siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 08 Kaišiadorių vyskupo Juozo MATULAIČIO homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2009-01-15


Pašaukimas tarnauti Dievo Motinos pavyzdžiu 

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje švenčiant Švč. M. Marijos Gimimą

Brangūs broliai ir seserys!
„Brangią dovaną dovanojo mums šią dieną dangus“ – šiais šv. Bernardo žodžiais trokštu pradėti Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo iškilmei skirtas mintis. Kiekvieno žmogaus gimimas yra tikra Dievo dovana pasauliui, nes įsižiebia viltis, jog naujai ateinantis žmogus atneš daugiau šviesos, paskleis daugiau gėrio ir taip sumažins žmonijos vargus. Ši viltis su kaupu išsipildė Švč. M. Marijos asmenyje, iš kurios užtekėjo teisingumo saulė – mūsų Dievas, Kristus.

Marijos pašaukimui būti Dievo Sūnaus Motina ypač tinka Laiško romiečiams žodžiai: „Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (Rom 8, 30). Juk Dievo valia ji iš anksto buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, todėl jos gimimas buvo naujos eros prošvaistė istorijos sutemose. Ne veltui sakoma, kad „Marijoje Aukščiausiasis norėjo parodyti, kad tikra didybė ir laimė pasaulyje negimsta iš matomų daiktų, kuriuos žmonės laiko didelėmis gėrybėmis, bet kyla vien iš dvasinių turtų, kuriais Dievo Sūnus apdovanojo savo Motiną“ (Butkus K. Juozas, Dievo žodis. Pamokslai sekmadieniams ir šventėms, Brooklyn 1992, p. 173).

Mes dažnai girdime kalbant apie karjerą, užimamas pareigas, įsigytą specialybę, tačiau žodis pašaukimas tapo beveik išskirtinai bažnytinio žodyno dalimi. O kaip mes įsivaizduojame pareigūną ar valstybės tarnautoją, kuris savo pareigas atlieka ne tik todėl, kad jis tam paskirtas, bet ir iš pašaukimo? Toks žmogus stengiasi kuo geriausiai atlikti savo pareigas ir kuo nuoširdžiausiai padėti į jį besikreipiantiems žmonėms. Kai sutinkame žmogų, iš pašaukimo atliekantį kad ir paprasčiausius darbus, toks susitikimas ilgai išlieka mūsų atmintyje. Štai kokią galią turi pašaukimas!

Šios dienos intencija ypač meldžiame Dievą malonių pašauktiems tarnauti teisingumui ir užtikrinti žmonių saugumą. Norėčiau atkreipti dėmesį į žodžius apie pašaukimą tarnauti, kuris nesveikos konkurencijos ligų apimtoje visuomenėje tampa vis blankesnis. Tarnavimas jokiu būdu nereiškia savęs žeminimo ar savęs neįvertinimo, bet autentiška kiekvieno pakrikštytojo laikysena. Juk ir Kristus atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45). Tarnavimas Dievui ir žmonėms Marijos gyvenime iškiliausiu būdu buvo išreikštas jos žodžiais: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Šiais žodžiais Dievo Motina parodė, kad didžiausias žmogui suteiktas išaukštinimas kuo nuostabiausiai dera su nuolankiausiu tarnavimu.

Kalbėdamas apie tarnavimą, negaliu neprisiminti iškilaus Kaišiadorių vyskupijos ganytojo Dievo Tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, kuriam Bažnyčia meldžia pripažinimo kankiniu ir palaimintuoju. Šiemet gegužės 1 d. Kaišiadorių vyskupijoje buvo baigtas Dievo Tarno arkivyskupo T. Matulionio beatifikacijos bylos procesas, o visi surinkti liudijimai bei dokumentai buvo perduoti Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje. Viename savo interviu laikraščiui 1937 m. Dievo Tarnas Teofilius taip kalbėjo apie Šiluvą: „mūsų tautinė šventovė Šiluva galėtų būti dar labiau sutvarkyta: tarp bažnyčios ir koplyčios padaryta aikštė, iš abiejų pusių portikai su stogu. Pastatyti viešbutėlį, iškelti kapines iš koplyčios šventoriaus. Padaryti viską meniškai, skoningai“. XX amžius, 1937, XII. 11, Nr. 280 (paimta iš: LKMA, Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose, Vilnius 2002, 169). Džiugu matyti, kad beveik po 70 metų ši Dievo Tarno tuomet išsakyta vizija pradeda pildytis: Šiluva iš tiesų pasipuošė naujais dvasiniais akcentais, įgavo naujos erdvės evangelinės žinios sklaidai. Gimsta viltis, kad iš čia ir visas kraštas įgaus naujo dvasinio polėkio.

Melsti dorinio tautos atgimimo ragina mus taip pat ir tautinis šios dienos akcentas, nes rugsėjo 8-oji Lietuvoje siejama su neišsipildžiusiais lūkesčiais: šią dieną 1430 metais turėjęs įvykti Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūnavimas Lietuvos karaliumi. Kaip žinome iš istorijos, Lietuvos valstybės politinio stiprėjimo viltims tuomet nebuvo lemta išsipildyti. Nepaisant to, kunigaikštis Vytautas įėjo amžiams į mūsų tautos istoriją kaip krikščioniškų vertybių skleidėjas. Jo rūpesčiu visoje Lietuvos valstybėje buvo pastatyta apie 30 bažnyčių, tituluotų Dievo Motinos Marijos garbei, ir įkurta keletas vienuolijų (Maziliauskas Stasys, Lietuvos kelias krikščionybėn, Vilnius 1992, p. 147–148). Išugdyta meilė ir pagarba Švč. M. Marijai padėjo tautai nepasimesti politinių okupacijų sutemose ir kantriai bei su viltimi laukti naujo prisikėlimo ryto aušros.
Popiežius Benediktas XVI, žvelgdamas į Švč. M. Marijos asmens didingumą, pavadino ją „Bažnyčios, savo įsčiose per istorijos kalnus nešančios pasaulio viltį, įvaizdžiu“ (Benediktas XVI, Enciklika Spe salvi, 50). Žvelgdami į pranašo Izaijo žodžius, atkartotus evangelisto Mato – ,,Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ’Dievas su mumis’“ (Mt 1, 23), mes pilni pasitikėjimo skubame prie Šiluvoje stebuklais garsios Dievo Motinos ir, niekad neprarasdami vilties, meldžiame naujos dvasinio atgimimo bangos, naujos pradžios ir pašaukimo tarnauti Dievo Motinos Marijos pavyzdžiu. Jei jau žemės karaliai ir valdovai, švęsdami savo gimtadienį, pavaldiniams suteikia daugiau malonių, tai juo labiau švęsdami savo Dangiškosios Motinos gimtadienį tikimės neįprastos malonių gausos Bažnyčiai, Tėvynei ir sau. Tikėkime, kad per Marijos užtarimą ten, kur šiandien vis dar „ariama ir sėjama“, bus garbinamas Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Amen.