dievą mylintiems viskas galų gale išeis į gera.

Marija yra mūsų viltis, nes kelias, kuriuo ji ėjo, tai ir mūsų, krikščionių, kelias. Kiekvienam krikščioniui, tikinčiam į Kristų ir priklausančiam Bažnyčiai, yra patikimas, kaip kažkada Marijai, atsakingas uždavinys: nuolankiai ir su meile priimti Dievo valią, nors kartais ji sunki ir nesuprantama. Jeigu žmogus priims Dievo valią, visiškai juo pasitikėdamas, vadinasi, laimės. Net jeigu gyvenimo kelias eitų per dykumas ir tamsą, net jeigu ir tūkstančius priešų turėtų, toks žmogus laimės todėl, kad visada laimi tas, kas pasitiki Dievu. Toks žmogus, kaip ir Marija, anksčiau ar vėliau bus priimtas ten, kur danguje moteris, apsisiautusi saule ir žvaigždėmis.

Ženklas ir garantija to, kas laukia kiekvieno krikščionio, priklausančio Kristui, būtent yra Marija, paimtoji į dangų. Joje Dievas įvykdė ir mums patvirtino savo nepaprastus pažadus. Danguje išaukštintos Marijos ženklas yra duotas ne vienam žmogui ar grupei žmonių, kurie rimtai vykdė krikščionio pašaukimo uždavinį; jis yra Bažnyčios ir viso pasaulio vilties ženklas. Tarp Marijos ir Bažnyčios yra nepaprastai tamprus ryšys. Kaip kažkada Nekaltai Pradėtosios M. Marijos misija buvo duoti Dievo Sūnui Jėzui Kristui žmogiškąjį kūną ir vėliau nuolankiai Sūnaus klausyti, taip ir Bažnyčia, trokšdama būti Dievo pažadų dalyve, privalo vis iš naujo prisiminti, koks yra Bažnyčios uždavinys. Ne tas, kad viešpatautų, apaugtų turtais ir valdžia, nukreiptų savo jėgas tobulindama savo struktūrą ir organizacijas, bet tas, kad būtų žmogaus kelias pas Viešpatį. Pagimdyti žmogų Dievui ir Dievui jį išauklėti. Būti to žmogaus dvasine tarnaite. Jeigu Bažnyčia tai supranta ir vykdo, tada ji gali būti rami. Tuomet nesvarbu, kad Bažnyčios istorija bus pažymėta persekiojimų, kryžių ir mirties. Nesvarbu, kad Bažnyčią stums iš visuomeninio gyvenimo, politikos, mokyklų, valdžios organų, iš meno ir kultūros. Nesvarbu, kad Bažnyčią lyg raupsuotąją išvarys į istorijos dykumas, ir daug kas jos gėdysis. Bažnyčia atsilaikys visais laikais. Kol valdantys Bažnyčią ir jai priklausantys bus ištikimi savo misijai liudyti Dievą ir Jo valią, tol nepralaimės. Bažnyčią Kristus paskyrė būti kelrode žvaigžde žmonijai. Jėzus duoda Bažnyčiai, nežiūrėdamas į jos žmogiškąjį silpnumą, galimybę išsaugoti nusižeminimą, skaistumą, nuoširdumą, tarnavimą ir begalinį pasitikėjimą Dievu, tą būtiną pasitikėjimą, kurio pavyzdžiu yra M. Marija.

Tačiau pasaulis yra be tikėjimo Dievu, be meilės, be taikos. Pasaulis žmonių, nekenčiančių vienas kito ir aklai siekiančių vienas kitą ir net ištisas tautas sunaikinti. Kaip tokiam pasauliui parodyti į dangų paimtos Marijos ženklą? Nes pati didžiausia šiandieninio pasaulio nelaimė ir didžiausias pavojus yra tas, kad jis tiki tik į save, viską kuria tik tikėdamas savimi ir save patį laiko galutiniu tikslu ir aukščiausia gerove. Dar neišsigaravusios nuo ano meto ateistinio pasaulio supratimo žiniasklaidos priemonės ir reklamos kasdien ą gundo žmones vertinti tik tai, ką galima suvartoti šiame gyvenime. Toks kelias yra į niekur. Dar blogiau: toks pasaulio kelias gali baigtis katastrofa.

Mes, krikščionys, esame laimingi. Laimingi todėl, kad kiekvienas žmogus turi tik žemiškąją motiną, o krikščionis – dar ir Dangiškąją Motiną, Užtarėją, mūsų Maldininkę, kuri meldžiasi už mus dangaus Tėvui visuose mūsų reikaluose. Jėzus yra mirtį nugalinčio gyvenimo versmė, tuo tarpu Marija – rūpestinga motina, kuri atsiliepia į savo vaikų lūkesčius gaudama jiems sielos ir kūno sveikatos. Tas atsispindi gausiuose Mariją vaizduojančiuose, visame pasaulyje pasklidusiuose paveiksluose. Vysk. M. Paliulionis 1886 m. rugsėjo 8 d., švenčiant Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo šimtmetį, iškilmingai vainikavo Marijos apsireiškimo vietoje stovinčią statulą, vadinamą Ligonių Sveikata.
Krikščionys, per šimtmečius kreipdamiesi į ją kaip į Ligonių Sveikatą, išmoko ir patys motinišku švelnumu apgaubti slaugomus ligonius. Kančia ypač suvienija žmones. Vyrai ir moterys, klausydami Dievo žodžio, melsdamiesi ir švęsdami sakramentus, tampa lyg „viena širdis ir viena siela“, tarp jų ima įsigalėti broliškas solidarumas ir dalijimasis gėrybėmis ir įgyvendinta tai, ką šv. Paulius primena Laiške korintiečiams: „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Benediktas XVI sako: „Tegu Palaimintoji Mergelė, mūsų Motina, paguodžia sergančiuosius ir palaiko visus, kurie, kaip gerieji samariečiai, paskyrė savo gyvenimą kenčiančiųjų dvasinių bei fizinių žaizdų gydymui.“

Savo užtarimu vesdama tikinčiuosius arčiau prie Sūnaus Jėzaus Kristaus Marija pakartoja ko kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Sunkiame gyvenimo kelyje kryptį mums rodo motiniškas Marijos balsas, nepaliaujamai skambantis iš Kanoje vykusių vestuvių: „Darykite, ką tik jis jums lieps!“ „Iš ko galime mokytis sutikimo? Iš Marijos, kuri Dievui pasakė „taip“, priimdama Nekaltojo Prasidėjimo slėpinį. Vienydamiesi su Marija, vienijamės ir su jos „taip“ Kristui. Taip randame atsakymą į tuos tokius sunkius klausimus apie kančią, ligą ir mirtį,“– sakė kard. Barragan.

Didingas ženklas danguje: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas, į dangų paimtoji M. Marija yra Dievo ženklas šiam, krikščioniškom vertybėm aklam pasauliui, kad yra kitos vertybės: kurti su Dievu ir Dieve. Įsiklausyti į Dievo žodžius. Rimtai vykdyti Dievo įsakymus. Žmoguje būtina matyti daugiau nei vien jo kūną. Matyti žmogaus, kaip Dievo kūrinio, prigimtį ir orumą. Mums būtina pamatyti ir suprasti, kad mes visi, žmonės, priklausome didelei šeimai, kuri arba išmoks gyventi taikoje ir meilėje, arba pati sau parengs tragišką likimą.
Marijos gyvenimas, visa tai, ko ji buvo turtinga ir kuo išmintinga, už ką Ji buvo paimta į dangų, yra ir bus dovana ir pagalba pasauliui išlikti. Atsistoti po Marijos ženklu – tai žengti didelį vilties žingsnį dėl žmonijos ateities. „Darykite, ką tik jis jums lieps!“– šie Marijos žodžiai, raginantys mus visada klausyti Dievo Sūnaus, yra ženklas, rodantis, kur yra tikrasis Dievo vaikų kelias. Mes turime vykdyti Dievo valią. Ir nesvarbu, ar mūsų gyvenimas skurdus ar turtingas, mes garsūs ar kuklūs, sveiki ar sergantys, ilgas ar trumpas mūsų gyvenimo kelias... Svarbiausia yra vienybė su Dievu ir mūsų meilė Jam. Amen.