siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 09 Šiaulių vyskupo Eugenijaus BARTULIO homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2009-01-15


„Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5)

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 9 d. Šiluvoje švenčiant Lietuvos kariuomenės šventę

Mieli kariai, brangūs partizanai, šauliai, gerieji broliai ir seserys! Kupinomis džiaugsmo širdimis susirinkome pašlovinti Viešpatį ir padėkoti Dievui už dangiškąją Motiną Mariją, prieš keturis šimtus metų pasirodžiusią Šiluvoje.

Šiandien giliau pažvelkime į Galilėjos Kanos vestuvėse ištartus jos žodžius. Tada, jaunavedžiams per vestuvių pokylį pristigus vyno, dangiškoji Motina apie tai pasakė savo Sūnui, o tarnams nurodė: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5) .
Daryti, ką liepia Kristus – tai tikėti ir pasitikėti Juo. Įsivaizduokime, jog skamba nuostabioji Schuberto Ave, Marija, tačiau jei nebus nė vieno žmogaus, besiklausančio šios melodijos, ji skambės tuščiai. Taip ir Dievas negalės veikti mūsų širdyse ir gyvenime, jei mes nepriimsime Jo patarimų ir nurodymų, jei netikėsime ir nepasitikėsime Juo. O pasitikėti Viešpačiu verta ir teisinga, nes tik Jis vienas viso pasaulio žmonijai siūlo meilės programą, kurią įgyvendinus žemės keleiviai tampa laimingi žemėje ir pasiekia savo tikslą: Dievą, dangų, amžinybę.

Tad šiandien su Marija drąsiai ištarkime „taip“ Dievo meilės planui ir Jo sumanymams, kad kuo greičiau išsipildytų meilės ir ramybės sklidina Viešpaties valia, nes neištarę „taip“ Dievui, kuris yra meilė, turėsime jį ištarti aklam ir šaltam būtinumui bei lemčiai. O juk Viešpats primena: „Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 33–35). Argi ne nuostabi meilės bičiulystė atsiveria žmonėms? Koks džiaugsmas atrasti Dievą, kurio keliai – ne mūsų keliai ir mintys! Tai ne mūsų mintys, bet būtent dėl to Jis leidžiasi save pažinti tokį, koks yra: šventą, tobulą, išmintingą ir gailestingą Dievą. Klausydamiesi Viešpaties balso, atrandame visavertį gyvenimą, kupiną ramybės, vilties ir džiaugsmo. Kaip gera palikti savo varganą, tamsią, drėgną, netikrumo pilną savo lūšnelę ir persikelti į visomis Dievo gėrybėmis aprūpintus meilės namus! Tai mūsų žmogiškasis „aš“ yra ta vargana lūšnelė, palyginti su Kristaus mums dovanotais tiesos ir meilės gyvenimo rūmais.

Tad ryžkimės šiandien tikram meilės šuoliui. Įsivaizduokime, jog mes – ant plausto, kurį neša stipri patvinusios gyvenimo upės srovė; artėja jūra, kurioje jau nebebus išsigelbėjimo, ir staiga vienu vingiu plaustas priartėja prie tiesos kranto; kitos progos galbūt nebepasitaikys. Laimingas žmogus, kuris pasitikėdamas Dievo meilės planu nušoka nuo plausto! Jis stoja ant tvirtos tikėjimo ir meilės uolos, kuri yra Kristus. O su Kristumi ir tamsiausią Getsemanės naktį gebėsime ištarti „taip“ dangaus Tėvo valiai. Juk tikėti reiškia nuolat sakyti „taip“ Dievo valiai. Ir, žvelgdami į Mariją, matome, jog Dievas ją taip išaukštino dėl to, kad ji visiškai atsidavė Jam ir kiekvieną akimirką tarė „taip“ Dievo valiai. Jis kviečia ir mus eiti tuo keliu, norėdamas parodyti savo troškimų mūsų labui didybę. Tačiau mes ne kartą leidžiamės užvaldomi nerimo, skubotumo ir streso, tarsi atstumdami Jėzų į šalį ir sakydami Jam: „Dabar negaliu tavimi pasitikėti, turiu įveikti šiuos sunkumus.“ Labai svarbu, kad mūsų neapimtų panika, kad sieloje viešpatautų tikėjimo teikiama ramybė. Juk yra tikroji Kristaus ramybė ir Kristaus džiaugsmas, kuris gimsta mumyse kaip tikėjimu besiremianti pastovi vertybė. Žmogui pristigus šios ramybės, atsiranda neurozes sukelianti baimė. Žmogus nerimauja, kad tik neprarastų kieno nors pripažinimo, palankaus žvilgsnio, menkučio pritarimo savo darbams. Taip nejučiomis mes tampame priklausomi nuo žmonių užgaidų ir nuotaikų, nuo to, ką mums perša ši diena, ką duoda pasaulis.


O Kristaus teikiama ramybė – tai Jo paties artumas. Per tikėjimą priimti Kristaus ramybę reiškia plačiai atverti Jam savo širdies duris. Tokio pasirinkimo pagrindą sudaro svarbiausias dalykas – tikėjimas meile. Ko Jėzus laukia iš mūsų, ko nori? Jis trokšta, kad, mylėdami Jo valią, siektume gėrio pasaulyje.

Ne kartą mes elgiamės tarsi maži vaikai. O juk vaiką reikia versti mokytis, valgyti, apsirengti, nes jis nemoka savęs mylėti. Tai tėtis ir mama myli jį ir rūpinasi juo. Tik mylėdami Dievo valią, Jo meilę ir rūpinimąsi mumis, mes mylime save tyrai ir nesavanaudiškai. Tikėti ir mylėti Kristų reiškia mylėti tai, ko Jis nori, mylėti Jo valią.

Taip patvirtindami savo pasirinkimą tikėjimo išmėginimuose, patirsime ramybę ir tikrą džiaugsmą, kurių niekas iš mūsų negalės atimti. „Todėl nesvarbu, ką darai, – sako popiežius Jonas Paulius II, – svarbu, kas esi.“ Juo daugiau turėsime savyje gėrio, juo ištikimesni būsime Dievo malonės veikimui, juo stipriau veiksime kitus. Jei žmona nori atversti klystantį vyrą, ji turi pradėti nuo savęs. Tik tada, kai joje pradės augti Dievo malonė, stiprėti atsivertimas ir meilė, auganti gėrio jėga privers sutuoktinį sugrįžti į tikrąjį meilės kelią. Juk šventieji, norėdami pasaulį padaryti geresnį, stengėsi patys atsiversti. Pranciškui atsivertus, tapus perregimam, ėmus atspindėti Kristaus veidą, Europa pradėjo keltis iš nuopuolio. Pranciškaus šventumo galia Kristus kėlė savo Bažnyčią iš tikėjimo „mirties“.

Brangieji, kiekvienas mūsų geras darbas veikia kitus. Mūsų ištikimybė – tai stiprybė tų, kuriuos mes mylime; jūsų priimta šventoji Komunija ne tik stiprina jus, bet ir yra dvasinis maistas jūsų sutuoktiniams, vaikams, broliams ir seserims, draugams, parapijai ir mūsų brangiajai Tėvynei. Dievas trokšta, kad per mūsų šventėjimą tobulėtų aplinka, artimieji, mūsų Tėvynė ir visas pasaulis. Juk be Kristaus mes nepajėgiame nieko ir nė vieno mylėti, netgi savęs pačių. Mūsų meilės tėvas yra tikėjimas, o mūsų mylimasis Kristus pamaitins savimi ir suteiks jėgų bei malonės mylėti taip, kaip Jis mylėjo. Jei turėsime drąsos gyventi ir mylėti vaiko širdimi, pasaulis pasikeis. Priėmę Meilę, turime dalytis Ja su kitais, tai yra besąlygiškai priimti kitą žmogų. Priėmimas leidžia suprasti kitam, kad jis mylimas. Parodę meilę kitam, galime dovanoti ir tos meilės vaisius – švelnumą, užuojautą, nuoširdumą ir supratimą, o tai reiškia, jog gebėsime įžengti į žmonių širdžių gelmes, kuriose rasime Dievą, ir Jis išmokys mus išardyti visas mylėti trukdančias pinkles. Tiesa, žmogus nemylės nei Dievo, nei artimo, pirmiau nepamilęs ir nepriėmęs savęs kaip unikalaus, niekuo nepakeičiamo asmens, kurį myli Dievas. O Dievas mus myli ne dėl to, kad mes geri, bet dėl to, kad Jis geras. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Tokia mūsų vertė, tačiau šiuolaikinis žmogus, ypač jaunimas, nepajėgia to suprasti. Ką daryti? Atsakymas vienas – skelbti linksmąją Evangelijos Naujieną savo gyvenimu. Jei visi nelaimingieji pamatytų Kristaus meilę, spindinčią tikinčiojo žmogaus akyse, jie būtų išgydyti. Kristus vėl taptų regimas.

Pamažu žmogus ima suprasti, kad tik per Jį, tik gyvenant pagal Dievo meilės planą, galima išspręsti mūsų tragiškų dienų problemas. Dievo alkis bus numalšintas, kai žmogus supras esąs mylimas, mylimas kaip draugas, kaip brolis Kristuje. Mes turime leisti kitam suvokti, kad jį mylime. Per tai jis sužinos, kad jį myli Dievas. Žinodamas esąs mylimas Dievo, jis daugiau nebealks. Pranašas Izaijas primena Viešpaties laidavimą: „Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, – upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, – nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys, nes aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti“ (Iz 43, 1–3). Jis žinos, kad Dievas padengė jam stalą ir pakvietė į puotą gerti vyno ir valgyti duonos, kuri yra Jis pats. „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51); „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Reikia liautis neapkentus tikrojo pažinimo, tikrosios išminties, kuri yra pats Dievas, ir imti karštai jos trokšti. Juk meilė miršta žmonių širdyse dėl to, kad jie atsisako Dievo meilės. Iš tikrųjų jie atsisako paties Dievo. Nepamirškime, brangieji, jog Dievas mus pirmas pamilo ir myli kiekvieną iš mūsų amžina meile. Todėl, norėdami panaikinti kerštą, apgaulę, melą, karus, atomines bombas, abejones ir baimę, žmonės turi meile atsiliepti Dievui ir visiems žmonėms. Tada meilės šviesa ir ugnis bus tokia neaprėpiama, kad nė vienam nebereikės bijoti nei atominių bombų, nei savo brolio neapykantos. Kaip primena pranašas Izaijas: „Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai, nė jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta“ (Iz 11, 9).

Mielieji broliai ir seserys! Pažinę Dievo meilę, su džiaugsmu darykime tai, ką mums įsako Viešpats ir pataria apaštalas Paulius, sakydamas: „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga.<...> ir ramybės Dievas bus su jumis“ (Fil 4, 8–9). Amen.